Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Hermeneutikos samprata personalistinėje Luigi Pareysono ontologijoje
Full text linkThe article deals with the conception of hermeneutics in the philosophy of 20th-century Italian thinker Luigi Pareyson. In his native country, this philosopher is considered as one of the classics of ontological hermeneutics; however, his name is almost unknown beyond Italy. In the article, the question is posed whether the thought of Pareyson is still relevant and distinctive in a wider context of the ontological hermeneutics. The originality of Pareyson’s hermeneutics is shown by analyzing three aspects of his thought – personalistic perspective, original approach to interpretation in aesthetics theory, and the controversial concept of the truth. The article is concluded with the consideration of Pareyson’s hermeneutics reception in contemporary Italian philosophy. In the actual Italian thought, the main point of Pareyson’s hermeneutics is that it influenced at least two different schools of hermeneutics, differing not only in the interpretation of Pareyson’s philosophy, but also in the concept of hermeneutics itself. Straipsnyje analizuojama XX amžiaus italų filosofo Luigi Pareysono hermeneutikos samprata. Nors savo tėvynėje šis filosofas laikomas ontologinės hermeneutikos klasiku, už Italijos ribų jo vardas mažai žinomas. Straipsnyje keliamas klausimas, kuo Pareysono mąstymas aktualus ir išskirtinis bendrame ontologinės hermeneutikos kontekste. Pareysono hermeneutikos savitumas parodomas, susitelkiant į tris jo mąstymo bruožus – personalistinę hermeneutikos prieigą, originalią interpretacijos traktuotę estetikoje ir kontroversišką tiesos sampratą. Straipsnyje taip pat aptariama Pareysono hermeneutikos recepcija šiuolaikinėje italų filosofijoje. Pabrėžiama, kad šiuolaikiniam italų mąstymui Pareysono filosofija ypač svarbi tuo, kad jos veikiamos susiformavo dvi hermeneutinės mokyklos, skirtingai traktuojančios ne tik Pareysono hermeneutiką, bet ir pačią hermeneutikos sampratą
Filosofai, poetai ir raganos
Full text linkThere are some metaphors used already in many ancient traditions on the ground of which the concepts of philosopher, poet, and witch, or wizard, can be compared. Two of them are shortly dicussed here. The first is the metaphor of “seeing’: ancient Greek philosophers, as also ancient Indian sages, speak of their occupation as consisting in the capacity of mental sight; poets from earliest times call themselves seers; many nouns for witch and wizard in different languages derive from the verbs meaning ‘to see’. The second metaphor discussed here is ‘flying’: ancient Greek philosophers, as also ancient Indian seers, speak of their mental flights; poets do fly and confess of having wings from the times immemorial until nowadays; and some of Lithuanian witches were accused of having flown and the bird’s feathers found in their hairs were considered as an evidence for that (not to speak of the well-known feathers in the garment of Siberian shamans, American Indian cheafs and wizards, etc.). It seems, then, that philosophers, poets and witches, or wizards, represent one and the same mental, religious, and cultural phenomenon the different conception and interpretation of which depends primarily on the conscious awareness of a methaphor.Straipsnyje iškeliamos ir aptariamos dvi metaforos, kurių pagrindu galima gretinti tradicines filosofo, poeto ir raganos (raganiaus, žynio) sampratas. Pirmoji iš metaforų – „regėjimas“: tiek senovės graikų filosofai, tiek senovės indų išminčiai savo užsiėmimą sieja su regėjimu, save vadina regėtojais; nuo seniausių laikų ligi dabar apie pakylėtus dvasios regėjimus kalba poetai; „regėjimo“ sąvoka remiasi žynių, pranašų bei raganų pavadinimai įvairiose kalbose. Antroji iš metaforų – „skrydis“ ir jo atributas „sparnai“: tiek senovės graikų filosofai, tiek senovės indų išminčiai mintimis „skraidė“; apie „dvasios sparnus“ bei „dvasios skrydį“ kalba poetai; skraidymas buvo vienas iš raganų teismuose joms prikišamų nusikaltimų, o plaukuose aptiktos plunksnos – vienas iš svarbių įkalčių. Susidaro įspūdis, kad filosofai, poetai ir raganos – tai vis to paties dvasinio reiškinio atmainos, kurias vieną nuo kitos esmiškai skiria metaforos reikšmės supratimas arba nesupratimas
Nihilizmas ir naũjosios įsivaizduojamybės formos modernybės pabaigoje
No full textThe article deals with the invasion of the images in our world that has produced a revolution of the aesthetic experience. Images are no longer recognised as pertaining to a universe, distinct from the real world that is apparently “suspended” in opposition to reality. They can even incorporate the medium. It is the medium that renders an image recognizable. It makes it perceivable as an image and allows us to avoid confusion with reality. This is the barrier that has been torn down, not only today, but time and again, in the history of the image, starting from Zeuxis and Parrhasius up to, with a few omissions, the phantasmagoria of the Eighteenth Century and 3D today. And it is this barrier that, from the Eighteenth Century until the present day, we have got used to defining as Nihilism. Naturally all this produces some theoretical and ethical problems. This also depends on the fact that, particularly now with digital media, we are dealing with a peculiar kind of medium, with which we enter into a relationship of exchange, it is a medium we are in. According to the author, we could define it as a “living” medium thus subverting the technique/subjectivity relationship, as it is traditionally conceived in the philosophical tradition of the Twentieth Century, so that humanity is dominated by technology and not the other way round. One more element has to be added: this is a narrative medium. It works only within the framework of an interactive relationship of exchange and dialogue with the subject that uses it. Therefore, a relationship that has great consequences develops when we come into contact with images: for example, since we are dealing with a narrative, the distinction between verbal communication and visual communication becomes fluid. This interactive relationship with the image highlights its performative virtuality and raises the ever more pressing need to develop ethics for images and new technologies. On the basis of this “living” relationship with the image, we can assert that today we are dealing with a “secular” mythology, a mythology without gods. We could say a problematic “re-enchantment of the world”.Straipsnyje nagrinėjamas (at)vaizdų įsiveržimas į mūsų pasaulį, sukėlęs estetinės patirties revoliuciją. (At)vaizdai jau nebelaikomi priklausančiais visatai, skirtingai nei realus pasaulis, aiškiai „suspenduotai“ kaip opozicija realybei. Jie gali net įtraukti mediją. Būtent medija paverčia (at)vaizdąatpažįstamu. Ji padaro jį suvokiamą kaip (at)vaizdą ir leidžia mums nesupainioti jo su realybe. Tačiau ši užtvara buvo griaunama, ne tik šiandien, bet labai dažnai (at)vaizdo istorijoje, pradedant Zeuksidu ir Parazijumi, o baigiant XVIII a. fantasmagorija ir 3D šiandien. Būtent šia užtvara naudodamiesi nuo XVIII a. iki šių dienų apibrėžiame nihilizmą. Žinoma, visa tai sukuria teorinių ir etinių problemų. Mat dabar, skaitmeninių medijų atveju, susiduriame su tokia medija, su kuria sueiname į mainų santykį, su medija, kurioje esame. Autoriaus teigimu, ją galėtume apibūdinti kaip „gyvą“ mediją, taip sugriaudami tradiciškai XX a. filosofijoje įsitvirtinusį technikos / subjektyvybės santykį, kai technika dominuoja žmonijos atžvilgiu, o ne atvirkščiai. Be to, tai naratyvi medija. Ji veikia tik interaktyviame mainų santykyje ir dialoge su ja besinaudojančiu subjektu. Šis santykis labai reikšmingas, kai susiduriame su (at)vaizdais: pavyzdžiui, kai turime reikalą su pasakojimu, skirtis tarp žodinės ir vaizdinės komunikacijos tampa taki. Šis interaktyvus santykis su (at)vaizdu išryškina jo performatyvų virtualumą ir primygtinai reikalauja plėtoti (at)vaizdų ir naujųjų technologijų etiką. Remdamiesi šiuo „gyvu“ santykiu su (at)vaizdu, galime tvirtinti, kad šiandieną turime reikalą su „sekuliaria“ mitologija, mitologija be dievų. Kitaip sakant, „pasaulio vėl užkerėjimo“ problematika
Nebūties būtinybė. Apie Platono Sofistą
Full text linkThe main idea of this article is that there is a relation between the definition of Being as dynamis in Plato’s Sophist and the coeval discussion about the incommensurable magnitudes. This is argued by showing that some arguments Plato uses in order to affirm the unsustainability of the quantitative definition of Being (One, Many) are referring back to the argument of the decomposition of even and odd numbers, through which the irrationality of the diagonal of the square is demonstrated. As a consequence, the article tries to show that the definition of Being as dynamis is necessary in order to “save the differences”, that is, in order to prevent the one being equal to the two, as it happens, according to Plato, in the theories of the monist and pluralist schools. This logical and ontological collapse is also a consequence of the negation of the irrationality of the diagonal. Dynamis (a name by which Theaetetus called the irrational numbers), as a middle term between Being and Non-Being, that is, as a modal negation (difference), is then required in order to preserve the very possibility of every other difference.Straipsnyje teigiama, kad esama santykio tarp būties kaip dynamis pibrėžimo Platono Sofiste ir jo amžininkų diskusijos apie nebendramačius dydžius. Tai įrodoma aiškinant, jog kai kurie Platono argumentai, pasitelkiami teigiant kiekybinio būties apibrėžimo (vienis, daugis) nepagrįstumą, grąžina persvarstyti lyginių ir nelyginių skaičių skaidymo įrodymą, kuriuo pademonstruojamas kvadrato įstrižainės iracionalumas. Tuo remiantis, straipsnyje siekiama parodyti, jog būties kaip dynamis apibrėžimas yra būtinas siekiant „išsaugoti skirtumus“, t. y. neleisti, kad vienetas būtų lygus dvejetui, o taip atsitinka, pasak Platono, monistinės ir pliuralistinės mokyklų teorijose. Ši loginė ir ontologinė griūtis yra ir įstrižainės iracionalumo neigimo pasekmė. Tokiu atveju dynamis (šiuo vardu Teaitetas vadino iracionaliuosius skaičius), kaip vidurinis terminas tarp būties ir nebūties, tai yra kaip modalinis neigimas (skirtumas), yra reikalingas siekiant išlaikyti pačią bet kokio kito skirtumo galimybę
Savasties savipatyrimas
No full textCharles Larmore sums up in three statements the traditional position of philosophy about the self (with particular reference to René Descartes and John Locke): 1) it is impossible to be a self without being in relation with itself; 2) the relation that the self has with itself (and by which it is a self ) is a cognitive relation, it is a self-knowledge; 3) this relation of self-knowledge is of the same kind as the cognitive relation that the self has with the objects of the world. Larmore criticizes statements 2 and 3 and maintains that the relation (of the self with itself ) in which the nature of the self consists is not cognitive, but practical and normative: the nature of the self is the same relation of commitment that exists between my beliefs and my actions; each of my beliefs commits me to behave a certain way. In this paper, I want to refute Larmore’s criticism of statement 2 and to show, following Michel Henry, that the relation in which the nature of the self consists is actually a self-experience; I maintain that we can affirm statement 2 of the traditional position about the self without being forced to affirm also statement 3.Charles’as Larmore’as trimis teiginiais apibendrina tradicinę filosofijos poziciją savasties (pats) atžvilgiu (konkrečiai remdamasis René Descartes’u ir Johnu Locke’u): 1) savastis negalima be santykio su savimi; 2) savasties santykis su savimi (dėl kurio ji ir yra savastis) yra pažintinis santykis, t. y. savižina; 3) šis savižinos santykis yra tokios pat rūšies pažintinis santykis kaip ir pažintinis santykis, kurį pats užmezga su pasaulio objektais. Larmore’as kritikuoja antrąjį ir trečiąjį teiginius ir tvirtina, kad šis santykis (savasties santykis su savimi), neatsiejamas nuo savasties prigimties, yra ne pažintinis, o praktinis ir normatyvinis: savasties prigimtis – tai tas pats įsipareigojimo santykis, esantis tarp mano įsitikinimų ir veiksmų; kiekvienas mano įsitikinimų įpareigoja mane elgtis tam tikru būdu. Šio straipsnio autorius siekia atmesti Larmore’o pateiktą antrojo teiginio kritiką ir, sekdamas Micheliu Henry, parodyti, kad santykis, neatsiejamas nuo savasties prigimties, iš tikrųjų yra savi-patyrimas. Autoriaus teigimu, galime patvirtinti tradicinės pozicijos antrąjį teiginį apie savastį nebūdami priversti patvirtinti ir trečiąjį.savastis, savižina, savipatyrimas, Charles’as Larmore’a
Krizė, (neapsi)sprendimas? Nuo Carlo Schmitto prie raštininko Bartlbio
No full textThe article deals with the concept of “decision” related with the concept of “crisis” in Carl Schmitt’s thought. In the first part of the paper, I try to show why Carl Schmitt could be considered a “thinker of the crisis”, through the analysis of two of his major books: Die Diktatur (1921) and Politische Theologie (1922). In the second part, I show why “crisis” and “decision” are related in Schmitt’s doctrine. In the last part, I try to give a counter-reading of Schmitt’s decisionism through two literary characters: Bartleby the Scrivener and Mullah Nasrr Eddin. In this final part, the article discusses whether Giorgio Agamben’s theory of power can offer an adequate counterbalance for the dominant decisionist approach to the politics. My aim is to show how only an indecisionist approach could refuse the lexicon of the “crisis” in which our society lives.Straipsnyje nagrinėjama „sprendimo“ sąvokos sąsaja su „krizės“ sąvoka Carlo Schmitto mąstyme. Pirmoje straipsnio dalyje, pasitelkus jo pagrindinių knygų Diktatūra (1921) ir Politinė teologija (1921) analizę, mėginama parodyti, kodėl Schmittas gali būti laikomas „krizės mąstytoju“. Antroje straipsnio dalyje pagrindžiama, kodėl sąvokos „krizė“ ir „sprendimas“ Schmitto doktrinoje yra susijusios. Paskutinėje straipsnio dalyje mėginama imtis Schmitto decizionizmui priešingos skaitymo strategijos pasitelkus du literatūrinius personažus – raštininką Bartlby ir mulą Nasrediną. Šioje straipsnio dalyje taip pat svarstoma, ar Giorgio Agambeno galios teorija gali pasiūlyti adekvačią atsvarą politikoje vyraujančiai decizionistinei prieigai. Autorius siekia parodyti, kaip neapsisprendimu, svyravimu besiremianti prieiga gali atsisakyti „krizės“, kurioje gyvena mūsų visuomenė, žodyno
Atsiskyrimo nuo anonimiškumo prasmė: Emmanuelis Levinas
Full text linkThe present article discusses the notion of anonymous existence in the early writings of Emmanuel Levinas. Raising the question of what is the meaning of escaping from this anonymity, the author shows that it is already the presumption or the influence of the intersubjective relation, and therefore also of ethics (which is inseparable from the intersubjective relation). Examining the Levinasian notion of existence also helps to reveal his criticism of Western philosophy, especially that of Martin Heidegger. The author claims that the separation of the existent from anonymous existence is not simply a reversal or even a modification of the Heideggerian ontological difference, but rather the first step towards an alterity that is not an ontological difference.Straipsnyje aptariama ankstyvuosiuose Emmanuelio Levino tekstuose pristatoma egzistencijos anonimiškumo samprata. Keliant klausimą, kokia yra išsivadavimo iš anonimiškumo prasmė, parodoma, kad tai yra viena intersubjektyvaus santykio prielaidų ir pačios etikos galimybės sąlyga.Levino egzistencijos samprata taip pat padeda atskleisti jo santykį su Vakarų, ypač su Martino Heideggerio, filosofija. Autorė laikosi nuomonės, kad Levino egzistencijos ir egzistuojančiojo atskyrimas nėra tik heidegeriškojo ontologinio skirtumo apvertimas ar jo modifikacija, bet pirmasis žingsnis link šiuo skirtumu neparemtos kitybės