Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Hegelio smėlio knyga, arba apie pradžią ir jos negalimybę
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper addresses the still-prevailing problem of the beginning in Hegel’s Science of Logic by focusing on the major arguments of Schelling’s critique, which basically laid the foundation for the subsequent reception of Hegel. According to Schelling, Hegel’s concept of the beginning as pure being can only be understood as either a pure tautology or a negative determination, i.e., indicating only the realm of the possible. Contrary to the prevailing strategies, it is argued that the paradox of the beginning, which is present in the Science of Logic, should be maintained instead of resolved. The paper attempts to demonstrate how the dynamic structure of the unity of being and nothing, and the impossibility of (the principle of ) the beginning, appear to be precisely what allow this thinking to proceed and ground the identity of form and content. Thus, by relying on the suggested alternative, which emphasizes the performative aspect of the paradox, the paper seeks to answer Schelling and to bring closer the apparently contradicting positions of both authors.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama vis dar plačiai tebeginčijama Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio Logikos mokslo pradžios principo problema ir Friedricho Wilhelmo Josepho Schellingo pateikta jos interpretacija, iš esmės paklojusi pagrindus tolesnei Hegelio kritikos linijai. Anot Schellingo, Hegelio formuluojama pradžios kaip grynosios būties principo samprata tegali būti suvokta arba vien kaip gryna tautologija, arba tik negatyviai apibrėžianti tikrovės galimybės sritį. Šiame tekste, priešingai nei numato vyraujančios strategijos, pradžios problemos paradokso nesiekiama išspręsti. Mėginama parodyti, kad dinaminė būties ir nieko vienovės struktūra ir pradžios principo negalimybė pasirodo esančios būtent tai, kas išjudina mąstymą ir įgalina formos ir turinio tapatybę. Remiantis pasiūlyta pradžios paradokso performatyvumo interpretacija siekiama atsakyti Schellingo kritikai ir sykiu sugretinti jųdviejų pozicijas
Miguelio de Unamuno religijos filosofija kaip Bultmaniškasis numitinimas: transcendencijos problema
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with Miguel de Unamuno’s religious thinking through the prism of Rudolf Bultmann’s demythologization. These authors, which are bound by a common philosophical and cultural context, ground and develop their ideas on the plane of a concrete human, who resides in a secularized world; Unamuno names such a subject as “the man of flesh and bones.” While understanding that the traditionalist, mythological and metaphysical elements of Christianity cannot satisfy a person living in a secularized world, Unamuno and Bultmann demythologize the Christian Message and underline in it that which is told, in the form of an appeal, about the human existence and that which applies to the main questions arising from its concern about itself. Unamuno considers that the core of the Christian Message is the promise of the immortality of every “man of flesh and bones,” which is possible because of Christ’s resurrection; Bultmann, on the other hand, believes this core to be in the call for a free and authentic existence. The main separation between the authors’ views is how they treat the relation between the concrete human and transcendence: for Unamuno, the relation with transcendence is an immanent need for “the man of flesh and bones,” the only possible way for its immanence (understood both in the existential and metaphysical senses) to be fulfilled; for Bultmann, the relation between the concrete human and transcendence is an eschatological event and the break of immanence both in the relation between the concrete human and the world as well as between the concrete human and itself.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje Miguelio de Unamuno religinė mintis nagrinėjama per Rudolfo Bultmanno numitinimo prizmę. Bendro filosofinio ir kultūrinio konteksto siejami autoriai savo idėjas plėtoja sekuliarizuotame pasaulyje gyvenančios žmogiškosios konkretybės, Unamuno vadinamos „žmogumi iš kūno ir kraujo“, plotmėje. Suvokdami, kad tradicionalistiniai, mitologiniai bei metafiziniai krikščioniškosios žinios elementai šiuolaikinio žmogaus netenkina, Unamuno ir Bultmannas krikščionišką žinią numitina ir ieško joje to, kas kreipinio forma kalbama apie žmogiškąją egzistenciją ir kur apeliuojama į pamatinius, rūpestį savimi pačia išreiškiančius klausimus. Unamuno svarbiausiu dalyku krikščioniškoje žinioje laiko pažadą, kad per Kristaus prisikėlimą įmanomas kiekvieno „žmogaus iš kūno ir kraujo“ nemirtingumas, Bultmannas – kvietimą laisvai, autentiškai egzistencijai. Autorius skiria žmogiškosios konkretybės ir transcendencijos santykio traktavimas: Unamuno „žmogui iš kūno ir kraujo“ santykis su transcendencija – imanentinis poreikis, vienintelė galimybė jo šiapusiškumui (suprastam ir egzistencine, ir metafizine prasme) būti išpildytam, Bultmannui konkretybės santykis su transcendencija – eschatologinis įvykis, šiapusybės pertrūkis ir žmogaus santykio su pasauliu, ir su savimi prasme
Gyvūno klausimas šiuolaikinėje filosofijoje: skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno atsisakymo link
Full text linkIn this article, the problem of an animal in contemporary philosophy is analyzed, while researching the productivity of the philosophical term of the difference between human and animal. In this article, three criteria of animal research are discussed: (1) the ability to say something positive about an animal, (2) the non-anthropologic discussion about an animal and (3) the ethical consequences of thinking about an animal. I state that the difference between human and animal is not the most productive strategy of working with the question regarding animals. In this article, Martin Heidegger’s and Jacques Derrida’s accounts of animals are overviewed and criticized. A more productive view of Catherine Malabou is put forward. In the end of the article, it is showed how the position of Malabou, based on her interpretation of Hegel, opens up the epigenetic side of Georg Hegel’s philosophy itself.Straipsnyje gyvūno problema šiuolaikinėje filosofijoje svarstoma tiriant skirtumo, kaip skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno, filosofemos produktyvumą. Straipsnyje iškeliami trys gyvūno aptarimo produktyvumo kriterijai: 1) gebėjimas kažką pozityviai pasakyti apie gyvūną, 2) neantropologizuojantis gyvūno aptarimas ir 3) etinės gyvūno apmąstymo pasekmės. Teigiu, kad skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra produktyviausia gyvūno klausimo svarstymo strategija. Straipsnyje aptariamos ir kritikuojamos Martino Heideggerio ir Jacques’o Derrida prieigos prie gyvūno klausimo ir joms, kaip produktyvesnė, priešpriešinama Catherine’os Malabou prieiga. Straipsnio pabaigoje parodoma, kaip Malabou poziciją grindžianti jos pateikta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio interpretacija atveria paties Hegelio filosofijos epigenetinę pusę
Konfliktas kaip tiesos sąlyga – G. Vattimo ir J. D. Caputo
Full text linkThrough the writings of Gianni Vattimo and John D. Caputo this text attempts to discover the boundaries of the concept of truth and the meaning of truth for postmodern thinking. It is important to both authors to establish a distance from truth as adaequatio, because they both adopt a position that an authentic response to the reality of a multicultural contemporary world does not permit subscribing to such a conception of truth. The text highlights the new status of truth in a postmetaphysical discourse, namely its impossible character arising from the ethical-practical role that truth assumes in attempts to keep the dialogue open, which is, in turn, an attempt to avoid the slide back into metaphysics. Openness to truth is interpreted through the state of conflict, which occurs when the questioning turns to the very possibilities of dialogue and conflict then shows itself to be essential in avoiding the closure of the question of truth (especially in the fields of politics and science). Science is employed as a paradigmatic example of a closed, self-sufficient rational system, focusing on its hermeneutical roots.Pasitelkiant Gianni Vattimo ir Johno D. Caputo tyrinėjimus, tekste mėginamos atrasti tiesos sąvokos ribos ir tiesos reikšmė postmoderniame mąstyme. Abiem autoriams svarbus distancijos su tiesa kaip adaequatio sukūrimas, nes jie daro prielaidą, kad autentiškas atsakas į daugiakultūrio pasaulio tikrovę nebeleidžia tiesos mąstyti tokiu būdu. Tekste pabrėžiamas tiesos statusas postmetafiziniame diskurse – jos neįmanomybė, kuri kyla iš tiesos etinio praktinio vaidmens siekiant išlaikyti dialogą atvirą, o tai savaime yra mėginimas vengti grįžti į metafiziką. Atvirumas tiesos atžvilgiu tekste interpretuojamas analizuojant konflikto būseną, kuri pasireiškia tais atvejais, kai klausimas pakrypsta prie pačios dialogo galimybės ir konfliktas pasirodo esantis esmingas vengiant tiesos klausimo užsivėrimo ir jo institucionalizavimo (ypač politikos ir mokslo srityse). Mokslas, kaip paradigminis uždaros ir savipakankamos racionalios sistemos pavyzdys, analizuojamas susitelkiant į hermeneutinius jo pagrindus
Simone’os Weil pašaukimo samprata
Full text linkThis article deals with the notion of vocation of the 20th century French philosopher and mystic Simone Weil. It is shown how Weil’s choices of life had reflected in her philosophy and led her to intelectual vocation, which is revealed through a relation with the other. Weil’s amiability to all religions, especially Christianity, and her intelectual vocation made her not only question everything, but to feel outer and inner pressure as well. However, she found liberation in philosophical reflections and mystical experiences, where she perceived her vocation as not chosen, but fated by God. By keeping pure and focused attention Weil escapes from psychological and physical pain and affords to love her neighbor here and now. This love costs self-neglection and decreation. Weil’s notion of vocation reveals itself in the relation with the self and the other.Straipsnyje nagrinėjama XX a. prancūzų filosofės ir mistikės Simone’os Weil pašaukimo samprata. Siekiama parodyti, kaip Weil gyvenimo pasirinkimai atsispindėjo jos filosofijoje ir nuvedė ją prie intelektualinio pašaukimo, atsiskleidžiančio santykyje su kitu. Weil prielankumas visoms pasaulio religijoms, ypač krikščionybei, ir jos intelektualinis pašaukimas, reikalaujantis nuolat kelti klausimus, vertė kęsti tiek išorinį, tiek vidinį spaudimą.Visgi išsilaisvinimą Weil suranda būtent filosofiniuose apmąstymuose bei mistinėse patirtyse, kurios leido jai suvokti savo pašaukimą kaip skirtą Dievo, o ne pasirinktą pačios. Vien grynu sutelktu dėmesiu Weil sugeba išsivaduoti iš savo psichologinių bei fizinių skausmų ir mylėti artimą čia ir dabar. Tokia meilė yra tarnaujanti ir nereikalaujanti nieko iš kito, vien tik iš savęs. Šios meilės kaina yra visiškas savęs paneigimas, iškūrimas arba kitaip tariant – dekreacija. Pašaukimo problematika atsiskleidžia santykyje su savimi ir buvimu kitam
Religijos prievarta? Nuo sakralumo prie šventumo
Full text linkAmong the major subjects allegedly responsible for social and political violence, there is religion. It is true that religion can promote intolerance and violence when the divine is objectified, i.e., has a form of the sacred. Without denying the symbolic dimension of religion, is necessary to purify it to access the divine in the form of the holy, the one for which it is configured as both absolutely transcendent and absolutely immanent. This thesis is illustrated here through an interpretation of the meaning of a religious feast and through the analysis of the Annunciation by Antonello da Messina.Religija visuomet priklauso reiškiniams, labiausiai kaltinamiems socialine ir politine prievarta. Iš tiesų, religija gali reikštis kaip netolerancija ir prievarta, ir tai įvyksta, kai dieviškumas yra suobjektinamas, kitaip tariant, kai jis pasilieka sakralumo formos. Neneigiant simbolinio religijos matmens, būtina išgryninti religiją, kad ji pasiektų dieviškumą šventumo forma, kurioje dieviškumas prieinamas kaip absoliuti transcendencija ir absoliuti imanencija. Ši tezė straipsnyje iliustruojama pasitelkiant religinės šventės interpretaciją ir Antonello da Messinos paveikslo Apreiškimas Švenčiausiajai Mergelei Marijai analizę
Amžinojo sugrįžimo mitas, arba laukimas sekuliarioje visuomenėje
Full text linkWalter Benjamin, in his fundamental work The Arcades Project, distinguished three types of relationships with time: the gambler (to pass time, to kill time, expel it; time spills from his every pore); the flâneur (to store the time as battery stores energy) and the third type: he who waits. “He takes in the time and renders it up in altered form – that of expectation.” When describing the third type, Benjamin is mainly talking about Auguste Blanqui, French socialist and political activist, who had spent most of his life in prison. In his text L’Eternité par les astres, written while imprisoned in Fort du Taureau, first appears the myth of the eternal return. Later, philosopher Friedrich Nietzsche also discovers this melancholic myth (“the eternal return of the same events”). Both the myth of the eternal return and the belief in progress is the return of the mythical consciousness, as Benjamin claims. Mythical because it does not reflect and does not have an experience. So, it is a modern consciousness without experience, will and time. Does the same repetition mean an empty waiting? Does it mean a nihilistic consciousness and nihilistic waiting? There is no doubt that the third type of relationship with time marks the secular society, or, as Benjamin writes, post-auratic. Aura is the manifestation of the sacred and authenticity. In this article, the modern mythic consciousness is analysed through the concept of a myth by Hans Blumenberg. According to it, the myth is not a form of cognition but rather a way to overcome the “absolutism of reality.” This article attempts to show that the third figure – “he who waits” – can be seen as Nietzsche’s “Superman” – the modern world nihilistic figure that correlates to the reality of “eternal return”.Straipsnyje laukimo tema sekuliarioje visuomenėje nagrinėjama remiantis Walterio Benjamino išskirta santykio su laiku tipologine figūra, kurią jis įvardija kaip „laukiantįjį“. Šios figūros prototipas yra XIX amžiaus prancūzų socialistas ir revoliucionierius Louis Auguste’as Blanqui, savo kosmologiniame traktate iškėlęs „amžinojo sugrįžimo idėją“, kurią keleriais metais vėliau iškėlė ir Friedrichas Nietzsche. „Amžinąjį sugrįžimą“ Benjaminas traktuoja kaip modernų mitą. Moderni mitinė sąmonė straipsnyje nagrinėjama pasitelkiant Hanso Blumenbergo mito sampratą, pagal kurią mitas yra ne pažinimo forma, o būdas įveikti „tikrovės absoliutizmą“. Straipsnyje bandoma parodyti, kad Benjamino „laukiantįjį“ galima traktuoti kaip Nietzsche’s „antžmogį“ – modernaus pasaulio nihilistinę figūrą, koreliatyvią „amžinojo sugrįžimo“ pavidalą turinčiai tikrovei
Tačiau, galiausiai, kodėl Deleuze’as yra „antihėgelininkas“? Hegelio–Deleuze’o susidūrimo priežastis
No full textDeleuze said that he detested Hegelianism and dialectics: this paper claims that Deleuze is contra Hegel because he has and proposes a different philosophical system. Thus, I suggest that if we want to understand the reason of such a “disgust,” we need to focus the philosophical question that moves the entire Deleuzian system (§ 1). Then, I explain that if the ground-question of Hegel’s philosophy is “how is it possible that things are surpassed, that they go on?”, the Deleuzian one is “how is it that there is always something new, that things come out?” (§ 2). Finally, I discuss how desire can be considered as a key-example for seeing how the perspectives of the two thinkers diverge (§ 3).Deleuze’as yra pasakęs, kad nekenčia hėgelizmo ir dialektikos. Šiame straipsnyje tvirtinama, jog Deleuze’as yra prieš Hegelį, nes turi ir siūlo kitokią filosofinę sistemą. Taigi straipsnio autorius teigia, kad, norėdami suprasti tokio „bjaurėjimosi“ priežastį, turime susitelkti į filosofinį klausimą, išjudinantį visą delioziškąją sistemą (§ 1). Autorius paaiškina, kad pamatinis Hegelio filosofijos klausimas – kaip yra įmanoma dalykų įveika, vystymasis?, o delioziškasis klausimas – kaip įmanomas naujumas, dalykų pasirodymas (§ 2). Galiausiai autorius aptaria, kaip geismas gali būti laikomas pagrindiniu pavyzdžiu, parodančiu abiejų autorių perspektyvų išsiskyrimą (§ 3)
Paskutiniai Emmanuelio Levino tėvų namai Kaune ir tėvo verslo reikalai (pagal keletą naujai surastų dokumentų)
Full text linkThe article presents reasoned material concerning a house in Kaunas, No. 27D A. Mickevičiaus Street, where Emmanuel Levinas’ parents lived at least from 1936 until their violent death during the Second World War. Arguments are based on archival documents, related to the household (on No. 19, A. Mickevičiaus Street) that belonged to Feige and Nison Misleris in the interwar period, and on the local survey of the current location. In the second part of the article, presented are documents from the tax office of the Municipality of Kaunas district (1936–1939), related to the stationery supplies of Emmanuel Levinas’ father, Jechiel Levinas. These documents reveal that the stationery shop was small (located only in one small room, with no warehouse and only one assistant, “garcon”). Its turnover of goods was low, even though the tax institutions used to annually (1936–1939) conclude that the turnover is rising, thereby increasing the tax percentage rate, and arguing that the office is old and has a steady flow of clientele. For two years Jechiel Levinas managed to protest this conclusion with the issue to recognize the turnover of 1934; nevertheless, he failed in 1939. In his protests, Jechiel Levinas wrote to the competent tax authorities, complaining that business is declining, not rising, and that the increasing taxes may ruin it completely.Remiantis archyvinių dokumentų, susijusių su A. Mickevičiaus gatvėje Nr. 19 (Kaune) tarpukariu Feigės ir Nisono Mislerių valdoje buvusiais pastatais, duomenimis, ir vietos tyrimu dabartinėje šios valdos teritorijoje, straipsnyje argumentuojama, kad pastatas, kuriame bent nuo 1936 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno Emmanuelio Levino tėvai, turėtų būti A. Mickevičiaus g. 27 D. Antroje straipsnio dalyje pateikiami ir nagrinėjami Kauno miesto apskrities mokesčių inspekcijos dokumentai (1936–1939 m.), susiję su Emmanuelio Levino tėvo Jechielio Levino popieriaus parduotuve (sankrova, krautuve). Dokumentai rodo, kad popieriaus parduotuvė buvo nedidelė (įsikūrusi tik vienoje nedidelėje patalpoje, neturėjo sandėlio, samdė vieną aptarnaujantį pagalbininką), apyvarta buvo menka, nors mokesčių tarnybos kasmet darydavo išvadą, jog apyvarta kyla, ir keldavo mokesčių procento lygį, argumentuodamos, kad įmonė sena ir turi nuolatinę klientūrą. Ir nors Jechieliui Levinui dvejus metus pavyko pasiekti, kad būtų pripažinta 1934 m. apyvartos apimtis, 1939 m. to padaryti nebepavyko. Jechielis Levinas protestuose, rašytuose atsakingoms mokesčių institucijoms, vis skundėsi, kad verslas smunka, o ne kyla, ir kad didėjantys mokesčiai gali jį visiškai sužlugdyti
Ateinantis Dievas: tarp onto-teologinės esaties ir mesianinės nesaties (in memoriam Jacques Derrida)
Full text linkThe essay, dedicated to the 10th anniversary of Jacques Derrida’s passing, attempts to consider some of the aspects of his views on religion. The notions of différance and “trace” help to reflect on the categories of time and space; the traditional opposition between “Greek” and “Jewish” ways of thinking is treated as a tension between an onto-theological presence and a messianic promise; the very project of Deconstruction is presented as “messianic”.Tekste, skirtame Jacques’o Derrida mirties dešimtmečio minėjimui, bandoma kai kuriais aspektais apmąstyti jo filosofijos santykį su religija. Différance ir „pėdsako“ sąvokų pagrindu aptariama laiko ir erdvės problematika, tradicinė „graikiško“ ir „žydiško“ mąstymo priešprieša interpretuojama kaip įtampa tarp onto-teologinės prezencijos ir mesianinio pažado; akcentuojamas pačios dekonstrukcijos „mesianiškumas“