Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Menas atėjus jo pabaigai. Pastabos apie meno mirtį šiandien
Full text linkThe on-going debate on the “end” or the “death” of art has continued for almost two centuries. The death we are dealing with in this case is, certainly, a symbolical one, a kind of death (or of murder) that is very frequent in the 19th century. Besides the “death of art”, the ones to mention are also the “death of man” (Max Stirner, Fiodor Dostojevskij) and the “death of God” (Friedrich Nietzsche). These symbolical deaths are very particular as they produce the resurrection of the deceased. For example, after the Hegelian diagnosis of the “end of art”, two very plentiful centuries of artistic production have begun. One can even speak about our time as an epoch dominated by image. Our thesis is that Georg Wilhelm Friedrich Hegel could have seen only a part of the problem. We agree with him as he had spoken reasonably about the “end of art” in relation to the “aesthetic” art, in relation to its possibility to dominate the culture of the present. Nevertheless, we have to recognize that today the new technologies open a new chance for the presence of art in our life. Considering this emergence, we can speak of a return of the “public art”, of the art that is inserted in our daily existence.Besitęsiantis ginčas apie meno „pabaigą“ arba „mirtį“ trunka jau apie du šimtmečius. Žinoma, čia turime reikalą su simboline mirtimi, mirčių (ar nužudymų) rūšimi, labai dažna XIX amžiuje. Šalia „meno mirties“ galime paminėti „žmogaus mirtį“ (Maxas Stirneris, Fiodoras Dostojevskis) ir „Dievo mirtį“ (Friedrichas Nietzsche). Šios simbolinės mirtys pasižymi tuo, kad sukelia velionio prisikėlimą. Pavyzdžiui, po Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio paskelbtos „meno pabaigos“ diagnozės prasidėjo du meninės kūrybos gausa trykštantys amžiai. O apie mūsų laikus netgi galima kalbėti kaip apie epochą, kurioje vyrauja (at)vaizdas.Straipsnio autorius teigimu, skelbdamas „meno mirtį“ Hegelis galėjęs matyti tik problemos dalį. Autorius pritaria Hegeliui, kai šis pagrįstai kalba apie „meno pabaigą“ turėdamas omenyje „estetinį“ meną, jo galimybę veikti dabarties kultūrą. Vis dėlto, anot straipsnio autoriaus, turime pripažinti, kad šiandieną nauja technika atveria naują šansą meno esačiai mūsų gyvenime. Atsižvelgdami į šį meninės technikos atsiradimą, galime kalbėti apie „viešojo meno“, meno, įtraukto į mūsų kasdienį egzistavimą, sugrįžimą.
 
Nihilizmas ir maišto sąmonė
Full text linkThe article focuses on the question concerning the relationship between nihilism and rebellion consciousness. This aspect of the theory of nihilism is considered through the context, which seems “extraneous” or even opposite to the rebellion consciousness, i. e. by discussing the phenomenon of “nonresistance” or “surrender”. The Prologue of the book by Spanish author Santiago Alba Rico serves as a theoretical provocation. Rico’s “Nihilism and Capitalism” opens with a story about a catastrophic event which remained unrevealed – as if it didn’t happen. The latter disposition of Western spirit, according to Rico, functions as an approach diagnosing the Everyday Nihilism. The mentioned understanding of nihilism is juxtaposed with Camus’ “paradigmatic” consideration of rebellion consciousness. The article also deals with the question concerning the genetic link between the denial motion in nihilism and the analogous motion respectively found in rebellion consciousness. The impossibility to treat these two opposite consciousness – nihilistic and rebellious – as overcoming the Nihilism is disclosed. Both these intentions of consciousness are equivalent in respect of Cynics’ practical argument. And it is namely so-called “major event”, which cannot be left unrevealed, serves as a chance of “salvation” for Reality.Straipsnyje keliamas nihilizmo ir maišto sąmonės santykio klausimas. Šis nihilizmo teorijos aspektas aktualizuojamas maišto sąmonei „svetimame“, netgi priešingame kontekste – svarstant „nesipriešinimo“, „pasidavimo“ fenomeną. Šiam svarstymui teorine provokacija tampa ispanų autoriaus Santiago Alba Rico knygos Nihilizmas ir kapitalizmas Prologas – pasakojimas apie katastrofišką įvykį, kurio „nebuvo“ – nutylėtą įvykį. Tokią mūsų vakarietiškos dvasios dispoziciją Rico diagnozuoja esant nihilizmu – kasdieniu nihilizmu. Straipsnyje toks nihilizmo traktavimas sugretinamas su „paradigminiu“ Albert’o Camus nihilizmo kaip maišto sąmonės traktavimu. Keliamas klausimas apie nihilizmo ir jį atitinkančio neigimo judesio genetinę sąsają su maišto ir / ar susitaikymo sąmone. Parodoma, jog nė viena iš šių „binarinių opozicijų“ nelaikytina sąmone, įveikiančia nihilizmą. Nihilizmo neįveikia nei maištas, nei susitaikymas. Kiniškojo tikrovės argumento atžvilgiu abi šios sąmonės intencijos yra lygiavertės. Tačiau XXI amžius įgyja šansą „įveikti“ nihilizmą – tikrovę išgelbsti major event, nepaneigiamas įvykis – įvykis, kurio neįmanoma „nutylėti“
Religijų kairiojo kelio difuzija ir transformacijos šiuolaikinėje popkultūroje
Full text linkIn this article some features of the present-day (late 20th–early 21st c.) pop-culture, concretely cinematography, are analyzed for phenomena which can be interpreted as an ongoing transformation of normative morality, religious doctrines and ritual taboos of established religions on the ground of doctrines, practices and symbolism of modern (late 19th–20th c.) occult movements. The author argues that these phenomena are part of wider cultural and religious processes, i.e. of diffusion in public, secular, and also new religious and spiritual movements of what in this study was formulated as the “left-hand paths in religions”, the processes that perform a “reevaluation of values” of given society, grounded in particular established religion and religious identity, reevaluation of established moral norms and ritual taboos as at certain extent “destructives”. To achieve this goal the author has formulated a theoretical tool for analysis of general phenomena in religions as “left-hand path in religions” on the basis of Andree Padoux’s descriptions of “lefthand path” in Hindu religions, and which can be formulated as follows: left-hand path in religions – are elitist religious texts and practices that are destined not to eliminate norms of morality and ritual taboos of established religion, as far as they are acceptable for society in general as the basis for social order, but to achieve some goals that this established religion is supposed incapable to help to achieve in established manner, and only knower and practitioner of doctrines, rituals and other practices (that sometimes transgress established ones) is able to achieve those goals. In this study the author has explored the usage and conceptions of the term “left-hand path” in some modern Western occult movements; also the author has classified present-day fantasy cinematography in five groups, each according to the relationship to various kinds of “paranormal” realities. One of the groups is composed of movies in which symbols, practices, doctrines of modern “Western” occult movements (i.e. of Thelema, Aleister Crowley, LaVey) are exploited. That results in the subversion of values and ritual taboos of established religions (most often Christianity, and especially Catholicism). The diffusion of the “left-hand path” in popular and secular area of society becomes in a certain degree the “right-hand path”. Šio tyrimo tikslas – apčiuopti XX a. pabaigos–XXI a. pradžios popkultūroje, konkrečiai, kinematografijoje reiškinius, kuriuos galima interpretuoti kaip vykstantį normatyvinių, įsitvirtinusių religijų palaikomų religinių doktrinų, praktikų ir moralės normų perkonstravimą XIX a.–XX a. pradžios okultinių judėjimų mokymų, praktikų ir simbolikos pagrindu. Buvo parodyta, kad šie reiškiniai yra platesnių kultūrinių ir religinių procesų dalis, o būtent – kaip difuzija viešojoje, sekuliariojoje erdvėje to, kas šiame tyrime buvo formuluojama kaip „kairysis kelias religijose“. Viešojoje erdvėje vyksta procesai, atliekantys tam tikrą „vertybių perkainojimą“, t. y. viešpataujančios, įsitvirtinusios konkrečioje visuomenėje religijos, moralinės normos, tabu ir religinės tapatybės „perkainojamos“ kaip tam tikra prasme „destruktyvios“, sužlugdžiusios, esą, kažkada egzistavusias „tikrąsias“. Minėtiems procesams analizuoti šiame tyrime buvo sukonstruotas teorinis įrankis, čia vadinamas „kairiuoju keliu religijose“, kurį galima formuluoti taip: kairysis kelias religijose – tai elitistiniai religinio pobūdžio tekstai ir praktikos, kurie virš įsigalėjusios, daugumos palaikomos religinės praktikos, doktrinų ir diegiamų moralinių normų iškelia kitas doktrinas ir praktikas, kurios laikomos tinkamomis turintiesiems ypatingą iniciaciją. Būna, kad šios doktrinos ir praktikos nevengia normatyvinės moralės ir ritualinių tabu pažeidimų, nors ir neturi tikslo išstumti visuomenėje įsigalėjusios religijos suformuotas (ar bent patyrusias jos įtaką) moralės normas ir ritualinius tabu, kaip visuomenės daugumai priimtinus socialinei tvarkai užtikrinti. Buvo tyrinėti „kairiojo kelio“ termino vartojimo ypatumai moderniuose Vakarų okultiniuose judėjimuose, aptariami „kairiojo kelio“ tapimo „dešiniuoju keliu“ (kitaip tariant, difuzijos) niuansai šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje (konkrečiai, XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kinematografijoje), pateikiant jos klasifikaciją, išskiriant būtent šio tyrimo tikslus atitinkantį pogrupį
Benedetto Croce’s estetika kaip alternatyva modernistinei estetikos sampratai
Full text linkThis article analyzes the aesthetics of Benedetto Croce as an alternative to modernistic notion of aesthetics. Croce contradicts empiricism and rationalism proposing the opinion that the process of perception begins not at the level of intelligence or senses, but at the level of intuition at first. The discussion on Croce’s intuition conception helps us to demonstrate that the art in his aesthetics is perceived more in terms of philosophy of art than in terms of modernistic aesthetics. That is shown in two steps: firstly, discussing how important in Croce’s philosophical system is intuition itself as the primary perception; secondly, showing that intuition for Croce is possible only as expression and it means that in this way perception is always creative and active relationship with the world.Šiame straipsnyje ginama tezė, kad Benedetto Croce’s estetikos samprata yra alternatyvi modernistinei estetikos sampratai, pagal kurią menas tiriamas kaip specializuota sritis. Croce oponuoja tiek empirizmui, tiek racionalizmui pamatinio pažinimo poziciją suteikdamas ne juslėms ar intelektui, bet intuicijai. Croce’s intuicijos sampratos aptarimas atskleidžia, kad jo estetikoje menas suvokiamas meno filosofijos, o ne modernistinės estetikos prasme. Tai įrodoma dviem etapais: pirma, aptariant intuicijos kaip pamatinio pažinimo reikšmę Croce’s filosofinei sistemai, antra, remiantis tuo, kad intuicija Croce’i galima tik kaip ekspresija, teigiama, kad ši jungtis implikuoja visuomet aktyvų ir kūrybišką santykį su pasauliu
Trys vaizduotės vardai
Full text linkThe author works through phenomenological concept of imagination and its noetic function by analyzing three main ‘names’ found in Husserl’s description of die Phantasie: presentification, neutralization and modification. Although all these terms mean that objects are not given ‘in person’ or ‘bodily’ (leibhaftig) and refer to the ‘lack reality’, the closer examination of their status reveals that the latter characteristic of imagination is drawn from the intellectual perspective and, consequently, undergoes the rationalization of ‘reality perception’. But it is namely the active modification, registered in the field of perception as well, discloses the hidden layers of experience due to which the mode of actual situation could assume different levels of intensity.Straipsnyje nagrinėjama fenomenologinė vaizduotės samprata noetiniu požiūriu ir išskleidžiamos trys sąvokos, kurias pasitelkdamas Edmundas Husserlis apibūdina vaizduotės funkcinę prasmę: prezentifikacija, neutralizacija ir modifikacija. Nors visuose šiuose terminuose įsivaizdavimo aktai griežtąja prasme stokoja „tikroviškumo“ ar „kūniškumo“, pasirodydami „stokos“ arba „tarsi“ režimu, tyrimo metu paaiškėja, kad pastarasis vaizduotės statusas brėžiamas iš intelektinės pozicijos. Atmetus suvokimo modifikacijos ar modifikuojančio tikėjimo faktorių, priimamas racionalizuotas „tikrovės suvokimo“ modelis. Tačiau būtent šie vaizduotės veikimo registrai atskleidžia papildomus aktualybės suvokimo klodus, kurių dėka kinta išgyvenamos situacijos intensyvumo laipsnis
Sekuliarizacija, menas ir religija, arba – Kas yra šv. Sebastijonas?
Full text linkThe article deals with the meaning of secularization as the challenge for contemporary world and considers the ways that secularization affects religion and art as well as their mutual relationship. Different concepts of the meaning of secularization are discussed and their ontological perspectives are highlighted. The attitude, that it is namely the ontological emphasis of the meaning of secularization that enables us to explain its challenge for contemporary world, is being justified. Based on this perspective, the relationship between religion and art in the contemporary world is analyzed and interpreted. The article also focuses on one of the tendencies of contemporary art, i.e. the tendency of conceptualization. Not only by interpreting certain works of art, but also elucidating different strategies of contemporary art, the “mutation” of the religious sense of “religious” art is disclosed. The analysis shows that the secularized meaning of art flourishes through its “alive” and “active” religious meaning. The conclusion is drawn that the analysis of the contemporary relationship between religion and art enables us to disclose the ambiguity of secularization – its sacral and profane sense, a certain dialectics of the process of secularization.Straipsnis skirtas sekuliarizacijos kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkio prasmės aptarimui. Svarstomos skirtingos sekuliarizacijos prasmės sampratos, išryškinant jų ontologinę perspektyvą. Grindžiamas požiūris, kad tik sekuliarizacijos ontologinės prasmės akcentavimas įgalina paaiškinti sekuliarizaciją kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkį. Pasiremiant šia perspektyva, analizuojamas ir interpretuojamas religijos ir meno santykis šiuolaikiniame pasaulyje. Straipsnyje taip pat susitelkiama į vieną iš šiuolaikinio meno tendencijų – konceptualizavimo tendenciją. Ne tik interpretuojant atskirus meno kūrinius, bet ir išryškinant skirtingas šiuolaikinio meno startegijas, atskleidžiama „religinio“ meno religinės prasmės „mutacija“. Analizė parodo, jog meno sekuliarizuota prasmė tarpsta „gyvoje“, „aktyvioje“ religinėje prasmėje. Daroma išvada, kad šiuolaikinio religijos ir meno santykio analizė įgalina atskleisti sekuliarizacijos ambivalentiškumą – jos sakraliąją ir profaniškąją prasmes, tam tikrą sekuliarizacijos proceso dialektiką
Istorinis nihilizmas ir mokslinė fantastika naujausiuose rusų ir lietuvių neo-pagoniškuose / patriotiniuose judėjimuose
Full text linkIn this study, some alternative new religious / national / racial identity construction cases have been analyzed in order to reveal the mechanism of contemporary alternative religious / ethnic / racial identity construction. It was found that this mechanism works in two axes – 1) historical nihilism (which in this study is defined as rejection of professional history, scientifically constructed vision of national / religious history), and 2) fiction, which manifests itself as an individual or a collective creation of new myths, historical fictions, which are presented as the true history which has been forgotten and distorted by various enemies (Christians, Jews, Europeans, and so on). In the study has been presented an analysis of the movement of growing popularity both in Russia and beyond, including Lithuania, of Rodnovers (slavic-arian neopagans) and created on the basis of teachings of leading authorities of this movement – A. Trehlebov andA. Hinevitch, – “publicistic” movie of Sergei Strizhak “Games of the Gods”. Another example was the famous Russian mathematician topologist Fomenko and his new method of chronology, resulting in other historical fiction. In the study was also discussed question of the fake of one of the main sources of Rodnovers – Book of Veles. In this study, the areas of the influence of this Russian movement in Lithuania and similar efforts toward the new constructions of Lithuanian identity have also been found. Here are single cases of admiration of teachings of Trehlebov and Hinevitch, Lithuanian branch of another Russian movement, CNS (Conception of National Security), in which there are some traces of teachings of Rodnovers, and the most important – the most recent movement of Sarmatia. Analysis of this movement shows a fundamental difference between Rodnovers and “Sarmatians”, that the latter, although utilize many fantasies, but is not dismissing the science of history as such, but causes discontent and criticism of professional historians (or their indifference), requesting them to take seriously the sources they designate to in order to restore the historical memory and Lithuanian identity, which, according to representatives of this movement are deliberately discouraging and falsifying this identity by existing official “experts” of Lithuanian national identity.Studijoje analizuojami kai kurie alternatyvūs šių dienų religinių / nacionalinių / rasinių tapatybių konstravimo atvejai, bandant atskleisti šiuolaikinės alternatyvios religinės / tautinės / rasinės tapatybės konstravimo mechanizmą. Nustatyta, kad šis mechanizmas veikia per dvi ašis – 1) istorinį nihilizmą (kuris tyrime apibrėžiamas kaip nepasitikėjimas profesionalių istorikų konstruojama istorijos vizija, jos atmetimas) ir 2) fantastiką (pasireiškiančią kaip individuali ar kolektyvinė naujų mitų kūryba), kūrimą fantastinių istorijos vizijų, kurios pateikiamos kaip tikroji istorija, buvusi užmiršta, iškraipyta ir tebeiškraipoma. Konkrečiai buvo analizuojamas vis didesnį populiarumą tiek Rusijoje, tiek už jos ribų, taip pat ir Lietuvoje įgaunantis rodnoverų mokymas ir jo pagrindu kuriamas Sergejaus Strižako „publicistinis“ filmas „Dievų žaidimai“, analizei pasitelkti pagrindinių jų autoritetų – Aleksejaus Trechlebovo ir Aleksandro Chinevičiaus – tekstai ir videomokymai. Kitas analizuotas pavyzdys – žymaus Rusijos matematiko topologo Anatolijaus Fomenko istorinės fantastikos eksperimentai. Studijoje aptariamas ir vieno pagrindinių rodnoverų šaltinių – Veleso knygos – klastojimo klausimas. Siekta atrasti galimas šių rusiškų judėjimų įtakos zonas ir Lietuvoje, taip pat analogiškus bandymus perkonstruoti lietuviškąją tapatybę. Čia, be kol kas pavienių žavėjimosi Trechlebovo ir Chinevičiaus mokymais atvejų, Rusijoje kilusio judėjimo KOB (Концепция Общественной Безопасности) filialo, kuriame pastebima rodnoverų mokymų pėdsakų, analizuotas naujausias (siekiantis keletą metų, bet per pastaruosius porą metų dėl Aivaro Lileikos veiklos įgijęs pagreitį) judėjimas, pasivadinęs Sarmatija. Analizuojant šį judėjimą paaiškėjo esminis skirtumas tarp rodnoverų ir „sarmatų“: pastarieji, nors ir nemažai fantazuoja, ne atmeta istorijos mokslą, bet kritikuoja ir kelia nepasitenkinimą profesionalių istorikų darbais (arba abejingumu), reikalaudami imtis rimtų jų nurodomų šaltinių tyrinėjimų, kad būtų sugrąžinta istorinė atmintis ir lietuviškoji tapatybė, kuri, anot šio judėjimo atstovų, yra sąmoningai menkinama ir klastojama dabartinių „oficiozinių“ lietuvių tautinės tapatybės „ekspertų“
Pamatyti laiką
Full text linkBy analyzing the texts of Kant and Heidegger and juxtaposing them with the concrete practices of exercising “empty space” and “empty time without things or events” (such as the prolonged observation of Malevich’s ‘Black Square’), this paper aims to reveal the suppressed but essential role of imagination in the transcendental structures of perception. Imagination is not to be considered a subjective faculty, activating inner visions and secondary, i. e. reproductive creativity. On the contrary, being ontologically primary as exibitio originaria, the force enabling seeing and schematizing the perception, it freely constructs the universal horizon of time. And namely due to the fundamental property of imagination to be linked with change and flux, one can find an opening of transcendental solipsism to the reality which is the movement itself.Šiame straipsnyje ne tik analizuojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio tekstus, bet ir gretinant juos su konkrečiomis „tuščios erdvės“ ir „laiko be įvykių“ pratybomis (pvz., Kazimiro Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ stebėjimu), siekiama atskleisti paslėptą, bet esminį vaizduotės vaidmenį transcendentalinėse suvokimo struktūrose. Tokiame kontekste vaizduotė ne tik neturėtų būti suvokiama kaip subjektyvus sugebėjimas, kuris aktyvuoja vidinius regėjimus ir tokiu būdu realizuoja antraeilį, t. y. reproduktyvų, kūrybingumą. Priešingai – įgydama exibitio originaria vaidmenį ir būdama ontologiškai pirmapradė, t. y. jėga, kuri užtikrina regėjimą ir schematizuoja suvokimą, ji laisvai konstruoja universalų laiko horizontą. Ir būtent todėl, kad vaizduotė iš esmės siejasi su kaita ir tėkme, ji atveria transcendentalinį solipsizmą tikrovei – tokiai, kurią suprantame kaip judėjimą patį savaime
Sakralumas jo techninio reprodukuojamumo epochoje
Full text linkIn his essay “The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction” Walter Benjamin discusses a loss of the aura through the rise of photography and cinema. The notion of aura for Benjamin represents the originality and authenticity of a work of art that has not been reproduced. But at the same time it represents connection of the realm of art to the experience of the sacrum. The article deals with the correlation between the loss of aura and the desacralisation of the contemporary world.Studijoje apie „Meno kūrinį jo techninio reprodukuojamumo epochoje“ Walteris Benjaminas analizuoja auros nunykimą atsiradus fotografijai ir kinematografui. Auros sąvoka Benjaminui reiškia nereprodukuojamo meno kūrinio originalumą ir autentiškumą. Tačiau sykiu ji reiškia ir meno sąsają su šventybės patirtimi. Straipsnyje nagrinėjama auros nunykimo ir šiuolaikinio pasaulio desakralizacijos koreliacija