Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Urban Toponyms as Linguistic Markers of “Owning” the Space
No full textThe article examines unofficial urban toponyms as markers of mental development of space and as markers of regional identity. A multidisciplinary approach to unofficial urban toponyms is suggested that combines the methods of linguistics with the methods of cultural geography on the basis of the “own-alien” opposition as an integrating parameter. The concept of vernacular region used in cultural geography and expediency of its application for onomastic studies is discussed. Vernacular regions are loaded with not only territorial, but also social and emotional sense and relate to mental maps. The identity of mental map is a sine qua non of the “own” community, and the correct usе of a toponym is a language criterion for passing the “own-alien” test. Also, the article provides a comprehensive overview of the studies concerning the notion of unofficial urbanonyms and approaches to their classification and categorization. An important feature implying that an urban object is fixed on the mental map of a local community is its ability to be a reference point in everyday city life and communication. Such objects are given unofficial names, the use of which in conversation is similar to using a code word. The author introduces a parameter of toponym markedness, which is understood similar to how it is interpreted in stylistics, namely: the unit standing out against similar ones. Marked forms include, in particular, those that cause an alogism of the utterance, cf. the expression that has become a Moscow topographical meme: на Ноге у Головы ‘on the foot by the head’, which means the place in the lobby of the metro station Китай-город, which until 1990 was called Площадь Ногина, near the sculpture in the form of a head of revolutionary activist Viktor Nogin. In the final part of the article, another class of names associated with toponyms is considered from the point of view of the “own-alien” opposition. These are katoikonyms – names of residents of a certain locality. According to the principles of substantive word formation in Russian, it is possible to produce derivatives with various suffixes, cf. Смоленск – смоленцы, смоляне, смоляки. In practice, the current use of these forms in the regional press, blogs and forums demonstrates that the city residents not only select the only one “correct” form (in this case смоляне), but also actively reject “incorrect” forms of the katoikonym, especially from “strangers” to the local people (journalists, politicians). The main conclusions of the article include the following. Space exploration takes place not only physically, but also mentally and emotionally. Unofficial toponyms serve as language markers of “owning” the space. In the study of unofficial toponymy, a multidisciplinary approach that integrates the achievements of onomastics, cultural anthropology, and cultural geography that is based on the “own-alien” opposition seems to be efficient. The unofficial name of a place is interpreted through this opposition: the knowledge and use of such names offer a criterion for establishing regional identity. In conclusion, it is emphasized that unofficial toponyms have their own life cycles, so their lexicographic fixation is very important not only for toponomastics, but also for urban and regional studies.Straipsnyje tyrinėjami neoficialieji miesto toponimai kaip erdvės mentalinio įsisavinimo ir kaip regioninio identiškumo žymikliai. Siūloma multidisciplininė šių urbanonimų tyrimo prieiga, lingvistikos metodus derinanti su kultūrinės geografijos metodais ir kaip integruojantį parametrą naudojanti opoziciją „savas – svetimas“. Aptariama kultūrinės geografijos sąvoka vernakuliarinis rajonas ir jos vartojimo tikslingumas onomastiniuose tyrinėjimuose. Vernakuliariniai rajonai turi ne tik teritorinės, bet ir socialinės reikšmės ir siejasi su mentalinių žemėlapių sąvoka. Mentalinio žemėlapio identiškumas yra „savos“ bendruomenės sąlyga, o tikslingas toponimo vartojimas – testo „savas – svetimas“ kalbinis kriterijus.Straipsnyje pateikiama apžvalga tyrimų, susijusių su neoficialiaisiais urbanonimais ir jų klasifikacijomis bei kategorizacijomis. Svarbus požymis, kuriuo remiantis miesto objektas įtvirtinamas mentaliniame žemėlapyje, yra jo gebėjimas būti orientyru kasdieniame miestiečių gyvenime. Tokie objektai gauna neoficialius pavadinimus, panašius į savotiškus slaptažodžius. Straipsnio autorė įtraukia neoficialaus toponimo žymėjimo požymį. Žymėjimas šiuo atveju suprantamas panašiai kaip stilistikoje – nominacijos išskyrimas panašių kategorijų eilėje. Prie žymėtų formų priskiriamos būtent tokios, kurios sukuria pasakymo alogizmą: plg. pasakymą, kuris tapo maskvietišku topografiniu memu: ant Kojos prie Galvos („на Ноге у Головы“) – vieta vestibiulyje metro stotyje „Kitaj-gorod“, kuri iki 1990 m. vadinosi „Nogino aikštė“, šalia revoliucionieriaus Viktoro Nogino galvos pavidalo skulptūros.Opozicijos „savas – svetimas“ požiūriu analizuojama dar viena pavadinimų, susijusių su toponimais, klasė. Tai katoikonimai – vietovių gyventojų pavadinimai. Rusų kalbos žodžių darybos požiūriu vienodai galimi keletas priesagos derivatų, plg.: Смоленск – смоленцы, смоляне, смоляки. Tokių formų aktualaus vartojimo apžvalga regioninėje spaudoje, bloguose ir forumuose išryškina miesto gyventojų polinkį vartoti tik vieną „teisingą“ formą (čia: смоляне) ir aktyvų jų priešinimąsi jiems nepriimtinoms („neteisingoms“) katoikonimų formoms, ypač kai juos vartoja „svetimi“ miestiečiams žmonės (žurnalistai, politikai ir pan.).Apibendrinant galima pasakyti, kad erdvės įsisavinimas vyksta ne tik fiziškai, bet ir mentaliai bei emociškai. Kalbiniais „savo“ erdvės žymikliais būna neoficialieji toponimai. Tyrinėjant neoficialiąją toponimiją puikiai tinka multidisciplininė prieiga, integruojanti onomastikos, kultūrinės antropologijos ir kultūrinės geografijos pasiekimus bei grįsta opozicija „savas – svetimas“. Vietovės neoficialus pavadinimas yra įžvelgiamas per šią opoziciją: panašių pavadinimų žinojimas ir vartojimas yra regioninio identiškumo nustatymo kriterijus. Pabaigoje pabrėžiama, kad neoficialieji toponimai turi savo gyvybinius ciklus, todėl jų leksikografinis fiksavimas labai svarbus ne tik onomastikai, bet ir apskritai urbanistikai bei regionų studijoms
Lietuva ir lietuviai Imanto ir Rimanto Zieduonių knygoje Palietuvėlė (Leišmalīte)
Get PDFThe book of cultural journalism and essays, Leišmalīte (‘Latvian–Lithuanian Borderland’) (2012), by one of the most outstanding Latvian writers Imants Ziedonis (1933–2013) and his son Rimants Ziedonis (b. 1962) is dedicated to a specific Latvian region that lies at the border stretching for 600 km, named by a Latvian word leišmale (‘Latvian–Lithuanian borderland’). In Latvia, this word is much more frequently used and is more functional than its Lithuanian analogues meant to name the borderland on this side: “palatvijys”, “palatvė” (‘Lithuanian–Latvian borderland’).Inevitably, the book under analysis focuses on Lithuanians, Lithuania and diverse relationships between both ethno-linguistically kin nations of the Balts, i.e. both states. The article grounds on the classical principle of comparative literary imagology as a methodological approach to analyse an image of one country or its several elements reflected in literature, art, culture of another country. Referring to this principle, images of Lithuania and Lithuanians are explored in the book Palietuvėlė: both the images which are seen and assessed from the viewpoint of the Latvian–Lithuanian borderland region (leišmale), i.e. through the eyes of Latvian borderland inhabitants who became the “characters” of the book, and the images which are seen and assessed through the prism of the Latvian–Lithuanian borderland region, i.e. through the eyes of the authors of the book, the narrators.Attention is paid not only to the images but also to the story of their formation, functioning, dynamics of changes, their emotional or other kind of evaluation, their highly diverse contexts: historical, political, economic, commercial, cultural, administrative, even elementary domestic or criminal ones. The “communicating” variants are briefly characterised as specific instances: various situational and more stable connections of images based on the characteristic features of the Balts, their kin languages.The images of Lithuanians, Lithuania are being regularly formed in the book Palietuvėlė in the imagological manner based on comparison, when own, Latvian, realia are assessed at the background of analogous Lithuanian realia. Some stereotypical images of a Lithuanian person established in the historical-cultural memory of Latvians are being broken by substituting them with the images bearing an opposite meaning. In general, idealisation of the image of Lithuanians, Lithuania based on subjective experiences, personal imagination prevails in the book, even though there is also a mocking, critical point of view present.Vieno žymiausių Latvijos rašytojų Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933–2013) kartu su sūnumi rašytoju Rimantu Zieduoniu (Rimants Ziedonis, g. 1962) parengta kultūrologinės publicistikos, eseistikos knyga Palietuvėlė (Leišmalīte, 2012) yra skirta specifiniam beveik 600 km ilgio Latvijos pasienio regionui, kuris įvardijamas latvišku žodžiu leišmale (‘palietuvys’, ‘palietuvė’). Šis žodis Latvijoje yra ir daug dažnesnis, ir daug funkcionalesnis už lietuviškus analogus, skirtus įvardyti šios pusės pasieniui: „palatvijys“, „palatvė“.Analizuojamoje knygoje neišvengiamai daug dėmesio skiriama lietuviams, Lietuvai bei įvairiapusiams santykiams tarp abiejų etnolingvistiškai giminiškų baltų tautų, tarp abiejų valstybių. Straipsnyje kaip metodologiniu pagrindu remiamasi klasikiniu literatūrologinės komparatyvinės imagologijos principu analizuoti vienos šalies ar kokių nors jos elementų įvaizdį kitos šalies literatūroje, mene, kultūroje. Remiantis šiuo principu, žvalgoma, kokie Lietuvos ir lietuvių vaizdiniai išryškėja knygoje Palietuvėlė: tiek vaizdiniai, matomi ir vertinami iš palietuvės (leišmale) regiono pozicijų, t. y. pasienio gyventojų latvių, tapusių knygos „personažais“, akimis; tiek vaizdiniai, matomi ir vertinami per palietuvės prizmę, t. y. pačių knygos autorių, pasakotojų akimis.Atkreipiamas dėmesys ne tik į pačius vaizdinius, bet ir į jų susidarymo istoriją, funkcionavimą, keitimosi dinamiką, į jų emocinį ar kitokį vertinimą, į pačius įvairiausius jų kontekstus: istorinius, politinius, ekonominius, prekybinius, kultūrinius, administracinius, net elementarius buitinius ar kriminalinius. Atskirai trumpai charakterizuojami „persiliejantys“ variantai: įvairios situacinės ir pastovesnės latvių ir lietuvių vaizdinių jungtys baltiškumo, kalbų giminingumo pagrindu.Imagologiškai dėsningai lietuvių, Lietuvos vaizdiniai knygoje Palietuvėlė formuojasi palyginimo pagrindu, kai sãvos latviškos realijos vertinamos analogiškų lietuviškų realijų fone. Yra laužomi kai kurie istorinėje-kultūrinėje latvių atmintyje nusistovėję stereotipiniai lietuvio įvaizdžiai, perkeičiant juos į priešingos reikšmės įvaizdžius. Apskritai knygoje vyrauja subjektyviomis patirtimis, asmeniniais įsivaizdavimais paremta lietuvių, Lietuvos vaizdinio idealizacija, nors netrūksta ir jo pašiepimo, kritiško požiūrio
Lietuviškumo apraiškos XX a. pirmos pusės latvių literatūroje: stereotipinės ir neįprastos
Get PDFThe article is based on the theoretical approach suggested by literary imagology, drawing an assumption that the image that is revealed in fiction of one country about the other country, the nation is not a literary value that is solely enclosed inside a text, but it rather often reflects specific historical, geographical, social, economic, cultural and other realia, too. There is a large number of literary pieces which depict the Lithuania-related topic or single Lithuanian motifs in Latvian literature of the first half of the 20th century; therefore, the article limits itself with analysis of only a part of them in the chosen aspect of imagology. Around thirty authors of the said period who wrote pieces of various genres, including both famous names, who became classics and less known authors, are discussed.
Majority of these literary pieces reveal such manifestations of Lithuanianness which can be considered as trite, stereotypical because they are repeated, obtain new semantic, emotional shades in various contexts; nevertheless, they always retain almost the same notional core. The ethnotype of a Lithuanian beggar (Latv. leišu nabags / ubags) is one of the most frequently occurring manifestations of such kind; it reflects a historical, economic situation of the second half of the 19th century – first half of the 20th century, when many people from Lithuania would go begging in Latvia. The fiction also quite frequently and highly variously displays the motif of Lithuanian neighbourhood, its geographical proximity. The motifs of “a Lithuanian cherry” (Latv. leišu ķirsis) and “a Lithuanian goose” (Latv. leišu zoss) are much rarer, though repeating in fiction works related to specific agrarian and culinary realia prevailing in Latvia at that time. An image of a disastrous “quagmire of Lithuania” (Latv. leišu muklājs) that was made popular by a composer Alfrēds Kalniņš’s (1879–1951) song based on a verse by a poet Atis Ķeniņš (1874–1961) ought to be considered as dissociated from objective realia; this image had a metaphorical meaning which was usually directly unrelated to Lithuania.
Manifestations of the topic of Lithuania which are characteristic of some exclusiveness, unusualness, even some kind of cultural exoticism in Latvian literature of that time are relatively sparse. The article analytically presents five pieces of fiction that display quite detailed portraits of atypical, unordinary characters from Lithuania. The most suggestive of them is an image of a Jewish man, named Perec, from Lithuanian province, who was educated under the influence of the religious spirit of the Torah but eventually embraced the truths of Marxism, and his milieu, created by a famous leftist writer Andrejs Kurcijs (the true name Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) in his short story “The God of Paupers” (“Nabago dievs”, 1929).Straipsnyje remiamasi literatūrologinės imagologijos siūloma teorine prieiga, darant prielaidą, kad vienos šalies grožinėje literatūroje atsiveriantis kitos šalies, tautos vaizdas nėra vien tik tekste užsisklendžiantis literatūrinis dydis, bet dažnai atspindi ir tam tikras istorines, geografines, socialines, ekonomines, kultūrines ir panašias realijas. Literatūros kūrinių, kuriuose išryškėja su Lietuva susijusi tematika ar pavieniai lietuviški motyvai XX a. pirmos pusės latvių literatūroje yra labai daug, todėl apsiribojama tik dalies jų analize pasirinktuoju imagologiniu aspektu. Aktualizuojama apie trisdešimt įvairaus žanro įvairių to meto autorių – ir žinomų, tapusių klasikais, ir mažiau žinomų – kūrinių.
Daugumoje šių kūrinių atsiskleidžia tokios lietuviškumo apraiškos, kurias galima laikyti šabloniškomis, stereotipiškomis, nes jos yra pasikartojančios, įvairiuose kontekstuose įgaunančios naujų semantinių, emocinių atspalvių, bet visuomet išlaikančios daugmaž tą patį prasminį branduolį. Viena dažniausiai pasitaikančių tokių apraiškų buvo lietuvio elgetos (leišu nabags / ubags) etnotipas, atspindintis istorinę, ekonominę XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės situaciją, kada Latvijoje elgetaudavo daug žmonių iš Lietuvos. Grožinėje literatūroje taip pat dažnas ir labai įvairiai joje varijuojamas Lietuvos kaimynystės, geografinės artumos motyvas. Gerokai retesni, bet vis dėlto irgi kūriniuose pasikartojantys buvo „lietuviškos vyšnios“ (leišu ķirsis) ir „lietuviškos žąsies“ (leišu zoss) motyvai, susiję su atitinkamomis anuomet Latvijoje išplitusiomis agrarinėmis ir kulinarinėmis realijomis. Nuo objektyvių realijų atsietu reikėtų laikyti poeto Ačio Keninio (Atis Ķeniņš, 1874–1961) eilėraščio žodžiais sukurtos kompozitoriaus Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš, 1879–1951) dainos išpopuliarintą pražūtingo „Lietuvos liūno“ (leišu muklājs) vaizdinį, turėjusį metaforinę ir paprastai su Lietuva tiesiogiai nesiejamą prasmę.
Išskirtinumu, neįprastumu, net tam tikru kultūriniu egzotiškumu pasižyminčios Lietuvos temos apraiškos tuometėje latvių literatūroje santykinai negausios. Straipsnyje analitiškai pristatomi penki prozos kūriniai, kuriuose pasirodo gana išsamūs netipiškų, neordinarių personažų iš Lietuvos portretai. Iš jų meniškai įtaigiausias – religine Toros dvasia auklėto, bet galiausiai marksizmo tiesomis įtikėjusio Lietuvos provincijos žydo Pereco ir jo aplinkos paveikslas, sukurtas garsaus kairiųjų pažiūrų rašytojo Andrėjo Kurcijaus (Andrejs Kurcijs, tikr. Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) apsakyme „Varguolių dievas“ („Nabago dievs“, 1929)
Fauna Šiaulių dvare XVII–XVIII a. pagal zooarcheologinius ir istorinius duomenis
Get PDFSince 1589, Šiauliai became the center of Šiauliai Crown Estate, which maintained the ruler’s estate. From the 17th century onwards, Šiauliai Crown Estate was constantly entrusted to manage by loans to nobles of the Grand Dutchy of Lithuania, with its administrators changing over time (from 1678 to 1696, it belonged to King John III Sobieski). Šiauliai Crown Estate was administered by their appointed administration: an economist, vice-economist, and local officials. Officials of the manor administration were assisted by provision clerks, scribes, and other staff. The residence of the administration became Šiauliai Manor.
The first small-scale archaeological investigations in the residential estate of Šiauliai Manor were carried out in 1997 (led by Audronė Šapaitė). More extensive archaeological excavations were conducted at the manor between 2010 and 2022. During this period, a total area of 533 square meters was excavated, and 10,577 square meters were surveyed. The remains of 11 structures dating from the 17th century to the early 20th century were localized within the territory of Šiauliai Manor, and 8,286 archaeological artifacts were collected along with abundant zooarchaeological material.
In total, 1,114 fragments of zooarchaeological material dating from the 17th to the 18th centuries were collected and analyzed from archaeological cultural layers of the manor. The studied material provides an overview of the distribution of domestic (85 %) and wild (15 %) fauna in the zooarchaeological material of Šiauliai Manor. The surviving material allows insights into prevailing trends such as differences in the quantities of domestic and wild fauna, and to some extent, the presence of domestic animals in the manor, as well as the consumption of luxury goods and reflections of Western culture in Šiauliai Manor. The inventories of Šiauliai economy and the obtained statistical analysis provide an opportunity to gain a more comprehensive understanding of the daily life of the ruler’s table in Šiauliai Manor during the 17th–18th centuries and to extract the maximum information from the available/remaining data.Nuo 1589 metų Šiauliai tapo Šiaulių ekonomijos – valdovą išlaikančios valdos – centru. Nuo XVII a. pradžios Šiaulių ekonomija buvo nuolat atiduodama valdyti už paskolas LDK didikams, keitėsi jos laikytojai (1678–1696 metais priklausė karaliui Jonui Sobieskiui). Ekonomiją administravo jų paskirta administracija: ekonomas, viceekonomas, raktų vietininkai. Dvaro administracijos pareigūnams talkino provianto raštininkas ir raštininkas bei kiti pareigūnai. Administracijos rezidencija tapo Šiaulių dvaras. Toliau straipsnyje minima dvaro sąvoka ir bus siejama su dvaru kaip administracijos vienetu ir visas minimas gyvulių ūkis akcentuojamas kaip naudotas dvaro administracijos tikslais.
Pirmieji nedidelės apimties archeologiniai tyrimai rezidencinėje Šiaulių dvaro sodyboje atlikti 1997 metais (vadovė – Audronė Šapaitė). 2010–2022 metais dvare vykdyti išsamesni archeologiniai tyrinėjimai. Per šį laikotarpį Šiaulių dvaro teritorijoje ištirtas bendras 533 m2 plotas, žvalgytas 10 577 m2 plotas, lokalizuotos 11 XVIIa.–XX a. pradžioje čia stovėjusių statinių liekanos, surinkti 8 286 archeologiniai radiniai bei gausi zooarcheologinė medžiaga.
Iš archeologinių kultūrinių dvaro sluoksnių surinkta ir ištirta 1 114 zooarcheologinės medžiagos fragmentų, datuojamų XVII–XVIII a. Tirta medžiaga pateikia bendrą naminės (85 proc.) ir laukinės (15 proc.) faunos pasiskirstymą turimoje Šiaulių dvaro zooarcheologinėje medžiagoje. Išlikusi medžiaga leidžia pažvelgti į vyravusias tendencijas – naminės ir laukinės faunos kiekių skirtumus, iš dalies – naminių gyvūnų buvimą dvare, prabangos prekių vartojimą ir vakarietiškos kultūros atspindžius Šiaulių dvare. Turimi Šiaulių ekonomijos inventoriai ir gauta statistinė analizė suteikia galimybę išsamiau pažvelgti į XVII–XVIII a. valdovo stalo dvaro Šiauliuose kasdienybę ir išgauti maksimalią informaciją, kurią suteikia turimi / išlikę duomenys
„Apibrėžtos erdvės“ literatūriniame-istoriniame Vinco Mykolaičio-Putino romano „Sukilėliai“ diskurse
Get PDFThe novel “The Rebels” (Sukilėliai) by Vincas Mykolaitis-Putinas was written, edited and unfinished for more than a decade in a historically-ideologically complicated time (~ 1953–1967), almost until the death of the writer. Both the novel and the writing Material written around 1953–1960, which have so far not received the attention of researchers, have not only traces of Soviet-era ideology, but also imprints of authentic historical memory. Bearing in mind the importance of a certain region or specific localities in general in the reception of the uprising of 1863–1864, it is worth taking a fresh look at this aspect in “The Rebels” by Mykolaitis-Putinas, to make an assumption about the meaning of the place and its images in the concept of the novel.
The object of the article is the literary-historical discourse characterized by the memory of specific places, localities or wider territories, countries or ethnographic regions in the novel by Mykolaitis-Putinas and in the Material (additional resource). This discourse is considered to be literary, folkloric, partly also religious intertexts in the research sources, the cultural memory of the uprising characterized by images of places and regions. Methodologically, the research is based on the concept of cultural and social memory. Without bypassing the controversial reception of “The Rebels”, the literary-historical significance of the novel and its wider context is shown by examining such semantic lines as the unity of Lithuanians with Poles, the rebels’ hostility to the maskoliai, the mythologisation of the uprising, the religious narrative, etc.Vinco Mykolaičio-Putino romanas Sukilėliai rašytas, redaguotas ir nebaigtas istoriškai-ideologiškai sudėtingu metu, daugiau kaip dešimtmetį (apie 1953–1967), kone iki pat rašytojo mirties. Ne tik sovietmečio ideologijos pėdsakų, bet ir autentiškos istorinės atminties įspaudų turi tiek romanas, tiek ir maždaug 1953–1960 metais rengta jo rašymo Medžiaga, iki šiol nesulaukusi tyrinėtojų dėmesio. Turint galvoje tam tikro regiono ar konkrečių vietovių svarbą apskritai 1863–1864 metų sukilimo recepcijoje, verta iš naujo pažvelgti ir į šį aspektą Mykolaičio-Putino Sukilėliuose, kelti prielaidą apie vietos ir jos vaizdinių reikšmę romano sampratoje.
Straipsnio objektas – konkrečių vietų, vietovių ar platesnių teritorijų, šalių ar etnografinių regionų atmintimi pasižymintis literatūrinis-istorinis diskursas Mykolaičio-Putino romane ir minėtoje Medžiagoje, arba pagalbiniame kūrinio šaltinyje. Šiuo diskursu laikomi literatūriniai, tautosakiniai, iš dalies ir religiniai intertekstai tyrimo šaltiniuose, vietų bei regionų vaizdiniais pasižyminti kultūrinė sukilimo atmintis. Metodologiškai tyrimas remiasi kultūrinės ir socialinės atminties samprata. Neapeinant prieštaringos Sukilėlių recepcijos, literatūrinė-istorinė romano ir platesnio jo konteksto reikšmė parodoma, išnagrinėjus tokias semantines linijas kaip lietuvių bendrystė su lenkais, sukilėlių priešiškumas maskoliams, sukilimo mitologizacija, religinis naratyvas ir kita
„Šeimininkių pilys“: kulinarinis švietimas žemės ūkio ir amatų-namų ruošos mokyklose Lietuvoje 1918–1940 metais
Get PDFThe article explores culinary education in special schools (schools for girls) in Lithuania from 1918 to 1940 by investigating the network of schools, their founders, the curriculum of culinary subjects, the typical students, and the likely significance of such education. From 1918 to 1940, a network of special schools which were also referred to as castles of mistresses was established in Lithuania where, along with the training of household chores, culinary education was also practiced. This network involved lower-grade agricultural schools as well as lower- and middle-grade schools of household chores. In terms of their specialization, schools had to train agricultural specialists – or craftswomen; however, the curriculum of the culinary section as well as the aspirations of all the schools were oriented towards modernizing the household culture along with the teaching of cooking the meals conforming to the contemporary gastronomy trends. These schools were established not only by State institutions, but also as public ventures. The schools which were run by women’s associations or Catholic organizations were nearly two times more numerous than the State-run schools (at a ratio of 17 to 9).
A relatively significant share of the classes of culinary education in the general curriculum of the castles of mistresses highlights the exceptional attention to this field. The subject matter of the culinary classes was channeled in several directions which also reflected the general trends of the culinary culture of the time. The objective was the modernization, renewal and rationalization of the cooking environment, equipment, cooking accessories and crockery. Considering the still surviving relatively archaic aspects – which were still being sustained primarily in the countryside – students were gaining knowledge on laying the table, table decoration and the fundamentals of the table culture. Emphasis was being made on the integration of the science achievements in cooking, which was intended to cover the aspects of the nutrition value of the meals, proper digestion, and the inclusion of vitamins in the regular diet. Culinary education also highlighted the ideas of the use of the local produce. However, the general trends of the recipes were primarily targeting the ‘universal’ diet, and the manifestations of ‘gastro-national’ trends were more prominent in the cooking of the meals and beverages which were perceived as originally Lithuanian (these recipes were not very abundantly included in the programs). This trend was also manifested in the customs of fasting and the traditions of religious festivals.
Although the numbers of the graduates of the castles of mistresses were relatively low, however, the sheer numbers cannot serve for defining the extent of the impact of these studies. When the students would come home or gain employment as cooks, chefs or mistresses in the households of the richer population, they were inherently sharing the experience they had accrued in the course of the years of studies. Consequently, the knowledge was being actively distributed. On the other hand, schools as centers of the culinary literacy were also having an impact on the local communities in which they were established. The students were fine-tuning their culinary knowledge at school canteens, and they were also taking a wide range of orders. Thus, the local communities were getting acquainted with the more modern culinary trends which had not yet been established in the provincial areas.1918–1940 metais Lietuvoje susiformavo specialių mokyklų, dar vadintų šeimininkių pilimis, tinklas, kuriame mokant namų ruošos buvo vykdomas ir kulinarinis švietimas. Šis tinklas apėmė žemesniąsias žemės ūkio mokyklas bei žemesniąsias ir vidurines amatų-namų ruošos mokyklas. Pagal specializaciją mokyklos turėjo rengti žemės ūkio specialistes arba amatininkes. Kulinarinės dalies programoje visų mokyklų siekiai buvo orientuoti į namų ūkio kultūros modernizavimą, modernesnių, to laikotarpio gastronomines tendencijas atitinkančių patiekalų gaminimo mokymą. Šias mokyklas steigė tiek valstybinės institucijos, tiek ir visuomeninė iniciatyva. Mokyklų, kurias išlaikė moterų draugijos ar katalikiškos organizacijos, buvo beveik dvigubai daugiau negu valstybinių (santykis 17 ir 9).
Gan reikšmingas kulinarinio švietimo pamokų skaičius bendrose šeimininkių pilių programose rodo išskirtinį dėmesį šiai sričiai. Kulinarinio mokymo turinys buvo nukreiptas keletu krypčių, kurios gerai atspindėjo ir bendrąsias to meto maisto kultūros tendencijas. Orientuotasi moderniai atnaujinti ir racionalizuoti maisto gaminimo aplinką, įrangą bei gaminimo įrankius ir indus. Atsižvelgiant į ypač kaimuose dar išlikusius gan archajiškus stalo kultūros aspektus, mokyklose mokinėms suteiktos žinios apie stalo serviruotę, dekorą, elgesio prie stalo pagrindus. Taip pat akcentuotas mokslo pasiekimų integravimas maisto gamyboje, remiantis kuriais svarbūs tapo patiekalų maistingumo, tinkamo jo virškinimo, vitaminų įtraukimo į mitybą aspektai. Reikšmingos kulinariniame švietime buvo ir vietinės maisto produkcijos panaudojimo idėjos. Vis dėlto bendros patiekalų receptūros daugiau buvo nukreiptos į bendraeuropietišką meniu, gastronacionalinių apraiškų daugiau pasitaikydavo tik ne itin gausiai į programas įtrauktų lietuviškais vadintų valgių ir gėrimų gaminime bei religinių švenčių, pasninko tradicijose.
Nors baigusių šeimininkių pilis skaičius sąlyginai nedidelis, tačiau žiūrint tik į jį nustatyti šių studijų poveikio mastą nebūtų tikslu. Mokinės, ar grįžusios į namus ar įsidarbinusios virėjomis, šeimininkėmis turtingesniųjų šeimose, jau dalijosi savo mokslų metu gauta patirtimi ir žiniomis, taigi žinių sklaida plėtėsi. Kita vertus, mokyklos kaip kulinarinio raštingumo centrai turėjo įtakos ir tai vietos bendruomenei, kurioje buvo įkurtos. Mokinės savo kulinarijos žinias įtvirtindavo gamindamos maistą mokyklų valgyklose, taip pat priimdamos įvairių gaminių užsakymus, taip supažindindamos vietos bendruomenes su dar geriau provincijoje nepažintomis modernesnėmis gastronominėmis tendencijomis
Medžiugorjės bažnytinis giedojimas. Atspindžiai katalikų laikraštyje „Katolički list“
Get PDFMeđimurje is a region in the northwest of the Republic of Croatia. Among its many peculiarities, it is characterised by specific folk lyrical solo vocal female singing, the so-called Međimurska popevka (Folk song from Međimurje). In 2013, that traditional Međimurje song was declared an intangible cultural good of the Republic of Croatia. In 2018, it was put on the list of elements on UNESCO’s Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity. This article presents the results of the authors’ research into the writings of the weekly Katolički list (Catholic Newspaper) (Zagreb, 1849–1945) about Međimurje singing. It can be seen from the weekly that the people of Međimurje attracted attention with their singing at all church ceremonies and on other occasions. However, with the Caecilian reform of church singing (1870–1920), which was more intense in Croatia from 1907 onwards, Međimurje singing began to be valued differently by some individuals (mainly priests). Echoes of these musical turmoils are also found in the weekly Katolički list. Although the entries of this weekly must be thoroughly supplemented with a description of the socio-political circumstances of the time, including Međimurje singing, and especially with the description of the nature of the Caecilian movement, the patriotic importance and traditional value of that folk singing in northwest Croatia can be strongly glimpsed in all the recorded texts.Medžiugorjė – regionas Kroatijos Respublikos šiaurės vakaruose. Be daugelio kitų ypatumų, šiam regionui būdingas specifinis liaudies lyrinis solinis vokalinis moterų dainavimas, vadinamasis Međimurska popevka (Medžiugorjės liaudies daina). 2013 metais ši Medžiugorjės liaudies daina buvo paskelbta nematerialia Kroatijos Respublikos kultūrine vertybe. 2018 metais ji buvo įtraukta į UNESCO reprezentacinio žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiame straipsnyje pateikiami savaitraščio Katolički list (Katalikų laikraštis) (Zagrebas, 1849–1945) straipsnių apie dainavimą Medžiugorjės regione tyrimo rezultatai. Iš savaitraščio tekstų darytina išvada, kad visose bažnytinėse ceremonijose ir kitomis progomis Medžiugorjės žmonės patraukdavo dėmesį savo giedojimu. Tačiau nuo 1907 metų Kroatijoje įvykus cecilietiškajai bažnytinio giedojimo reformai (1870–1920), kai kurie asmenys (daugiausia kunigai) Medžiugorjės giedojimą pradėjo vertinti skirtingai. Šių skirtingų nuomonių atgarsių galima rasti ir savaitraštyje Katolički list. Nors šio savaitraščio straipsniai turi būti nuodugniai papildyti to meto socialinių ir politinių aplinkybių aprašymu, įskaitant Medžiugorjės dainavimą, o ypač ceciliečių judėjimo pobūdžio, liaudies dainavimo patriotinės svarbos ir tradicinės vertės aprašymu, liaudies dainų šiaurės vakarų Kroatijoje patriotinė svarba ir tradicinė vertė gali būti įžvelgta visuose tekstuose
Irano tapatybės atspindys literatūroje ir šokio mene
No full textThe concept of identity is currently one of the most frequently examined in cultural studies. Identity refers to the identification of an individual with a certain unit based on signs that he/she consciously or subconsciously accepts as his/her own. There are two main currents in identity research: primordialism (essentialist approach) and instrumentalism (constructivist approach). In today’s individualized society, there is a shift in emphasis from primordiality, i.e. from that side of identity that is given, permanent, inherited, fixed, to instrumentality, i.e. to such a basis of identity that a person chooses, creates, or selects. The research focuses on Iranian identity and its reflection in Western literature and the Iranian art of dance. Iran has an exceptional position in its region and influences global events with its policy. The question is what allowed the Persians to remain Persians for more than two and a half millennia. Persian identity is expressed mainly in spiritual power, poetry, and religion. The Persians gave the world poetry, miniatures, and carpets. From the point of view of production prosperity, all useless things. But that is how they express themselves. They gave the world what did not serve to make life easier but to make it more beautiful (Kapuściński, 2016, p. 153). The empirical part of the research is divided into two parts. In the first part of the research, the authors focus on expressing Iranian identity in their traditional and modern dance. The Persian “classic” is characterized by an expressive movement of the upper part of the body, delicate movements of the shoulders and palms, and eloquent facial expressions. The dance is very poetic and often depicts scenes from Persian poems. The second part of the research focuses on examining how Iranian identity is reflected in Western literature. The study of Iranian identity is based on Azar Nafisi’s Reading Lolita in Tehran (2003), who is a representative of Iranian anglophone immigrants, as well as on an unintentional tetralogy of novels by Betty Mahmoody, the author of the novels Not without my Daughter (1987) and For the love of a child (1992), her daughter Mahtob, the author of My Name is Mahtob (2013), and Moody, Mahmoody’s ex-husband and Mahtob’s father, the author of Lost without my Daughter (2013). The culture of a nation is expressed in the identity of its inhabitants, and literature and the art of dance contribute to its understanding.Tapatybės sąvoka šiuo metu yra viena iš dažniausiai nagrinėjamų kultūros studijose. Tapatumas reiškia individo tapatinimąsi su tam tikru vienetu, grindžiamą ženklais, kuriuos jis sąmoningai ar pasąmoningai priima kaip savus. Egzistuoja dvi pagrindinės tapatybės tyrimų srovės: primordializmas (esencialistinis požiūris) ir instrumentalizmas (konstruktyvistinis požiūris). Šiuolaikinėje individualizuotoje visuomenėje akcentas nuo primordialumo, t. y. nuo tos tapatybės pusės, kuri yra duota, pastovi, paveldėta, fiksuota, pereina prie instrumentalizmo, t. y. prie tokio tapatybės pagrindo, kurį asmuo pasirenka, susikuria ar pasirenka. Pateiktame tyrime daugiausia dėmesio skiriama Irano identitetui ir jo atspindžiams literatūroje bei šokyje. Iranas užima išskirtinę padėtį savo regione ir savo politika daro įtaką pasauliniams įvykiams. Kyla klausimas, kas leido persams išlikti persais daugiau nei du su puse tūkstantmečio. Persų tapatybė daugiausia pasireiškia dvasine galia, poezija ir religija. Persai davė pasauliui poeziją, miniatiūras ir kilimus. Gamybos klestėjimo požiūriu, visi nenaudingi dalykai. Tačiau taip jie išreiškia save. Jie davė pasauliui tai, kas tarnavo ne tam, kad palengvintų gyvenimą, o tam, kad jis taptų gražesnis. Empirinę tyrimo dalį sudaro dvi dalys. Pirmoje tyrimo dalyje autoriai dėmesį sutelkia į iranietiškojo identiteto raišką tradiciniame ir moderniajame šokyje. Persų "klasikai" būdingas išraiškingas viršutinės kūno dalies judesys, subtilūs pečių ir delnų judesiai, iškalbinga veido išraiška. Šokis labai poetiškas, dažnai vaizduojamos scenos iš persų poemų. Antroje tyrimo dalyje daugiausia dėmesio skiriama nagrinėti, kaip iranietiška tapatybė atsispindi literatūroje. Tiriant iranietiškąją tapatybę remiamasi Azaro Nafisi knyga "Skaitant Lolitą Teherane" (2003), taip pat neatsitiktine trijų autorių tetralogija - Betty Mahmoody, romanų "Ne be mano dukters" (1987) ir "Iš meilės vaikui" (1992) autorės, jos dukters Mahtob, romano "Mano vardas Mahtob" (2013) autorės, ir Moody, Mahmoody buvusio vyro ir Mahtob tėvo, romano "Pasiklydusi be mano dukters" (2013) autoriaus. Tautos kultūrą išreiškia jos gyventojų tapatybė, o literatūra ir šokio menas padeda ją suprasti
Lietuvos latvių šeimų archyvai: dundurniekų Starkų atvejis
Get PDFThe article presents the Starkus (Latvian: Starks) family of farmers from the Daunorava (Latvian: Dundurmuiža, German: Donnerhof) Latvian dundurnieki community in Bertaučiai Village, Joniškis Parish, and the research sources on the subject matter. The research covers the following issues: (1) the 18th–19th century sources of family origin in memory preservation institutions, problem of the family origin and genealogy, the most well-known members of the family; (2) farms and sources of community demographics; (3) egodocuments and their specific features (photography collection, memoirs, diaries and letters) reflecting the economic, cultural, and social life of the community, reminiscences and genealogy of the family, kinship, and everyday activities. The sources used for the research are divided into the following categories: (1) documents in memory preservation institutions (documents of Daunorava Manor in the Latvian State Historical Archive, the Lithuanian State Historical Archives, and the Lithuanian State Central Archives: manor inventories from 1779–1797; census of souls from 1795–1834; farm censuses of 1846 and 1860; other documents from the first half of the 20th century); (2) egodocuments (1941–2007) of the Starkus Family: memoirs of the three generations of women – mother, daughter and granddaughter-niece; letters from Siberia (1948–1950); diaries of the secret agent, son-in-law Voldemaras Briedis (Voldemārs Briedis, 1944–1949); photographs from personal albums (from beginning of the 20th century to the 1970s, 285 pieces), with all digital copies stored in Aušros Museum in Šiauliai.
The analysis of the Starkus case enables addressing the issue of the origin of the Latvian community of Daunorava. The community began to dominate in the area in the 18th century after massive arrival of people from Rindzele and Lēne Manors owned by German barons von der Brüggen and, possibly, from Rideļi and Balklāvi Manors owned by their relatives von Hohenastenberg gen. Wigandt in the Duchy of Courland and Semigallia. The movement most probably occurred after the plague outbreak in 1709–1710 amid the Great Northern War, when new inhabitants settled or were resettled into the considerably depopulated countryside. The question of origin may also be partly answered by means of the genealogical method, which reveals that, in the mid-18th century, most of the dundurnieki families (the Starkus, the Kaseliūnas (Latvian: Kaseļūns), the Bulis (Latvian: Bullis), the Krūminis (Latvian: Krūmiņš), the Užtupiai (Latvian: Užtupis)) had a single ancestor. The question that remains to be answered is whether a single, but well-documented case of one family can reflect the life of the community as a whole. Although comprehensive reminiscences about individual communities are lacking, several well-documented family stories can also give insight into the micro-history of the entire dundurnieki community and identify methodological access to and problems with this type of research.Straipsnyje pristatoma Daunoravos (latv. Dundurmuiža) latvių (dundurniekų, latv. dundurnieki) bendruomenės Bertaučių kaimo (Joniškio valsčius) ūkininkų Starkų šeima ir jos tyrimų šaltiniai. Tiriami klausimai: (1) giminės kilmės XVIII–XIX a. šaltiniai atminties institucijose, jos kilmės problema ir genealogija, žinomiausi asmenys, (2) ūkiai ir bendruomenės demografijos šaltiniai, (3) egodokumentai bei jų specifika (fotorinkinys, atsiminimai, dienoraščiai ir laiškai), kuriuose atsispindi dundurniekų bendruomenės ūkinis, kultūrinis, visuomeninis gyvenimas, šeimos atmintis ir genealogija, giminystės ryšiai ir kasdieninis gyvenimas. Tyrimui panaudoti šaltiniai skirstomi į šias kategorijas: (1) atminties institucijose – Latvijos valstybės istorijos archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve, Lietuvos centriniame istorijos archyve – saugomi Daunoravos dvaro dokumentai (1779–1797 metų dvaro inventoriai, 1795–1834 metų sielų revizijos, 1846/60 metų ūkių surašymai ir kt. XX a. pirmos pusės dokumentai); (2) Starkų šeimos egodokumentai (trijų kartų narių (moterų – motinos, dukros ir anūkės-dukterėčios) rašyti atsiminimai (1941–2007 metai), laiškai iš Sibiro (1948–1950 metai), žvalgo Voldemaro Briedžio (žento) dienoraščiai (1944–1949 metai), asmeninių albumų fotografijos (XX a. pradžia – XX a. aštuntas dešimtmetis; 285 vienetai). Visos skaitmeninės kopijos saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Analizuojant Starkų atvejį galima spręsti ir pačios Daunoravos latvių bendruomenės kilmės klausimą. Ji pradėjo dominuoti (masiškai kurtis) XVIII a., labai tikėtina po Didžiojo Šiaurės karo kilusio Didžiojo maro (1709–1710 metais), kai gerokai ištuštėjus kraštui buvo atkeldinti (atsikėlė) nauji gyventojai. Atsakymą į šį klausimą gali iš dalies suteikti ir genealoginis metodas – tiriant dundurniekų gimines nustatyta, kad dauguma jų šeimų XVIII a. viduryje buvo kilę iš vieno protėvio (Starkai, Kaseliūnai, Buliai, Krūminiai, Užtupiai). Keliamas klausimas: ar vienos šeimos atvejis (gerai dokumentuotas) gali būti bendruomenės gyvenimo atspindys? Nors ir trūksta išsamių atsiminimų apie atskiras bendruomenes, tačiau per keletą gerai dokumentuotų šeimų istorijų galima pažinti ir visos dundurniekų bendruomenės (mikro)istoriją, taip pat nustatyti tokių tyrimų metodinę prieigą ir problemas