Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Gamtos dykynė. Žmogaus egzistencija tarp šlamšto ir reintegravimosi utopijos
No full textTo live in today’s disfigured landscape – where nature is but a fragment of an ancient beauty and richness – means entering the era of allegory tout court, within which human existence is forced to dwell in a lunar landscape remindful of those described by P. K. Dick, the locus of rotting refuse, where everything is swiftly reduced to “kipple” and “gubble.” Yet, despite being a mere fragment, an allegory of its former self, nature still retains a historical dimension: that dimension of time which the social universe – turned into an obtuse self-perpetuating myth – has given up in the name of the “always identical and always new” and of the irrevocability of a particular historical-contingent outcome. Yet, even a disfigured nature can be the source of a concrete utopia of reintegration, by virtue of its historical dimension. In other words, neither the wasteland of nature nor our dreams of salvation are exempt from an otherwise unsuspected mutual solidarity: being interconnected, they push imagination into remote and long forgotten lands where a happiness dwells, whose name – now unsayable in history – is Paradise regained.Gyventi šiandienos subjaurotame peizaže, kur gamta tėra senovės grožio ir gausos fragmentas, reiškia tout court įžengti į alegorijos erą, kurioje žmogiškoji egzistencija priversta apgyvendinti mėnulio peizažą, primenantį Philipo K. Dicko aprašytuosius peizažus, pūvančių atmatų vietą, kur viskas greitai redukuojama į šlamštą ir tauškalus. Vis dėlto gamta, nors ir tapo tik buvusios savęs fragmentas ar alegorija, dar išlaiko istorinį matmenį: tą laiko matmenį, kurio socialinis pasaulis, – virtęs buku save įamžinančiu mitu, – atsisakė dėl „visad tapataus ir visad naujo“ bei konkrečių istorinių kontingentiškų padarinių neatšaukiamumo. Tačiau net ir sudarkyta gamta gali tapti konkrečios reintegravimosi utopijos šaltiniu dėl savo istorinio matmens. Kitaip sakant, nei gamtos dykynė, nei mūsų svajonės apie išsigelbėjimą nėra laisvos nuo jų kitu būdu netikėto abipusio solidarumo: būdamos tarpusavyje susijusios, jos stumia vaizduotę į tolimas ir seniai užmirštas žemes, kuriose apsigyvenusi laimė, kurios vardas, – dabar išsigintas istorijos, – yra atgautas rojus
Ar modernybė sekuliari?
Full text linkThis article discusses the supposedly reciprocal identity between modernity and secularisation. But this kind of identity can be asserted only if secularisation is interpreted as the origin of modernity and if the contents of modernity are seen as nothing other than an immanent translation of premodern, theological contents. This double identity misrepresents both secularity and modernity. The article suggests a definition of secularisation, which pays particular attention to the formal aspects, as the essential difference between modernity and secularisation are not so much the contents themselves but the form of their unification, the horizon which gives sense to the contents and underlines the new role of the political sphere for modernity, as it becomes the form of cultural unification. The paper also analyses modernity in its self-interpretation as an age thar breaks the continuity of tradition. The connection between modernity and secularisation is close but not causal.Straipsnyje analizuojama numanoma abipusė modernybės ir sekuliarizacijos tapatybė. Tačiau ši tapatybė gali būti teigiama tik tuo atveju, jei sekuliarizacija traktuojama kaip modernybės priežastis ir jei modernybės turiniai matomi vien kaip imanentiškas teologinių turinių vertimas į sekuliarią formą. Ši dviguba tapatybė klaidingai reprezentuoja ir sekuliarizaciją, ir modernybę. Straipsnyje siūloma sekuliarizacijos definicija, skirianti ypatingą dėmesį formaliems aspektams ir išryškinanti naują politikos vaidmenį modernybėje, traktuojant ją kaip jungiantį kultūrinį horizontą. Taip pat straipsnyje analizuojama modernybė kaip savo pačios interpretacija ir kaip pertrūkio laikotarpis. Teigiama, kad ryšys tarp sekuliarizacijos ir modernybės yra glaudus, bet ne priežastinis
Dieviška prievarta, įstatymas ir teisingumas judaizme žvelgiant iš Walterio Benjamino perspektyvos
Full text linkThis article deals with the question of divine violence according to Walter Benjamin, as being in opposition to mythical violence. Benjamin’s argumentation (among other examples) was based on references to biblical history and the law of Judaism, but was not sufficiently elaborated. How should we understand what Benjamin names “divine violence,” if we are not going into the field of political philosophy or theology, but remain in the religious one? How is it possible, and is it possible, to detect attitudes and ideas of religious Jewish tradition in the confrontation indicated by Benjamin? The article opts for a reading perspective, starting with the tradition of Orthodox Judaism, as it exists in rabbinical written and unwritten comments. In the process of analyzing the concept of divine violence in Orthodox Judaism, it was arrived at the conclusion that there is a whole complex of points connecting the rabbinical conceptions of divine law, justice and violence with Benjamin’s conception of divine violence. Even more, the last can be used to analyze the attitudes and rabbinic perspectives on law, which are based on dualistic controversies: between universalism and particularism (historicity, according to Derrida), and between the absolute nature of the Torah and earthly (historical, human) practices. These controversies are approached in the article by analyzing notions of “divine violence” (karet), the aspects of functionality of the rabbinical court concerning the problem of violence and the concepts of divine justice in Orthodox Judaism. This study leads to the conclusion that Benjamin’s notions are subtly reflecting the controversies that exist in rabbinical thinking and the concept of law.Straipsnyje analizuojamas dieviškos prievartos klausimas. „Dieviškos prievartos“ sąvoka buvo pradėta vartoti Walterio Benjamino, priešinant ją „mitinei prievartai“. Benjamino formuluota priešprieša rėmėsi (tarp kitų pavyzdžių) nuorodomis į biblinę istoriją ir judaizmo teisę, tačiau nebuvo pakankamai išskleista ir problemiška. Kaip turėtume suprasti tai, ką Benjaminas vadina dieviška prievarta, jei neitume į politinės filosofijos ar teologijos sritį, bet liktume religinėje plotmėje? Kaip įmanoma, ir ar įmanoma, Benjamino nurodytoje priešpriešoje aptikti religinės žydų tradicijos nuostatų ir idėjų? Straipsnyje pasirinkta svarstymo perspektyva išeities tašku ima ortodoksinio judaizmo tradiciją, kokia ji egzistuoja rabiniškuose rašytiniuose ir nerašytiniuose komentaruose. Analizuojant dieviškos prievartos sampratos ortodoksiniame judaizme peripetijas, tyrimo metu pavyko prieiti prie išvadų, kad yra visas kompleksas taškų, siejančių rabinišką dieviškos teisės, teisingumo ir prievartos sampratą su Benjamino dieviškos prievartos sąvoka. Ją pasitelkus, galima analizuoti rabiniškos teisės nuostatas ir perspektyvą, konstruojamą dualistinių priešpriešų – universalizmo ir partikuliarizmo (istoriškumo, pasak Jacques’o Derrida) bei Toros absoliutaus pobūdžio ir žemiškos (istoriškos, žmogiškos) praktikos – pagrindu. Šios priešpriešos straipsnyje aptariamos pasitelkus dieviškos prievartos (karet), rabiniško teismo pobūdžio, dieviško teisingumo sampratas ortodoksiniame judaizme. Tyrimas veda prie išvadų, kad Benjamino formuluota priešprieša subtiliai atspindi rabiniškame mąstyme ir teisės sampratoje egzistuojančias priešpriešas
Rabiniškoji hermeneutika, Tora ir Emmanuelio Levino judėjiško partikuliarizmo problema
Full text linkIn this paper, the constituents of the rabbinic hermeneutical approach to the Bible, which were important to Emmanuel Lévinas, are analysed through the theory of intertextuality. These constituents are the basic premise of priority of the text (Torah) and of the necessity of its interpretation by the interpretive community. The rabbinic notion of Torah as an Ur-text thus avoids logocentrism as well as the classical opposition Mythos / Logos in terms of the opposition Fiction / Truth. The concept of Mythos as a creation of imagination (as a metaphor or Story) that reveals the particularities enables one to involve it in the “universalizing” philosophical discourseas successfully as Greek myths were incorporated in the discourses of Ancient Greek philosophers. The author of this paper emphasizes that the “particularity” of Lévinas consists in the fact that his preferred “myths” in his Talmudic lectures and Judaic reflexions are driven from another source. Intellectual activity in Judaism as a “foundation of spiritual life” is based on hermeneutics which emphasizes the intellectual activity of the reader and presupposes the necessary polyphony of the “multiplicity of persons” with individual particular perspectives. The paper maintains that Lévinas, while discussing this hermeneutics (performing refined universalizations from these particularities), engages himself in the dialogue with the text, and this engagement can be seen as the hermeneutics of the reader whose particularity and historical context matters as well. For Lévinas, this hermeneutics allows him to use classical rabbinic texts, primarily the Talmud, as a potential source of concrete images for his philosophical thought, with the discussions of Talmudic sages serving as a guidance which may indicate the possible vectors of the meaning. Thus, the paper concludes that in the perspective of the theory of intertextuality, Lévinas is involved by these texts in the Jewish intertextuality, and this makes him part of the history of the Jewish Thought.Pasitelkiant intertekstualumo teoriją straipsnyje analizuojami Emmanueliui Levinui reikšmingi rabiniškosios hermeneutinės prieigos prie Biblijos teksto elementai, tarp kurių – (Toros) teksto pirmumo prielaida ir jo interpretacijos būtinybė interpretacinėje bendruomenėje. Rabiniškoji Toros kaip Ur-Teksto samprata leidžia išvengti logocentrizmo, taip pat klasikinės Mito / Logoso priešpriešos, turint omenyje Pramano / Tiesos vertybinę opoziciją. Mito kaip vaizduotės kūrinio (metaforos, istorijos), atskleidžiančio žmogiškosios tikrovės partikuliarijas, tačiau sykiu įgalinančio teorinius svarstymus, samprata leidžia įtraukti jį į „universalizuojantį“ filosofinį diskursą, kaip buvo daroma Antikos laikais. Pabrėžiama, jog Levino „partikuliarumas“ yra ypatingas tuo, kad į savo filosofiją šis mąstytojas įtraukė ne vien graikų mitus. Taip pat pažymima, kad intelektualinė veikla kaip „dvasinio gyvenimo pagrindas“ judaizme remiasi hermeneutika, kurioje svabus intelektualine veikla užsiimančio, skaitančiojo vaidmuo, numatantis „asmenų daugio“ polifoniją. Straipsnyje teigiama, kad Levinas, priimdamas ir aptardamas šią hermeneutiką (nors ir atlieka subtilius universalizuojančius žingsnius), pats pasitelkia dialogo su tekstu hermeneutiką, būdingą rabiniškajai prieigai prie teksto. Levinui ši hermeneutika leidžia pasitelkti rabiniškus klasikinius tekstus, pirmiausia Talmudą, kaip galimą konkrečių vaizdinių šaltinį filosofiniams mąstymams, o Talmudo išminčių diskusijas, kuriose tie vaizdiniai buvo gvildenami, kaip gaires, galinčias nurodyti galimus prasmių vektorius. Straipsnyje daroma išvada, jog, žvelgiant iš intertekstualumo teorijos perspektyvos, Levinas šiais tekstais dialogo būdu dalyvauja judėjiškame intertekstualume, ir todėl laikytinas žydų minties istorijos dalimi
Etika ir ontologija: Hanso Jonaso atsakomybės imperatyvo paieška technikos amžiuje
Full text linkThe article deals with the problem of relationship between ethics and ontology in Hans Jonas’ search for the imperative of responsibility in the age of technology. One can see the relationship between ontology and ethics as problematical not only because of the traditional distinction between the theoretical and practical reason, but also because of the Martin Heidegger’s attempt to return to fundamental ontology in terms of the henomenological Dasein analysis which differently incorporates the practical dimension. Jonas follows Heidegger when he notices that the nature of human action has changed in the technological age. The author of the article maintainsthat the phenomenon of technology is constitutive for Jonas’ formula of the responsibility imperative. Furthermore, the relationship between ontology and ethics is confirmed by Jonas’ orientation towards the real or genuine ethics (wirkliche Ethik), as well as towards the ontological grounding of ethics. However, Jonas’ stand against anonymity of Heidegger’s being, which can annul the ethical dimension and make one to resign facing necessity is also stressed. The article concludes that avoiding this anonymity Jonas declares the teleological notion of being as a kind of neo-Aristotelianism. The article questions whether the Aristotelian teleology can offer an adequate counterbalance for the dominant anonymity of modern technology. Maybe ethics should remain as an alternative to ontology instead of seeking for its ontological grounding.Straipsnyje Hanso Jonaso atsakomybės imperatyvo paieška technikos amžiuje užklausiama sutelkiant dėmesį į etikos ir ontologijos santykio problemą. Pirmiausia etikos ir ontologijos santykio problemiškumas išryškinamas platesniame kontekste: aptariama tradiciškai įsitvirtinusi teorinio ir praktinio proto perskyra, šiuolaikinės diskusijos ontologijos ir etikos santykio klausimu bei Martino Heideggerio mėginimas prie pamatinės ontologijos sugrįžti fenomenologinės štai-būties analizės, savitai inkorporavusios praktinį matmenį, terminais. Pažymima, kad fiksuodamas žmogaus buvimo ir veikimo būdo pokyčius technikos amžiuje Jonas kaip tik iš dalies ir seka Heideggeriu. Straipsnyje teigiama, kad technikos fenomenas yra konstitutyvus Jonasui formuluojant atsakomybės imperatyvą. Be to, ontologijos ir etikos ryšį paliudija ir Jonaso orientacija į tikrovišką etiką bei ontologinį etikos grindimą. Tačiau sykiu parodoma, kad Jonas įžvelgia Heideggerio būties anonimiškumo pavojų, galintį panaikinti etinį matmenį ir priversti rezignuoti būtinybės akivaizdoje. Straipsnyje daroma išvada, kad, vengdamas šio būties anonimiškumo, Jonas skelbia savotišką neoaristotelizmą, pasireiškiantį teleologine būties samprata. Kartu straipsnyje suabejojama, ar aristoteliškoji teleologija gali būti pakankama atsvara viešpataujančiam šiuolaikinės technikos anonimiškumui. Galbūt etika, užuot ieškojusi pagrindimo ontologijoje, turi išlikti alternatyva jai
Interpretacija kaip derealizacija
Full text linkThe current status of ontology is not obvious, although it has become a fundamental discipline of the so-called “continental philosophy”. So it is worth asking, what are the main tendencies that represent the current “status” of ontology in the 20th–21st century philosophy. What main “trends” of post-Heideggerian philosophy represent these tendencies and determine the current status of ontology? In this article, the post-Heideggerian hermeneutical ontology is considered as a “trend” that embodies such transformative status of ontology. The question is: how hermeneutically oriented ontology treats the very notion of Being? What does it mean to interpret? What meaning to reality can give hermeneutically transformed ontology? How can we treat the reply of “new realisms” to hermeneutical ontology? These questions are considered in the context of Martin Heidegger, Gianni Vattimo, and “new realism” by discovering the “positive” nihilistic meaning of interpretation as derealization.Nors ontologija yra tapusi vadinamosios „kontinentinės filosofijos“ pamatine disciplina, dabartinis ontologijos statusas nėra akivaizdus. Todėl verta klausti – kokios pagrindinės tendencijos XX–XXI a. filosofijoje reprezentuoja dabartinį ontologijos „būvį“? Kokios yra pagrindinės šioms tendencijoms atstovaujančios postheidegerinės filosofijos „kryptys“, lemiančios dabartinį ontologijos statusą? Kaip viena iš tokių ontologijos transformatyvumą išreiškiančių tendencijų šiame straipsnyje svarstoma postheidegerinė hermeneutinė ontologija. Keliamas klausimas, kaip hermeneutiškai orientuota ontologija traktuoja pačią Būties sąvoką? Ką reiškia interpretuoti? Kokią prasmę realybei / tikrovei gali suteikti hermeneutiškai transformuota ontologija? Kaip galėtume traktuoti „naujųjų realizmų“ atsaką hermeneutinei ontologijai? Šie klausimai svarstomi Martino Heideggerio, Gianni Vattimo ir „naujojo realizmo“ kontekste, atskleidžiant „pozityvią“ nihilistinę interpretacijos kaip derealizacijos prasmę
Savimonė ir absoliutas
Full text linkThe Philosophies of Mind do not take into account the qualitative differences existing between the various representative contents of human consciousness. Yet, the specificity which differentiates it from animal consciousness lies in the fact that it also represents the absolute and freedom. Since these notions represent absolute otherness, they exceed, as such, the capacity of consciousness. The collision with this excess returns consciousness to itself thus setting it free. In this way, it becomes the image of the absolute.Sąmonės filosofijos nepajėgia iki galo apsvarstyti kokybinių skirtumų tarp įvairių žmogiškojo suvokimo turinių. Savitumas, skiriantis žmogaus sąmonę nuo gyvūno sąmonės, susijęs su žmogaus galimybe reprezentuoti taip pat ir absoliutą bei laisvę. Kadangi šios sąvokos reprezentuoja absoliučią kitybę, vadinasi, jos kaip tokios viršija žmogaus galimybes. Šio perviršio kolizija grąžina sąmonę prie jos pačios, išlaisvindama ją. Šiuo būdu sąmonė tampa absoliuto vaizdiniu
Viską prisiminti. Naujosios atminties ir vaizduotės praktikos Venecijos bienalėje 2013
Full text linkThe author examines the re-actualization of memory and imagination in contemporary art practices. Departing from the idea of “Encyclopedic Palace” proposed by Massimiliano Gioni, the main curator of Venice Biennale 2013, it aims to relate architecture, knowledge and memory through various forms of imagination. Focusing on the creative practices by Aurélien Froment and his work “Camillo’s Idea”, a film featuring a mnemonist in the Teatro Olimpico in Vicenza, who demonstrates her own feats of memory and recites the history of mnemonics, it analyses the problematic relationship among media images, mental states, and corporeal experiences. Bydeploying various theories and takes on the imaginary by Bernard Stiegler, Pietro Montani, Jean-Jacques Wunenburger, Joel Candau, this paper unfolds the dynamic interaction between symbolic imagination and mediated forms of life.Šis straipsnis nagrinėja atminties ir vaizduotės reaktualizavimo temą šiuolaikinio meno praktikose. Atsispiriant nuo 2013 m. Venecijos bienalės pagrindinės parodos kuratoriaus Massimiliano Gioni „Enciklopedinių rūmų“ idėjos, mėginama diagnozuoti architektūros, žinojimo ir prisiminimo ryšį su įvairiomis įsivaizdavimo formomis. Dėmesys sutelkiamas į įvairias medialinių vaizdų ir kūno santykio formas nagrinėjančio menininko Aurélieno Froment’o kūrybines praktikas. Venecijos bienalėje eksponuotas jo videodarbas „Camillo idėja“ mėgina užmegzti problemišką ekranizuoto suvokimo ryšį su prarastomis Renesanso mnemotechnikos rūšimis. Pasitelkus įvairias šiuolaikines – Bernardo Stieglerio, Pietro Montani, Jeano Jacques’o Wunenburgerio, Joelio Candau – įsivaizduojamybės teorijas analizuojamas dinaminėje įtampoje atsiveriantis simbolinės vaizduotės ir medijuotų gyvenimo formų santykis
Hegelio Dvasios fenomenologijos genezė ir reikšmė
Full text linkIn this paper, I first of all present the evolution of the young Hegel’s thought. The reflection on the divisions and tensions of modern society and culture motivates him to raise the question about a possible reconciliation, and to research a principle that is able to ground this reconciliation itself. That’s how the theory of the Absolute is born, and on this basis Hegel later develops the project of his Phenomenology of Spirit. The main topic of this work is the path through which common conscience elevates itself to the absolute knowledge by going through the different steps of experience. In the last part of the paper, I describe more generally the meaning of the notion of “spirit” in Hegel’s later thought and the legacy it left.Straipsnyje gilinamasi į Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mąstymo raidą pradedant ankstyvaisiais jo tekstais. Teigiama, kad Hegelio apmąstymai apie moderniosios visuomenės ir kultūros susiskaidymus ir įtampas paskatino jį kelti klausimą apie galimą jungimąsi ir ieškoti principo, galinčio šį jungimąsi pagrįsti. Taip gimsta Absoliuto teorija, taip pat šiuo pagrindu vėliau plėtojamas ir Dvasios fenomenologijos projektas. Šiame kūrinyje Hegelis kalba apie kelią, kurį, pereidama visus patirties laipsnius, privalo nueiti absoliutaus žinojimo siekianti sąmonė. Paskutinėje straipsnio dalyje susitelkiama prie dvasios sąvokos vėlyvajame Hegelio mąstyme ir jos reikšmės šiuolaikinei filosofijai
Nedėkingųjų karalystė. Oikos ir gamta technikos amžiuje
Full text linkHuman beings have, with the help of technology, turned themselves into the like of enormous mouths to feed, an image which seems to stem from Pieter Bruegel’s fantasy. The environment, reduced to a dumping ground populated by nightmarish rats and paranoia, is left to take the fall of this consumeristic greed. This vampirism is the symbol of an individual reduced to a mere consumer, a parasitical being, intent on the depredation of every resource of natura naturans. Some artistic images, from Michaelangelo to C. D. Friedrich, can teach us to achieve a correct relationship with the world, thus avoiding Icarus’s delirium, the delirium of a precursor of the eccentric existence of homo oeconomicus. There is not much time left, we need to take immediate action and fix our common home, the Great Being, before it is too late. The planet, filled by our waste, is in great danger.Pasitelkęs techniką, žmogus transformavo patį save į milžinišką išbadėjusią ryklę, nepasotinamą būtybę, kurios šiurpą keliantis vaizdinys tarsi paspruko iš Peterio Bruegelio fantazijų. Šio vartotojiško godumo pasekmė – sąvartynu po atviru dangumi paverstas mus supantis pasaulis, gimdantis naujus košmarus, kurių veikėjai – „žiurkės ir paranoja“. Žmogų, redukuotą iki paprasčiausio vartotojo, apibūdina vampyriškas jo elgesys su jau ir taip nualintos planetos ištekliais. Toks žmogus – parazituojanti būtybė, pasaulio netekęs našlaitis, paskyręs save visų natura naturans gėrybių grobimui. Kai kurie meniniai atvaizdai, pradedant Michelangelo Bounarroti ir baigiant Casparo Davido Friedricho kūriniais, gali būti suprantami kaip pamoka, aiškinanti harmoningo santykio su pasauliu pagrindus, padedanti išvengti Ikaro, ekscentriškojo homo economicus pirmtako, beprotybės. Kol ne vėlu, privalome kuo skubiau susirūpinti mūsų bendrais, Didžiajai Būčiai priklausančiais, namais. Laiko liko nedaug. Mūsų atliekų pripildytos erdvės harmonija negrįžtamai pažeista