Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Asimiliacijos prielaidos ir mokyklos pasirinkimas: pirmokų tėvų grupių palyginimas
No full textThe article assesses social aspects of ethnicity through analysis of differences exhibited by those who choose different primary schools (there are sectors of educational system in Lithuania that differ in language of instruction – Lithuanian, Russian, or Polish) for their children. On the basis of 2005 survey data, the groups of parents are found to differ with regard to basic social characteristics. Assimilation prospects are seen as related to strategies of social mobility. It is concluded that school cannot be considered an independent factor in assimilation process. The choice of a school is the result of parents’ integration and of their assimilative attitudes rather than the other way round. Having assessed ethnic diversity of first-graders’ parents, the conclusion is made that the Russian language as such and schools with instruction in Russian tend to accommodate a larger share and spectrum of the non-Lithuanian population than the analogous Lithuanian institutes.Straipsnio paskirtis – įvertinti socialinius etniškumo ypatumus, kuriais pasižymi skirtingus švietimo sektorius (t.y. mokyklas pagal skirtingą dėstymo kalbą) pasirenkantys žmonės. Ávertinus pamatinius socialinius demografinius bruožus pagal 2005 m. apklausos duomenis, pirmokų tėvų grupės skiriasi savo socialine padėtimi. Prielaidos asimiliacijai siejamos su socialinio mobilumo strategija. Teigiama, jog mokyklos pasirinkimas yra integracijos ir asimiliacinių nuostatų išraiška, o ne asimiliacijos veiksnys: pirmiau įvyksta būsimų pirmokų tėvų integracija į lietuvišką socialinę terpę, o tik po to renkamasi mokyklą. Etninės kilmės įvairumo tarp Lietuvos pirmokų analizė atskleidžia, jog rusų kalba ir rusiška mokykla integruoja platesnį spektrą nelietuviškos populiacijos negu analogiški lietuviškieji institutai
Moderniojo Vakarų mokslo ribos (II)
No full textEducation, and above all formal education, has been one of the principle components of modernization and globalization. This is to say that the notion of universal participation in human affairs is by now regarded a necessary condition for national and international relationships and understanding. Without education, as a rational condition, such relationships and understanding are hardly possible. The call for extension of democracy and the production of the good life around the globe is constantly premised on the requirements of formal education. It is advisable to disclose what constitutes this modern education and what sort of human being and a type of reality does it require and in fact construct. While the phrase formal education sounds intellectual, indeed enlightening, we want to argue that such a designation has a preunderstanding that frames the modern Western civilizational understanding of sciences and by extension of human sciences. Indeed, it shapes the way in which human beings must become in their concrete, practical interrelationships, whether intra or international.Švietimas, o pirmiausia – formalusis švietimas, yra svarbus modernėjimo ir globalizacijos komponentas. Tai rodo, kad visuotinis žmogiškų problemų sprendimas esti būtina nacionalinių ir tarptautinių santykių supratimo sąlyga. Demokratijos ir gerovės plėtra pasaulyje remiasi formaliojo švietimo reikalavimais. Tiek vadinamosiose išsivysčiusiose Vakarų šalyse, tiek ir siekiančiose tokio išsivystymo visuomenėse esamas švietimo lygmuo pasitelkiamas kaip vertinimo kriterijus. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dabartinės teorinės, metodologinės ir civilizacinės švietimo problemos, siejamos su globalizacija. Taip pat svarstomi Vakarų moderniojo mąstymo, kuris laikomas „globalizuojančiu“, klausimai, o taip pat aptariamos postmoderniojo multidiskursyvumo galimybės sprendžiant švietimo problemas, kurios atsiranda dėl globalizuojančio modernybės modelio poveikio pedagoginėje praktikoje
Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai
No full textThe article presents the data of the qualitative research (namely focused interview) that was performed by the Centre of Social Anthropology at Vytautas Magnus University in 2005. The aim of the research was to find out what people think are the main features/markers of the Lithuanian national identity and to discover what it means for them to think of themselves as Lithuanians. On the basis of the research data four types of Lithuanian national identity are indicated. Both the main features of the loosing of Lithuanianness as well as possibilities to uphold the Lithuanian national identity for Lithuanian emigrants are described. The article proves the ambivalence of the articulation of Lithuanianness implied by globalization that are followed by changing markers of Lithuanian national identity. The decisive role in the process of identification of Lithuanianness is given not to so called “hard” markers, namely ethnic ones, but rather the markers of emotional dimension.Straipsnyje pristatomi kokybinio tyrimo, atlikto VDU Socialinės antropologijos centre, duomenys. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo suprasti, ką lietuviai turi galvoje kalbėdami apie buvimą lietuviais, arba, tariant kitais žodžiais, ką jiems reiškia „būti lietuviu“. Remiantis tyrimo duomenimis išskiriami askriptinis, situacinis, konstruktyvistinis bei moralinis – emocinis lietuvių tapatybės modeliai, skiriami pagrindiniai pateikėjų konstruojamos nulietuvėjusio žmogaus sampratos elementai bei dominuojantys požiūriai į nelietuvio tapimo lietuviu galimybes. Straipsnyje formuluojama kol kas tikinėto tyrimo duomenimis patvirtinama prielaida, jog globalizacijos procesai, įvairialyčius „kitoniškumus“ paversdami kasdienybės dalimi transformuoja lietuvišką/nelietuvišką sąvokų turinį, „apsunkina“ ir kvestionuoja išskirtinių lengvai identifikuojamų, socialinių ribų brėžimo bei bruožų paiešką. Jie keičiami jausminei-emocinei tapatybės dimensijai priskiriamais bruožais, dažnai paverčiant juos lemiamais lietuvių tautinės tapatybės kriterijais
Psichoneurologiniai pensionatai: socialinio darbo ar disciplinarinės visuomenės institutas?
Get PDFOne of the most established forms of care for people with mental disabilities and mental illnesses in the former Soviet Union and in Central and Eastern Europe was treatment in large institutions – psycho neurological care homes. From one side, these institutions are integral part of social care systems and they pursue goals of social work: integration, inclusion, clients’ needs satisfaction. From the other side, various scientists portray institutions of this type as totalitarian institutions (Tobis, 2000) or disciplinary society institutions (Foucault, 1998),
criticize them for violation of human rights and humiliation of human dignity.
From the outlook of two confronting perspectives, the following article discusses the main mission of these institutions: promoting integration to society by supplying social services or aggravating the social exclusion by limiting residents’ rights, possibilities and privacy.Viena populiariausių sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergančių asmenų globos formų daugumoje buvusios Sovietų Sąjungos, Centrinės ir Rytų Europos valstybių yra stacionari1 globa didelėse įstaigose – psichoneurologiniuose pensionatuose. Šios įstaigos priklauso socialinės apsaugos sistemoms ir siekia socialinio darbo tikslų – integracijos, atskirties įveikimo, visapusiško klientų poreikių tenkinimo. Antra vertus, šio tipo įstaigas įvairūs mokslininkai vadina totalitarinėmis (Tobis 2000; 11) arba disciplinarinės visuomenės institucijomis (Foucault 1998; 247), kritikuodami dėl žmogaus teisių ir orumo pažeidimų. Šiame straipsnyje analizuojamos abi psichoneurologinių pensionatų veiklos perspektyvos, siekiant identifikuoti pagrindinę jų paskirtį: socialinių paslaugų teikimas, gyventojų integracija į visuomenę ar teisių, galimybių ir privatumo ribojimas, siekiant juos kuo labiau atskirti nuo likusios visuomenės dalies
Viešosios politikos kultūros formavimasis Lietuvoje: aplinkosaugos politikos ir visuomenės dalyvavimo sociologinė eksploracija
No full textThis paper aims at diagnosing change in policy culture in Central and Eastern Europe, particularly Lithuania, focusing on the field of environmental policy. The article analyzes public participation in the Soviet period, the years of break down of the Soviet system, and contrasts it with social change during the years of transition to a market economy and democratization of society. Based on interviews with relevant actors, secondary data analysis, and discourse analysis, this paper illuminates the shift of public involvement in environmental science and technology policy to a different mode. This shift, or dialectics of policy culture, is epitomized by a changing mode of citizen participation – from latent forms and “double faced” culture in the Soviet times towards euphoria about civic democratic governance and direct participation during the years of “Singing revolution”, and towards another round of colonization of public policy by the bureaucratic domain and the private sector during the 1990s.Straipsnyje siekiama atskleisti politinės kultūros pokyčius Vidurio ir Rytų Europos šalyse, sutelkiant dėmesį į aplinkosaugos politikos raidą Lietuvoje. Analizuojamas piliečių dalyvavimas ir įtaka aplinkosaugos politikos formavimui tarybiniu laikotarpiu, tautinio atgimimo laikotarpiu ir pereinamuoju į naują santvarką laikotarpiu. Remiantis interviu, dokumentų ir antrinių šaltinių tyrimais bei diskurso analize, straipsnyje parodomi du lūžiai Lietuvos politikos formavimo kultūroje. Pirma, posūkis nuo “dviveidžio” (oficialaus ir latentinio) politinės kultūros tipo prie euforiško tikėjimo piliečių tiesioginiu dalyvavimu ir demokratiniu šalies valdymu, pasireiškusiu “dainuojančios revoliucijos” laikotarpiu. Antra, perėjimas (arba grįžimas) prie aplinkosaugos ir ūkio politikos formavimo kultūros, kuriai būdingas valdžios struktūrų ir privataus sektoriaus dominavimas
Socialinės struktūros samprata
Get PDFSocial structure has always been one of the central concepts in classical and contemporary sociological thought. The concept of social structure points to a different articulation of the macro and micro elements of social life. Its meaning has to be understood in the context of the discursive networks in which it is used. The aim of the article is to explore the concept of social structure by making explicit the main conceptual networks from which the different uses of the concept obtain their meaning. We have organized our discussion of social structure around the four paradigms that we have identified as (1) methodological individualism, (2) methodological holism, (3) microsociological ‘theory’, (4) eclectic ‘theory’.Sociologai retai aptaria socialinės struktūros, vienos pagrindinių disciplinos kategorijų, kilmės ir formavimosi bruožus. Problemiški socialinės struktūros požymiai, lyginamieji aspektai svarstomi ir analizuojami retai. Todėl socialinės struktūros reikšmės palaipsniui praranda „reikšmes“. Darosi neaiški šio, pamatinio, termino vartojimo paskirtis. Straipsnyje teigiama, kad socialinės struktūros apibrėžimai darosi aiškesni, kai susiejame juos su paradigminiais teoriniais modeliais, kurie remiasi skirtingomis metaforomis kaip strateginėmis mokslinio aiškinimo gairėmis. Šios metaforos („socialinio organizmo“, „socialinio konflikto“, „socialinio tikrovės konstravimo“ ir pan.) yra simboliniai žymenys, padedantys kurti numanomą, giluminį, ontologinį socialinės tikrovės vaizdinį. Kaip tik pastaruoju – abstrakčiu – požiūriu šioji sąvoka yra „architektūrinė“, t.y. teikianti tikrovės supratimo ir aiškinimo schemą. Skiriamos keturios pagrindinės sociologinio aiškinimo paradigmos (savo ruožtu apimančios skirtingus aiškinimo būdų principus): 1) metodologinio individualizmo, 2) metodologinio holizmo, 3) mikrosociologinė ir 4) eklektinė. Nors tai – tik idealieji tipai, tačiau jie padeda suprasti, kodėl šiomis dienomis socialinės struktūros sąvoka apibrėžiama skirtingai
Švietimo dialektika
No full textReview: Horkheimer, Max; Adorno, Theodor W. 2006. Apšvietos dialektika. Filosofiniai fragmentai. Vilnius: Margi raštai.Recenzija: Horkheimer, Max; Adorno, Theodor W. 2006. Apšvietos dialektika. Filosofiniai fragmentai. Vilnius: Margi raštai
Sociologijos metodas. Istorinio proceso analizė
No full textThe aim of the article is to explore the concept of sociological method by specifying the historical aspects of classical sociological thought. Sociological method is best seen as one of the chief heirs of the Enlightenment: it can be understood first of all as the historical realisation of the Enlightenment’s conception of a measurement and verification. Nevertheless, from its inception, sociology has been a confluence of many methodological streams. The concept of method is in fact highly ambiguous.
This article offers a critical examination of the methodological modifications throughout the history of sociological thought. A central thesis of this article is that the very idea of method cannot be separated from the idea of meta-method.Šiame straipsnyje, pasitelkiant metametodinę ir lyginamąją istorinę analizę, svarstomi metodo kilmės ir jo raidos klausimai. Daroma prielaida, kad sociologija tinkamiausiai išreiškia švietėjišką eksperimentinio mokslo, kuris įvardijamas kaip tyrimas, idėją. Ankstyvieji sociologijos klasikai laipsniškai institucionalizuoja trijų terminų – sociologija–tyrimas–metodas – jungtį. Pagrindinis šios jungties terminas yra metodas. Kaip tik todėl genealoginis metodo aptarimas gali padėti išskliausti „savaime suprantamus“, arba „esminius“, metodo požymius. Èia nagrinėjami metodo sudaiktinimo padariniai – metodologinis dualizmas. Aptariamas problemiškas metodo ir kalbos vartojimo santykis. Daroma išvada, kad vienpusiško požiūrio į metodą, o kartu ir rutininės metodinės praktikos, padarinys – empirinio lygmens, kuris yra skiriamasis sociologijos bruožas, sunykimas. Todėl svarbu skirti metodą ir metodologiją, kuri, reikalaudama pažinti istorinę pusę, yra konceptualių įžvalgų šaltinis. Metodologija glaudžiai susijusi su konkrečiais tyrėjo profesiniais įgūdžiais, skeptišku įgyvendinamos veiklos vertinimu, nuolat lavinama kompetencija – gebėjimu tęsti
Socialinės gerovės koncepcijos ir pilietybės renta kaip viešosios politikos orientyrai
Get PDFThe article provides a metatheoretical analysis of the ideas of social welfare and public policy goals recorded in the essential documents of the contemporary Lithuanian state. Two methods are applied: a hermeneutical-historical analysis of legal and political texts, and that of rational reconstruction, which is used to infer metatheoretical foundations of the value and normative statements expressed in these texts. The most important among them is the Constitution of the Republic of Lithuania which is considered as social contract constituting Lithuanian political nation. Three layers of the citizenship rights – civil rights, political rights, and social rights – are identified in the body of Constitution. They are considered as historically contingent local reflections of the different epochs of the history of Western world, claiming universal significance for some of its outcomes. Two alternative – an individualistic and a holistic one – concepts of social welfare together with methodologies of its measurement are discussed as alternative resources to provide philosophical-sociological metatheory for the text of Constitution. This combination of the methods referred to above is applied also for the analysis of the strategical long-term planning documents elaborated by the Lithuanian political parties and Lithuanian government. This analysis is used to advance the proposal to use the concept of citizenship rent to describe the paramount goal of the Lithuanian national policy under conditions of eurointegration and globalization. The „citizenship rent“ is defined as surplus life chances conditional on the membership in the political nation and due to its comparative advantages that can be augmented by means of public policy.Straipsnis pateikia pamatinių šiuolaikinės Lietuvos valstybės dokumentuose užfiksuotų socialinės gerovės idėjų ir viešosios politikos tikslų metateorinę analizę. Taikomi du metodai – teisinių ir politinių tekstų hermeneutinė-istorinė analizė ir racionalios rekonstrukcijos metodas, kurio priemonėmis siekiama identifikuoti šiuose tekstuose išreikštų normatyvinių ir vertybinių teiginių metateorinius pagrindus. Svarbiausiu iš šių tekstų laikoma Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija, kuri traktuojama kaip visuomeninė sutartis, konstituojanti pačią Lietuvos politinę tautą. Identifikuojami trys LR Konstitucijoje užfiksuotų piliečio teisių sluoksniai – civilinės (arba pilietinės siaurąja prasme) teisės, politinės ir socialinės teisės, kurios yra traktuojamos kaip skirtingų Vakarų pasaulio politinės ir socialinės istorijos epochų, savo rezultatais pretenduojančių į universalią reikšmę, lokalus ir istoriškai kontingentiškas atspindys. Aptariamos ir lyginamos dvi alternatyvios – individualistinė ir holistinė – socialinės gerovės bei socialinės pažangos sampratos bei jos matavimo metodologijos, kurios gali atlikti LR Konstitucijos teksto filosofinės-sociologinės metateorijos vaidmenį. Tokiu pat būdu analizuojami LR politinių partijų ir LR Vyriausybės ilgalaikio strateginio planavimo dokumentai, o šios analizės pagrindu grindžiamas pasiūlymas LR nacionalinės politikos eurointegracijos ir globalizacijos procesų kontekste tikslu laikyti pilietybės rentos maksimizavimą. Pilietybės renta vadinami papildomi piliečių gyvenimo šansai, kuriuos užtikrina priklausomybė politinei tautai tos tautos turimų ir viešosios politikos priemonėmis galinčių būti pagausintais lyginamųjų pranašumų dėka
Machismo: varžymasis dėl garbės (Siciliškosios patirties studijos)
Get PDFThe article analyzes „machismo“ as a cultural phenomenon which attains international significance because the processes of globalization on the one hand and of gender studies on the other. The concept of „machismo“ and its derivate „macho“ becomes a buzz-word in the eveday discourses in the english-speaking world. The aim of the article is to define the concept of „machismo“ and to develop a sociological interpretation of the concept of „honor“.Čia nagrinėjamas kultūros reiškinys, „machismo“, kuris, viena vertus, dėl globalizacijos procesų, kita vertus, kaip feministinių ir gender tyrimų objektas, įgauna tarptautinę reikšmę. „Machismo“ terminas ir jo vedinys, „macho“, įsitvirtina kasdienės, pirmiausia anglų, kalbos diskursuose. Pagrindinis straipsnio tikslas – apibrėžti “machismo“ sąvoką ir pateikti sociologinę „garbės“ sąvokos interpretaciją