Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Pingvinas ir Protėjas. Įsivaizdavimas kaip kitybė manyje
Full text linkThe question of Otherness is usually taken into account while discussing the Ego’s relation with Others as well as with the World. This article is based on the premises that the function of phantasy melts the subjectivity, revealing the perspective of intersubjectivity within it. On this purpose Sartre’s, Husserl’s and Merleau-Ponty’s researches on the function of imagination, which elucidate the image as the boundary slipping from the centre of Ego, are compared to the story of Hollywood’ movie „Fight Club“. The penguin, which appears in one of the episodes, registers the moment of egological schism, thus becoming the revelation and incarnation of phantasy. While the playful, autonomous and multiform character of imaginary is cleared out, we can ascertain, speaking in Kantian terms, that it has not a complementary or intermediary function, but, in the genesis of transcendental subject, plays the paradoxical role of „allien innerness“ or „inner alienity“. Thought remaining always beside, imagination is a catalyzer which enables crystallization of transcendental forms.Kitybės klausimas dažniausiai kyla iš ego santykio su kitais arba su pasauliu. Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad įsivaizdavimo funkcija ištirpdo subjektą ir jame pačiame atveria intersubjektyvią perspektyvą. Šiuo tikslu sugretinami Sartre’o, Husserlio bei Merleau-Ponty įsivaizdavimo funkcijos tyrimai, kuriuose išryškėja vaizdo kaip iš ego centro išslystančios ribos statusas, ir Holivudo filmo „Kovos klubas“ siužetas. Viename iš šios juostos epizodų pasirodantis pingvinas žymi egologinės schizmos akimirką ir tampa fantazijos apsireiškimu ir įsikūnijimu.Išgryninus žaidybinį, savarankišką ir multiformišką charakterį, galime konstantuoti, kad įsivaizdavimas, jei kalbėtume Kanto terminais, yra ne papildanti tarpinė funkcija, bet transcendentalinio subjekto genezėje atlieka paradoksalų „svetimos vidujybės“ arba „vidinės svetimybės“ vaidmenį. Vaizduotė yra katalizatoriaus, kuris, likdamas šalia, įgalina transcendentalinių formų išsikristalizavimą
Vieno spektaklio istorija („Nusiaubtos šalies“ chronologija ir topografija)
Full text linkThe text tells a story of „The Destroyed Land“ – the spectacle by Gintaras Varnas, considered as a spiral journey through time and places, paradigmatically showing the historical view of how the spectacle was born and performed, what literary images from Arthurian cycle gave rise to its plot and setting, what the historical and mythological import lies in the beginning of Grail legend, and what the sacramental meaning follows from it. The philosophical purpose of the text is to investigate the problem of time as it is presented in the spectacle together with treatment of place. It is argued that in the spectacle, there is a medieval view of history as „vertical“ time, presented paradigmatically as a whole, which reminds us of the Bergsonian conception of time with its instantaneous multiplicity. It is also proximate to medieval notion of aeviternity in Thomas Aquinas, as the mean between time and eternity, in which the succession of time treated as the changeableness of place, is compatible with being simultaneously whole. The text also analyses those features of the spectacle, which make it very similar to the medieval theatre with its simplicity of staging originated from liturgical drama. It is stated that here one has a sacred theatre, which has not a referential but a performative function to create a real world akin to the sacramental Real Presence, represented by the image of Grail. From the philosophical point of view, the religious longing for Grail can be treated as Derridian messianicity.Tai filosofinis pasakojimas apie Gintaro Varno spektaklį „Nusiaubta šalis“ ir jo istorinį-literatūrinį kontekstą. Pagrindinė spektaklio tema įvardijama kaip Dievo vieta istorijoje. Tekste vartojami „vertikalaus laiko“ ir „istorijos spirale“ įvaizdžiai, būdingi viduramžių menui. Šalia pastebėjimų apie viduramžių teatro specifiką ir jos atspindėjimą spektaklyje tekste vartojamos H. Bergsono, G. Bachelard’o, G. Deleuze’o, P. Ricoeuro įžvalgos į laiko problematiką bei J. Derrida religijos filosofijos intarpai. Spektakliui būdingas virtualus laikų ir vietų daugybiškumas, skirtingų laikų sutraukimas vienoje trukmėje primena Bergsono „filosofinio laiko“ koncepciją. Paradigmos metonimiškumas leidžia traktuoti šį spektaklį kaip sakramentinį teatrą, kuriame performatyvumas bei papildomumo principas sukuria Realaus Buvimo efektą
Religija kaip pirmoji filosofija
Full text link
The term metaphysics is ascribed to Aristotle, although it does not appear in his own texts. Historically it was introduced while sorting Aristotle’s works. In Greek t„ met„ t„ fusik@ means that which follows after physics. The author of the Metaphysics groups theoretical philosophy into three branches: mathematics, physics and theology. Theoretical sciences are more elevated than the other sciences, while the last one of the three is more elevated than the other two. If there were no substance that would superseed the nature, then physics would be the first among the sciences. If, however, there is sume unchanging substance, then the science of it undoubtedly will rise above all the other and will be called the first philosophy (filosof%a pr_th). Precisely this science has to look at the being as such,kaθ ’aÑtÊ in Greek.According to Levinas, the metaphtysical thinking seeks to think the being as radically separated, solitary and single (kaθ ’aÑtÊ), and this requires a special attention to the absolute exteriority and the other that refuses to be totalized. The metaphysical movement is transcendental, because as a desire for the goodness and generosity does not overcome and does not seek to overcome the primordial distance from the other. The metaphysical relation to the other for Levinas is a social one. The absolutely other first of all is the Other – the other person that is not bound with me neither by appropriation, nor by term, nor by any general level. Between us there is a distance separating the same and the other that is not to be covered. The possibility or the way to relate in this distance without abolishing or overcoming it is language. In the relation of the same to the absolutely other beyond the totality Levinas finds the essence of religion. Here religion coincides or at least closely relates to metaphysics. From this follows that religion can take the place of the first philosophy, without forgetting that the essence of both metaphysics and religion is the fundamental sociability.Metafizikos terminas yra priskiriamas Aristoteliui, nors pačiuose jo tekstuose nepasirodo. Istoriškai jis buvo pradėtas vartoti grupuojant Aristotelio veikalus. Graikiškai t„ met„ t„ fusik@ ir reikštų tai, kas eina po fizikos. Metafizikos autorius teorinę filosofiją suskirsto į tris šakas: matematiką, fiziką ir teologiją. Teoriniai mokslai yra iškilesni už visus kitus mokslus, tuo tarpu paskutinioji iš teorinių yra iškilesnė už pirmąsias dvi. Jei nebūtų jokios esmės, kuri viršytų gamtą, tada fizikai tektų pirmoji vieta tarp mokslų. Jei tačiau egzistuoja kokia nors nekintama esmė, tai mokslas apie ją, be abejo, iškils virš visų kitų ir bus vadinamas pirmąja filosofija (filosof%a pr_th). Būtent šis mokslas turi žiūrėti į būtybę kaip tokią, graikiškai tariant, kaθ ’aÑtÊ.Anot Levino, metafizinis mąstymas siekia mąstyti būtybę kaip radikaliai atskirtą, pavienę ir vienintelę (kaθ ’aÑtÊ), o tam reikalingas ypatingas dėmesys absoliučiam išoriškumui ir nesutotalinamam Kitkam. Metafizinis judesys yra transcendentinis, nes kaip gėrio ir dosnumo geismas neįveikia ir nesiekia įveikti pirmapradės distancijos iki Kitko. Metafizinis santykis su Kitkuo Levinui yra socialinio pobūdžio. Absoliučiai Kitkas visų pirma yra Kitas – kitas žmogus, su kuriuo manęs nesieja nei pasisavinimo, nei sąvokos, nei apskritai kokio nors bendro lygmens sąsaja. Tarp mūsų plyti neužlyginamas atstumas, skiriantis Tą Patį ir Kitką. Galimybė ar būdas susisiekti per šį atstumą, nepanaikinant ir neįveikiant jo, yra kalba (le langage). To Paties santykyje su absoliučiai Kitkuo anapus totalybės Levinas aptinka religijos esmę. Čia religija sutampa ar bent jau glaudžiai siejasi su metafizika. Iš to plauktų, kad religija gali užimti pirmosios filosofijos vietą, nepamirštant, kad tiek metafizikos, tiek religijos esmę sudaro pamatinis socialumas.
 
Ekscentriškoji Europa ir tikėjimo propaganda. Apmąstymai apie XVII–XVIII a. Katalikų Bažnyčios tikėjimo propagandos kongregaciją ir jos veiklos įtaką europinei Lietuvos tapatybei
Full text linkThe main thesis about common European identity is based on the maintaining of R. Brague that identities are formed on the borders. The main power for forming self consciousness of local people as Europeans was propaganda. Propaganda is considered as systemic, rational, long-term persuasions of thinking and self evaluation of people. Propaganda seeks to construct the discourse or propaganda subject and legitimate its suggestion and behavior. The Vatican institution of propaganda was formed by popes Gregory XIII and Gregory XV. Finally Congregatio de propaganda fide was established in 1622. The firsts principles of propaganda idea were directly related to the Renaissance Studia humanitatis. P. Neri and his Congregatio oratorium continued Florence’s Christian humanism and ecstatic rhetoric of G. Sovanarola. Neri also continued some ideas of L. Valla about rhetoric manifestation of the truth. Gregory XIII supported movement and ideas of Neri. From the other side he was a patron of Society of Jesus and he established first propaganda commission for the providing of Catholic faith on the borders of European world. Gregory XIII initiated propaganda through spreading of Jesuit’s and other Christian order’s missions, colleges, universities. The propaganda and Jesuits influence on Grand Duck of Lithuania is compared with Jesuits activities in the North America. Lithuanians were very pagans in the rural spheres in this time. The protestant movement was influenced in the cities. The Vatican Episcope’s power was not popular between Lithuanian noblemen and the influence of Protestant Livonia was significance. From the civilization point of view Russian or Eurasian pressing was felt all time and many of Grand Duke of Lithuania lands were Slavs. The article seeks to show how did Jesuits form the network of education, how they competed with other Catholic orders, how they make new discipline and communities of local people. Jesuits became very important power for forming European subject on the borders of Europe in the XVII and XVIII centuries. They created new religious, scientific, political, national discourses and educational networks necessary for interpellation of subject of European civilization. Thought Russian Imperia tried to build new identities and world feeling, new educational system and propaganda after occupation of Lithuania in 1795 the European identity of Lithuanians survived on the archeological level, history of education and myths.Straipsnis remiasi nuostata, kad propaganda yra ne tik manipuliacijos, bet ir motyvacijos, subjekto formavimo, kultūrinių tapatybių saugos priemonė ir užtikrina ne tik valdančiųjų klasių, religijų, bet ir civilizacinį tęstinumą. Dažniausiai propaganda, siekdama formuoti sau palankų subjektą, jo tapatybę, remiasi edukacine veikla, kuri geriausiai ilgalaikiu požiūriu atitinka propagandos siekius. Būtent tokia prasme straipsnyje nagrinėjama Sacra Congregatio de Propaganda Fide tikslai, jų sąsajos su jėzuitų ordinu ir jo veikla XVIII a. Lietuvoje steigiant misijas, mokyklas, kolegijas, universitetą. Kartu, remiantis R. Brague prielaida apie tai, kad Europos tapatybė buvo formuojama jos paribiuose, kur aiškiausiai apibrėžiami kultūriniai, religiniai, ideologiniai skirtumai, parodoma, kad jėzuitų ordinas formavo LDK gyventojų europietišką tapatybę, kuri buvo nuosekliai naikinama po 1795 metų paskutinio Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo. Straipsnyje pastebima, kad XVII–XVIII amžiaus Vatikano propagandos doktrina rėmėsi iš esmės renesansinės kilmės nuostatomis, apie tai, kad krikščioniškasis lavinimas, susietas su oratoriniais menais ir kalbiniu įkvėpimu, geriausiu būdu tarnauja evangelizacijai, tačiau kartu pastebima, kad jėzuitai, siekdami savo tikslų, turėjo nuolatos vykdyti ir aktyvią pasaulietinę ir tarp ordinų politinę veiklą
Pirmosios Šv. Augustino de Doctrina Christiana interpretacijos: Posidijus, Eugipijus, Kasiodoras
Full text linkLes auteurs anciens étaient lus par les lecteurs anciens. Les premières informations sur les lecteurs du célèbre traité d’Augustin De doctrina christiana et sur leurs interprétations de cet ouvrage proviennent du milieu du VIe siècle. L’article porte sur les interprétations qu’on peut discerner chez Eugippius et Cassiodore : les deux auteurs ont lu le traité d’Augustin pour y chercher les réponses aux questions, soulevées par leur époque, postérieure d’un siècle et demi par rapport à celle de l’ouvrage d’Augustin, et par leur entourage monastique.Senovės autorius skaitė senovės skaitytojai. Pirmosios mums išlikusios žinios apie šv. Augustino įtakingo traktato De doctrina christiana skaitytojus ir interpretacijas siekia VI a. vidurį, kai šiam veikalui jau per 150 metų. Straipsnyje aptariami Eugipijaus ir Kasiodoro interpretacijos ypatumai: abu jie šį Augustino veikalą skaitė ieškodami atsakymų į savo meto ir savo aplinkos klausimus
Filonas Aleksandrietis ir Plotinas: „mistinės ekstazės“ sąvokos kilmės klausimas
Full text linkDans cet article nous revenons à la question vivement discutée pendant la première moitié du siècle passé, qui portait sur l’origine de la notion de « l’extase mystique » et établissait un rapport entre la partie finale du Tr. 9 de Plotin (c. 11, 22–26, à propos de l’ ÆkstasiV éprouvée dans le sanctuaire) et l’oeuvre de Philon d’Alexandrie, notamment le Quis rerum divinarum heres sit 249 sqq. Dans ce dernier ouvrage Philon commente un verset de la Genèse 15, 12, où il s’agit d’une ÆkstasiV qui tomba sur Abraham. A ce propos Philon distingue, explique et illustre par les exemples tirés des Ecritures quatre significations du mot ÆkstasiV. Notre étude a montré que, bien que la classification de Philon suit l’exemple de celle des quatre espèces de la « folie », man%a, proposée dans le Phèdre de Platon (244 a sqq), elle assigne une place la plus élevée à l’état de la possession prophétique. Cela est du à la prestige de la figure des prophètes dans l’Ecriture et dans la religion juive, où leur inspiration extatique est tenue pour l’expérience la plus parfaite du contact avec Dieu. Ainsi le mot grec ÆkstasiV non seulement commence à designer la „possession“ divine, mais peut être considéré, depuis Philon, comme une notion qui convient bien pour évoquer l’état de l’approche divine, qui dépasse toute capacité rationnelle. D’une façon générale, le cas du développement de la signification du mot ÆkstasiV dans le texte de Philon peut servir d’un bon exemple pour montrer, comment le récit de l’histoire des relations des patriarches du peuple juif avec leur Dieu, le récit qui est extrêmement riche en notions spatiales et « cinétiques » (telle est aussi le sens étymologique du mot ÆkstasiV), offre pour un exégète diligent des innombrables occasions pour appliquer et développer les notions platoniciennes.Šiuo tyrimu siekėme atgaivinti praeito amžiaus pirmoje pusėje vykusį ginčą apie Plotino Tr. 9 pabaigoje (c. 11, 22–26, kur kalbama apie nenusakomą šventovės lankytojo suartėjimo su Dievybe patirtį) iškylančios ÆkstasiV sąvokos santykį su ankstesne šio žodžio vartosena Filono Aleksandriečio raštuose, visų pirma veikale Kas yra dieviškųjų turtų paveldėtojas (Quis rerum divinarum heres sit) 249 sqq, kur, aiškindamas Pradžios knygos 15, 12 graikiško Septuagintos teksto žodžius, – „Saulei leidžiantis Abraomą apėmė ekstazė“, Filonas išskiria, apibrėžia ir Rašto pavyzdžiais iliustruoja keturias skirtingas daiktavardžio ÆkstasiV ir jam giminingo veiksmažodžio æx%stamai reikšmes. Parodėme, kad Filono aptarimas, viena vertus, seka Platono Faidre 244 a sqq pateikta „šėlo“, man%a, rūšių „klasifikacija“, tuo apibrėždamas savo ryšį su platonizmo tradicija, bet, kita vertus, – aiškinamam Pradžios knygos tekstui ir žydų tikėjimui įkandin – artimiausios bendrystės su Dievu patirtį priskiria „Dievo pagautiems“ ir „ekstazės“ apimtiems pranašams. Tokiu būdu būtent šio Rašto aiškintojo veikale daiktavardis ÆkstasiV ne tik ima reikšti dieviškosios „pagavos“ būseną, bet ir iškyla kaip sąvoka, tinkama nusakyti įprastà mąstymo kalbà neišreiškiamą suartėjimo su Dievu patirtį. Aptartas ÆkstasiV sąvokos prasminės raidos atvejis tėra vienas ryškesnis pavyzdys, rodantis, kad Rašto pasakojimas apie žydų tautos patriarchų bendravimo su Dievu istoriją išradingam Mozės mokiniui suteikia gausios medžiagos egzegetiniam platoninės filosofijos minčių taikymui ir plėtojimui. Kartais Filonas jam patrauklias filosofines mintis su aptariamo teksto vaizdais ir sąvokomis sujungia taip originaliai ir sėkmingai, kad tokios jo egzegetinės sintezės vaisiai, atrodo, tampa neįtikėtinai populiarūs
„Tikėti, kad tiki“: nuo Dostojevskio Stavrogino iki Gianni Vattimo
Full text linkThe article deals with the relation between faith and nihilism in Gianni Vattimo philosophy. The position of Vattimo, treating nihilism as (hermeneutical) attempt of weak thought, is analysed. Weak thought describes itself as the attempt of thinking that approaches to the relation with the philosophical heritage of previous epochs differently and treats the very demand of overcoming (metaphysics) otherwise. The overcoming for Vattimo doesn‘t have the meaning of simple negation or transgresion already; it obtains the sense of farewal movement to metaphysics. In such perspective the search of the ontology links to nihilism, which is treated already in the positive meaning – as the last chance.Straipsnyje svarstomas tikėjimo ir nihilizmo santykis Gianni Vattimo filosofijoje. Analizuojama Vattimo pozicija, patį nihilizmą traktuojanti kaip „silpnojo mąstymo“ (hermeneutinę) pastangą. „Silpnasis mąstymas“ save apsibrėžia kaip pastangą , skirtingai nei moderno filosofija suprantančią santykį su ankstesnių epochų filosofiniu palikimu ir kitaip traktuojančią patį (metafizikos) įveikos reikalavimą. Įveika Vattimo jau nebeturi tiesiog neigimo ar peržengimo prasmės, bet turi atsisveikinimo vyksmo prasmę. Tokioje perspektyvoje tikėjimo samprata ir ontologijos paieškos tampa susietos su nihilizmu, traktuojamu jau pozityvia prasme.
 
Psichologizmas, natūralizmas ir nihilizmas (fenomenologinė kritika)
Full text linkThe article discusses Husserl’s criticism of Psychologism and the relationship that have with the contemporary crisis of values. In Logical Investigation Husserl criticize not only a psychological foundation of science, but he expresses his preoccupation about rationality in general. Rationality according to Husserl is connected with ethical and political questions. Aron Gurwitsch research shows the existing connection between naturalistic psychology and nihilism. Naturalistic psychology induces a nihilistic conception of human being: human as a biological functions mechanism. This point of view cause a totalitarian tendency in social life and politic. Straipsnyje analizuojama fenomenologinė psichologizmo kritika ir jos sąryšis su šiuolaikine vertybių krize, natūralizmo įsigalėjimu bei nihilizmu. Husserlio „Loginiuose tyrinėjimuose“ atlikta psichologizmo kritika išreiškia pamatinę fenomenologijos intenciją – susirūpinimą racionalaus subjekto išsaugojimu ir įprasminimu. Psichologizmo problema yra ne vien racionalaus žinojimo pagrindimo problema, bet taip pat etikos ir politikos klausimas. Tai akivaizdžiai parodo Aronas Gurwitschius savo studijoje apie natūralizmo ir nihilizmo sąryšį. Natūralistinė psichologija ne tik skatina nihilistinį požiūrį į žmogų ir vertybes, bet taip pat provokuoja totalitarines tendencijas visuomenės gyvenime ir politikoje.