Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Akivaizdaus tapatumo kerai
Full text linkIn this article I seek to rethink the traditional notion of identity. In the tradition of Western thought identity was viewed first and foremost from an ontological point of view. After the turn toward the subject, the I is thought of as the centre, the base and the producer of any identity. Phenomenological analysis deepens the origin of identity to the relation of the I to the world, i.e. to the alterity. Yet the alterity, by becoming the content of consciousness, is not an absolute alterity. The way, in which identity assimilates, possesses the world and annihilates alterity, is representation. Representation seeks evidence. Representation as intentional perceptivity localizes every object in the light of consciousness. Light and vision are paradigmatic metaphors of the traditional Western thought. Hence in this article I seek to show why and how light and evidence do not tolerate absolute alterity. Identity can be sobered from the charms of evidence only by responsible relation to the Other, i.e. by ethics. Here identical subject loses the right of priority in front of the imperative of the other person. Idea of infinity worries total identity from within. Infinity does not permit identity to quiet down and induces to heed transcendence and alterity. Only in this way alterity can escape the violence to become a content of egocentrical identity and the victim of manipulation. Responsibility in the face of the other person precedes evident perception and legitimates the latter.Šiuo straipsniu siekiama permąstyti tradicinę tapatumo sąvoką. Į tapatumą Vakarų mąstymo istorijoje buvo žiūrima visų pirma ontologiniu požiūriu. Moderniųjų laikų posūkis į subjektą susitelkia į Aš kaip bet kokio tapatumo centrą, pagrindą ir gamintoją. Fenomenologinė analizė tapatumo ištakas pagilina iki Aš santykio su išore, su pasauliu, su kitybe. Tačiau kitybė, tapdama sąmonės turiniu, nėra absoliuti kitybė. Būdas, kuriuo tapatumas, įsisavindamas savinasi pasaulį ir naikina kitybę, yra reprezentacija, siekianti akivaizdumo. Reprezentacija kaip intencionalus įžvalgumas bet kokį objektą lokalizuoja sąmonės šviesoje. Šviesa ir regėjimas – tai paradigminės Vakarų mąstymo tradicijos metaforos. Straipsnyje siekiama parodyti, kodėl ir kaip šviesa bei akivaizdumas netoleruoja absoliučios kitybės. Iš akivaizdumo kerų tapatumas atsitokėti gali tik per atsakingą santykį su Kitu, tai yra etiką. Čia tapatus subjektas praranda pirmumo teisę kito asmens imperatyvo atžvilgiu. Begalybės idėja, draskydama totalų tapatumą iš vidaus, neleidžia jam nurimti ir skatina atsižvelgti į transcendenciją, į kitybę, idant ji būtų laisva nuo prievartinio tapimo egocentrinio tapatumo turiniu ir manipuliacijos auka. Atsakomybė kito žmogaus veido akivaizdoje eina pirma akivaizdaus suvokimo ir įteisina jį
Alegorija kaip kalbėjimas apie kitybę
Full text linkThis article deals with German philosopher’s Walter Benjamin philosophical concept of allegory. The concept of allegory is aplied as method in the main works of Benjamin. This method is concidered as a way of speaking about the Other. Allegory represents Baroque Trauerspiel (it is an autonomous genre rather than continuation of Anciet Tragedy) and have interruption between form and content, meaning and expression. Benjamin seaks the rehabilitation of allegory from its humiliation since Romanticism. Benjamin’s notion of language after the Fall is one of the most important issues for using allegory, or indirect speech. Allegory is nearly the one way of expression in such historical (not mythological) situation. Allegory’s fragmentation, its dialectics of convention and expression, its origin from mourning gaze, formal kinship to such contents as decay and death, its origin from “the Fall of language spirit” etc. are the main characteristics of such philosophical method.Šiame straipsnyje aptariama Walterio Benjamino alegorijos samprata, kuri gali būti suprantama ir kaip jo taikomas filosofinis alegorinis metodas. Šis metodas traktuojamas kaip būdas kalbėti apie kitybę. Alegorija, kuri reprezentuoja barokinį Trauerspiel (tai savarankiškas žanras, o ne antikinės tragedijos tąsa), pasižymi tam tikru pertrūkiu tarp formos ir turinio, arba tarp reikšmės ir išraiškos. Benjaminas siekia reabilituoti alegoriją – romantikai buvo pradėję ją nuvertinti. Čia pasirodo svarbi Benjamino kalbos samprata, o tiksliau – nuopuolio situacija, kuri atsispindi ir kalboje. Alegorija pasirodo kaip vienintelė įmanoma tokioje situacijoje. Alegorijos fragmentiškumas, konvencijos ir išraiškos dialektika, priklausomybė nuo reikšmę suteikiančio autoriteto, kilmė iš liūdinčio / gedinčio žvilgsnio, kuriam pasaulis suskyla į atskirybes, formali giminystė tokiems turiniams kaip irimas (Verfall) ir mirtis, kilmė iš „kalbos dvasios nuopuolio“ („Sündenfall des Sprachgeistes“), kurį alegorija ir išreiškia, alegorijos sąsaja su kita nei žmogiška būtimi yra pagrindinės filosofinio alegorinio metodo ypatybės
Meditacija kaip filosofinio mąstymo ir egzistencijos būdas
Full text linkPossibilities of existential philosophical meditation are discussed in the article. The epistemological and existential experiences are analyzed and forms and limits of understanding are described there. The article discusses considerations of T. Sodeika about modes of understanding: praying, silence, evidence, inter-passivity, irony, obedience. The modes are compared with standpoints of Anselm of Canterbury, St. Bonaventura, R. Descartes, M. Buber, E. Husserl, M. Mamardaschvili, P. Wust, T. Merton were described in the texts or discussions of Sodeika. Big attention is paid to comparison reflective praxis and practices of world constitution, construction. For these reason the article contradistinguishes inter-passive, hearing meditation to the ecstatic, active, creative one. Sodeika’s ironic standpoint on the ecstatic meditation practices which were developed for example in the works of G. Bruno and G. Bataille are discussed here.Straipsnyje diskutuojamos filosofinės meditacijos galimybės, nagrinėjamos epistemologinės, egzistencinės patirtys bei aptariamas meditacinio supratimo formos ir ribos. Straipsnyje apibūdinamos T. Sodeikos aptariamos suvokimo būsenos: maldos, tylos, akivaizdybės, interpasyvumo, ironijos, nuolankumo. Šios sąvokos yra lyginamos su Sodeikos aptariamų autorių požiūriais: A. Kenterberiečiu, Šv. Bonaventūra, R. Descartes, M. Buberiu, E. Husserliu, M. Mamardašviliu, P. Wustu, T. Mertonu. Didesnis dėmesys skiriamas palyginimui refleksyviosios patirties ir pasaulį konstituojančios ar net konstruojančios praktikos. Ta proga straipsnyje supriešinama interpasyvi, išklausanti meditacija ir ekstatinė, aktyvi, kurianti bei diskutuojama apie Sodeikos ironišką požiūrį į ekstatines meditacines praktikas, kurias, pavyzdžiui, plėtojo J. Brunas ar G. Bataille
Kritinė tarptikybinė pedagogika: pro ir contra
Full text linkThe article deals with the problem of religious education in the world and Lithuania from the critical pedagogy perspective. Firstly the situation of religious education in other states is analyzed, emphasizing new approach on religious education and it’s relation with religion education. Some suggestions to transform religious education in correspondence to the new approach of contemporary philosophers (Derrida, Gadamer, Vattimo) and critical pedagogues (McLaren, Giroux, Kincheloe, Apple), basing their view on critical theory, are introduced. Special interest is shown to critical pedagogy approach to transform religious education into interfaith critical education. Such suggestion and possibility to realize it is interpreted in the broadest context of different world organizations of religious / religion education and their strategies. In this context the situation of religious education in Lithuania is describing also, trying to evaluate possibilities to change it in correspondence with the challenges of globalization.Straipsnyje kritinės pedagogikos požiūriu aptariama religinio ugdymo situacija pasaulyje ir Lietuvoje. Pirmiausia apžvelgiama kritinės pedagogikos, kaip naujos, perspektyvios pedagogikos krypties, ypatumai, jos neomarksizmu ir moderniąja filosofija grįstos nuostatos. Gilinamasi į kritinės pedagogikos pastangas keisti religinį ugdymą, ypač religinį ugdymą į tarptikybinį kritinį ugdymą. Šios galimybės svarstomos platesniame religijos ir religinio ugdymo kontekste: šiuolaikinių filosofų požiūriu, tarptautinių organizacijų religinio ugdymo strategijų perspektyvoje, atsižvelgiant į Lietuvos religinio (katalikų tikybos) ugdymo programas
Miesto metafizika: dykumos tėvų profenomenas arba tobulo tylėjimo pamokos
Full text linkThe modern man, used to a discursive reading and explanation in mystical literature may find the Sayings of Desert Fathers difficult to assimilate and to apply to everyday life. The first thing that strikes a reader is the insistence in the stress laid on the necessity of askesis. Such a problem was unknown to the Desert Fathers. The experience which God in His infinite love gives to those who seek Him with their whole heart is always a gift and cannot therefore be deserved. The essence of the spirituality of the desert is that there is no doctrine that would be learned. Desert Fathers had the hard work of striving to re-direct every part of body and soul to God, and that is what they meant by prayer. Prayer was not only an activity undertaken for a few times each day, but rather a life continually turned towards God in silence.Prie diskursyvaus santykio su mistine literatūra pripratusiam šiuolaikiniam žmogui keblu suvokti Dykumos Tėvų posakius ir taikyti juos kasdieniame gyvenime. Pirmiausia tokį skaitytoją trikdo tai, kad čia primygtinai pabrėžiama askezės būtinybė. Dykumos Tėvams tai nebuvo problema. Patirtis, kurią Dievas savąja begaline meile suteikia tiems, kas Jo siekia visa širdimi, visuomet yra dovana ir todėl negali būti užsitarnauta. Dykumos dvasingumo esmė yra tai, kad čia nėra doktrinos, kurios būtų galima mokyti. Dykumos Tėvai tiesiog atkakliai dirbo, stengdamiesi kiekvieną savo kūno ir sielos dalį atgręžti į Dievą. Ši pastanga yra ne kas kita, kaip malda. Malda jiems buvo ne vien keletą kartų per dieną atliekamas veiksmas, bet ir gyvenimas nuolat atsigręžus į Dievą tyloje
Menas, sakralizuota erdvė ir utopija
No full textMonotheist religions oppose the idolatry which makes space sacred and the mythological world upon which all idolatry depends. Art, used by monotheisms and mythologies, is neutral in this opposition. The example of Judaism is invoked to show how two apparently “sacred spaces,” the ancient Temple in Jerusalem and the conjugal bed of the home, represent not sacralizations of places but displacements through the intensification of an ethical extra-territorial u-topos.Monoteistinės religijos oponuoja erdvę sakralizuojančiai stabmeldystei, taip pat mitologinam pasauliui, kurio dalis visa stabmeldystė yra. Menas, tiek monoteizme, tiek mitologijose, yra neutralus šios opozicijos atžvilgiu. Judaizmo pavyzdys pasitelkiamas parodyti, kaip dvi „sakralizuotos erdvės“ – antikinė šventykla Jezuralėje ir vedybinis guolis namuose – reprezentuoja ne vietos sakralizavimą, o etiškumo sustiprinimo būdu įvykdytą vietos pakeitimą ekstrateritoriniu u-topos
„Pasaulio sutvėrimo“ vaizdiniai – konceptualaus mąstymo mitinis pamatas
Full text linkThe paper aims at the psychological connotations of mythological images of the world creation. One of the most popular ones, for instance, that is, the image of creation as consolidation, solidifying, fastening of some liquid, watery primal matter amounts to the conscious ordering of the psychical data thus making a solid “cosmos” out of the “chaos” of unconscious perception. Sometimes the world creation is imagined also as fencing it around, enclosing from the surrounding chaos (cf. the Northern mið-garðr, Old English middan-geard etc.), in other words, as de-termining or de-fining it, that is, making a de-finition of it. Again, the world creation can be imagined as seizing and squeezing it by hand (out of clay, in particular), and namely this image constitutes the idea of “concept” and “conception” (Latin con-ceptio < con-cipio, capio “seize”, similarly in many languages) and, therefore, grounds conceptual thinking as such. On the other hand, mysticism refers “to the use of concepts as filters to screen us from a direct perception of what is. The concepts are taken too seriously; they are used as tools to solidify our world and ourselves” (as expressed by Chögyam Trungpa, the representative of the Vajrayāna Buddhism). In its turn, the spiritual enlightenment and liberation are often representend figuratively by images akin to these of eschatology.Straipsnio objektas – tradiciniai pasaulio sukūrimo vaizdiniai kaip žmogaus psichinės raidos, jo sąmonėjimo figūratyviniai modeliai. Pirmiausia tai pasakytina apie patį populiariausią iš tokių vaizdinių – kosmogoniją kaip pasaulio sutvirtinimą, būtent sutvėrimą, iš skysto chaoso; jį galima laikyti atspindint pažinimą kaip sąmoningos tvarkos įvedimą suvokime. Tačiau kosmogonija kartais pavaizduojama ir kaip pasaulio aptvėrimas, jo sutvėrimas tvora, įsisavintos teritorijos, „kosmoso“ atitvėrimas nuo nepažįstamo, svetimo chaoso, o tokie vaizdiniai vėlgi eina būdingomis kognityvinės veiklos metaforomis. Pagaliau mitinis Kūrėjas pasaulį gali tiesiog sutverti ranka, pagniaužydamas ir suspausdamas, ir kaip tik tokie vaizdiniai daugelyje tradicijų grindžia koncepcijos, konceptualumo, konceptualaus mąstymo sampratą. Kita vertus, konceptuali pasaulėvoka, mistinių tradicijų požiūriu, stingdo, tvardo mąstymą ir yra kliūtis gyvam pažinimui, atviram sąmoningumui, tiesioginiam Būties patyrimui, o tokiai kliūčiai pašalinti skirtos dvasinės praktikos savo ruožtu pasitelkia vaizdinius, artimus eschatologiniams, t. y. vaizdiniams apie pasaulio galą
Lietuvos žydų halachinis mąstymas
Full text link1. Lithuanian rabbis have been studying halakhic sources as valuable in themselves, and not just, or not so much for the legal practice. There were rather theoretical religious-legal activities of intellect than activity, based on pragmatic purposes, seeking to regulate religious practices and ethical attitudes. 2. Texts of Lithuanian rabbis reveal that ritual matters, even related to the Second Temple period, were most analyzed and even in the beginning of twentieth century in the search both of solving some of the current halakhic problems, as well as simply analyzing problems purely theoretically. Mainly have been used analytical and analogical methods. 3. As is apparent from examples of commentaries to Halakhot Gdolot by R. Zeev Wolf ben Arye Lipkin (end of 18th–19th c.), also commentaries of Vilna Gaon, Lithuanian rabbis analyzed texts of halakhic authorities carefully and critically, comparing them with the Halakha sources (Talmud, Tosefta), indicating even inaccuracies. 4. Lithuanian halakhic thought, influenced by Vilna Gaon, was characterized by a certain devotion to original texts, sources of the Halakha, whose authority surpassed authority of codex’s of subsequent generations, using critical analytical thinking, principle of analogy, by trusting one’s own reason, that originated from a certain religious attitude. 5. In the book of Chaim of Volozhin, on of the main authors for studying contrasts of hassidic and mitnagdic Thought’s in Lithuania, Nefesh ha-Hayim, is seen a mitnagdic attempt to ground superiority of studying of Torah and Halakha without any pragmatic interest, as the central religious practice, even if based on the same mystical Jewish heritage that served hassidim to develop quite different religious attitudes.Straipsnyje svarstomos Lietuvos žydų halachinio mąstymo ypatybės, pasitelkus keletą XVIII a. pabaigos–XX a. pradžios rabinų tekstų. Straipsnyje aptariama, kaip šis mąstymas XIX a. buvo ideologiškai išreikštas mitnagdiška (t. y. opozicine chasidizmui) priešprieša. Kaip plačiai žinoma, atsiradus šiai priešpriešai, paplito litvako, kaip palinkusio prie storų Talmudo tomų ir benarpliojančio sudėtingas nuo aktualaus gyvenimo realijų atitrauktas halachines problemas, stereotipas, priešpriešintas religinio entuziazmo apimto chasido stereotipui. Straipsnyje parodoma, kad Lietuvos Halachos autoritetų Halachos samprata buvo grįsta ne pragmatiškumo, o pragmatiško nesuinteresuotumo nuostata, siekiant religinio Halachos studijavimo idealo, suprantamo kaip studijavimas dėl paties studijavimo
Dar kartą apie filosofijos prasmę
Full text linkTraditional Western philosophy as upholding of the Greek wisdom at the same time is also a striving to being, totality, and completeness. Such thinking and its total attempt to be, that often becomes violence, nowadays is receiving more and more incredulity and criticism. The phenomenological thinker of Jewish descent E. Levinas radically resists totality as a continuous attempt at a universal synthesis in a whole history of philosophy. The Greek thinking always attempted to reduce any experience, everything, that has significance, into a complete system, and without leaving anything outside itself to become an absolute thinking. Levinas looks for an alternative. The concept of totality and any systematization in his alternative thinking are ruptured by the concept of Infinity that enables us to think otherwise and outside of being. Before looking at the world from the perspective of being it is necessary to question the being itself by starting from the other than being. The other than being, or the Good, is prior to being and gives it significance.Tradicinė Vakarų filosofija kaip graikiškosios išminties puoselėjimas kartu yra ir buvimo, ir visumos, užbaigtumo siekis. Toks mąstymas ir totali jo pastanga būti, neretai tampanti prievarta, šiandien susilaukia vis daugiau nepasitikėjimo bei kritikos. Žydų kilmės fenomenologinės mąstymo krypties atstovas E. Levinas radikaliai pasipriešina totalybei kaip nuolatinei visuotinės sintezės pastangai visoje filosofijos istorijoje. Graikiškasis mąstymas visada siekė bet kokią patirtį, visa, kas prasminga, redukuoti į totalybę, užbaigtą sistemą, ir, nieko nepalikęs anapus savęs, tapti absoliučiu mąstymu. Levinas ieško alternatyvos. Totalybės sąvoką ir bet kokį sistemiškumą jo alternatyviame mąstyme praplėšia Begalybės idėja, leidžianti mąstyti kitaip anapus buvimo. Prieš pažvelgiant į pasaulį iš buvimo perspektyvos, yra būtina klausti apie patį buvimą, pradedant nuo kitko nei buvimas. Kas kita nei buvimas, arba Gėris, yra ankstesnis už buvimą ir suteikia šiam prasmę
Prasmės patirtis ir raštas
Full text linkThis article analyses the relationship of the experience of meaning with writing. Is the intuition of meaning or the recording of it more important in scientific discovery and tradition? The goal of this article is to show that the relation of the experience of meaning and writing can be understood only from a perspective where transcendentalism and empiricism meet. Derrida accentuates writing as the opposite of voice, but forgets that writing must be correlated with the experience of meaning. Husserl understood the art of writing as the empirical articulation of ideal meanings. Writing is a passive sedimentation of the experience of meaning, which must be re-activated and re-realised. Writing is a risky activity, which does not set one free from a contingent world, but forces one to accept responsibility.Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicijai yra svarbiau: prasmės intuicija ar jos užrašas? Straipsnio tikslas – parodyti, kad prasmės patirties ir rašto santykis gali būti suprastas tiktai transcendentalumo ir empiriškumo sankirtos perspektyvoje. Jacques’as Derrida apibūdina raštą kaip balso priešingybę, bet užmiršta, kad raštas turi būti siejamas su prasmės patirtimi. Edmundas Husserlis rašymo praktiką suvokia kaip empirinį įdealių prasmių artikuliavimą. Raštas yra pasyvi prasmių patirties sedimentacija, kuri turi būti reaktyvuojama ir reaktualizuojama. Rašymas yra rizikingas veiksmas, kuris ne išvaduoja nuo kontingentiško pasaulio, o priverčia prisiimti atsakomybę.