Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Poetinių generacijų kaita lietuvių sovietmečio poezijoje: semantinis aspektas
Get PDFThe article analyses the lyrics from the 7th to the 9th decades. The aim is to reveal how and when the main layers of meanings were formed, how the inner structures changed, also to highlight poetical dominants.It was revealed that the main semantic lyrical structures began to take form in the sixties. Poetry based on peasant culture prevailed till the eighties. We can recognise the tradition of Land poets in it. The generation of Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis achieved their highest level in the eighties, when its esthetical and ethical attitudes were framed. This generation created the double semantic model, in which the elevation of those, who affirmed the origins of existance, prevailed while emphasizing the ethical values (this elevation can be callled the ethics of authenticity) and the critical approach to its time was founded, as much as it was allowed by censorship. After the debut of the second generation (Algimantas Verba, Vladas Braziūnas, Stasys Jonauskas and others), we can observe the further development of this tradition. Its modern equivalent, the generation of Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Leonardas Gutauskas, Albinas Žukauskas, who experimented with the treasures of myth, history, religion and created the complicated world vision system stand out in the context of Soviet poetry.In the seventies the generation of Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Vytautas Rubavičius created the contraversive model of artistic world, digressing from the dominant lyrical model, but providing new chances for lyrical evolution. In their poetry we find the poetical world, which was already losing the national colouring and decreasing to a great extent the importance of the agrarian world. The seventies can be called the time of the most intensive development of arstistic structures, because precisely then the main semantic divisions occurred. The paradigm of land deprivation was dominant in Soviet poetry. Every poetic generation emphasised it in its own different way. The search for authentical existance, the longing for ethical values were important to the poetry, which was restricted by ideology and censorship
Protestantiškosios kultūros ženklai Šiaurės Lietuvoje: kokliai su Sibilės von Kleve atvaizdu
No full textThe subject of the article is the stove tiles featuring the portrait of Sibylle von Kleve. In order to conduct a comprehensive study, four tasks were set: (1) To identify the patrons (owners) of the stoves where Reformation tiles with the image of Sibylle were used, and to describe their beliefs, political, religious, and confessional views; (2) Based on the nearby found tiles and their overall analysis, to highlight the context in which these findings were discovered; (3) To determine the authorship of the prototype for the stove tiles featuring Sibylle von Kleve’s image; (4) To analyse whether these tiles reflect general European trends in Reformation stove tiles or if they have distinctive local characteristics. The topic is revealed using information from sources and scholarly literature, as well as the tile and iconographic material collected by the author between 2022 and 2024. In addition to the iconographic analysis, the research also relies on comparative analysis.
The stove tiles discovered during archaeological research, depicting her image, are considered as the symbols of Protestant culture. This is especially confirmed by the fact that such tiles were found and identified in Northern Lithuania, in Biržai and Kražiai estates, where the rulers were the members of the Radziwiłł family. The prototype for the relief design of the tiles was based on woodcuts by Hans Brosamer (for Biržai tiles, no counterparts were found) and Lucas Cranach the Elder (for Kražiai tiles). The image by the latter engraver was used in stove tile decoration at Bauska Castle (Livonian Confederation, from 1561 – Duchy of Courland and Semigallia, now Latvia), Sparrenburg Castle (Holy Roman Empire’s German territories, now Germany), Turku Castle (Kingdom of Sweden, now Finland), the building at 4 University Street in Vilnius (Grand Duchy of Lithuania), after 1569 – The Polish-Lithuanian Commonwealth, now Lithuania), the Artus Court in Gdansk (before 1569 – Kingdom of Poland, after 1569 – Polish-Lithuanian Commonwealth, now Gdansk, Poland), the city of Opočno (before 1569 – Kingdom of Poland, after 1569 – Polish-Lithuanian Commonwealth, now Poland), and Česká Lípa (Kingdom of Bohemia, part of the Holy Roman Empire, now Czech Republic).Straipsnio objektas – kokliai su Sibilės von Kleve atvaizdu. Siekiant išsamiai ištirti buvo iškelti keturi uždaviniai: (1) nustatyti krosnių, kuriose naudoti Reformacijos kokliai su Sibilės atvaizdu, užsakovus (savininkus) ir apibūdinti jų įsitikinimus, politines, religines bei konfesines nuostatas, (2) remiantis šalia rastais kokliais ir jų bendra analize, išryškinti kontekstą, kuriame buvo rasti šie radiniai, (3) nustatyti nagrinėjamų koklių su Sibilės von Kleve atvaizdu prototipo autorystę ir (4) išanalizuoti, ar šie kokliai atspindi bendras Europos Reformacijos koklių tendencijas, ar ar turi savitų lokalių ypatumų. Temai atskleisti pasitelkta šaltiniuose ir mokslinėje literatūroje pateikta informacija, taip pat autorės 2022–2024 metais surinkta koklinė ir ikonografinė medžiaga. Be ikonografijos analizės, taip pat tyrimas remiasi palyginamąja analize.
Archeologinių tyrinėjimų metu rasti kokliai su Sibilės atvaizdu laikomi protestantiškosios kultūros ženklais, ypač tai patvirtina, kad kokliai Šiaurės Lietuvoje rasti ir identifikuoti Biržų ir Kražių dvaruose, kurių valdytojai buvo Radvilų giminės atstovai. Koklių reljefinio piešinio prototipu naudoti Hanso Brosamerio (Biržų kokliui, atitikmenų nepavyko aptikti) ir Luko Kranacho Vyresniojo (Kražių kokliams) medžio raižiniai. Šio graverio pirmavaizdis buvo panaudotas koklių dekore Bauskės pilyje (Livonijos konfederacija, nuo 1561 metų – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, dabar Latvija), Šparenburgo pilyje (Šventosios Romos imperijos Vokietijos žemės, dabar Vokietija), Turku pilyje (Švedijos Karalystė, dabar Suomija), Universiteto g. 4 pastate Vilniuje (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK), po 1569 metų – Abiejų Tautų Respublika (toliau – ATR), dabar Lietuva), Artuso dvaro rūmuose Dancige (iki 1569 metų – Lenkijos Karalystė, po 1569 metų – Abiejų Tautų Respublika, dabar Gdanskas, Lenkija), Opočno mieste (iki 1569 metų – Lenkijos Karalystė, po 1569 metų – Abiejų Tautų Respublika, dabar Lenkija) ir Česka Lipoje (Bohemijos Karalystė, priklausiusi Šventajai Romos imperijai, dabar Čekija)
Lietuviškos kilmės pavardžių panašumai ir skirtumai Kuržemėje ir Latgaloje
Get PDFThe article is dedicated to the comparative analysis of surnames of Lithuanian origin used in the Western part of Latvia, i.e. Kurzeme (including Kurzeme, Zemgale and Sēlija) and Eastern part of Latvia, i.e. Latgale, the history of which to a certain extent differs from other regions of Latvia. The giving of surnames in the regions of Latvia is different: in Kurzeme they were introduced in the first half of the 19th century. However, in Latgale surnames were introduced gradually, just as it happened in Lithuania and Poland. Nevertheless, a part of surnames in Kurzeme are older. Many of them are surnames of Lithuanian origin, because Lithuanians had apparently entered Kurzeme with surnames.Lithuanians are among the oldest and most traditional national minorities in Latvia. There were some small Lithuanian colonies in Southern and in Central Latgale. Ties with Lithuania are reflected in the surnames as well. Lithuanians have influenced both the local Latvian sub-dialects of Latgale and Kurzeme and the toponymic and anthroponymic system of these regions.Surnames of Lithuanian origin are classified into several semantic groups. Surnames motivated by names of occupations are considered to be very old. A significant number of Latvian surnames is of anthroponymic origin, usually they are derived from Christian first names. Surnames of flora and fauna semantics, as far as surnames motivated by words denoting human nature and behavior surnames form separate semantic groups. If we compare Lithuanian surnames in Kurzeme and Latgale, we can conclude that in Kurzeme there is a great variety of surnames and one surname has a small number of its owners, but in Latgale there are relatively fewer surnames of Lithuanian origin, but the number of their owners is much higher
Jaunimo mokyklų vaidmuo taikant Traviso Hirschi socialinės kontrolės teoriją
Get PDFThe youth school is described as one of the tools that can help to suppress the emerging risks and direct the manifestations of the delinquent behaviour of young people towards the proper purpose and the system of values prevailing in the society. On the other hand, the school can be seen as an authority of control and power, causing hostile reactions and responses to the norms, rules and values that are being introduced. This can encourage young people to become more violent towards social standards, rebel and oppose the prevailing system.The article analyses the impact of youth schools on young people prone to delinquent behaviour according to Travis Hirschi’s social control theory, using the method of the qualitative research – a semi-structured interview. The research raises the following questions: whether youth schools successfully contribute to the socialization of delinquent youth and can give them motivation to return to the traditional education system and the labour market? Or, on the contrary, can they be perceived as institutions that isolate and segregate those who are undesirable and nobody believes in their ability to re-socialize and become full members of the society? In order to answer these questions, interviews with experts-practitioners – specialists working in youth schools were carried out. For qualitative content analysis, empirical data was processed using MAXQDA software tool. By analyzing the results of the research and using the principle of the axial coding, the categories, according to their areas, were split into the first and second level subcategories. The research reveals that the role of the youth school can be assessed in two ways. On the one hand, they can be a successful socializing agent that can help guide young people away from the delinquent behaviour by ensuring socialization, attachment, engagement, commitment and faith. On the other hand, the fact that success is not frequent reveals challenges and difficulties faced by youth schools. Young people do not always take over the values that are introduced at school and start to behave pro-socially, the school is often perceived as a hostile place that does not correspond to the value system of young people. The conclusion can be made that because of the ambivalent evaluation of youth schools, their role cannot be assessed unambiguously.Jaunimo mokykla apibūdinama kaip viena iš priemonių, galinčių padėti nuslopinti kylančias rizikas ir orientuoti jaunuolių delinkventinio elgesio apraiškas į tinkamą tikslą ir visuomenėje vyraujančią vertybių sistemą. Kita vertus, mokykla gali būti vertinama ir kaip kontrolės ir galios institucija, sukelianti priešišką reakciją ir atsaką į diegiamas normas, taisykles ir vertybes. Tai gali skatinti jaunuolius aktyviau pažeisti visuomeninius standartus, maištauti ir prieštarauti vyraujančiai sistemai. Straipsnyje analizuojama jaunimo mokyklų daroma įtaka į delinkventinį elgesį linkusiems jaunuoliams, remiantis Traviso Hirschi socialinės kontrolės teorija ir pasitelkus kokybinio tyrimo – pusiau struktūruoto interviu – metodą. Ieškoma atsakymų į klausimus, ar jaunimo mokyklos sėkmingai prisideda prie delinkventų jaunuolių socializacijos ir ar gali jiems suteikti motyvaciją grįžti į tradicinę švietimo sistemą, darbo rinką? O gal jos suvokiamos kaip mokyklos, izoliuojančios ir nuo visuomenės atskiriančios tuos, kurie yra nepageidaujami, netikint jų galimybėmis resocializuotis ir tapti visaverčiais visuomenės nariais? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus atliktas interviu su ekspertais-praktikais – jaunimo mokyklose dirbančiais specialistais.Tyrimas atskleidė, kad jaunimo mokyklos vaidmuo gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus, jos gali būti sėkmingas socializacijos tarpininkas, galintis padėti jaunuoliams išmokti tinkamai elgtis, užtikrinantis socializaciją, prisirišimą, įsitraukimą, įsipareigojimą ir tikėjimą. Kita vertus, tai, jog sėkmės atvejai nėra dažni, atskleidžia jaunimo mokyklų patiriamus iššūkius ir sunkumus. Jaunuoliai ne visuomet perima mokykloje diegiamas vertybes ir pradeda elgtis prosocialiai, mokykla neretai suvokiama kaip priešiška ir pernelyg neatitinkanti jaunuolių turimos vertybių sistemos. Darytina išvada, kad dėl dvejopo jaunimo mokyklos vertinimo tokių mokyklų vaidmuo negali būti apibrėžiamas vienareikšmiškai
Kaimo žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje ir fotografijoje
Get PDFThe article reviews the image of a rural man in the Lithuanian literature and photography of the 20th century and contemporary times, explains how artistic images correlate with changes in the meaning and connotation of words designating a rural man. There is no doubt that the connotation of a person’s naming has one or another influence on his image in verbal and visual creation, and the paintings in turn support the different connotations of that naming.The village and a rural man have been depicted in Lithuanian literature since Kristijonas Donelaitis “Metai” (“Seasons”). The theme of rural aestheticization, making rural everyday life poetic, and the exaltation of the land and folk language comes from a romantic tradition. According to literary researchers, in the 19th century literature, the village was perceived as the only basis of Lithuanianness, and the rural man – as the equivalent of Lithuanianness. The village as a house of the spirit of the Lithuanian language is also raised in contemporary Lithuanian poetry and prose. It is no coincidence that the idea of Vaižgantas short story about the (in)ability to see and listen to the rich world of the rural human spirit “Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja” (A vigilant one would have noticed a great intelligence in it, only there was no one who could notice) can be seen in the novel by Laura Sintija Černiauskaitė “sielos šviesa, besismelkianti pro bukinantį skurdą ir nuovargį, – tokia menkutė, kad reikia mokytis ją atpažinti” (the light of the soul, seeping through the fading poverty and fatigue, is so small that one must learn to recognize it). In contemporary literature, quite a number of dark colours of the village and the rural man, sometimes obvious irony, ridicule are found. The texts of postmodern literature do not avoid depicting the village drastically, sarcastically, it is described by vulgar contemptuous neologisms (for example, “šūdkaimis” [shitty-village] by Aidas Jurašius). Thus, it can be stated that the depiction of the village and the rural man in contemporary Lithuanian literature corresponds to the diversifying connotation of the rural man in the current Lithuanian language and in the expression of other style texts.Rural photography in Lithuania has been for more than a hundred years; the rural photography of our country of the late 20th–early 21st century is also diverse. Some photographers, as typical of the Lithuanian photography tradition, refer more to the romanticization of rural man and rural life (e.g. Romualdas Rakauskas, Arūnas Baltėnas, Tadas Kazakevičius), others emphasize the diversity and polyphony of the village (brothers Mindaugas and Algimantas Černiauskai), and some photographers depict “the tired village”, the bottom of the village (Rimaldas Vikšraitis is especially prominent in this respect). The theme of saying farewell to agrarian culture, which has become entrenched in Lithuanian literature in the second half of the 20th century, is also being developed in photography (for example, a cycle “Tai, ko nebebus” (“What Will No Longer Be There”) by T. Kazakevičius). Photographers are resistant to spread of the negative, derogatory connotation of the rural man in the urban discourse, they rely on the cognition of the village, the feeling and reflection of its life, not on the stereotypes created by the urban culture
Rumunijos balsavimo sistemos aspektai moderniojoje eroje (XIX amžius)
No full textThe study aims to present the evolution of the voting system in Romania during the 19th century, highlighting the social and political context that led to the transition from one stage to the next. In the modern era, in Romania, the participation in the political life of the inhabitants was conditioned by the economic situation, citizenship, gender, age, and legal record.
Thus, the right to vote was granted only to men who had reached the age of 21 and who were engaged in honorable and profitable economic activities. The possession of citizenship by birth or naturalization was added, as well as the condition of not having seriously violated the laws of the country.
Although the electoral body was small and the rural population was poorly politically represented, even though it was the most numerous, exceeding 80% of the total population of Romania, it can be stated that, in general, there is a tendency to increase the number of voters. This was achieved in several moments, by reducing the electoral census, but also by expanding the number of professions whose practice ensured voting attendance without fulfilling the economic conditions.
These exceptions were based on the fact that the practitioners of the respective professions (generally freelancers) were sufficiently educated and politically mature to be able to make a conscious and informed choice without falling victim to manipulation.
These, as well as other aspects (such as women getting the right to vote), will be developed in the study.Tyrimo tikslas – pristatyti balsavimo sistemos raidą Rumunijoje XIX amžiuje, pabrėžiant socialinį ir politinį kontekstą, kuris lėmė perėjimą iš vieno etapo į kitą. Šiuolaikinėje epochoje Rumunijoje gyventojų dalyvavimą politiniame gyvenime sąlygojo ekonominė padėtis, pilietybė, lytis, amžius ir teisinė praeitis. Taigi, teisė balsuoti buvo suteikta tik vyrams, sulaukusiems 21 metų ir užsiimantiems garbinga bei pelninga ekonomine veikla. Buvo pridėta pilietybės turėjimas gimimo ar natūralizacijos būdu, taip pat sąlyga, kad asmuo nebūtų rimtai pažeidęs šalies įstatymų. Nors kaimo gyventojai buvo menkai politiškai atstovaujami, bet jie sudarė daugiau nei 80 % visų Rumunijos gyventojų, taigi galima teigti, kad apskritai pastebima tendencija didinti rinkėjų skaičių. Tai buvo pasiekta sumažinant rinkėjų surašymą, taip pat plečiant profesijų, kurių praktika užtikrino dalyvavimą balsavime, neįvykdant ekonominių sąlygų, skaičių. Šios išimtys buvo pagrįstos tuo, kad atitinkamų profesijų specialistai (dažniausiai laisvai samdomi darbuotojai) buvo pakankamai išsilavinę ir politiškai subrendę, kad galėtų priimti sąmoningą ir pagrįstą sprendimą netapdami manipuliacijų aukomis. Šie ir kiti aspektai (pvz., moterų balsavimo teisės įgijimas) bus nagrinėjami tyrime
Lietuvos pilietybės pripažinimo procesas Biržų apskrityje tarpukariu
No full textThe article examines Lithuanian state institutions’ effect on Biržai district inhabitants’ citizenship and permanent residence aspirations during the interwar period. By utilizing Lithuanian Central State Archive documents and other complementary historical sources, the paper aims to survey regional administration ethnic differentiation practices, outline stateless groups’ citizenship struggles, and present ambiguous individual attitudes towards nationality. The study suggests that the state elite’s homogeneous society vision was difficult to adjust to people’s interests. The lack of citizenship self-awareness among the Lithuanian population caused pragmatical citizenship assessments, which was also present for many Biržai district inhabitants who aspired to become owners of the agricultural land. Since Lithuanian state institutions were convinced that the majority of the population was unable to self-identify by nationality, they enforced more control in the process of granting citizenship.Straipsnyje analizuojami Lietuvos valstybės institucijų veiksmai, kurie darė įtaką gyventojų pilietybės ir nuolatinio gyvenimo siekiamybėms Biržų apskrityje tarpukariu. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir kitais papildomais šaltiniais, siekiama pažvelgti, kaip regione pasireiškė administracinės etninio diferencijavimo praktikos, išskirti gyventojų grupes, susidūrusias su įpilietinimo sunkumais, aptarti nevienareikšmišką pretendentų santykį su naryste valstybėje. Teigiama, kad valstybės elito projektuojamas homogeniškos visuomenės kūrimo poreikis buvo sunkiai suderinamas su gyventojų asmeniniais interesais. Neturint pilietiškumo savivokos tradicijų, dalis Biržų apskrities visuomenės pilietybę vertino iš pragmatinių paskatų, siekdami įgyti arba įsisavinti ūkinės paskirties žemės plotą. Įsitikinę apie individų nepajėgumą identifikuotis su naryste Lietuvos Respublikoje, valdžios organai, remdami lietuvių tautinius interesus, prisiimdavo daugiau galių reguliuoti pilietybės teikimo klausimus
Šiaulių dvaras Šiaurės vidurio Lietuvos dvarviečių archeologinių tyrimų kontekste
No full textLithuanian manors are an important area of historical and cultural heritage that has been studied for several decades from various perspectives – historical, architectural, economic, cultural, art-historical and heritage conservation. The perception of manor complexes as the objects of archaeological investigations has appeared in Lithuanian archaeology science only recently. Manors began to be more intensively studied in the last decade of the 20th century, and in the past two decades, archaeological research has been carried out annually at several dozen manor sites, ranging from small-scale to larger-scale investigations. According to data from 2023, more than 200 manor estates and manor sites have been archaeologically studied in Lithuania, 26 of them – in North-Central Lithuania. One of the main aspects of studying manors is their location within the landscape and the buildings they contain: the spatial arrangement of the manor’s buildings, their layout, construction techniques, materials used, and their functional purpose. The structures and functional zones of most manor complexes developed over several centuries – some buildings decayed on their own, others were demolished during the war and still others were rebuilt or newly constructed. Some of these changes are documented in preserved manor inventories, and more rarely in plans. Archaeological research data helps fill in the gaps of missing information. The aim of this article is to review the dynamics of archaeological research of manors in one region – North-Central Lithuania – focusing on the nature of these investigations and their most significant results, as well as to assess the possibilities of applying archaeological data to the study of the development of manor structures. For the case study, the Šiauliai manor estate was selected. Archaeological investigations indicate that the original manor complex was established in the north-eastern part of the estate, whereas at the turn of the 18th and 19th centuries, the manor buildings were relocated to its south-western section.Lietuvos dvarai – svarbi istorijos ir kultūros paveldo sritis, kuri jau daug dešimtmečių tyrinėjama įvairiais aspektais – istoriniu, architektūriniu, ekonominiu, kultūriniu, menotyriniu ir paveldosauginiu. Tuo tarpu dvarvietės archeologiniais metodais tirti pradėtos palyginti neseniai. Dvarai intensyviau imti tyrinėti tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, o pastaraisiais dviem dešimtmečiais didesnės ar mažesnės apimties archeologiniai tyrimai kasmet atliekami net keliolikoje ar keliose dešimtyse dvarviečių. 2023 metų duomenimis, Lietuvoje archeologiškai tyrinėta daugiau nei 200 dvarų sodybų ir dvarviečių, iš jų – 26 Šiaurės vidurio Lietuvoje. Vienas pagrindinių dvarų pažinimo aspektų – dvaro lokacija kraštovaizdyje ir jų statiniai: erdvinis dvaro sodybos pastatų išsidėstymas, jų suplanavimas, statybos technika ir naudotos medžiagos, funkcinė paskirtis. Daugumos dvarų sodybų raida truko ne vieną šimtmetį – buvo keičiamas sodybos suplanavimas, jos užstatymas, vieni statiniai sugriauti karų ar gaisrų metu, kiti nugriauti kaip praradę funkcionalumą, dar kiti perstatyti prisitaikant prie naujų poreikių ar pastatyti nauji, atitinkantys to laikmečio poreikius. Kai kurios šios permainos užfiksuotos išlikusiuose dvarų inventoriuose, rečiau – planuose. Trūkstamos informacijos spragą padeda užpildyti archeologinių tyrimų duomenys. Straipsnio tikslas ir būtų apžvelgti vieno regiono – Šiaurės vidurio Lietuvos – dvarų archeologinių tyrimų dinamiką, jų pobūdį ir svarbiausius rezultatus, įvertinti archeologinių duomenų taikymo galimybes dvarų struktūros raidos tyrimams. Atvejo analizei pasitelkta Šiaulių dvaro sodyba, kurios archeologiniai tyrimai parodė, kad senoji dvaro sodyba kūrėsi šiaurės rytinėje jos dalyje, o XVIII–XIX a. sandūroje dvaro statiniai buvo perkeliami į pietvakarinę jos pusę
Dundagos stačiatikių kongregacija Šiaurės Kuržemėje (1918–1940): trumpa apžvalga
No full textIn the studies on the socio-political and economic history of Latvia in the 20th century the Dundaga region of the Northern Courland (Northern Kurzeme or Ziemeļkurzeme) is represented quite purely and sporadically. There is a lack of wide, archival-based studies on Dundaga in the 20th century and, moreover, activities of the local Orthodox parish. This article is one of attempts to fill this gap, and it outlines a life of the Dundaga St. Constantine and Elena (Helena) Orthodox parish in the interwar period (1918–1940).Major challenges of this small parish were long-standing unresolved real estate ownership case and numerous litigations associated with it, as well as problems of finding a priest, who would reside permanently in Dundaga.Thanks to a happy coincidence, the real estate belonging to the Dundaga Orthodox parish did not face destruction during World War I. However, it was the reason why for more than 10 years the parish was forced to engage in many lawsuits defending its property rights. The real estate ownership dispute occurred between the Dundaga congregation and heirs of Erasts Valters, a wealthy Orthodox landowner from Arlava (Ārlava) parish, Talsi District, who built a complex of clerical buildings for the Dundaga parish on the plot of land purchased by it in March, 1908, from the local Baron Christian von der Osten-Sacken. When E. Valters died in 1919, his daughter, son-in-law and grandson tried to take advantage on the situation and benefit significantly from the original deal made by the Consistory and their deceased relative.After coup d’état of May 15, 1934, the state intensified its efforts to gain greater control over the activities of the religious denominations, and the Orthodox parish of Dundaga also had to accept new realities of life under authoritarian rule, but their actual influence on day by day activities of the congregation was not overwhelming.Only in 1936, the parish of Dundaga had overcome all major difficulties: obtained its own priest, solved the issue of real estate ownership, as well as made major repairs to the church and set up a new bell. For the first time in the interwar period, it was able to embark on a stable and full-fledged religious life, which, unfortunately, lasted only four years – until the fateful events of 1940.XX a. socialinės, politinės ir ekonominės Latvijos istorijos tyrimuose Dundagos kraštas Šiaurės Kuržemėje (Ziemeļkurzeme) yra sulaukęs mažai dėmesio. Trūksta išsamių archyviniais tyrimais pagrįstų XX a. vietos stačiatikių parapijos veiklos tyrimų. Straipsnis yra bandymas užpildyti šią spragą ir apibūdinti Dundagos Šv. Konstantino ir Elenos stačiatikių parapijos gyvenimą tarpukariu (1918–1940).Pagrindiniai šios mažos parapijos iššūkiai buvo seniai neišspręsta byla dėl nekilnojamojo turto ir daugybė su ja susijusių bylų, kunigo, kuris nuolatos gyventų Dundagoje, radimo problemos.Laimingo atsitiktinumo dėka Dundagos stačiatikių parapijai priklausantis nekilnojamasis turtas per Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo sunaikintas. Tačiau tai buvo priežastis, kodėl parapija daugiau nei 10 metų buvo įtraukta į daugybę teisminių procesų, kuriuose turėjo ginti savo nuosavybės teises. Nekilnojamojo turto nuosavybės ginčas kilo tarp Dundagos kongregacijos ir turtingo stačiatikių dvasininko Erasto Valterio. Jis pastatė Dundagos parapijos raštinės pastatų kompleksą žemės sklype, kurį nusipirko 1908 m. iš vietinio barono Christiano von der Osten-Sackeno. Kai 1919 m. E. Valteris mirė, jo dukra, žentas ir anūkas bandė pasinaudoti situacija ir gauti nemažai naudos iš pirminio konsistorijos ir jų mirusio giminaičio susitarimo.Po 1934 m. gegužės 15 d. coup d’état valstybė suaktyvino pastangas įgyti didesnę religinių konfesijų veiklos kontrolę. Dundagos stačiatikių parapija irgi turėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo realijų, tačiau faktinė jų įtaka kongregacijos kasdienei veiklai nebuvo didelė.Tik 1936 m. Dundagos parapija įveikė visus esminius sunkumus: rado kunigą, išsprendė nekilnojamojo turto nuosavybės klausimą, atliko kapitalinį bažnyčios remontą ir įsigijo naują varpą. Pirmą kartą tarpukariu parapija galėjo pradėti stabilų ir visavertį religinį gyvenimą, kuris, deja, truko tik ketverius metus – iki lemtingų 1940 m. įvykių