Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Reliatyvizmas ir hermeneutinis mąstymas
Full text linkThe traditional concept of truth as adequacy is too limited. It neglects both the reference to the whole and the possibility to think of truth not as the way the world is but as the way it must be. In the latter way truth is entangled with good. The paper seeks to show that this entanglement can be thought of only within an ontology of freedom. First of all it shows that good is the sense of being that is truth in its most radical meaning. Secondly it shows that sticking to truth and acknowledgement and rejection of error require a practice of freedom. In conclusion freedom shows itself as origin of truth and at the same time as condition of its acceptance or rejection.Is it possible in a relativistic society to propose again the question of truth in morality, right and, even before, in metaphysics? The paper wants to answer the question in two steps. First it is showed that moral and philosophical questions cannot be treated by an objectifying thought. Secondly it is showed that, despite of this, a different form of truth and universality is achievable. Objectivity defines only a particular and limited form of truth. As moral, religious and philosophical truth is non-exhaustible, it reveals itself only in interpretations. Every authentic interpretation says the truth without fulfilling it. Interpretation is not arbitrary and does not renounce the control of the reason and its dimension of universality. In this way hermeneutics gives better ground to the claims of tolerance and dialog than the one promoted by relativism. Furthermore it provides better answer to the claims of truth issued by objectivistic metaphysics and ethics.Tradicinė tiesos kaip daikto ir intelekto atitikimo samprata yra pernelyg ribota. Ji nepaiso nei nuorodos į visumą, nei galimybės mąstyti tiesą ne kaip tai, kas yra, o kaip tai, kaip turėtų būti. Pastaruoju atveju tiesa susijusi su gėriu. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šį susipynimą galima apmąstyti tik laisvės ontologijoje. Straipsnio autorius teigia, pirma, kad gėris yra būties prasmė, kuri yra tiesa radikaliausia prasme, antra, kad tiesai aptikti ir klaidai pripažinti bei atmesti reikia laisvės praktikos. Galiausiai laisvė pasirodo esanti tiesos šaltinis, o sykiu ir jos priėmimo ar atmetimo sąlyga.Ar įmanoma reliatyvistinėje visuomenėje vėl pateikti svarstyti klausimą apie tiesą moralėje, teisėje ir, netgi pirmiau, metafizikoje? Straipsnyje į šį klausimą norima atsakyti dviem etapais. Pirma, parodoma, kad moralės ir filosofijos klausimai negali būti nagrinėjami objektyvuojančio mąstymo, antra, kad, nepaisant to, skirtingos tiesos ir universalumo formos yra pasiekiamos. Objektyvumas apibrėžia tik atskirą ir ribotą tiesos formą. Kadangi moralinė, religinė ir filosofinė tiesa yra neišsemiama, ji atsiskleidžia tik per interpretacijas. Kiekviena autentiška interpretacija išsako tiesą neužbaigdama jos. Interpretacija nėra arbitrali ir neatsisako nei proto kontrolės, nei jo universalumo matmens. Todėl šiuo atžvilgiu hermeneutika pateikia geresnį pagrindą tolerancijos ir dialogo reikalavimams nei tas, kurį siūlo reliatyvizmas. Be to, ji pateikia geresnį atsakymą negu į tiesą pretenduojančios objektyvistinė metafizika ir etika
Religija ir sekuliari viešoji interpretacija
Full text linkThe article raises the question how the attitude towards religion is influenced by the changes of relation with the meaning of matters which are ascribed to religion. With reference to M. Heidegger the peculiarity of public opinion is being disclosed. The author states that secularization functions as a machinery which appropriates any meaning: the public opinion appropriates religion, reduces it to political, economical or criminal dimensions, to that of cultural heritage, so religion assumes its essence and reality in these dimensions. The author demonstrates that public interpretation functions as an unmasking machinery which strengthens that reduction and appropriation of meaning. The analysis of religion in the context of globalization shows that there is some tendency to localization of religious meaning: the religious communities tend to direct towards the radicalism and isolation.Straipsnyje keliamas klausimas, kaip santykį su religija paveikia ir keičia santykis su religijai priskiriamų dalykų prasme. Remiantis Martinu Heideggeriu atskleidžiami viešojo požiūrio ypatumai. Teigiama, kad sekuliarizacija veikia kaip prasmės pasisavinimo mechanizmas. Viešoji interpretacija religiją pasisavina, redukuodama ją į politinę, ekonominę, kultūros paveldo ar kriminalinę plotmes. Būtent jose religija įgauna realumo matmenį ir esmę, kuri nulemia religinių dalykų prasmę viešojoje interpretacijoje. Taip pat parodoma, kad viešoji interpretacija veikia kaip demaskavimo mechanizmas, o tai sustiprina prasmės redukavimą ir pasisavinimą. Globalizacijos aspektu parodoma, kad religijos atžvilgiu galime kalbėti apie prasmės lokalizaciją, ir iš čia atskleidžiama religinių bendruomenių tendencija pasukti radikalėjimo ir izoliacijos link
Objektyvuojantis religinio patyrimo aprašymas: ką Akviniečiui reiškia būti šikšnosparniu?
Full text linkThe philosophy of St Thomas Aquinas is directed towards theology both as the language of God and the language about God. It concerns meaningfulness, functionality, and proper use of language. The Thomistic theory of language is based on the main Aristotelian principles: an empirical condition of knowledge and isomorphic relationship between language and reality. A process of conceptualization beginning with empirical perception becomes crucial for this adequacy. However, if in Aristotelian view the reality is postulated as objectively existing over there, Thomas Aquinas is not contented with such a realistic stand, especially as his philosophy deals not only with natural reality, but also with supernatural one, integrating them into one onto-theo-logical complex.A short outline of Thomistic theory of language shows that a chain of signification, in which a word denotes its sense, verbal sense refers to a mental concept, and a concept is an understood form of empirically perceptible reality, does not account for the onto-theo-logical sort of reality, experienced as unspeakable. Speaking about God as well as speaking about being is possible only by means of description which converts an inward “mystic” experience of such a reality into an objective understandable knowledge and serves as a demonstration of reality in question. The example of a bat, taken from Aquinas and Nagel, shows that such a demonstration is properly possible not by use of metaphor, but by analogical way of speaking.Straipsnyje bandoma pritaikyti Tomo Akviniečio kalbos teoriją jo tekstui analizuoti. Akviniečio požiūriu kalba parodo realybę, ją aprašydama. Aprašymo supratimas remiasi empiriniu patyrimu, kaip būtina konceptualizavimo sąlyga. Religinio patyrimo aprašymas, neturintis konceptualaus pagrindo, suprantamas ne dėl metaforos, bet dėl analogijos. Semantiniu lygmeniu būtent analoginis kalbėjimas suteikia galimybę pažinti ir aprašyti virš-prigimtinę realybę
Subjekto tapatybė etiniame diskurse
Full text linkThis article deals with the problem of the ethical discourse, specifically with the manner in which ethical discourse describes identity of subjectivity. The positions of Immanuel Kant and Emmanuel Levinas are being analysed to this end. Both philosophers give precedence to the ethical over the theoretical. However, despite this common feature, these positions radically diverge when they describe identity of ethical subjectivity. Kantian grounding of ethics appeals to the autonomous will of the subject, whereas Levinasian ethical relationship emerges with the Other’s demand. Thus in one case there was postulated “firm” identity of subjectivity, in another – vulnerable subjectivity without identity. The question is: whether the extremeness of these positions not turns into the peculiar pathology or aesthetical perversity which is perceived as obstacle for the ethical? The article makes attempt to find an alternative to the opposition of identity and alterity. The description of concrete relation with another person enables us to speak about oneself as another.Šiame straipsnyje susitelkiama į etinio diskurso problematiką, konkrečiai – į tai, kaip etiniame diskurse apibrėžiama subjekto tapatybė. Šiuo tikslu analizuojamos Immanuelio Kanto ir Emmanuelio Levino filosofinės pozicijos, kurias sieja etikos viršenybė teorinės prieigos atžvilgiu. Vis dėlto, nepaisant šio bendrumo, minėtos pozicijos radikaliai išsiskiria apibrėždamos etinio subjekto tapatybę. Kantiškasis etikos pagrindimas remiasi subjekto valios autonomija, o Levino aprašytas etinis santykis randasi kaip reikalavimas iš Kito pusės. Taigi pirmuoju atveju postuluojama „kieta“ subjekto tapatybė, antruoju – tapatybės netekusi pažeidžiama subjektyvybė. Straipsnyje keliamas klausimas, ar šių pozicijų radikalumas netampa kliūtimi suvokti etinį matmenį jo neredukuojant į savitą estetinį žavesį turinčią patologiją. Radikaliai tapatybės ir kitybės priešpriešai mėginama atrasti alternatyvą iškeliant kitybės manyje sampratą, grindžiamą konkretaus santykio su kitu asmeniu aprašymu.
 
Nihilizmo paraštės: (at)vaizdas ir išnykimas
Full text linkThe pretext of this article is Lacoue-Labarthe’s text Preface to the disappearance. This article attempts to find access to the “analysis” of disappearance, i. e. to conceptualize a theme of disappearance and link it with the problem of identity and alterity. The appearance and disappearance – motions, by which any identities are being constituted and destroyed – direct, first of all, to the phenomenological tradition. The appearance and disappearance are being understood in phenomenology as characteristics of phenomenon. Discussing the phenomenological tradition, in particular – Sartre’s view, the article raises the question about the nature of the motion of disappearance (as the motion, which destroys identities and indicates or directs to alterities). This article attempts to discuss the disappearance in the context of so-called negative “categories” of nihilism. Thus, disappearance is not disclosed as the motion, which has a structure of proposition, but as négatités – as motion, which has a structure of the experience. But what is the meaning of the experience of disappearance? Lacoue-Labarthe’s text served as a key according to some strategy to choose an author, talking on disappearance. The article looks at how the disappearance in Sartre, Heidegger, Virilio, Severino, Baudrillard’s philosophy is being thematized. Although their approaches to appearance and disappearance differ, they are united by the fact of talking on the experience of appearance and disappearance of some identities – things, entities, reality. The disappearance itself is being treated there as something to be experienced, and to be possible to describe. But what it is not disappearance of things, of entities, of reality, but disappearance itself?How to speak on the conditions of possibility of the “appearance” of “experience”, which is a marginal experience – the experience of somebody’s own disappearance? For the Lacoue-Labarthe’s text explanation the text of another author – Jean-Luc Nancy, To fall from sleep, is being used. Juxtaposition of these two texts serves as a philosophical approach to describe practices that, phenomenologically speaking, is not experienced. It reveals the meaning of disappearance, expressed in Lacoue-Labarthe: disappearance (Nothingness) coincides with the origins of appearance, with what it is a Whole.Šio straipsnio pretekstas – Lacoue-Labarthe’o tekstas Pratarmė į Išnykimą. Straipsnyje bandoma atrasti prieigą prie išnykimo „analizės“ – konceptualizuoti išnykimo temą ir susieti ją su tapatumo ir kitybės problematika. Pasirodymas ir išnykimas – judesiai, kuriais kuriamos ir griaunamos kokios nors tapatybės, pirmiausia nurodo fenomenologinę tradiciją. Fenomenologijoje pasirodymas ir išnykimas yra fenomeno charakteristikos. Aptariant fenomenologinę tradiciją, pirmiausia – Sartre’o požiūrį, straipsnyje keliamas klausimas apie išnykimo judesio (kaip tapatybes griaunančio ir kitybę nurodančio) judesio prigimtį. Straipsnyje pabandyta išnykimą aptarti vadinamųjų nihilizmo negatyviųjų „kategorijų“ kontekste. Šitaip išnykimas atskleidžiamas ne kaip propozicinio teiginio struktūrą turintis judesys, o kaip négatités – kaip patirties struktūrą turintis judesys. Tačiau kokia yra išnykimo patyrimo prasmė? Lacoue-Labarthe’o tekstas pasitarnavo kaip raktas neatsitiktinai, o vadovaujantis tam tikra strategija pasirinkti autorius, kalbančius apie išnykimą. Straipsnyje analizuojama, kaip išnykimas yra tematizuojamas Sartre’o, Heideggerio, Virilio, Severino, Baudrillard’o filosofijoje. Nors jų požiūriai į išnykimą ir skiriasi, vis dėlto juos vienija tai, kad kalbama apie tam tikrų „tapatumų“ – daiktų, esinių, tikrovės – pasirodymo ir išnykimo patyrimą. Pats išnykimas čia traktuojamas kaip patiriamybė, kuri gali būti aprašyta. Tačiau kas yra ne daiktų, esinių, tikrovės išnykimas, o pats išnykimas?Kaip kalbėti apie tokios patirties, kuri yra ribinė patirtis – savo išnykimo „patirtis“ – „pasirodymo“ galimybę? Lacoue-Labarthe’o teksto „paaiškinimui“ pasitelkiamas Jeano Luco Nancy tekstas Kristi iš miego. Šių dviejų tekstų sugretinimas pasitarnauja kaip filosofinė strategija nusakyti patirčiai, kuri, fenomenologiškai tariant, nėra patiriama. Taip žvelgiant atsiskleidžia Lacoue-Labarthe’o nusakytoji išnykimo prasmė – išnykimas (Niekas) sutampa su pasirodymo pradžia, su tuo, kas yra Visa
Atvaizdo ontologiškumo transformacijos estetikoje
Full text linkThis article predicates on two thesis. The first one proposes that the ontological dimension of the image should not be discussed in any other way but in the light of Martin Heidegger’s hermeneutical philosophy’s perspective, i.e., after the conceptions of being, truth, and artwork have already varied. This thesis is supported by three arguments: the image could be the place where the truth – as it is in it’s ontological meaning – reveals itself (Heidegger); interpretation is the only method we are capable to use in recognizing an artwork (Pareyson); the image enables the new reality (Gadamer). The second thesis states that the ontological dimension of an image does not dissapear in the postmodern era though it seems that neither the ontology of the reality nor that of an artwork are longer visible. The thesis is based on Gianni Vattimo’s weak thinking philosophy.Šiame straipsnyje grindžiamos dvi tezės. Pirmąja teigiama, kad apie ontologinę atvaizdo dimensiją pozityviai galima kalbėti tik Martino Heideggerio atvertos hermeneutinės filosofijos perspektyvos šviesoje, tai yra, pakitus būties, tiesos, taip pat meno kūrinio sampratoms. Tezė grindžiama trimis argumentais: atvaizdas gali būti tiesos ontologine prasme atsivėrimo vieta (Heideggeris); būdas, kuriuo suvokiame meno kūrinį, visuomet yra interpretacija (Pareysonas); atvaizdas steigia naują tikrovę (Gadameris). Antroji tezė teigia, kad ontologinė atvaizdo dimensija postmodernioje epochoje nenunyksta, nors atrodytų, kad čia nebegalima įžvelgti nei tikrovės, nei meno kūrinio ontologiškumo. Tezei argumentuoti pasitelkiama Vattimo silpnoji ontologija, šiuolaikiniame mene įžvelgianti nenostalgišką, todėl sutinkančią su istorine tiesa, laikyseną nihilizmo epochoje
Atminties visuma ir kitybė. Fenomenologinis požiūris
Full text linkThe aim of this article is to demonstrate that memory is not identical with full consciousness. Memory is related to forgetting, but memory cannot be reduced to it. The errors and illusions of memory do not negate it because they can be discovered only within the context of the entirety of memory. On this account I agree with Paul Ricoeur, who warns against the inadmissible reduction of memory to memory pathologies. When Husserl analyses the problem of memory, he has to overcome the traditional distrust in memory, to show that memory is not a form of image consciousness, and to create a dynamic model of memory. First, I will show how the static understanding of memory as a set of copies works. Second, I will analyse how the concept of memory changes when it is correlated with reproductive presentification. Third, I will elaborate on how it is possible to identify false memories. Fourth, I will analyse how passive synthesis of associations manifests itself in memories. And fifth, I will demonstrate how memory is related to forgetting.Šio straipsnio tikslas – parodyti, kad atmintis nėra tapati visiškam sąmoningumui. Atmintis yra susijusi su užmarštimi, tačiau negali būti redukuota į ją. Atminties klaidos ir iliuzijos jos nepaneigia, nes jas atrasti yra galima tik atminties visumos kontekste. Šia prasme visiškai sutinku su Pauliu Ricoeuru, kuris įspėja apie neleistiną atminties redukavimą į atminties patologijas. Edmundas Husserlis, analizuodamas atminties problemą, turi įveikti tradicinį nepasitikėjimą atmintimi, parodyti, kad atmintis nėra atvaizdų sąmonės forma, ir sukurti dinamišką atminties modelį. Pirma, atskleisiu, kaip veikia statiška atminties kaip kopijų rinkinio samprata, antra, išnagrinėsiu, kaip atminties samprata pakinta susiejant ją su reprodukuojančiu sudabartinimu, trečia, aptarsiu, kaip galima nustatyti klaidingus prisiminimus, ketvirta, analizuosiu, kaip prisiminimuose pasireiškia pasyvi asociacijų sintezė ir, penkta, pademonstruosiu, kaip atmintis yra susijusi su užmarštimi
In medias res: Marshallas Mcluhanas ir jo „teorijos“ kitybė
Full text linkMarshall McLuhan, again and again referred to as a “guru” of media culture, is perhaps best known for his aphorism The Medium is the Message. McLuhan’s contribution to the field of communication study was highly praised in popular culture but in academic spheres being received as doubtful. His basic idea is that the message is very much influenced by the medium of delivery. One would recognize this position as the definitive media determinism. McLuhan however emphasize the humanistic character of his “theory”. McLuhan’s manner of theorizing is other than traditional. McLuhan is a master of aphorisms, incredible pronouncements, humorous quips, and wordplay.Marshallas McLuhanas, dažnai vadinamas medijų kultūros „guru“, turbūt geriausiai žinomas kaip aforizmo The Medium is the Message autorius. McLuhano indėlis į komunikacijos tyrinėjimų sritį plačiai pripažįstamas populiarioje kultūroje, bet akademinėse sferose jis kelia abejonių. Svarbiausia McLuhano mintis yra tai, kad pranešimą esmiškai įtakoja jį perteikianti medija. Atrodytų, jog čia turime reikalą su kraštutinio medijų determinizmo pozicija. Tačiau McLuhanas pabrėžia savosios „teorijos“ humanistinį pobūdį. McLuhano teorizavimo maniera esmiškai skiriasi nuo tradicinės. Jis yra aforizmų, netikėtų ištarų, šmaikščių pastabų, žodžių žaismo meistras
Lingvistiniai tapatybės virsmai
Full text linkIn this paper I presented an analysis of a recent religious movement in Russia, called “The Old Russian Pravoslavian Old Believers – inglingian Church“ (Древнерусская церковь православных староверов-инглингов). This neo-pagan movement, whose founder, Alexander Yuryevich Hinevich, using a variety of linguistic manipulation and “Slavonic Vedas” of unknown origins, increasingly spreading up in paper and electronic format, – is trying ambitiously justify his doctrine of the genetic origins of ancestors of Slavic (having in mind Russian) – Aryan peoples going down to gods (namely Perun) for many hundreds of thousands, if not millions, years ago, who descended here, on the planet Earth from other planets, and occupied the northern hemisphere. Slavic-Aryan culture, in accordance with his doctrine (and of the rest of close to his church neo-pagan authorities, in particularly that of Trehlebov’), has been a real originator of all great civilizations in the World, but during the time of introduction of Christianity in Russia other nations “have robbed their history and their cultural advancements” trying to destroy their national memory by imposing them degraded self-images... In this study is presented analysis of “linguistic approach” of Hinevich, which revealed, that he uses a series of interpretative methods of Jewish Kabbalah, which fit naturally to semitic languages, but not so well to Indo-European ones. What results in distortion made by Hinevich of Russian language rules to fit those interpretative methods, not neglecting to explain that these techniques are also old Russian techniques, which were from them took off. As a possible prototype of these Kabbalistic methods was presented some examples from the Zohar with commentaries.Straipsnyje atliktas vieno iš naujausių religinių judėjimų Rusijoje, pavadinimu „Senosios Rusijos pravoslavų sentikių-inglingų bažnyčia“ (Древнерусская церковь православных староверов-инглингов), tyrimas. Tai neopagoniškasis judėjimas, kurio įkūrėjas Aleksandras Jurjevičius Chinevičius, naudodamas įvairias lingvistines manipuliacijas, savo paties nežinia iš kur paimtas ir vis plačiau tiek popieriniu, tiek elektroniniu pavidalu platinamas „Slavų Vedas“, bando pagrįsti savo pretenzingą doktriną apie slavų (turimi omenyje rusai)-arijų kilmę iš protėvių-dievų (Peruno) prieš daugelį šimtų tūkstančių, jei ne milijonų metų, kitose planetose, iš kurių atkeliavę į Žemę čia užėmė šiaurės pusrutulį. Slavų-arijų kultūra pagal jo (ir kitų šio rato neopagonių autoritetų, visų pirma Trechlebovo) doktriną, buvo visų didžiųjų civilizacijų pradininkė, bet krikščionybės diegimo laikais Europos tautos iš jų pavogė jų istoriją ir pasisavino jų nuopelnus, bandė sunaikinti jų kultūrinę atmintį, primesdami jiems žeminantį įvaizdį, esą iki X amžiaus jų tiesiog nebuvo, o jeigu kas ir buvo, tai tamsi neišmani liaudis... Tyrime buvo atlikta Chinevičiaus „lingvistinio metodo“ analizė, kurios metu paaiškėjo, kad jis naudojasi kai kuriais judėjų Kabalos interpretaciniais metodais, kurie visiškai natūraliai tinka semitų kalboms dėl jų specifikos, bet netinka indoeuropiečių kalboms. Dėl to Chinevičius priverstas iškraipyti ir perdaryti rusų kalbą pagal semitų kalbų struktūrą, nepamiršdamas aiškinti, kad šie metodai – taip pat senoviniai rusų metodai, kuriuos kažkas iš jų pasisavino. Kaip pirmavaizdis tiriant šiuos kabalistinius metodus buvo pateikti keli pavyzdžiai su komentarais iš Zoharo.
 
Vaizduotė, spontaniškumas ir kitybė
Full text linkThe concept of identity in Western thinking consists in nothing other than establishing static and solid structure of Cartesian subject, whose existence is limited to the mere fact of thinking in which I, as a thinker, (cogitans) am never doing anything but constituting myself as an object (cogitatum). Phenomenology, back to Husserl and Sartre, provided us with a need of the dynamism of the consciousness, an almost „hydrographic concept“ of the flow of ego which could be grasped only as a compositional stream containing rhythm and orientation. On the other hand, Freud’s and, in particular, Lacan’s psychoanalysis discovered the heterogeneous reality of the Other, i.e. the Unconscious, which should be liberated from the false identity of the specular and imaginary ego. This paper, through the analysis of autonomous and resistant nature of imagination as spontaneity, i.e. combining and simultaneously criticizing phenomenological and psychoanalytic approaches, seeks to delegate the new task for imagination – that of invoking the Otherness in the constitution of myself.Vakarų filosofijos tapatybės samprata siejasi su statiškos ir tvirtos struktūros Descartes’o subjektu, kuriame tasai, kuris mąsto (cogitans), save patį paverčia objektu (cogitatum). Husserlio ir Sartre’o fenomenologija mums suteikia sąmonės dinamizmo poreikį – beveik hidrografinę ego tėkmės sampratą, kuri gali būti suvokta tik kaip ritmą ir orientaciją išlaikanti srovė. Kita vertus, Freudo, o ypač Lacano, psichoanalizė aptinka heterogenišką Kito tikrovę, t. y. pasąmonę, kurią reikia išlaisvinti iš melagingos veidrodinio ir įsivaizduojamo ego tapatybės. Ir derindamas, ir kritikuodamas fenomenologijos ir psichoanalizės pozicijas, šis tekstas, kuriame analizuojama autonomiška ir rezistenciška vaizduotės spontaniškumo prigimtis, mėgina paskirti naują uždavinį vaizduotei – sukelti Kitybę savo paties steigtyje