Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Pradžios prisiminimas: prie tapatybės ištakų...
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article discusses the relationship between the development of individual identity and the culture of social memory. The starting point of the analysis is the hermeneutics of biblical texts referencing the postulate to remember and commemorate specific events in the history of the people of Israel. Such remembrance, however, is not understood solely as a memory of the past, but instead becomes the point of reference for the present and the future. The results of the analysis of the biblical texts are then referenced to education in contemporary social and cultural settings. The author points out that breaking with the past causes confusion and disorientation with regard to the reference points in the future and ultimately affects the meaning of the present, which – deprived of perspective – acquires its own autotelic value. The lack of the culture of memory also results in reducing the past to an idyllic form, illusionary rather than authentic, thus becoming a mere object of longing. It also reduces the future to the merely incidental, uprooted from the past events and thoughtlessly independent of the human being.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariamas santykis tarp individo tapatybės vystymosi ir socialinės atminties kultūros. Analizės išeities taškas – biblinių tekstų hermeneutika, perduodanti postulatą prisiminti ir minėti specifinius Izraelio tautos istorijos įvykius. Tačiau tokia atmintis suprastinà ne tik kaip praeities prisiminimas, ji tampa atramos tašku dabarčiai ir ateičiai. Biblinių tekstų analizės rezultatais remiamasi nagrinėjant ugdymą šiuolaikinėje socialinėje ir kultūrinėje situacijoje. Autorius nurodo, kad ryšių su praeitimi nutraukimas lemia painiavą ir dezorientaciją kalbant apie atramos taškus ateityje ir galiausiai paveikia dabarties prasmę, kuri, netekusi perspektyvos, įgyja savitikslę vertę. Atminties kultūros stoka suteikia praeičiai idilinę formą, veikiau iliuzinę nei autentišką, tampančią ilgesio objektu. O ateitis redukuojama į tik atsitiktinę, nuo praeities įvykių atplėštą ir beatodairišką žmogiškosios būtybės laisvę
Atmosfera ir religija: Hermanno Schmitzo fenomenologija ir lyginamojo religijos tyrimo galimybė
Full text link[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
On the basis of his phenomenological theory of body and emotion, and especially his concept of emotion as atmosphere, Hermann Schmitz (1928–) defines religion as “behavior derived from affectedness by the divine,” i.e., communication with a powerful atmosphere overwhelming human beings. This definition enables us to explore religion in a broader context, such as dwelling, daily practice, rituals, architecture, art, etc. From this perspective, religion cannot be confined to the fields of theory, practice, institution, or convention but covers a much richer field in life. On the other hand, this view means that our daily existence is more profoundly related to the religious. This makes it understandable why new religious movements appear repeatedly, and why social phenomena appear that are not called religions but have some religious aspects even in a modern, secularized society. In this way, the theory of atmosphere can give us insight into the general necessity of the religious for human existence in each culture. Schmitz’s phenomenology of religion has, therefore, its advantage in the analysis of folk religion, which is rooted more deeply in folk culture and such of its aspects as customs, festivals, and folklore. This article will address some characteristics of Japanese folk religion and then compare monotheism with polytheism.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Remdamasis fenomenologine kūno ir emocijų samprata, ypač savąja emocijos kaip atmosferos samprata, Hermannas Schmitzas (1928–) apibrėžia religiją kaip „elgesį, kylantį iš buvimo paveiktam dieviškumo“, t. y. bendravimo su galinga atmosfera, apglobiančia žmogiškąsias būtybes. Šis apibrėžimas leidžia mums tyrinėti religiją platesniame – gyvenimo-kur, kasdienės praktikos, ritualų, architektūros, meno ir t. t. – kontekste. Žvelgiant iš šios perspektyvos, religija negali būti apribota teorijos, praktikos, institucijos ar formalios tvarkos sritimi, bet apima daug turtingesnį mūsų gyvenimo lauką. Kita vertus, šis požiūris reiškia, kad mūsų kasdienė egzistencija kur kas giliau susijusi su religiškumu. Tai leidžia suprasti, kodėl vis iškyla naujų religinių judėjimų ir kodėl pasirodo socialinių fenomenų, kurie nevadinami religiniais, tačiau turi religinių aspektų netgi modernioje, sekuliarioje visuomenėje. Straipsnyje teigiama, kad atmosferos teorija gali leisti mums įžvelgti bendrą žmogiškoje egzistencijoje glūdintį religiškumo poreikį, aptinkamą kiekvienoje kultūroje. Taigi Schmitzo religijos fenomenologija yra pranašesnė analizuojant liaudiškąją religiją, kuri įsišaknijusi kur kas giliau liaudiškoje kultūroje, kaip antai papročiai, šventės ir tautosaka. Straipsnyje svarstomi kai kurie japonų liaudiškosios religijos bruožai, o paskui liaudiškosios religijos požiūriu palyginamos monoteizmo ir politeizmo tendencijos krikščionybėje ir japonų religijoje
Modernybė ir gamta: kur sugrįžti norėjo Rousseau?
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article focuses on the nostalgic approach to nature represented in the philosophy of Jean-Jacques Rousseau. The position of Rousseau is treated as a model that reveals a correlation between a critical attitude toward becoming modern and a nostalgic approach to nature. With an analysis based on the interpretations of Jacques Derrida, Bernard Stiegler, Tracy B. Strong and other authors, this paper emphasizes the contradictoriness of Rousseau intention. The article comes to the conclusion that Rousseau’s intention of the return to nature belongs to a metaphorical dimension rather than to a practical one, and this supposes a paradoxical course of nostalgia in itself – the return to nature should be understood not as a nostalgia for the past, but as a nostalgia for the future and for a new, alternative human model. Finally, the article discusses the Lithuanian feast of Rasos, which came from an archaic, agriculture-centered world but is still celebrated in our times. It demonstrates a common background for both the feast and for Rousseau’s vision of return, which are related not only by a nostalgic approach to nature but also by the concept of nature as a substitute (in the sense of fiction). As in Rousseau’s thought, so in the feast of Rasos nature manifests itself through lack and absence – by losing its ontological dimension, nature becomes not an essential necessity but rather represents an aesthetical experience in the form of tradition and symbols.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje susitelkiama į nostalginės prieigos prie gamtos prielaidas, kurios tiriamos analizuojant, ką reiškia prancūzų filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau mąstyme išsakytas kvietimas grįžti į gamtą. Straipsnyje Rousseau pozicija traktuojama kaip pavyzdinis modelis, atskleidžiantis koreliaciją tarp kritinio požiūrio į modernėjimą ir nostalginės nuostatos dėl gamtos. Remiantis Jacques’o Derrida, Bernardo Stieglerio, Tracy’io B. Strongo ir kitų autorių interpretacijomis, išryškinamas grįžimo į gamtą intencijos prieštaringumas ir prieinama prie išvados, kad Rousseau kvietimas priklauso veikiau metaforiniam, o ne praktiniam lygmeniui, o tai suponuoja paradoksalų pačios nostalginės prieigos pobūdį, suprantant „grįžimą į gamtą“ ne kaip praeities, bet kaip ateities ir naujojo, alternatyvaus žmogiškumo modelio ilgesį. Pažymima, kad šiuolaikiniame kultūriniame diskurse susiduriama su rusoistinę intenciją primenančiomis grįžimo į gamtą modelio apraiškomis, siekiančiomis įsteigti alternatyvą vėlyvosios modernybės aktualybei. Pateikiamas pavyzdys – iš archajinio žemdirbio pasaulėvaizdžio atėjusi, bet vis dar švenčiama Rasos šventė. Teigiama, kad su Rousseau grįžimo į gamtą vizija šią šventę sieja nostalgija gamtai kaip autentiškam tikrovės pagrindui, taip pat gamtos kaip pakaitalo (fikcijos ir savotiško ateities orientyro prasmėmis) samprata. Kaip ir Rousseau mąstyme, Rasos šventėje gamtiškumas reiškiasi per stygių – prarasdamas ontologinį matmenį, jis tampa ne esmiškai būtinas, bet greičiau atliepia tam tikrą estetinę patirtį, pasireiškiančią per tradiciją ir simbolius
Reprezentacijos problema ir etinė vaizduotė. „Sauliaus sūnaus“ atvejis
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The Son of Saul (2015), an award-winning film by László Nemes, can be interpreted as an exceptional case in film philosophy, which proposes a specific take on the interconnection between visual and ethical realms. This article reconstructs the premises of long-lasting polemics on the representability of Holocaust, simultaneously placing the case of Son of Saul in a more specific context on the debates concerning the meaning of four photos from Auschwitz taken by members of the Sonderkommando. László Nemes’s work cinematographically engages in these polemics and creates an opportunity to trace down different regimes of representation, as well as to highlight of ethical dimension of technomedia. By combining George Didi-Huberman’s ideas and Pietro Montani’s theory of intermedial imagination, the film can be regarded as a “middle ground” position in the given polemics, as it not only posits the need to “imagine in order to know”, but also employs a cinematographic strategy for performing an aesthetic and ethical revision.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
2015 m. Kanų kino festivalyje nugalėjęs László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“ gali būti interpretuojamas kaip išskirtinis kino filosofijos atvejis, kai pačiu kūriniu teigiama specifinė vizualaus mąstymo ir etinės prieigos laikysena. Straipsnis rekonstruoja filmą kontekstualizuojančias polemikos apie Holokausto reprezentuojamumą ištakas, o kartu lokalizuoja „Sauliaus sūnus“ sūnaus atvejį konkretesniame diskusijos dėl keturių Sonderkommando nuotraukų kontekste. Interpretuojant George’o Didi-Hubermano ir jo oponentų pozicijas, o kartu pasitelkiant Pietro Montani intermedialinės vaizduotės teoriją, László Nemeso kūrinys leidžia išryškinti įvairių reprezentacijos registrų vaidmenį bei etinį techninės mediacijos vaidmenį. Filmą galima traktuoti kaip „vidurio kelio“ poziciją Holokausto reprezentuojamumo polemikoje, kai ne tik teigiama būtinybė „įsivaizduoti, kad sužinotume“, bet ir atliekama įvaizdinimo strategijos estetinė ir etinė revizija
Protas, pažįstantis save patį: dvynio sutiktuvės? Augustino de Trinitate
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper focuses on Augustine’s account of self-knowledge, with a particular reference to De Trinitate. One of its main peculiarities is that self-knowledge (notitia sui), self-love (amor sui) and the mind (mens) are constructed as a mental triad. It is claimed that this scheme revolves around some incompatible assumptions as fautes de mieux. Self-knowledge is brought into play as a separate ontological unit: not only as an accident but also as a substance. At the same time, mind and self-knowledge are considered as concepts that can be reduced into one ontological unit. It is suggested that the symbiosis of these different ways of consideration could be inspired by Augustine’s attempt to cancel via analogiae between the corporeal and intelligible realms of reality.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio objektas yra proto, pažįstančio save patį, problema Augustino veikale De Trinitate. Tvirtinama, kad ši problema yra sprendžiama keliomis tarpusavyje nesuderinamomis kryptimis, cirkuliuojančiomis fautes de mieux statusu. Viena vertus, proto savęs paties pažinimo aktas (notitia sui) svarstomas kaip nuo proto atskiras ontologinis vienetas, įgaunantis ir substancijos, ir akcidencijos statusą. Kita vertus, skirtis tarp proto ir savęs paties pažinimo yra panaikinama, mens ir notitia sui pamąstomos veikiau kaip dvi sąvokos, nurodančios tą patį ontologinį vienetą. Ši skirtingų sprendimo linijų simbiozė gali būti pateisinama tuo požiūriu, kad užklausia via analogiae tarp materialiosios ir inteligibiliosios plotmių pagrįstumą, t. y. pažinimo principų, galiojančių vienoje plotmėje, perkėlimo į kitą plotmę teisėtumą
Religinės argumentacijos (ne)galimybė formaliojoje viešojoje erdvėje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article focuses on the debate between Jürgen Habermas and Charles Taylor on the place of religious argumentation in the formal public sphere. Habermas’s position, which arises from his critique of John Rawls’s position and is also its continuation, is based on the principle of common reason. In order to use their arguments in the public sphere, religious people must translate them into secular language, which is supposedly understood by every rational person. Taylor opposes this position by stating that the division between religious and secular arguments is not well enough reasoned. The aim of this article is to find out whether the views of Hebarmas, as well as the core presuppositions that they are based on, can stand their ground and whether they are capable of reflecting the current geopolitical and sociocultural situation and help in understanding it. This is done by using the points made by Taylor and other authors who support his views and trying to find a satisfactory alternative solution.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjami Jürgeno Habermaso ir Charles’o Tayloro debatai apie galimybę naudoti religinius argumentus formaliojoje viešojoje erdvėje. Habermaso pozicija, kylanti iš jo kritikos Johnui Rawlsui, tačiau kartu ir pratęsianti Rawlso pradėtą mąstymo liniją, remiasi universalaus bendražmogiško racionalumo principu: norėdami savo religinius argumentus naudoti formaliojoje viešojoje erdvėje, religingi piliečiai privalo išversti juos į sekuliarią, t. y. visiems racionaliems individams suprantamą, kalbą. Šiai pozicijai prieštarauja Tayloras, teigdamas, kad skirtis tarp religinių ir sekuliarių argumentų nepagrįsta. Straipsnio tikslas – ištirti, ar Habermaso pozicija ir ją grindžiančios pamatinės prielaidos yra pagrįstos ir kiek ši pozicija bei pati diskusija atliepia esamą geopolitinę ir sociokultūrinę situaciją ir gali padėti ją suprasti. Tai daroma pasitelkiant Tayloro ir jam antrinančių autorių kontrargumentus Habermaso pozicijai ir bandant išgryninti alternatyvią problemos sprendimo galimybę
Heideggerio πóλεμοσ
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with the problem of the relationship between Martin Heidegger’s philosophy and Daseinanalysis – a trend of psychotherapy that was founded by Medard Boss in Switzerland in the mid-twentieth century. It is generally believed that, in collaboration with Boss, Heidegger was looking for ways in which his developed theory could be applied in practice. The article questions this view and suggests that the seminars, which were held by Heidegger in Boss’s house in Zollikon, were important to Heidegger as a situation, in which during the confrontation between the philosophical and psychotherapeutic discourses occurs the Heraclitean πόλεμος – a tension in which a person may experience the openness of presence.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama Martino Heideggerio filosofijos sąsaja su XX amžiaus viduryje Šveicarijoje susiformavusia psichoterapijos kryptimi – Dasein-analize, kurios pradininku laikomas Medardas Bossas. Paprastai manoma, kad bendradarbiaudamas su Bossu Heideggeris ieškojo būdų, kaip jo išplėtotą teoriją galima būtų pritaikyti praktikoje. Straipsnyje bandoma suabejoti tokiu požiūriu ir keliama hipotezė, jog seminarai, kuriuos Heideggeris vedė Bosso namuose Colikone, jam buvo svarbūs kaip situacija, kurioje per filosofinio ir psichoterapinio diskurso konfrontaciją įvyksta herakleitiškasis πόλεμος – įtampa, kurioje dalyvaudamas žmogus gali patirti būties atvirybę
Šventojo Dominyko ikonografija: asmuo, atvaizdas ir šventumo perteikimo problema
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
In this article, the issue of the “disappearing” personality of St. Dominic (1170–1221) is analyzed through showing the main aspects of his portrayal and the expression of his holiness in biographical and iconographic sources. In these texts, he is called “holy” with a reference to a conscious imitation of Jesus Christ. In the iconography, the signs of his sanctity became the only signs of his personality, and his figure is used as an example of the adoration of God. If losing a vivid personality is connected with expressing holiness, this problem refers to a concept of the icon formulated by Jean-Luc Marion. It gives us an opportunity to call St. Dominic a typical icon, transferring the adoration and losing his own originality. The 13th century concept of sanctity, expressed in the texts of St. Thomas Aquinas, enables us to understand St. Dominic’s image as a continuation of the saint’s choice to become a reference to God.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje šv. Dominyko (1170–1221) asmenybės „išnykimo“ problema analizuojama pristatant jo vaizdavimą ir šventumo išreiškimą biografiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose. Tekstuose jis vadinamas „šventu“ nurodant jo sąmoningą sekimą Kristumi. Ikonografijoje šventumo simboliai tapo ženklais, leidžiančiais atpažinti asmenybę, o šventojo figūra – Dievo gerbimo pavyzdžiu. Jei asmenybės „išnykimas“ susijęs su šventumo perteikimu, tai primena Jeano-Luco Mariono plėtojamą ikonos sampratą. Ši sąsaja leidžia vadinti šv. Dominyką ikona, perduodančia gerbimą ir prarandančia savo ryškumą. XIII a. būdinga krikščioniška šventumo samprata, išryškėjanti šv. Tomo Akviniečio tekstuose, leidžia suprasti šv. Dominyko asmenybės atvaizdą kaip paties šventojo pasirinkimo tapti nuoroda link Dievo tęsinį.
 
Po Dievo vardo apreiškimo: du kalbėjimo būdai
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with the problem of speaking about God (Otherness). The author maintains that Revelation alone makes it possible to speak about God, but again, this speech manifests itself as a silence. The problem of talking about God is examined through the approach of philosophical theology, which also emphasizes the motive of Revelation. When God revealed His name, there was not one way to speak about God. With reference to the Revelation, philosophy gains the Christian motives that open new perspectives for speaking on God’s theme. On the basis of Thomism, speaking about God is not problematic – it is enough to highlight certain ontological differences, and it becomes clear what we should call God. However, such a speech does not avoid the aspect of speaking “about.” It is quite easy to adopt the onto-theological attitude, forgetting that the most meaningful way of talking about God rests on being silent. However, silence takes on a double meaning. On the one hand, silence is necessary for those who have not been given knowledge through Revelation and, on the other hand, silence is necessary when the secrets of the Kingdom of God are given by the very way of God’s Revelation.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama kalbėjimo apie Dievą (Kitybę) problema. Jame ginama tezė, kad tik apreiškimas sudaro sąlygas kalbėti apie Dievą, tačiau vėlgi šis kalbėjimas pasireiškia kaip tyla. Kalbėjimo apie Dievą problematika nagrinėjama filosofinės teologijos požiūriu, taip pat akcentuojamas apreiškimo motyvas. Dievui apreiškus savo vardą, atsirado ne vienas būdas kalbėti apie Dievą. Remiantis apreiškimu, filosofija įgauna krikščioniškų motyvų, kurie atskleidžia naujas perspektyvas kalbėti Dievo tema. Tačiau toks kalbėjimas neišvengia kalbėjimo „apie“ aspekto. Ganėtinai lengvai pereinama prie ontoteologinių nuostatų pamirštant, kad Kitybės patirtis priverčia žmogų nutilti. Tačiau tylėjimas įgauna dvejopą prasmę. Viena vertus, tylėjimas reikalingas tiems, kuriems apreiškimu nebuvo duotas žinojimas, o kita vertus – tylima tada, kai dangaus karalystės paslaptys yra atskleidžiamos paties Dievo apreiškimo būdu
Postfaktiškumo mitas ir proto ribos
No full text[full article, abstract in German; abstracts in English and Lithuanian]
This article deals with the central philosophical problem that is left unsolved by the ending age of postmodernism – that there are no facts, but only interpretations (Nietzsche). In the context of digitization, there is often talk of the post-factual and alternative facts. Therefore, the article first attempts to clarify the relevant basic concepts. This is followed by a presentation of proof that the denial of the possibility of facts ends in a scepticism that is detached from life, including a lack of orientation, which has come into the general consciousness through global networking. Finally, it is shown that every form of life, with its naturalistic or generally philosophical reflections, must surely presuppose facts, which, properly speaking, can only be partly identified. This limitation is considered to be a boundary experience, which points to the necessity to recognize a certain “alterity” of reason and thus also leaves religious alternatives open.
Der Mythos Des Postfaktischen Und Die Grenzen Der Vernunft
Die Abhandlung kreist um das philosophische Zentralproblem, wonach es keine Fakten, sondern nur Interpretationen gibt (Nietzsche), das uns das gegenwärtig zu Ende gehende Zeitalter der Postmoderne ungelöst zurückgelassen hat. Dabei ist im Zusammenhang mit der Digitalisierung häufig vom Postfaktischen und von alternativen Fakten die Rede. Daher werden zuerst die relevanten Grundbegriffe geklärt. Anschließend folgt der Nachweis, dass die durch die Vernetzung der Welt in das allgemeine Bewusstsein gelangte Leugnung der Möglichkeit von Tatsachen in einer lebensfernen Skepsis samt der heutigen Orientierungs-losigkeit endet. Zum Schluss wird gezeigt, dass jede Lebensform samt deren naturalistischen oder allgemein philosophischen Reflexionen sicher Tatsachen voraussetzen muss, die man allerdings nur zum Teil identifizieren kann. Diese Einschränkung wird als Grenzerfahrung betrachtet, welche auf die Notwendigkeit eines Anderen der Vernunft verweist und damit auch religiöse Alternativen offen lässt.[straipsnis ir santrauka vokiečių kalba, santraukos anglų ir lietuvių kalbomis]
Straipsnyje nagrinėjama pagrindinė filosofijos problema, kurios nepajėgė išspręsti besibaigianti postmoderno epocha, – tai, kad nėra jokių faktų, o yra tik interpretacijos (Nietzsche’ė). Skaitmeninimo kontekste vis dažniau prabylama apie postfaktiškumą ir apie alternatyvius faktus. Straipsnyje bandoma pirmiausia patikslinti relevantiškas sąvokas. Parodoma, kad dėl pasaulio sutinklinimo plintantis faktų galimybės neigimas veda į nuo gyvenimo nutolusį skepticizmą bei orientyrų stygių. Taip pat parodoma, kad bet kokia gyvenimo forma su savo natūralistinėmis ar filosofinėmis refleksijomis turi remtis faktais, kurie, tiesa, gali būti tik iš dalies identifikuojami. Šis apribojimas traktuojamas kaip ribinė patirtis, nurodanti, kad būtina pripažinti tam tikrą „kitybę“ proto atžvilgiu ir kartu palikti atviras religines alternatyvas