Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
„Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas...“
Full text linkThe article deals with the concept of feeling by Friedrich Schleiermacher. Aiming to reestablish the privileges of religion, violated by the secular culture of the Enlightenment, Schleiermacher tries to defend the rights of feeling debased by the modern rationalism. He denies that religion is a form of knowledge or morality. To Schleiermacher, religion cannot be based on morality nor on metaphysics or science. According to him, the essence of religion is neither thinking nor acting, but the feeling or, more specifically, feeling of absolute dependence. Such form of inner experience Schleiermacher identifies as immediate self-consciousness. Supposed that Schleiermacher’s texts can be treated as phenomenological descriptions in the Husserlian sense, the article deals with the ways of representating the ontological structure of the immediate self-consciousness in those texts.Straipsnyje aptariama Friedricho Schleiermacherio išplėtota jausmo samprata. Keldamas sau tikslą atkurti religijos teises, pažeistas Apšvietos sekuliarizuotos kultūros, Schleiermacheris kartu bando apginti ir Naujųjų laikų racionalizmo užgožtą jausmą. Jis atmeta požiūrį, kad religija tėra pažinimo ar moralės forma. Anot Schleiermacherio, religija negali būti grindžiama nei morale, nei mokslais ar metafizika. Religijos esme jis laiko ne mąstymą ar veiklą, bet jausmą, tiksliau, – visiškos priklausomybės jausmą. Tokią vidinio išgyvenimo formą Schleiermacheris traktuoja kaip betarpišką savimonę. Remiantis prielaida, kad Schleiermacherio tekstus galima skaityti kaip fenomenologinius aprašymus Husserlio prasme, straipsnyje nagrinėjamas būdas, kuriuo ontologinė betarpiškos savimonės struktūra yra reprezentuojama tuose tekstuose
Termino ethnos reikšmių pokyčiai: nuo Biblijos vertimų iki naujųjų utopijų
Full text linkThis article presents an analysis of the genesis of ethnic identity in the contemporary Lithuanian culture. In particular, the definitions of such words as “ethnos”, “ethnicity” are discussed by paying more attention to the fact that these words became common words denoting particular identities of the people only at the beginning of the post-colonial era (nearly synonymous to nation in the Soviet Union and denoting different minorities in the USA, Great Britain, etc.). In the second part of the article, the Biblical (LXX and the MT) words that name different peoples, group identities are compared, their use and the strategy of translation of various texts of the Bible into Lithuanian are analyzed. The article shows how radically the conception and interpretation of the terms that denote various biblical group identities have changed. In the Bible translations into Lithuanian, the word “nation” in the beginning of the 20th century replaced the ancient and more neutral word “people”, which conveyed the Greek word laos, sometimes also ethnos, or the Latin populus. Although the negativity of the term ethnos in its Christian usages can be perceived in the post-soviet Lithuanian culture, a conclusion is made that the traditional explication of the word ethnos in various dictionaries, which stereotypically denotes in LXX pagan people, non-Judeans, non-Christian, is an anachronistic exaggeration. In the final part of the article, certain aspects of post-soviet Lithuanian self-consciousness are discussed by pointing to the self-alienation of this consciousness on the “ethnic” background (Lithuanian nationality is equated to ethnicity, and the concept of ethnicity still preserves a certain negativity of the minority, if not hated, heathen, pagan minority). Finally, certain examples of the attempt to overcome this alienation are presented as the new Utopias, although oriented not toward the future, but back to the past as the attempts to create a new History of Lithuania instead of the present official academic History, which is considered as an essentially alienating one.Šiame straipsnyje keliamas etninės tapatybės genezės klausimas šiuolaikinėje lietuviškoje kultūroje. Pirmiausia aptariamas žodžių „etnosas“, „etniškumas“ apibrėžimų problemiškumas, atkreipiant dėmesį į tai, kad šie žodžiai imti intensyviai eksploatuoti tik prasidedant pokolonijiniam laikotarpiui, siekiant nurodyti tam tikras žmonių grupių tapatybes (Sovietų Sąjungoje – tautybę, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir susijusiuose kraštuose – įvairias mažumas). Antroje straipsnio dalyje lyginamas LXX ir hebrajiškos Biblijos (MT) terminų, nurodančių įvairias žmonių grupines tapatybes, taip pat ir ethnos, vartojimas, analizuojamos įvairios Biblijos tekstų vertimų į lietuvių kalbą strategijos. Parodoma, kaip radikaliai keitėsi grupinę tapatybę žyminčių terminų samprata ir interpretacija XX a. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad žodis „tauta“ XX a. pradžioje Lietuvoje pakeitė neutralų anksčiau vartotą žodį „žmonės“, kuriuo būdavo perteikiami graikiški žodžiai laos, neretai ir ethnos, ar lotyniškas populus, ir taip buvo sukonstruotos „tautos“; taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad žodynai, kuriuose LXX ir NT graikiškas terminas ethnos aiškinamas kaip stereotipiškai nurodantis nežydus, nekrikščionis, pagonis, yra anachronistiškai perdedantys, nors ir būta negatyvumo, siejamo su šiuo terminu krikščioniškoje kultūroje. Šitą negatyvumą tebegalima apčiuopti ir šiuolaikinėje lietuviškoje kultūroje per susvetimėjimą su lietuviškumu. Galiausiai straipsnyje aptariama lietuviškoji savivoka, pasireiškianti per svetimumo su savimi, su šiuolaikine visuomene momentus, ir pateikiami keli pavyzdžiai pastangų įveikti minėtą susvetimėjimą naujų utopijų kūrimu, tik utopijų, nukreiptų ne į ateitį, o į praeitį, bandančių perkurti Lietuvos istoriją, kurią esą šiuolaikiniai akademiniai istorikai yra iškraipę, taip lyg tapdami atsakingi už tą susvetimėjimą
Judėjimo idėja modernistinėje tapyboje
Full text linkThis article deals with the problem of the phenomenological discourse as an methodological issue raised in the modernist Lithuanian painting of the second half of the twentieth century aiming to reveal the idea of motion in painting. In this case the abstract pictures by Kazimiera Zimblytė and Eugenijus Antanas Cukermanas, created in the eighth−tenth decades, have been chosen to discuss. Both artists are interested in abstract plastic idea – how to create the impression of a motion of a spot, plane, background on the canvas surface. The question is: how to explain the idea of motion in a painting, who does constitutes movement, what makes count as an object in motion, what produces a perception of movement in painting? Article approaches the idea of motion on the basis of painting with the reference to the theory of perception by phenomenologist Maurice Merleau-Ponty according to the following concepts: the relationship between figure and background, the visual field, the Chiasm.Straipsnyje susitelkiama į fenomenologijos diskurso taikymo Lietuvos XX a. antrosios pusės modernistinėje tapyboje problematiką siekiant paaiškinti judėjimo idėjos perteikimą tapybos kūrinyje. Tam analizuojami Kazimieros Zimblytės ir Eugenijaus Antano Cukermano abstraktūs paveikslai, sukurti aštuntajame–dešimtajame dešimtmečiuose. Abu menininkus domina abstrakčios plastinės idėjos – kaip sukurti paveikslo paviršiuje dėmės, plokštumos, fono judėjimo įspūdį. Straipsnyje keliamas klausimas: kaip vyksta judėjimas, slinktis paveiksluose, kas slenka, kaip tai atsiskleidžia pačiuose kūriniuose? Judėjimo fenomeną tapyboje siekiama paaiškinti analizuojant tapybos medžiagą, remiantis Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologijoje apmąstyta juslinio suvokimo samprata, grindžiančia figūros ir fono struktūra, vizualaus lauko samprata, chiazmo principu
Ezoterinė kasdienybė: okultizmo, parapsichologijos, ezoterizmo, magijos diskurso problema Lietuvoje
Full text linkIn this article, the author examines public discourse in Lithuania (of the beginning of twentyfirst century) concerning esoteric, occult, magic, paranormal, psychic phenomena and practices, in the context of formulation some regulatory legislations on their functioning in media. In this examination several categories of opposing these practices and phenomena attitudes have been identified. And finally, have been provided categorization of this type of movements and phenomena in Lithuania in accordance to definitions of esotericism, occultism, and magic, proposed by contemporary researchers in this field of scientific researches.Straipsnyje tiriamas XXI a. pradžios Lietuvos viešasis diskursas, susijęs su ezoteriniais, okultiniais, maginiais, paranormaliais, parapsichologiniais reiškiniais ir praktikomis, formuojant kai kurias teisinio reguliavimo nuostatas dėl jų funkcionavimo viešojoje erdvėje. Skiriamos kelios tiems reiškiniams ir praktikoms oponuojančių nuostatų kategorijos. Pateikti šių reiškinių tyrinėtojų ezoterikos, okultizmo ir magijos apibrėžimai, ir, atsižvelgiant į juos, – atitinkama Lietuvoje aptinkamų šio pobūdžio reiškinių ir judėjimų kategorizacija.
 
Kasdienis miglotas cinizmas
Full text linkStraipsnyje nagrinėjamos šiuolaikinio kasdienio cinizmo struktūros. Svarstomi prieigų prie cinizmo tyrimų klausimai. Cinizmui analizuoti pasitelkiami istoriniai ir struktūriniai aspektai. Iš antikinio kinizmo yra kildinama ciniška kultūros redukcija į prigimtį ir demaskavimo procedūra sąmojo forma. Struktūriniu aspektu dėmesys sutelkiamas į ciniškojo realizmo konstituciją. Teigiama, kad ciniškasis realizmas steigiasi dviejų tiesų perspektyvoje, kurių pirmoji yra nerealistinė nomos, idealų, siekiamybių sfera, antroji yra grynas realizmas – physis ar tikrovė, kuri konstituojasi redukcijos ir demaskavimo būdu. Nagrinėjant šiuolaikinį cinizmą parodoma, kad jame atgimsta cinizmo priešybė – naivumas, nes šiuolaikinis cinikas dažnai naiviai tiki ne idealais, vertybėmis ar kt., bet pačia demaskavimo procedūra. Galiausiai parodoma, kaip pašaipusis cinizmas virsta nelaiminga sąmone
Šventojo Bonaventūros kelionė
Full text linkIn the fall of 1259 St. Bonaventure arrived on Mount La Verna in Tuscany. As he ruminated on the stigmatized flesh of Francis of Assisi, he composed the Itinerarium mentis in Deum. According to Bonaventure the exterior sensible world contains “vestiges” of the divine, the interior world of the human soul contains “images” of the divine and, through the work of grace, the “names” of the divine become likenesses of it which raise the soul above itself. The essay explores how such triple mediation of the divine joint with the dichotomy of the in the medium and through the medium shape the six-fold way leading the human mind to the unity with God.1259 metų rudenį šv. Bonaventūra atvyko į Lavernos kalną Toskanoje. Apmąstydamas šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmas, jis parašė Sielos vadovą į Dievą. Anot Bonaventūros, juslėmis suvokiamas išorinis pasaulis yra Dievo „pėdsakai“, žmogaus vidinis pasaulis yra Dievo „atvaizdai“, o malonės pakylėta siela Dievo varduose aptinka Jo „panašumą“, kuris sielą pakylėja virš jos pačios. Straipsnyje nagrinėjama, kaip ši trilypė dieviškumo mediacija, susieta su dichotomija „medijoje“ / „per mediją“, suformuoja šešiapakopį kelią, vedantį žmogaus sielą į susivienijimą su Dievu
Apie šventybę
Full text linkAt the beginning of the 20th century the term “holy” has emerged in the vocabulary of philosophers, sociologists and the historians of religions. Common characteristics of these different interpretations were recognition that the holy is the ultimate total value and meaning of life and as such must be opposed to the profane. Besides the opposition of holy / profane, however, the holy includes some immanent opposition of a positive, vitalizing power and a danger that implicate rigorous prohibition against the touching the holy objects. The main aim of the article is to show that last mentioned dichotomy is fundamental feature of the holy.Dvidešimto amžiaus pradžioje „šventybės“ sąvoka pasirodė filosofų, sociologų ir religijos istorikų žodyne. Bendras šių skirtingų požiūrių bruožas buvo pripažinimas, kad šventybė yra aukščiausia visuotinė gyvenimo vertė bei prasmė ir kaip tokia turi būti priešinama pasaulietiškumui. Tačiau šalia šventybės / pasaulietiškumo priešpriešos šventybei būdinga ir imanentinė pozityvios, gyvybę teikiančios galios, ir pavojaus, implikuojančio griežtą draudimą paliesti tai, kas šventa, priešprieša. Straipsnyje pirmiausia bandoma parodyti, kad pastaroji priešprieša yra pamatinis šventybės bruožas
Maišto prasmė ir beprasmybė: ne tik apie Julią Kristevą
Full text linkJean-Paul Sartre presupposed that we are condemned to liberty. One is open to free choice. There is no possibility not to choose. In this article when formulating hypotheses of investigation several rhetorical questions are asked: how to find the criterion for justification that the choice of revolt is really free choice, but not the psychological determinism caused by the pressure of unconsciousness. The other relevant question the answer for is researched in this article is such: if one is choosing freedom as the starting value point for one’s views, is it possible to him / her to stay consequently devoted to freedom in practical life? In this article we are investigating the ambiguity of the concept of freedom choosing the example of Sartre as philosopher, literary man, and practical rebel. The main issue of the article is such: there in no possibility to reconcile the practical Sartrean attitude towards revolt and his theoretical conception of freedom. His practical standpoint demonstrates the ambiguity and split of value points. The conception of revolt suggested by Albert Camus as individual’s resistance against the absurdity of existence demonstrates the possibility of much more consequent standpoint in theory and practical life.Sartre’as teigė, kad esame įmesti į laisvę. Pasmerkti laisvei. Galime laisvai rinktis, bet negalime nesirinkti. Kur surasti kriterijų, nusakantį, kad maišto pasirinkimas iš tiesų yra laisvas pasirinkimas, o ne prichologinė neišvengiamybė, spaudžiant pasąmonės kompleksams? Ar įmanoma iki galo nuosekli laikysena pasirinkus laisvę kaip vertybinį išeities tašką. Šiame straipsnyje bus siekiama atskleisti maišto kaip laisvės išraiškos sampratos dviprasmybę per Sartre’o kaip filosofo, literato ir maištininko fenomenų refleksiją. Bus keliamas klausimas kaip hipotezė: ar Sartre’o kaip maištininko laikysena nekvestionuoja jo tekstuose išskleistos laisvės sampratos esmės ir prasmės
Sekuliarizacija ir socialinė religijos prasmė
Full text linkThis article deals with the question of religion in contemporary secular world, to be precise – the main questions are: what mean political and ethical aspects of religion which are in the focus of contemporary secular world, and what is the social sense (meaning) of religion? The author tries to answer these questions and to find theoretical origins of such attitude toward religion by analyzing the interpretations of religion in Immanuel Kant and Jürgen Habermas. Both philosophers envisage the sense of religion in its social purpose. Kantian project of moral religion and Habermas’ endeavor to overcome social disintegration, reviving the dialog between reason and religion, have been interpreted not only as the process of reduction of religion into social plane and an act of appropriation of the religious. One can see that both thinkers encounter the social contingency as the phenomenon (or prophenomenon) which itself is not very clear but appears as grounding the social sense of religion. Therefore the author comes to conclusion that social sense of religion in the secular situation means not only appropriation of the religious (immanentization) but also reveals social relationship as that which calls for religious sense (transcendence in immanence).Straipsnyje keliamas klausimas apie religiją šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje, o tiksliau – klausiama, ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje nuolat į pirmą planą iškylantys politinis ir etinis religijos aspektai, t. y. socialinė religijos prasmė. Mėginant atsakyti į šį klausimą ir ieškant teorinių tokio požiūrio į religiją ištakų, analizuojamos dviejų filosofų, Immanuelio Kanto ir Jürgeno Habermaso, religijos interpretacijos, kuriose religijos prasmė įžvelgiama jos socialinėje paskirtyje. Kanto moralinės religijos projektas bei Habermaso pastangos užmegzti sekuliaraus proto ir religijos dialogą, siekiant įveikti visuomenės dezintegraciją, straipsnyje interpretuojami ne vien kaip religijos fenomeno redukcija į socialinę plotmę ir religijos prasmės pasisavinimo veiksmas. Pastebima, kad abu mąstytojai susiduria su socialinės kontingencijos patirtimi kaip fenomenu ar veikiau profenomenu, kuris pats galbūt ir nėra labai aiškus, bet pasirodo kaip grindžiantis socialinę religijos prasmę. Todėl straipsnyje daroma išvada, kad sekuliarizacijos sąlygomis akcentuojama socialinė religijos prasmė reiškia ne tik religijos prasmės pasisavinimą (imanentizavimą), bet ir atskleidžia socialinį santykį kaip tokį, kuris šaukiasi religinės prasmės (transcendencijos imanencijoje)
Dialogo principas kaip religinio pliuralizmo pagrindas
Full text linkThe main aim of this article is to show that the dialogue, primarily understood as a relation with the Other, allows us not only to essentially (re)interpret the dominating streams of understanding of inter-religious dialogue as a formal interaction between the religions as systems, but it also enables us to see the phenomena of religious pluralism as fundamentally dialogical. The concept of a dialogue as a dual relationship by Martin Buber combined with the philosophical insights of Emmanuel Levinas and the criticism of the concept of the dialogue as a cognitive relation allows us to reveal the internal paradox of the phenomena of religious pluralism (a fundamental demand for a non reductive quantity and diversity as well as need to control it) and to explain a possibility of engagement in an inter-religious dialogue.Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad dialogas, suprantamas visų pirma kaip santykis su Kitu, leidžia ne tik esmingai (per)interpretuoti vyraujančią tarpreliginio dialogo kaip formalių sąveikos modelių tarp religijų sampratą, bet ir religinio pliuralizmo fenomeną atskleidžia kaip iš pagrindų dialogišką. Martino Buberio dialogo kaip santykio samprata bei Emmanuelio Levino įžvalgos ir dialogo, kaip pažintinio santykio, kritika leidžia ne tik parodyti pliuralizmo fenomeno vidinį paradoksą – neredukuojamą daugio ir įvairovės reikalavimą tuo pat metu siekiant tą daugį valdyti ir institucionalizuoti, – bet ir paaiškinti angažavimosi tarpreliginiam dialogui galimybę