Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelės“ leidybos pėdsakais
Get PDF1868 was a fateful year for Lithuanian children’s literature, as two books by Samogitian Bishop Motiejaus Valančius (1801–1875) appeared: "Vaikų knygelė" (Engl. Children’s Book) and "Paaugusių žmonių knygelė" (Engl. Adolescence Book). They mark the beginning of literature for Lithuanian children and teenagers. This is evidenced not only by the symbolic titles of both books, which indicate the addressee – children and teenagers, young people. It is important that Valančius thinks about a specific reader – a child, so in the Foreword of the "Vaikų knygelė" he hopes that “children will not regret while reading” his book, that is, they will not get bored. The author thinks that children while reading Aukso altorius (Engl. Golden Altar) only find prayers and litanies, however, they want to learn about interesting things to tell others, and if they do not find such things, “sometimes they can’t even learn”. Therefore, it is necessary to read special books for children in the post-elementary period. It was a modern approach in those times, which is not outdated even today.
The article aims to discuss the publishing path of Valančius’ "Vaikų knygelė" as well as the most important modifications (textual and visual) this collection of didactic short stories underwent. The article analyses the following aspects: 1) issues of selection of texts and their presentation; 2) preservation of the dimension of authenticity of texts; 3) what was the presentation of the texts of Valančius’ "Vaikų knygelė" written in dialect over time.
It is very important to emphasize that the linguistic expression of Valančius’ works, especially the stylistic layer, is an interesting phenomenon in all Lithuanian literature. Paradoxically, when the reissues were published, the stylistic layer of the works was often affected, the dialect was levelled, so a considerable part of the authentic layer, the exotic whiff of didactic prose of the 19th century, was “erased”. The interdisciplinary research approach is employed in the present research, the perspectives of literary studies, textology and art studies are combined: it is based on the scientific insights of the literary expert and textologist Paulius Subačius, the analysis of the illustrations of various editions of Valančiaus’ "Vaikų knygelė" by the art critic Ingrida Korsakaitė, the considerations of the literary researcher Vanda Zaborskaitė on the aesthetic value of the archaic nature of Valančius’ text, etc.1868 metais pasirodė dvi Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) knygos – "Vaikų knygelė" ir "Paaugusių žmonių knygelė". Jos žymi lietuvių vaikų ir paauglių literatūros pradžią. Tą liudija knygų pavadinimai, nurodantys adresatą – vaikus ir paaugusius žmones – paauglius, jaunuolius. Svarbu tai, kad Valančius mąsto apie specifinį skaitytoją – vaiką.
Šio straipsnio tikslas – aptarti, kokį leidybos kelią nuėjo Valančiaus "Vaikų knygelė", kokių svarbiausių modifikacijų (tekstinių ir vizualinių) patyrė šis didaktinių apsakymų rinkinys. Straipsnyje tiriami šie aspektai: 1) tekstų atrankos ir jų pateikimo klausimai, 2) tekstų autentiškumo, t. y. to, kas paremta pirmuoju leidimu (spausdintiniu originalu), išsaugojimas, 3) koks buvo Valančiaus tarmiškai parašytos "Vaikų knygelės" tekstų pateikimas bėgant laikui. Valančiaus "Vaikų knygelės" leidybos keliai labai iškalbingi: jie atspindi ir Lietuvos istoriją, ir lietuviškų tekstų redagavimo istoriją (spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metus, kontrafakcijos reiškinį, lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūrinius darbus, sovietmečio ideologijos nuostatas, perėjimą prie moderniosios tekstologijos taikymo leidžiant senuosius tekstus).
Labai svarbu pabrėžti tai, kad Valančiaus kūrinių kalbinė raiška, ypač stiliaus klodas yra įdomus reiškinys visoje lietuvių literatūroje. Paradoksalu, bet, leidžiant pakartotinius leidimus, neretai nukentėdavo būtent stilistinis kūrinių sluoksnis, būdavo niveliuojama tarmė, tad „nutrinta“ ir nemaža autentiškojo sluoksnio dalis, egzotiškas XIX a. didaktinės prozos dvelksmas. Darbe pasitelkiama interdisciplininė tyrimų prieiga, derinamos literatūrologijos, tekstologijos ir dailėtyros tyrimo perspektyvos
Neaiškios etimologijos Klaipėdos krašto hidronimai: Ketvergio upalis, Neknupis, Plocis, Rikinė, Župė / Župis
No full textThe article newly actualizes the etymology of the hydronyms Ketvergio upalis, Neknupis, Plocis, Rikinė, Župė / Župis, situated in Klaipėda Region.
Given the typology of the indicated morphophonetic changes in the word structure – change of the initial affricate č- to voiceless guttural K-, one can state that the first hydronym belongs to Slavonicisms, i.e., Ketvergio upalis is to be related to Lithuanian substantive četvergas ‘Thursday’.
It has been stated that the semantic connotation of the onym is to be based on the etymological analysis of the hydronym Turkupis situated in the Lowlanders area of Raseiniai. It is to be assumed that the primary semmeme of the hydronym Ketvergio upalis should be reconstructed in accordance with the meaning *‘the river flowing near bazaar; noisy river’.
The name of the stream Neknupis is interpreted as an authentic factographic relict of the Baltic Lexis. The primary form *Meknupis ‘a stream full of ides’ is reconstructed, i.e., the change of initial consonant *M- is presupposed, cf. N- ← *M- ↔ -n- (due to regressive assimilation). The connotation of the onym is related to the referent ide, as the type of the fish is very typical to the fauna of the stream.
The last three hydronyms have been found to be formed of the Germanic words. It is to be assumed that the authentic onyms of Baltic origin were changed with these Germanisms:
(1) the onym Plocis (other variants are also possible: Plazis 1912, Plažės ežeras 1994, Plazės gamtinis draustinis 2016, Plačias, Plocė 1959, Pluokis [Pluocis] 1998, Plocė 1959, [German variants] Plotsee, Plazis-Teich, Plazis-See) is related to German hydronym Plötzensee ‘roach lake’ (cf. also German toponyms Plötzenbruch, Plötzbusch, Plötzenhof ↔ Plötzenteich). The primary Lithuanian forms *Plakis ↔ *Plakė ‘roach lake’ are likely to be reconstructed. The authentic Lithuanian hydronym *Plakis in the long run was replaced by Germanism Plocis;
(2) etymological analysis of the hydronym Rikinė (Rikio upė) is based on formal identity between morphological cluster -rike used in the West German toponymy and dialectal German substantive, used in East Prussia, Rick ‘a long pole; transverse; pole stuck in the ground; a type of fence’, related to Middle Low German substantive recke / rik ‘a long, thin pole’, rek / rekke ‘fence; a hedge, planted in the middle of the field; grating etc.’, rieke / rikke ‘hedge, quickset’, Middle High German substantive ric, ricke ‘fence, narrow road etc.’ (cf. Old Saxon hydronyms Geld-rike, Lun-rike and toponym Led-rike). The primary Lithuanian forms *Siauroji, *Siaurukė are reconstructed;
(3) it is to be assumed that the origin of the hydronyms Župė / Župis (cf. other variants: Szopis, Szopebach, Szob 1725, Szope 1912, 1939), implied by Lithuanian dialectal Germanism zupė ‘soup, mess, skilly’, presuppose the change of the initial consonant, i.e., *Z- → Ž-, typical of the subdialects of Lowlanders. The above-mentioned variants Szopis etc., due to the vocal element -o-, can evidently be related to Middle Low German substantive soppe, sope ‘soup, broth’. The authentic Lithuanian form *Sriuba is reconstructed, cf. hydronym Sriùbupis (from the area of Lowlanders) originated from Lithuanian substantive sriubà ‘pottage; bouillabaisse etc.’. Straipsnis skirtas Klaipėdos krašto hidronimų Ketvergio upalis, Neknupis, Plocis, Rikinė, Župė / Župis etimologijai aptarti.
Pirmasis jų priskiriamas slavizmams, t. y. Ketvergio upalis siejamas su lietuvių daiktavardžiu četvergas ‘ketvirtadienis’, suponuojant pradžios dusliojo gomurinio K- ir skolinio afrikatos č- kaitą.
Teigiama, kad šio hidronimo semantinė motyvacija galėtų būti grindžiama pietų žemaičių raseiniškių vandenvardžio Turkupis etimologine raide, t. y. reikšme *‘upė, tekanti šalia turgaus / triukšminga upė’.
Upelio pavadinimas Neknupis interpretuojamas kaip paveldėta lytis *Meknupis ‘meknių upelis’, suponuota pirmojo sando pradžios nosinio N- ← *M- ↔ -n- kaitos (regresyvinė asimiliacija). Šio onimo reikšmė siejama su žuvies referentu meknė, mat šiame upelyje jos veisiasi.
Paskutinieji trys – vakarų germanų skoliniai (? vertiniai), spėtina, pakeitę pirminius paveldėtus baltų vandenvardžius:
(1) Plocis (jo variantų itin gausu: Plazis 1912, Plažės ežeras 1994, Plazės gamtinis draustinis 2016, Plačias, Plócė 1959, Pluokis [Pluocis] 1998, Plócė 1959; vokiečių registruose įvardytas kaip Plotsee, Plazis-Teich, Plazis-See) siejamas su vokiečių hidronimu Plötzensee ‘kuojų ežeras’ (dar plg. vokiečių vietovardžius Plötzenbruch, Plötzbusch, Plötzenhof ↔ Plötzenteich), matyt, pakeistas vietoj paveldėto lietuvių vandenvardžio *Plakis ↔ *Plakė ‘kuojinis, kuojų ežeras’;
(2) upės pavadinimo Rikinė (Rikio upė) etimologija grindžiama vakarų germanų toponimų konstruktu -rike bei vokiečių tarminiu daiktavardžiu, vartotu Rytų Prūsijoje, Rick ‘ilga kartis; skersinis; kuolelis, virptis, įsmeigta į žemę; karčių (sklandų) tvora’, sietinu su viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos daiktavardžiu (ir jo variantais) recke / rik ‘ilga, plona kartis’, rek / rekke ‘tvora; tuščio lauko viduryje auganti gyvatvorė; grotos, įrenginys sunkiems daiktams pakabinti’, rieke / rikke ‘gyvatvorė, žalitvorė’, viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos daiktavardžiu ric, ricke ‘tvora, siauras kelias ir kt.’ (plg. senųjų saksų hidronimus Geld-rike [ežeras], Lun-rike [ežeras] ir vietovardį Led-rike), semantine verte, suponuojant vertinį vietoj senojo lietuvių pavadinimo *Siauroji, *Siaurukė ir pan.;
(3) spėjama, kad vandenvardis Župė ir jo vyriškosios giminės alternantas Župis (jų variantų taip pat gausu: Szopis, Szopebach, Szob 1725, Szope 1912, 1939) implikuoti lietuvių tarminio germanizmo zùpė ‘sriuba, ėdalas, putra’ su pradžios *Z- → Ž- kaita, būdinga žemaičių dialektiniam plotui. Anksčiau išvardyti onimo variantai, matyt, suponuoti viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos daiktavardžio soppe, sope ‘sriuba, sultinys, skystas patiekalas’. Šio vandenvardžio vertinio statusas grindžiamas rekonstruota lytimi *Sriuba, plg. su žemaičių vandenvardžiu Sriubupis, kildinamu iš lietuvių daiktavardžio sriuba ‘skystas valgis, viralas; žuvienė ir kt.’. 
Laiškai iš praeities: Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei
Get PDFNowadays, the long-standing communication by letters has changed a lot. A couple of decades ago, writing letters to another city, country or simply to someone who lives further away was a completely normal activity. Today, paper letters are usually only documents or postcards. Thus, it is interesting and meaningful to study letters as a disappearing form of communication. Researching letters is interesting for representatives of various branches of science. Investigating ego documents, especially letters, gives us an opportunity to find out more about the past communication, sender and receiver of the letter and the general discourse of the researched period. Reading letters, especially letters written by famous public figures, is interesting not only for the scientists, but also for the regular readers. Furthermore, it justifies the taboo set by social norms – prohibited reading of stranger’s letters.
The subject of this article are the letters of the Lithuanian poet Justinas Marcinkevičius to his teacher Andrašiūnienė, written in 1949–1961, after leaving Prienai to study at Vilnius University. Andrašiūnienė was a famous intelligent of Prienai district, a teacher of the Lithuanian language, who financially and morally supported her talented students, including famous poet Marcinkevičius and linguist Jonas Kazlauskas. The leads of the existence of these letters circulated among the people of Prienai for many years, until a few years ago they accidentally came into poet’s family hands (Marcinkevičius himself did not know about the existence of these letters). There are 44 letters of Marcinkevičius to teacher Andrašiūnienė, which were written while he was studying at Vilnius University. 43 letters are perfectly preserved, but one is no longer legible, because a third of the text is damaged.
The research of the letters reveals a close relationship between young poet Marcinkevičius and his teacher: a son-mother relationship. Marcinkevičius’ choice to call the teacher mother, mommy, confirms the fact that he is missing for mother’s care and attention (he lost his real mother in his early adolescence). Andrašiūnienė was not only a financial supporter, guardian, but also the first critic of the young poet’s writing. This critique significantly formed poets’ personality.
The young poet’s letters reveal his talent for writing: the texts are fluent and literary. Also, there are a lot of stories about his achievements and creative downfalls. Marcinkevičius is carefully writing about his negative position towards the ideology of the time. It is interesting to read letters where Marcinkevičius is arguing and getting angry with his teacher. These letters reveal the rebellious side of the poet, which is completely unexpected. The opportunity to look at Marcinkevičius’ youth by reading his letters deepens the knowledge of the change of the poet’s work and the formation of his personality.Ilgametė įprasta komunikacija laiškais labai pakito. Dar prieš porą dešimtmečių rašyti laiškus į kitą miestą, šalį ar tiesiog toliau gyvenančiajam buvo visiškai įprastas reiškinys. O dabar, jei ir išsiunčiami popieriniai laiškai, tai būna dažniausiai dokumentai arba atvirukai su sveikinimais ir linkėjimais. Taigi, laiškus tyrinėti įdomu ir prasminga kaip nykstantį komunikacijos būdą. Laiškų tyrimai įdomūs įvairių mokslo šakų atstovams, kurie tokiu būdu turi galimybę sužinoti daugiau informacijos apie laiško adresatą, adresantą, bendrą laiško komunikacijos diskursą. Laiškai traukia ne tik mokslininkų dėmesį, bet ir asmenybėms neabejingą skaitytoją, todėl jų publikacijos būna itin populiarios, ypač žinomų žmonių, skaitomi tarsi romanai. Be to, tai pateisina visuomenės normų nustatytą tabu – svetimų laiškų skaitymą.
Šio straipsnio tyrimo objektas – poeto Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei, rašyti 1949–1961 metais išvažiavus studijuoti į Vilnių. Andrašiūnienė buvo Prienų rajono šviesuolė, lietuvių kalbos mokytoja, kuri rėmė finansiškai ir morališkai gabius savo mokinius, tarp jų ir poetą Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską. Apie šių laiškų egzistavimą daug metų sklandė žinia tarp prieniškių, kol prieš kelerius metus jie atsitiktinai pateko į poeto šeimos rankas (apie šių laiškų išlikimą nežinojo ir pats Marcinkevičius). Išlikę 44 Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Andrašiūnienei, kurie buvo rašyti studijų metais iš Vilniaus. 43 laiškai išsilaikę puikiai, o vienas jau nebeįskaitomas, nes išplyšęs trečdalis teksto. Iš viso kompiuteriu buvo perrinkta 3,2 a. l. teksto.
Laiškų tyrimas atskleidžia Marcinkevičiaus ir jo mokytojos artimą ryšį, projektuojamą tarsi mamos ir sūnaus santykį. Andrašiūnienė – ne tik finansinė rėmėja, motiniška globėja, bet ir pirmoji jaunojo poeto kūrybos kritikė, svariai prisidėjusi prie jo asmenybės formavimo. Straipsnyje šie santykiai atskleidžiami tiek trumpai aptariant turinį, tiek atkreipiant dėmesį į laiškuose vartojamus kreipinius. Poeto pasirinkimas vadinti mokytoją mama, mamyte, motina patvirtina faktą, kad ankstyvoje paauglystėje mamos netekęs vaikas ilgisi motiniškos globos.
Jaunojo poeto laiškuose atsiskleidžia jo talentas rašyti – tekstai sklandūs, literatūriški. Be to, daug susirašinėjama apie jo paties kūrybą, pasakojama apie poezijos pasiekimus ir kūrybinius nuopuolius. Nors mažai ir labai atsargiai rašoma apie pasipriešinimą tuometinei ideologijai, vis dėlto šias Marcinkevičiaus nuostatas laiškuose galima išskaityti. Įdomūs laiškai, kuriuose jaunasis poetas ginčijasi, pykstasi su mokytoja, nes jie atskleidžia ir poeto maištingumą, kuris yra labai netikėtas. Galimybė pažvelgti į Marcinkevičiaus jaunystę, skaitant jo laiškus, suteikia daugiau žinių apie poeto kūrybos kaitą ir jo asmenybės formavimąsi
Rėzeknės žydų kapinės kaip „kito“ reprezentacinis paminklas Latgalos kultūroje
Get PDFThe aim of this study is to analyze the verbal and non-verbal signs of the Rēzekne Jewish cemetery with the cultural semiotic approach and to find out the hybridization features of the Jewish semiosphere in Latgale. The article describes the Rēzekne Jewish cemetery as a representative substructure of the “other” in the culture of Latgale with special traditions of language and ritual graphics, valuable genealogical material and historical evidence about the fate of local Jews and with a special tomb cult, determined by the ethnically diverse environment.
Jews in Latgale have always nurtured and preserved their cultural otherness; this is also characteristic of their traditions of arranging cemeteries. Depending on the cultural and social trends of the relevant era, it is possible to trace changes in the formation of grave inscriptions, graphics and forms. Interrelations with the traditions of the local majority, the Latgalians, show the hybridization of the culture of Jewish cemeteries. In the 20th century, Yiddish is gradually disappearing from grave inscriptions, that is caused by decreasing of the number of its speakers. During the Soviet occupation, the role of the sacred language – Hebrew in grave inscriptions decreased, while the proportion of Russian in the narrative of the inscriptions increased. During the last decade of the 20th century, grave inscriptions are predominant in Russian, which confirms the decline in the number of Hebrew speakers. The symbolic meaning of tomb cult graphics in the second half of the 20th century levels off, and local Jews take over Latgalian traditions of the design of tombstones. The graphic shows the transmission of information to the receivers of the “other” culture, for example, the yellow Star of David is represented instead of the menorah, since the yellow six-pointed star is more recognizable to the local population as a testimony of the Holocaust. A menorah may not cause an association with a Jew, because candles and candlesticks are usual graphic elements of Latgalian tombs. Such a trend in the choice of symbols indicates a unique cultural dialogue and its implementation tools, which are oriented towards the self-presentation of a separate ethnic group, using recognizable stereotypical signs instead of specific cult symbols, the language of local residents instead of their sacred language. They want to be understood and understandable for themselves because the number of people who know the authentic meaning of Hebrew and sacred cult signs in Latgale and Rēzekne is quite small. In any case, communication or cultural dialogue still exists, at least the tomb culture is still capable of transmitting its basic values in the form of stereotypical, well-known signs. In this way, the “other” tends to be noticed and understood.Šio tyrimo tikslas – kultūriniu semiotikos požiūriu išanalizuoti Rėzeknės žydų kapinių verbalinius ir neverbalinius ženklus bei išsiaiškinti Latgalos žydų semiosferos hibridizacijos ypatumus. Straipsnyje Rėzeknės žydų kapinės apibūdinamos kaip reprezentatyvus „kito“ paminklas Latgalos kultūroje, pasižymintis ypatingomis kalbos ir ritualinės grafikos tradicijomis, vertinga genealogine medžiaga ir istoriniais įrodymais apie vietos žydų likimus bei turintis ypatingą kapų kultą, nulemtą etniškai įvairios aplinkos.
Žydai Latgaloje visada puoselėjo ir išsaugojo savo kultūrinį kitoniškumą; tai būdinga ir jų kapinių tvarkymo tradicijoms. Atsižvelgiant į atitinkamos epochos kultūrines ir socialines tendencijas, galima atsekti kapų užrašų, grafikos ir formų formavimosi pokyčius. Ryšiai su vietinės daugumos – latgaliečių – tradicijomis rodo žydų kapinių kultūros hibridizaciją. XX amžiuje jidiš kalba pamažu nyksta iš kapų užrašų, tai lemia mažėjantis jos kalbėtojų skaičius. Sovietų okupacijos metais šventosios kalbos – hebrajų kalbos – vaidmuo kapų užrašuose sumažėjo, o rusų kalbos dalis užrašuose išaugo. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje vyrauja kapų užrašai rusų kalba, o tai patvirtina hebrajiškai kalbančiųjų mažėjimą. Simbolinė XX amžiaus antros pusės kapų kulto grafikos reikšmė niveliuojasi, vietiniai žydai perima latgalietiškas antkapių kūrimo tradicijas. Ritualinėje grafikoje matyti informacijos perdavimas „kitos“ kultūros gavėjams, pavyzdžiui, vietoj menoros pavaizduota geltona Dovydo žvaigždė, nes vietiniams gyventojams geltona šešiakampė žvaigždė labiau atpažįstama kaip liudijimas apie holokaustą. Menora negali sukelti asociacijos su žydu, nes žvakės ir žvakidės yra įprasti latgaliečių kapų grafiniai elementai. Tokia simbolių pasirinkimo tendencija rodo savitą kultūrinį dialogą ir jo įgyvendinimo priemones, orientuotas į atskiros etninės grupės savęs pristatymą, naudojant atpažįstamus stereotipinius ženklus vietoj konkrečių kulto simbolių, vietos gyventojų kalbą vietoj jų šventosios kalbos. Jie nori būti suprasti ir suprasti save patys, nes Latgaloje ir Rėzeknėje žmonių, žinančių autentišką hebrajų kalbos reikšmę ir sakralinius kulto ženklus, yra gana mažai. Bet kuriuo atveju komunikacija ar kultūrinis dialogas vis dar egzistuoja, bent jau kapų kultūra vis dar sugeba perteikti savo pagrindines vertybes stereotipinių, gerai žinomų ženklų pavidalu. Tokiu būdu „kitas“ linkęs būti pastebėtas ir suprastas
XX a. pradžios Bosnijos ir Hercegovinos kaimo vertybės, mentalitetas ir tapatybė pagal Ivano Softos kūrinius
Get PDFIvan Softa (Sopta) (1906–1945) was a Croatian writer from Bosnia and Herzegovina. In his realistic novels Dani jada i glada (Days of Misery and Hunger) (1937) and Nemirni mir (Restless Peace) (1940), as well as in his other literary achievements, he describes the life of the Herzegovinian village at the time when the First World War was about to start. It was an ambience dominated by bare stone, hot sun, sharp north wind called bora, with somewhat scarce and sparse land that made an easy life impossible. These resources that abound in this Western Balkans region also shaped the specific (Dinaric) mentality of the people of that time: hard as the stone on which they grew up, aggressive and easily flammable like the sun that they were exposed to and unrestrained like the wind, the whipping of which they mercilessly suffered from. But it happened that even from that fiery temper some kind of an original mountaineering-like honesty and confidence, empathy and readiness for self-sacrifice had emerged. Personal martyrdom turning into self-destruction – something that seems to be completely inconceivable to modern man – is embodied in the female characters, whereas emotional rawness and hardness are more characteristic of the author’s male characters. The tragic circumstances of war and famine caused emigration to regions where there was bread. These tragic circumstances resulted in the tragic fate of the characters who left the Herzegovinian environment and, like many others, fell apart on the side roads of life.Ivanas Softa (Sopta) (1906–1945) – kroatų rašytojas iš Bosnijos ir Hercegovinos. Realistiniuose romanuose Dani jada i glada („Vargo ir bado dienos“) (1937) ir Nemirni mir („Nerami ramybė“) (1940), taip pat kituose literatūriniuose kūriniuose jis aprašo Hercegovinos kaimo gyvenimą prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Tai buvo aplinka, kurioje vyravo plikas akmuo, karšta saulė, atšiaurus šiaurės vėjas, vadinamas bora, o žemė buvo neturtinga, todėl lengvas gyvenimas tapo neįmanomas. Minėti ištekliai, kurių gausu šiame Vakarų Balkanų regione, taip pat suformavo specifinį (dinarų) to meto žmonių mentalitetą: kieti kaip akmuo, ant kurio jie užaugo, agresyvūs ir lengvai užsiliepsnojantys kaip saulė, kurios buvo veikiami, ir nevaržomi kaip vėjas, kurio plakimą jie negailestingai kentėjo. Bet atsitiko taip, kad net iš to ugningo temperamento atsirado kažkoks originalus, tarsi kopimui į kalną būdingas sąžiningumas ir pasitikėjimas, empatija ir pasirengimas pasiaukoti. Asmeninė kančia, pavirstanti į savęs sunaikinimą – tai, kas šiuolaikiniam žmogui atrodo visiškai nesuvokiama – įkūnyta moteriškuose personažuose, o emocinis nepadorumas ir „kietumas“ labiau būdingi autoriaus personažams vyrams. Tragiškos karo ir bado aplinkybės paskatino emigraciją į regionus, kur buvo duonos. Šios aplinkybės lėmė tragišką herojų, palikusių hercegovinišką aplinką ir, kaip ir daugelio kitų, sugniuždytų gyvenimo keliuose, likimą
Lenkų mažumos tema Latgalos spaudoje (1920–1934)
Get PDFThe article aims to reveal the position of the Latgalian press in the formation of the inhabitants’ public opinion of the Polish minority in Latgale (1920–1934). The basis of the research consists of around 50 articles published in the Latgalian newspapers. The research is based on the analysis of qualitative data, discourse-historical approach, using the detaching discursive construction of “we”–“they”, e.g., in the context of the article – “the Latgalians” – “the Polish”.
In the early 1920s, the newspaper articles related to the Polish, mostly to the nobility, desiring to return the old good times, when the Polish was the dominating social group in Latgale. In the following years, the Polish were largely reflected as a minority disloyal to Latgalians and hostile to the Latvian state based on this ground. In many cases, the publications about the Polish minority are contradictory; while creating a negative image of the Polish, they are also called ‘faith brothers’ and thereby – allies.Straipsnyje siekiama atskleisti latgaliečių spaudos poziciją formuojant gyventojų viešąją nuomonę apie Latgalos lenkų mažumą (1920–1934). Tyrimo pagrindą sudaro apie 50 straipsnių, publikuotų Latgalos laikraščiuose. Tyrimas pagrįstas kokybine duomenų analize, diskurso-istoriniu požiūriu, naudojant diskursinę istorinę „mes“ – „jie“ konstrukciją, t. y. straipsnio kontekste – „latgaliai“ – „lenkai“.
XX a. antrojo dešimtmečio pradžioje straipsniai spaudoje buvo susiję su lenkais, daugiausia su bajorais, norinčiais grąžinti senus gerus laikus, kai jie buvo dominuojanti socialinė grupė Latgaloje. Vėlesniais metais lenkai dažniausiai pristatomi kaip latgaliams nelojali ir šiuo pagrindu priešiška Latvijos valstybei mažuma. Daugeliu atvejų publikacijos apie lenkų mažumą yra prieštaringos: kuriamas neigiamas lenkų įvaizdis, tačiua jie vadinami ir „tikėjimo broliais“, taigi – sąjungininkais
Sinonimiški bendrašakniai asmenų pagal profesiją pavadinimai: daryba, semantika, stilistika ir vartosena
Get PDFoai:ojs.www4063.vu.lt:article/33022The nominal names of persons belong to different categories of formation (for example, the names of persons possessing nominal features, the names of persons by profession, etc.). A total of 1,266 conjugate synonymous nominal derivatives (or possessing one of the components of nominal words) naming the persons by profession were collected from the Dictionary of Lithuanian Language and its electronic version, out of them 386 rows of derivative synonyms (derivative variants) were formed. The derivatives were analysed in terms of formation, semantics, stylistics and usage. To achieve the aim, the methods of derivation, semantic analysis, calculation, descriptive-analytical, substitution were employed. The analysis of the material shows that the rows of derivative synonyms (derivative variants) formed from the names of the persons by profession and close to them derivatives can be divided into semantic groups: denoting an object required for business and work or craft (53,37 per cent of all derivatives); the person’s own business and work or craft, a person who makes a product (36,79 per cent of all derivatives); a place specific to the work (9,84 per cent of all derivatives).
The analysis of the empirical material revealed that realia specific to ethnicity can be found in all semantic groups. Names of persons by profession can be associated with forest, plants, agriculture, animals, crafts, etc. The small number of usage of names of persons by profession suggests that they become uncharacteristic of the current language, either because the phenomenon itself no longer exists (then the names of persons also disappear) or because the phenomenon exists, but persons can be named differently (other formations are used). Vardažodiniai asmenų pavadinimai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms, pavyzdžiui, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, asmenų pavadinimų pagal profesiją kt. Iš Lietuvių kalbos žodyno ir Lietuvių kalbos žodyno elektroninio leidimo surinkti 1266 bendrašakniai sinonimiški vardažodiniai (arba vieną iš vardažodinių dėmenų turintys) asmenis pagal profesiją pavadinantys dariniai, iš kurių sudarytos 386 darybinių sinonimų (darybinių variantų) eilės. Darinius numatyta aptarti darybos, semantikos, stilistikos ir vartosenos aspektais. Tikslui pasiekti taikomi darybinės, semantinės analizės, skaičiavimo, aprašomasis analitinis, substitucijos metodai. Analizuojant medžiagą matyti, kad iš surinktų asmenų pavadinimų pagal profesiją ir jiems artimų darinių sudarytos eilės gali būti suskirstytos į semantines grupes: pagal tam tikram verslui bei darbui, amatui būdingą, reikalingą gyvą ar negyvą dalyką, objektą (53,37 proc. viso darinių skaičiaus, pvz.: 3 bi̇tininkas, -ė 1 ‘kas bites prižiūri, laiko, verčiasi bitėmis’ / 3 bitinykas, -ė 1 ‘kas bites prižiūri, laiko, verčiasi bitėmis’ / bi̇tninkas, -ė 1 ‘3 bitininkas 1’ / bitnykas, -ė 1 ‘3 bitininkas 1’ – 3 bi̇tinis, -ė ‘bitininkas’ – bi̇čius 1 ‘bitininkas’); pagal gaminį, sukuriamą dirbant, vykdant verslą ar plėtojant amatą (36,79 proc. viso darinių skaičiaus, pvz.: 1 klumpininkas, -ė 1 ‘klumpių dirbėjas, klumpius, klumpdirbys’ – klumpis 5 ‘klumpius, klumpdirbys’ – klumpius 1 ‘kas dirba klumpes’ – klumpdirbis, -ė ‘klumpdirbys’ / klumpdirbys, -ė ‘klumpių dirbėjas’); pagal darbo, verslo, amato specifikai būdingą vietą (9,84 proc. viso darinių skaičiaus, pvz.: 2 malūnininkas, -ė ‘malūno vedėjas, malimo specialistas’ / malūninykas, -ė ‘malūno vedėjas, malimo specialistas’ / 2 malūninkas, -ė ‘2 malūnininkas’ – 1 malūninis, -ė ‘2 malūnininkas’ – 2 malūnis ‘2 malūnininkas’).
Empirinės medžiagos analizė atskleidžia, kad etniškumui būdingų realijų galima rasti visose skirtose semantinėse grupėse. Asmenų pavadinimai pagal profesiją gali būti sietini su mišku, augalais, žemės ūkiu, gyvuliais, amatais ir pan. Nedidelis asmenų pavadinimų pagal profesiją vartosenos skaičius leidžia daryti prielaidą, kad jie tampa nebūdingi dabartinei kalbai, nes nebelieka paties reiškinio (tuomet nelieka ir asmenų pavadinimų) arba reiškinys yra, bet asmenys gali būti vadinami kitaip (kitais dariniais)
SKABAPUTROS reikšmė palatvijo sociokultūrinėje erdvėje
Get PDFThe aim of the article is to investigate the significance of the traditional Latvian dish – skabaputra (Latvian skābputra – sour porridge made from barley groats and curdled milk) – in the socio-cultural space of the Lithuanian-Latvian borderland in various periods. The research is based on the empirical material collected by the author in several stages (between 2008 and 2019) in the municipalities of Lithuanian-Latvian borderland. The methods applied in this research were quantitative content analysis, case analysis, interpretative, and comparative methods.
Skabaputra can be considered a traditional dish of the Lithuanian-Latvian border region, which was widely established here at the end of the 19th century and was an important part of the dietary culture of Lithuanian Latvians and border Lithuanians until the middle of the 20th century. The history of this dish is closely related to the ethnic and social processes that took place and are still taking place in the Lithuanian-Latvian borderland. Skabaputra came to this border area together with Latvian emigrants as well as with Lithuanians migrating on both sides of the border or Lithuanian re-emigrants from Latvia. The inclusion of this dish in the Lithuanian menu is related to the processes of acculturation and assimilation as well as to social processes – the accumulation of cultural capital in order to achieve a higher social status. At the end of the 19th century – in the middle of the 20th century, the skabaputra performed an important function of an ethnic marker. This dish did not correspond to the dietary habits of some Lithuanians and was used to create nicknames for Latvians. Other Lithuanians also considered skabaputra as a social marker, as for them, eating the dish meant an opportunity to change their status in the social hierarchy. During this period, skabaputra also performed the function of an ethnic link – it helped to consolidate part of the residents of the Lithuanian-Latvian borderland into a single community, and the dish also became a local marker, separating the residents of the border area from the residents of other areas of Lithuania. From the second half of the 20th century, we can record the decline of the skabaputra tradition, which coincided with the assimilation processes of the Latvian ethnic minority, leading to a decrease in the prestige of Latvian culture on the Lithuanian-Latvian border and in the importance of Latvian cultural attributes for social status. In the 2020s of the 21st century, we can observe the “rebirth” and “revival” of the skabaputra, which coincides with the regionalist movement and the construction of local identities taking place on the Lithuanian-Latvian border. Skabaputra becomes an important attribute that supports not only the ethnic identity of Lithuanian Latvians, but generally establishes the distinctiveness of all Lithuanian-Latvian borderland residents. Due to the development of the Lithuanian-Latvian borderland tourism industry, the modern skabaputra claims to once again become an important summer dish of the residents of the border region and an important local and regional marker.Straipsnio tikslas – ištirti, kokią reikšmę palatvijo sociokultūrinėje erdvėje įvairiais laikotarpiais turėjo tradicinis latvių patiekalas skabaputra (latviškai skābputra). Straipsnio pagrindas – 2008–2019 metais keliais etapais autorės surinkta empirinė medžiaga Lietuvos ir Latvijos pasienio savivaldybėse. Naudoti metodai – kokybinis turinio analizės, atvejo analizės, interpretacinis, lyginamasis.
Skabaputrą galime laikyti tradiciniu palatvijo regiono patiekalu, kuris čia plačiai įsitvirtino XIX a. pabaigoje ir iki pat XX a. vidurio buvo svarbia Lietuvos latvių ir palatvijo lietuvių mitybos kultūros dalimi. Šio patiekalo istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos ir Latvijos paribyje vykusiais ir tebevykstančiais etniniais ir socialiniais procesais. Skabaputra į palatvijį atkeliavo kartu su latvių emigrantais, taip pat su abipus sienos migruojančiais lietuviais arba lietuvių reemigrantais iš Latvijos. Šio patiekalo įtraukimas į lietuvių valgiaraštį susijęs tiek su akultūracijos ir asimiliacijos procesais, tiek su socialiniais procesais – kultūrinio kapitalo kaupimu siekiant aukštesnio socialinio statuso. XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje skabaputra atliko svarbią etninio riboženklio funkciją. Šis patiekalas neatitiko dalies lietuvių mitybos įpročių ir buvo pasitelktas latvių pravardėms kurti. Kiti lietuviai skabaputrą laikė ir socialiniu riboženkliu, jiems patiekalo vartojimas reiškė galimybę pakeisti savo statusą socialinėje hierarchijoje. Šiuo laikotarpiu skabaputra taip pat atliko etninės jungties funkciją – padėjo konsoliduoti dalį Lietuvos ir Latvijos paribio gyventojų į vientisą bendruomenę, o patiekalas tapo ir lokaliniu riboženkliu, skiriančiu palatvijo gyventojus nuo kitų Lietuvos vietovių gyventojų. Nuo XX a. antros pusės galima fiksuoti skabaputros tradicijos nykimą, kuris sutapo su latvių etninės mažumos asimiliacijos procesais, dėl kurių palatvijyje mažėjo latviškosios kultūros prestižas, sykiu ir latviškų kultūrinių atributų svarba socialiniam statusui. XXI a. trečiajame dešimtmetyje galime stebėti skabaputros „atgimimą“ ir „gaivinimą“, kuris sutampa su palatvijyje vykstančiu regionalizmo judėjimu, lokalinių tapatybių konstravimu. Skabaputra tampa svarbiu atributu, palaikančiu ne tik Lietuvos latvių etninį tapatumą, bet ir apskritai įtvirtinančiu visų palatvijo gyventojų savitumą. Dėl palatvijo turizmo industrijos plėtros sušiuolaikinta skabaputra pretenduoja vėl tapti svarbiu palatvijo regiono gyventojų vasaros patiekalu bei svarbiu lokaliniu ir regioniniu riboženkliu
Ar įmanoma apibrėžti vadinamosios neapykantos kalbos ribas?
Get PDFDuring the last few years, a phrase hate speech has become widespread as an expression of a legal concept in the Lithuanian language. In the laws of the Republic of Lithuania, the concept of hate speech has not yet been precisely defined and directly established. The usage of the combination of these two words expands the concept of hate, it loses at least somewhat clearer boundaries. However, based on this concept, intentions are expressed to reinforce the laws of administrative law regarding manifestations of hate speech.
In the article, the concept of the Lithuanian noun neapykanta (‘hate’) is explained by its usage in texts, the relationship between this word and other Lithuanian words with negative connotations has been analysed as well. The examples of unmeasured expansion of the concept of hate speech found in research works have been highlighted. Several more prominent cases of public speaking that had a wider resonance, which were associated with hate speech, are discussed from the point of view of language axiology.
Since negative words with a softer definition are not considered at the same level as hate, then prescribing (to) bully, (to) make fun of, (to) push around, (to) intimidate, (to) tease (concept expressed in corresponding words) to the definition of hate is a conceptual mistake. These emotional and verbal or non-verbal speech concepts can be associated with hate but they can also be described as just emotions “until hate”.
Replacing the compound speech that provokes hate with an abbreviated hate speech leads to confusion: different concepts are conflated, it becomes irrelevant, whether it is inciting hatred or just is associated with it – it still tends to be considered a crime (especially in cases where the case of public linguistic expression is related to the so-called vulnerable, protected groups of persons, for example, Gypsies/Roma, LGBT, migrants). Only the direct encouragement of hatred, the call for confrontation can be evaluated and more or less exactly formulated linguistically, and therefore, legally.Per keletą paskutinių metų lietuvių kalboje kaip teisinės sąvokos raiška paplito žodžių junginys neapykantos kalba. Lietuvos Respublikos įstatymuose kol kas nėra tiksliai apibrėžtos ir tiesiogiai įtvirtintos neapykantos kalbos sąvokos. Junginio vartosena plečia neapykantos sąvoką, šioji netenka bent kiek aiškesnių ribų, tačiau, remiantis tokia samprata, reiškiami ketinimai griežtinti administracinę atsakomybę dėl neapykantos kalbos apraiškų.
Straipsnyje daiktavardžio neapykanta samprata aiškinamasi iš jo vartojimo tekstuose, nagrinėjamas šio žodžio sąvokos santykis su kitais neigiamą požiūrį į ką reiškiančiais lietuvių kalbos žodžiais. Iškeliami būdingi mokslo tiriamuosiuose darbuose aptinkami nepamatuoto neapykantos kalbos sampratos plėtimo pavyzdžiai. Kalbos aksiologijos požiūriu aptariami keli ryškesni, platesnį atgarsį turėję viešosios kalbėsenos atvejai, kurie buvo siejami su neapykantos kalba.
Kadangi žemesni, iki neapykantos, nepalankaus jausmo kam laipsniai nėra neapykanta, tai ir patyčias, pašaipą, pajuoką, menkinimą, niekinimą (atitinkamais žodžiais išreikštas sąvokas) be atodairos laikyti neapykantos kalba yra prasmės klaida. Tos jausmo ir kalbinės ar nekalbinės raiškos pakopos gali vesti į neapykantą, bet gali ir ribotis jausmu „iki neapykantos“.
Junginio neapykantą kurstanti kalba keitimas trumpiniu neapykantos kalba veda į klystkelius: sutapdinamos skirtingos sąvokos, pasidaro nebesvarbu, kursto neapykantą ar ją tik reiškia – vis tiek linkstama laikyti nusikaltimu (ypač tais atvejais, kai viešosios kalbinės raiškos atvejis susijęs su vadinamosiomis pažeidžiamomis, saugotinomis asmenų grupėmis, pavyzdžiui, čigonais / romais, LGBT, migrantais). Tik tiesioginis neapykantos skatinimas, raginimas susidoroti gali būti įvertinti ir daugiau ar mažiau tiksliai suformuluoti kalbiškai, vadinasi, ir teisiškai
Literatūrinių lietuvio ir Lietuvos įvaizdžių ištakos Latvijoje
Get PDFIn Latvian literature since the second half of the 19th century, Lithuanians, Lithuania, its history, its particular sites are quite often depicted in some specific view, sometimes comprehensively, conceptually, sometimes episodically, passingly. The article attempts to demonstrate what image of Lithuanians and Lithuania that could have made an impact on Latvian literature, formed before it emerged and while emerging: in folklore, writings of Baltic Germans in the 18th–19th centuries and works by activists of the National Awakening.
In Latvian folk songs, Lithuanians (leiši) are mostly depicted either as close, connected to Latvians by marital bonds, likely bonding people or as enemies, raiders to defend against. There are many other, random, hardly classified Lithuanian motifs in the discussed songs. In narrative folklore, the image of a Lithuanian is more one-sided and not very amiable: a Lithuanian person is usually portrayed in a mocking manner, emphasising negative traits, such as laziness, lack of intelligence, gullibility, etc.
In texts by Baltic Germans, a Lithuanian of that period was also mostly characterised negatively, by emphasising one’s indolence, backwardness, ignorance. The image of Lithuania in the past, its rulers described by them is different: reserved, objectivised, including sometimes expressed nuances of surprise, respect towards the former geopolitical, military might of Lithuania. The old Lithuanian (and Prussian) religion, mythology started being treated as Latvian ones (Gotthard Friedrich Stender (1714–1796) and others), community of the Lithuanian, Old Prussian and Latvian languages, ethnoses was observed, even considering them all to be one nation (Carl Friedrich Watson (1777–1826) and others), history of Lithuania started being positively assessed and presented while bringing it closer to the history of Latvia (Garlieb Helwig Merkel, 1769–1850).
Ideas of community or kinship of the Lithuanian and Latvian languages, religion, history were actively taken over and intensively fostered by the New Latvians (jaunlatvieši) and other activists of the Latvian National Awakening in the 19th century. They were writing on an inseparable history of Latvians and Lithuanians or even one nation, carried out in-depth investigation of the past and language of Lithuanians, both grounding on their data, objectively, reasonably and subjectively, motivelessly extending the concept of Latvian history, enriching the Latvian language. Atis Kronvalds (1837–1875), Juris Alunāns (born Gustavs Georgs Frīdrihs Alunāns, 1832–1864), Fridrihs Veinbergs (1844–1924), Andrejs Dīriķis (1853–1888) and other enlightened people were those whose endeavours contributed to making the image of Lithuanians and Lithuania in the public space of Latvia more positive, usually, while linking to the past, it was being idealised. Such, idealised, image was mostly taken over by Latvian romantic, neoromantic literature since the 19th century. Latvių literatūroje nuo XIX a. antros pusės santykinai dažnai vienokiu ar kitokiu rakursu, kartais išsamiai, konceptualiai, kartais epizodiškai, prabėgomis vaizduojami lietuviai, Lietuva, jos istorija, konkrečios jos vietos. Straipsniu siekiama parodyti, koks lietuvių ir Lietuvos įvaizdis, galėjęs daryti poveikį latvių literatūrai, buvo susiformavęs prieš jai randantis ir jos radimosi metu: tautosakoje, XVIII–XIX a. Baltijos vokiečių raštijoje ir tautinio atgimimo veikėjų darbuose.
Latvių liaudies dainose lietuviai (leišiai) daugiausia vaizduojami arba kaip artimi, vedybiniais santykiais su latviais susisaistantys ar galintys susisaistyti žmonės, arba kaip priešininkai, užpuolikai, nuo kurių reikia gintis. Nemažai dainose ir visokių kitokių, atsitiktinių, sunkiai klasifikuojamų lietuviškų motyvų. Pasakojamojoje tautosakoje lietuvio paveikslas vienpusiškesnis ir ne itin prielankus: lietuvis dažniausiai portretuojamas pašiepiamai, išryškinant neigiamas savybes, tokias kaip tingumas, nesumanumas, patiklumas ir panašios.
Baltijos vokiečių tekstuose to meto lietuvis irgi daugiausia apibūdinamas neigiamai, pabrėžiant jo vangumą, atsilikimą, neišprusimą. Kitoks jų aprašomas praeities Lietuvos, jos valdovų vaizdas: santūrus, objektyvizuotas, su kartais prasiveržiančiomis nuostabos, pagarbos gaidomis buvusiai Lietuvos geopolitinei, karinei galybei. Pradėta senąją lietuvių (ir prūsų) religiją, mitologiją traktuoti ir kaip latvių (Gotthardas Friedrichas Stenderis (1714–1796) ir kiti), įžvelgta lietuvių, senprūsių ir latvių kalbų, etnosų bendrystė, netgi laikant juos visus viena tauta (Carlas Friedrichas Watsonas (1777–1826) ir kiti), imta teigiamai vertinti ir pristatyti Lietuvos istoriją, priartinant ją prie Latvijos istorijos (Garliebas Helwigas Merkelis, 1769–1850).
Lietuvių ir latvių kalbos, religijos, istorijos bendrystės ar giminystės idėjas aktyviai perėmė ir intensyviai puoselėjo jaunalatviai (jaunlatvieši) ir kiti XIX a. antros pusės latvių tautinio atgimimo veikėjai. Jie rašė apie neatskiriamą latvių-lietuvių istoriją ar net vieną tautą, gilinosi į lietuvių praeitį, kalbą, jų duomenimis ir objektyviai, motyvuotai, ir subjektyviai, nemotyvuotai išplėsdami Latvijos istorijos sampratą, turtindami latvių kalbą. Atis Kronvaldas (Atis Kronvalds, 1837–1875), Juris Alunanas (Juris Alunāns, tikr. Gustavs Georgs Frīdrihs Alunāns, 1832–1864), Fridrichas Veinbergas (Fridrihs Veinbergs, 1844–1924), Andrejis Dyrikis (Andrejs Dīriķis, 1853–1888) ir kiti šviesuoliai buvo tie, kurių pastangomis lietuvių ir Lietuvos įvaizdis viešojoje Latvijos erdvėje darėsi pozityvesnis, neretai – siejant su praeitimi – buvo idealizuojamas. Tokį jį, idealizuotą, nuo XIX a. vidurio daugiausia ir perėmė latvių romantinė, neoromantinė literatūra