Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Tomo Sodeikos nihilizmas
Full text linkThe article deals with the thinking of the most famous and original Lithuanian philosopher’s – Tomas Sodeika. The question – what does this thinking conclude and which place in the landscape of Lithuanian philosophical thought it take up? – is being analysed. The article demonstrates, that reality “becomes” the main and unique “theme” of Tomas Sodeika textes. By interpreting these textes, the fundamental non-identitness and non-commonality between text (textual level) and reality and it’s nihilistic character as well, as the main insight of Sodeikas’ textes, is being disclosed.Straipsnyje analizuojamas vieno iškiliausių ir originaliausių Lietuvos dabarties filosofų – Tomo Sodeikos – mąstymas. Keliamas klausimas, kas sudaro šio filosofo mąstymo ir vietos Lietuvos filosofiniame kraštovaizdyje ypatingumą. Parodoma, kaip tikrovė tampa Tomo Sodeikos tekstų pamatine, gal net vienintele „tema“. Interpretuojant Tomo Sodeikos tekstus, atskleidžiamas jų aptinkamas pamatinis teksto ir tikrovės nebendramatiškumas bei tikrovės nihilistinis pobūdis
Demaskuota religija kaip religijos duotis sekuliarizuotoje kasdienybėje
Full text linkThe article raises the hypothesis that religion is not an internal feature of the secularized everyday-life, but religion is given in its undisguised semblance. The character of unmasking of religion in the secularized everyday-life is explained with reference to J. Baudrillard’s interpretation of simulation and simulacra and to P. Sloterdijk’s analysis of cynical consciousness. The object of the article is the ontological presuppositions of such unmaskings. It is supposed that the presupposition of all unmaskings of religion is the tumbling acceptance of God’s absolute reality. The atheistic denial of God is analyzed as a form of unmasking. Further the unmasking of religion as simulacra is examined. It discloses religion as a spectacle, which masks true dimension of reality – power, mental reality or economical dimension. According to this various forms of unmasking are distinguished. The character of unmasking thinking is explained with the reference to H. G. Gadamer’s concept of pre-text ant to P. Sloterdijk’s interpretation of the cynical truth as naked truth. It is revealed how the unmasking thought learns to find the pre-text behind every text, the naked truth behind every truth. Finally raises the question about the limits of unmaskings and the possibility of religion in the periphery of these unmaskings.Straipsnyje keliama hipotezė, kad sekuliarizuotoje kasdienybėje religija jau nebėra jos vidaus dalykas, bet tampa duota iš karto demaskuotu pavidalu. Remiantis J. Baudrillardo simuliacijos ir simuliakro interpretacija bei P. Sloterdijko ciniškos sąmonės analize, išryškinamas religijos demaskavimo pobūdis sekuliarizuotoje kasdienybėje. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti įvairių demaskavimo būdų ontologines prielaidas. Manoma, kad visų demaskavimo būdų prielaida – susvyravęs Dievo kaip absoliučios tikrovės pripažinimas. Kaip demaskavimo forma aptariamas ateistinis Dievo neigimas. Toliau nagrinėjamas religijos kaip simuliacijos demaskavimas, kuris atskleidžia religiją kaip spektaklį, už kurio slypi tikrasis tikroviškumo matmuo – galia, psichinė realybė ar ekonominė plotmė. Remiantis H. G. Gadamerio preteksto samprata bei P. Sloterdijko ciniškos tiesos kaip nuogos tiesos interpretacija, atskleidžiamas demaskacinio mąstymo pobūdis. Parodoma, kaip demaskuojantis mąstymas išmoksta už kiekvieno teksto rasti pretekstą, už kiekvienos tiesos – nuogą tiesą. Galiausiai keliamas demaskavimo ribų ir religijos galimybės sekuliarizuotoje visuomenėje klausimas.
 
Ekonominio veikimo problemiškumas vertybiškai neutraliame pasaulyje
Full text linkThe article an attempt to divulge the origins of the methodological and, in part, theoretical principles of the economics. In highlighting the methodological assumptions of the issue, economic studies expose the notion of distinction between utility and meaning: by disproportionately emphasizing the utility dimension, the plane of meaning is hidden or even eliminated, inevitably incorporating the religious component as well.Methodological origins of the utility/meaning distinction are encountered in the prevailing concept of economic basis and means, where particular consideration is given to the comprehension of a rational, economic individual, as well as to the distinction between positive and normative economies. This demonstrates how the internal contradiction of a rational individual’s comprehension and the distinction of positive/normative economy give rise to fact-value distinction that is particularly deeply rooted in the very foundation of mainstream economic theory.The study shows how the utility/meaning and, accordingly, the fact/value distinctions which have occupied the methodological field of economy are manifested as expressions of the active/passive, technical and meditative existence concealed within an individual’s economic being. Within this context there is also an endeavor to substantiate the specific circumstance of so-called Christian economics, when Christian philosophical and theological insights are used in an attempt to furnish solutions to particularly concrete economic problems.Straipsnyje parodoma, kaip racionalaus individo koncepcijos vidinis prieštaringumas ir pozityvios / normatyvinės ekonomikos atskyrimas gimdo fakto / vertybės skirtį, labai giliai įsišaknijusią modernios ekonominės teorijos pamate. Fakto / vertybės ir atitinkamai naudos / prasmės skirtys, užvaldžiusios ekonomikos metodologinį lauką, konkretinamos kaip žmogaus ekonominėje būtyje slypinčios aktyvumo / pasyvumo bei techniškosios ir meditatyviosios egzistencijos išraiškos. Tokiame konceptualiame kontekste keliamas modernaus ekonominio žmogaus veikimo nihilistinis pobūdis
Ko mus moko Tomas Sodeika? Arba filosofijos mokymo antinomijos
Full text linkThe article is based on the twofold experience of listening to the “living voice” of Tomas Sodeika and reading the corpus of his writings. Some antinomies of philosophical didactics are detected and formulated. Those arise from the reflection on the origin of Western philosophical tradition as a kind of a genealogical tree. The ethical dimension of Greek philosophical education is viewed as a pattern of listening to the teacher speaking and imitating him as a kind of the moral norm or paradeigma. The notion of the philosophical school known from Diogenes Laertius combines the investigation of phenomena and the commitment to certain dogmata, common to the school representatives, these views becoming the obliging rational paradigm of the school. Socratic teaching method exemplified the ambivalence in doing the job of a midwife and that of a sculptor which presupposes the a priori norm of knowledge processed by the teacher. Another set of the antinomies derives form the theory/practice opposition. Here didactics of Thomas Aquinas and Meister Eckhart are the examples of apparent contradiction, since the aim of both is a figure of a preacher proclaiming the law. The Kantian antinomy emerges from the opposition between “historical” and “rational” knowledge, of which only the latter is philosophical in the proper sense, yet it cannot be taught without loosing this property. In Kantian view philosophy and the teacher of philosophy are caught between the idea and the phenomenon. The thesis of performatyvity is presented as the necessary condition of philosophical teaching.Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp „dialogo“ ir „teksto“, apima „atvirumo“ ir „uždarumo“, „išorybės“ ir „vidujiškumo“ metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia „pakankamo pagrindo“ idealių „tiesų“ mokymui arba skelbimui.Vakarų filosofijos „kilmės“ pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp „gyvo žodžio klausytojo“, praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos „sekėjo“. „Dogmatinės“ mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta „paradigma“ asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo „mokymo“ prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas „akušeris“ sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis „šeimos nuosavybės“ šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo „skulptūrinių“ ir „agrikultūrinių“ metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai „praktinė“ pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip „įstatymo skelbėjo“, vaidmens. Mokytojo įvardijimas „meistru“ veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į „poietinę“ mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija – tai prieštara tarp „istorinio“ ir „racionalaus“ žinojimo. Tik antrasis yra „objektyviai“ filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa „subjektyvus“ ir „istorinis“. Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų „fenomenų“. Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.
 
Apie nuobodulį, tikėjimą ir nihilizmą
Full text linkThe article focuses anew to the question „What is a Boredom?“. By using different theoretical and „common sense“ approaches, the relationship between a Boredom and Melancholy as problematic one is being disclosed. The certain metamorphosis of Boredom – its converting or changing to Melancholy – expresses the crucial aspects of „ontology“ of a Boredom. By interpreting not only the theoretical attitudes, but also the works of art, the author reveals the relationship of a Boredom with Faith and religion as being actualized.Straipsnyje bandoma iš naujo kelti klausimą „kas yra nuobodulys?“ Pasitelkiant skirtingas teorines ir kasdienio gyvenimo nuostatas, atskleidžiama, kad nuobodulio ir melancholijos santykis išlieka problemiškas. Parodoma, jog kaip tik nuobodulio santykis su melancholija, tam tikra nuobodulio „metamorfozė“ – jo „virtimas“ melancholija – išreiškia tai, kas esminga nuobodulio „ontologijos“ požiūriu. Interpretuojant ne tik teorines nuostatas, bet ir meno kūrinius, parodoma, kad toje „metamorfozėje“ aktualizuojasi ir nuobodulio santykis su tikėjimu arba plačiau – su religija
Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje (Tomo Sodeikos interpretacijų paralelė)
Full text linkThere are radical and moderated trends in Buber’s thought and its interpretation. The aim of this article is to present moderated interpretation of the notion of dialog in Bubers philosophy. Such interpretation is treated as parallel to radical T. Sodeika’s interpretation. From the perspective of phenomenology, this article analyzes possibilities to distinguish communication and dialog, examines what role plays experience and encounter in the dialog, how I-Thou relationship establishes space and time of the dialog.Straipsnyje skiriamos radikalioji ir nuosaikioji Martino Buberio mąstymo ir Buberio interpretacijų kryptys. Siekiama pateikti nuosaikiąją Buberio dialogo sampratos interpretaciją, kuri trakuojama kaip radikaliosios Tomo Sodeikos interpretacijos paralelė. Judant fenomenologinėje perspektyvoje, klausiama, kaip Aš–Tu santykis steigia pokalbio erdvę ir laiką, kokios yra komunikacijos ir dialogo skyrimo galimybės, kokį vaidmenį dialoge atlieka patirtis ir ištiktis
Šventoji istorija vs. sekuliarioji istorija: senovės izraelitų priešistorės ir istorijos istoriografinės kontroversijos
Full text linkIn this article I’ve made an overview of modern scholarly maximalistic vs. minimalistic discussion concerning History of Ancient Israelites. Namely, some points of development of modern Continental and American Biblical scholarship (Wellhausen, Noth, Allbright, etc.), and New scholarship which emerged in early eight decade of 20th c. (Th. Thompson, N.P. Lemche, and others). In my article I argue, that this New scholarship, in its attempt to divorce scholarly researches of Ancient History of Israelites from reading the Bible as the source of that history, brings the Bible back to traditional rabbinical and Christian reading of it as a source of spiritual and theological meaning rather than historical, and that traditional rabbinical exegetical approach to Tanakh was a-historical as well, that is, divorced from historical perspective in the modern sense of History, though gives interpretations of History, as does authors of Tanakh, too. This divorce actually opens perspectives to serious academic researches of the History of Ancient Israelites as well as unbinds the reading of Bible from violence of History, from literal reading which often leads to violence, to renew the reading from various rabbinical, Christian theological, mystical and other hermeneutic perspectives and methods, which interpret that History and gives meaning to it.Straipsnyje pateikta šiuolaikinės vadinamųjų Biblijos mokslininkų maksimalistų ir minimalistų stovyklų diskusijos, liečiančios Senovės izraelitų istoriją, apžvalga. O būtent kai kurie modernių laikų žemyninės Europos ir Amerikos Biblijos mokslo plėtotės aspektai ir naujos prieigos, kilusios žemyninėje Europoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Straipsnyje argumentuojama, kad ši naujoji prieiga, atskirdama senovės izraelitų istorijos mokslinius tyrimus nuo biblinės tos istorijos vizijos, turėtų būti artimas rabinų iki-moderniam a-istoriniam Tanakho skaitymui. Kita vertus, galima sutikti, kad tokia Biblijos skaitymo laisvė nevaržoma istorijos prievartos ir pažodinio skaitymo, kuris dažnai artimas prievartai, gali padėti atnaujinti Biblijos skaitymą iš įvairių hermeneutinių perspektyvų taikant įvairius rabinų ar krikščioniškos teologijos metodus, kurie interpretuotų tą biblinę istoriją, o senovės izraelitų istorija pagaliau moksliniuose leidiniuose būtų pateikiama laikantis ne tikėjimo, o mokslinės perspektyvos
Tikėjimo paradoksas ir nihilizmo „logika“: S. Kierkegaardas
Full text linkSelection of the starting point performed by contemporary philosophy, which raises a question of nihilism, swings between the two theoretical perspectives, i. e. nihilism as spiritual event and nihilism as speculative „event“. In such conceptual horizon we face the question on the interconnection of the thinking of individual authors with the context of nihilism. This article discusses the possibility of attaching the author who was not announcer or theoretician of nihilism – Kierkeggard – to the history of nihilism. Thus, the field of the discussions on nihilism embraces not only the ontological topic, but also the problem of „logic“ of nihilism.Šiuolaikinės filosofijos, keliančios nihilizmo klausimą, išeities taško pasirinkimas neišvengiamai svyruoja tarp dviejų teorinių perspektyvų – nihilizmo kaip dvasios įvykio ir nihilizmo kaip spekuliatyvaus „įvykio“ traktavimo. Tokiame konceptualiame horizonte iškyla ir atskirų autorių įtraukimo į nihilizmo kontekstą klausimas. Šiame straipsnyje svarstoma ir tokio autoriaus, kuris nebuvo nihilizmo skelbėjas ar teoretikas – Kierkegaardo – įrašymo į nihilizmo istoriją galimybė. Pats nihilizmo svarstymo laukas įima jau ne tik ontologinę problematiką, bet ir nihilizmo „logikos“ problemą
Absoliuti kitybė: E. Levinas ir J. Derrida
Full text linkThe article deals with a notion of absolute alterity in E. Levinas and J. Derrida. It questions the origin of that notion by stressing its temporal aspect. The “phenomenon” of death as absolute alterity allows to find out here at work both phenomenological and speculative strategies. The article shows position of Levinas as the junction of these two strategies. It presents in detail speculative moment of Levinas thought, which usually slips researchers’ attention, discusses the “dialectic”, which allows to move from the absolute alterity of death to the absolute alterity of other person in ethical relation. Derrida reads Levinas’ claim for absolute alterity in horizon of finitude: every other (one) is every (bit) other. In response to uniqueness of the event deconstruction appears as interpretative, aporetical experience. That means that it must take place in the interval that separates calculation and incalculable, universality and singularity. So it is experience of the undecidable. The article investigates Derrida’s strategy of deconstructive reading and raises the question: does not the deconstruction itself take the place of undeconstructible alterity (absolute alterity)?Straipsnyje svarstoma absoliučios kitybės samprata E. Levino ir J. Derrida filosofijoje. Pabrėžiant šios sampratos laikinį aspektą keliamas klausimas apie jos ištakas. Analizei pasitelktas mirties kaip visiškai Kito „fenomenas“ leidžia aptikti čia veikiant fenomenologinę ir spekuliatyvią strategijas. Levino pozicija parodoma kaip šių dviejų strategijų sampyna, detaliau pristatomas neretai iš Levino filosofijos tyrinėtojų akiračio išsprūstantis spekuliatyvusis jo mąstymo pobūdis, aptariama „dialektika“, leidžianti nuo absoliučios mirties kitybės pereiti prie absoliučios kito asmens kitybės etiniame santykyje. Leviniškąjį absoliučios kitybės kaip visiškai kito reikalavimą Derrida perskaito baigtinybės horizonte: kiekvienas kitas yra šiek tiek kitas. Susidūrusi su įvykio vienatinumu dekonstrukcija kaip interpretacinė patirtis yra aporetiška. Tai reiškia, kad ji turi vykti intervale, skiriančiame skaičiavimą nuo to, kas neapskaičiuojama, skiriančiame universalumą nuo vienatinumo. Ji yra neišsprendžiamo patirtis. Straipsnyje užklausiama Derrida dekonstrukcinio skaitymo strategija, keliamas klausimas, ar pati dekonstrukcijos pozicija neužima nedekonstuojamos kitybės (absoliučios kitybės) vietos
Ekumeninės tiesos paieškos ir Kristaus bažnyčios tapatybė
Full text linkEcumenism should not be understood as an aspiration for merely external and superficial unity. Ecumenical dialogue is a dialogue of conversion. This dialogue is being executed in the face of God, and so each participant is invited to seriously check his/her conscience, make bold to acknowledge his/her wrongness, confess his/her faults and take the road of truth, justice and good. Ecumenical efforts are understood not as a man-thought of scope but as a work inspired by the Holy Spirit and God’s grace for the modern Church and the world.Ecumenism is tolerant to diverse theological thinking, different aspects of Christian practice and various forms of religious cults, but at the same time ecumenism urges people to accept the plenitude of God’s truth and goodness into their hearts and life. One of the main goals of the ecumenical movement is to bring a human being into face-to-face with the Gospel and the objective divine truth. Ecumenism encourages us to plead guilty not only to our sins but also to any dishonesty regarding the divine truth and our reticence to the divine truth by taking inspiration from the Holy Spirit.Aspirations to convert the divine truth into the subjective in every person’s truth are also a denial of objective harmonic development of a human being. Thus, the subjective truth leads one to subjectively perceive good that can often be destructive or evil and so destroying both personal harmony and the harmony of social life. That is why for today’s Christians and all people of good-will there no other way but to expand their hearts and find themselves as creatures that can be satisfied only by recognition of the divine truth and divine goodness, as well as their implementation in all dimensions of the daily rounds of living.Ekumenizmą neturėtume suprasti kaip paviršutiniškos įvairių konfesijų krikščionių vienybės siekį. Ekumeninis dialogas akina pagilinti savąjį tikėjimą. Kiekvienas jo dalyvis yra Šventosios Dvasios kviečiamas kuo rimčiausiai patikrinti sąžinę ir išdrįsti pripažinti bet kokį nesąžiningumą dieviškosios tiesos atžvilgiu.Toleruodamas įvairius teologinio mąstymo būdus, skirtingus krikščioniškosios praktikos aspektus bei įvairias kulto formas, ekumenizmas akina priimti Dievo tiesos ir gėrio pilnatvę į savo širdis ir gyvenimą. Vienas iš svarbiausių ekumeninio judėjimo tikslų yra atvesti žmogų į akistatą su Kristaus Evangelija ir su objektyvia dieviškąja tiesa. Pastangos dieviškąją tiesą paversti subjektyvia kiekvieno asmens tiesa reiškia ir žmogiškosios asmenybės objektyvios harmonijos neigimą