Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Meno religinis aspektas šiuolaikinėje civilizacinėje vaizduotėje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article discusses the ongoing strengthening of civilizational imagination and civilizational self-awareness, which are currently being observed in various regions of the world, both on the political and geopolitical levels. Based on insights from Samuel P. Huntington, his ideas about the significance of religion for civilization and the interactions of civilizations are raised. This article outlines the importance of religious and artistic heritage for civilizational imagination and states that the religious heritage of imperial civilizations is always embodied in artistic forms and artistic practices, which, in turn, always have a religious feature. The main focus is on the peculiarities of the revival of the Turkish civilizational imagination, trying to explain the spread of neo-Ottoman ideology and ideas in the field of culture, while this ideology becomes the political and geopolitical instrument that forms a new Turkish identity. The image of the “collision” between Islam and Western civilizations is revealed in Orhan Pamuk’s novel My Name Is Red. The article posits this work as an example showing how artistically contemplated history becomes an important tool for strengthening the current civilizational imagination, which also has a huge religious dimension.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariamas šiuo metu įvairiuose pasaulio regionuose vykstantis civilizacinės vaizduotės iškilimas bei civilizacinės savimonės stiprėjimas ir politiniu, ir geopolitiniu lygmeniu. Remiantis Samuelio P. Huntingtono įžvalgomis, iškeliama jo mintis apie religijos reikšmę civilizacijai ir civilizacijų sąveikai. Straipsnyje išskleidžiama religinio ir meninio paveldo svarba civilizacinei vaizduotei ir teigiama, kad imperinių civilizacijų religinis paveldas visada įkūnijamas meno pavidaluose ir meninėse praktikose, kurioms, savo ruožtu, visada būdingas religinis bruožas. Daugiausia dėmesio skiriama turkiškosios civilizacinės vaizduotės atgimimo ypatumams, aiškinantis neoosmanizmo idėjų bei ideologijos išplitimą kultūros srityje ir virsmą politiniu bei geopolitiniu įrankiu, formuojančiu naują turkiškąjį tapatumą. Islamiškosios ir vakarietiškosios civilizacijų santykių „kolizijos“ vaizdinys išskleidžiamas Orhano Pamuko romane Mano vardas Raudona. Straipsnyje teigiama šį kūrinį esant pavyzdžiu, rodančiu, kaip meniniu būdu permąstoma istorija tampa svarbiu dabartinės civilizacinės vaizduotės stiprinimo įrankiu, kuriam būdinga ir religinė dimensija
Sumeluota meistro išmonė, arba kas įkvėpė Tarkovskio Boriską?
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article discusses the concept of mastery and the master in the Middle Ages and how it is treated in the present artistic context. The historical approach and the various sources that reconstruct this concept are put into an artistic context that is partly based on medieval tradition and partly interprets it. We choose for that Andrei Tarkovsky’s film Andrei Rublev and its Bell episode, in which young Boriska pretends to be a master and is looking for a way to prove this mastery of his. This film allows to interpret medieval tradition of crafts and training newly breaking the established order, also establishing some connections with Gilles Deleuze’s concept of creativity and the special role of the craftsman. Deleuze’s attention to Tarkovsky’s work, especially the film Andrei Rubliov, provides plenty of insights and unexpected meanings in the context of such a comparison.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje svarstoma meistro išmonės samprata viduramžiais ir kaip ji traktuojama dabarties meniniame kontekste. Istorinis požiūris ir įvairūs šią sampratą rekonstruojantys šaltiniai perkeliami į meninį kontekstą, kuris iš dalies remiasi viduramžių tradicijomis, o iš dalies – jas interpretuoja. Kaip meno kūrinį, neįprastai atvaizduojantį tradiciją, pasirenkame Andrejaus Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ novelę „Varpas“ ir joje veikiantį meistrą Boriską. Jo paveikslas leidžia ne tik analizuoti visiškai savitą Tarkovskio požiūrį į viduramžių tradicijas, mokymą, amatus ir meistrystę, laužant nusistovėjusią tvarką, bet ir aptikti daug bendrų sąsajų su Gilles’io Deleuze’o samprata apie kūrybą ir amatininko kaip tarpininko vaidmenį. Tokį sugretinimą leidžia daryti ir paties Deleuze’o dėmesys Tarkovskio kūrybai, ypač filmui „Andrejus Rubliovas“
Dvasinio kino konceptas Gilles’io Deleuze’o filosofijoje Jūratė Baranova
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
Is it possible to include cinema in the process of education of the spiritual values? This rhetorical question can be answered negatively. It is possible that the cinema cannot solve such kind of a task. It is probable that even when cinema is used in seeking to establish certain spiritual values, it is not able and possesses no means to reach the primary goal. This article begins with a provocative question: why it is possible to doubt the possibility of sacral cinema? Lithuanian philosopher Tomas Sodeika offered to treat religious art as an oxymoron, arguing that it is incapable to reproduce sacrum in the visual image. This article suggests an alternative strategy for approaching this problem: it deals with the concept of spiritual cinema reflected by Gilles Deleuze in his philosophy of cinema. The author of this article comes to that conclusion that Deleuze prolongs the Kierkegaardian concept of the three dimensions of spirit by adding the forth (time) and the fifth (spirit) dimensions, and with this finds it possible to suggest a type of spiritual cinema parallel to religious (which is close to revolutionary) cinema. It allows us to avoid the radical opposition between matter and spirit. In this article, the cinematography of Bresson is treated as an example of spiritual cinema, reflected by Deleuze and by Tarkovsky. The basic precondition of the founding of spiritual cinema is, according to the author, a necessary possibility that Deleuze distinguished in a specific film – not fully invisible, but possibly fluctuating beyond the field of vision (hors-champ).[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Ar įmanoma, pasitelkus kino meno atvertas galimybes, ugdyti jautrumą vertybiniams apsisprendimams? Ar yra galimas kinas, kuris kreiptų žiūrovo nuostatas dvasinių vertybių link? Tikėtina, kad tai galbūt perteklinis reikalavimas meno žanrui, kuris arba nesiekia, arba nepajėgus realizuoti tokio pobūdžio užduočių. Gali būti, kad, netgi siekdamas įgyvendinti tokio lygmens užduotis, kinas yra nepajėgus savo priemonėmis jas atliepti. Straipsnis prasideda nuo provokuojančio klausimo: kodėl galima suabejoti „sakralaus meno“ galimybe? Religinio meno kaip kičinio oksimorono galimybę įžvelgia Tomas Sodeika, remdamasis neįmanomybės vaizduoti sacrum reprodukuojamuose vaizduose prielaida. Straipsnyje analizuojamas Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) kino filosofijoje formuluojamas dvasinio pasirinkimo kino konceptas, keliant klausimą, ar jis negalėtų atverti lygiagrečios kičiniam religiniam kinui, bet visgi steigiančios religinės etikos vertybes refleksijos galimybės. Straipsnio autorė prieina prie išvados, kad Deleuze’as, pratęsdamas Søreno Kierkegaard’o įžvelgtą trijų dvasios lygmenų koncepciją ketvirtąja (laiko) ir penktąja (dvasios) dimensijomis, suranda dvasinio kino, lygiagretaus religiniam, kuris artimas revoliuciniam, apibrėžties galimybę. Tokio kino prielaidas Deleuze’as fokusuoja į prancūzų kino režisieriaus Roberto Bressono (1901–1999) kūrybą, tačiau straipsnio autorė jam priskirtų ir Ingmaro Bergmano (1918–2007), ir Andrejaus Tarkovskio (1932–1986), kaip, beje, ir šiame straipsnyje, ir Deleuze’o kino filosofijoje neminimo Krzystofo Kieslowskio (1941–1996) kūrybą. Tokio priskyrimo kriterijus būtų paties Deleuze’o siūloma Atverties kaip viseto, judančio tarp dviejų dimensijų (erdvinės ir laikinės), leidžiančio išvengti radikalaus materijos ir dvasios supriešinimo, paradigma. Bressono kinematografas straipsnyje pasitelkiamas kaip paties Deleuze’o išskirtas dvasinio kino vienas iš tipinių atvejų, atsispindintis ne tik Deleuze’o, bet ir Tarkovskio refleksijose. Pamatinė prielaida dvasinio kino steigčiai, autorės manymu, yra kaip būtina galimybė, Deleuze’o išskirta konkrečiame filme, iki galo neregima, bet galbūt fliuktuojanti anapus regimo lauko (hors-champ)
Gelbstint Kitą: karas ir taika Emmanuelio Levino filosofijoje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The present article discusses the topics of war and peace in the philosophy of Emmanuel Levinas. It focuses on Totality and Infinity(1961) and aims to show that war here is presented as a suspension of morality. This article argues that on the one hand, war is understood as a historical event, and as an ontological principal on the other. In turn, peace is also understood ambiguously: first, as an opposition to war, and second, as an eschatology which is the true peace. The question of war and peace also reveals the problematic relationship between politics and ethics in Levinas’s philosophy. These themes penetrate and frame the book. And, as totality is war and infinity is peace, the alternative title of Totality and Infinity might be War and Peace.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje svarstoma karo ir taikos tema Emmanuelio Levino filosofijoje. Daugiausia dėmesio skiriama jo veikalui Totalybė ir begalybė (1961) ir siekiama parodyti, kad Levinas karą supranta kaip moralės suspendavimą. Teigiama, kad Levino filosofijoje karas atsiskleidžia, viena vertus, kaip istorinis įvykis, o antra vertus – kaip ontologinis principas. Savo ruožtu taika taip pat suprantama nevienodai – ir kaip opozicija karui, ir kaip eschatologija. Karo ir taikos santykis taip pat atskleidžia politikos ir etikos santykio problemą Levino filosofijoje. Šios temos savotiškai įrėmina Totalybę ir begalybę ir, jei totalybė yra karas, o begalybė – taika, alternatyvus šios knygos pavadinimas galėtų būti Karas ir taika
Hartmannas ir Sezemanas. Husserlio fenomenologijos kritika ir intuicijos problema
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with the problem of the relationship between intuition and construction. Nicolai Hartmann and Vasily Sesemann understand Husserl’s phenomenology as the practice of intuitive knowledge, which can be contrasted to conceptual construction. Both authors seek to join intuition and conceptual knowledge using the concept of dialectics, or the genesis of knowing. Their positions differ in valuing the relationship between intuition and construction. Hartmann emphasizes the perspective of the natural sciences as a necessary element of knowledge, and Sesemann criticizes scientific knowledge as objectifying and therefore insufficient to understand consciousness and values. Firstly, I discuss how Hartmann understands intuition and construction. Then I analyze how Sesemann explained the irrationality of givenness. Finally, I discuss how both philosophers justify the synthesis of intuition and construction.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjama intuicijos ir konstravimo santykio problema pažinime. Nikolajus Hartmannas ir Vosylius Sezemanas supranta Edmundo Husserlio fenomenologiją kaip intuicija besiremiantį pažinimą, kuris yra priešingas konstravimu grindžiamam žinojimui. Abu autoriai kritikuoja Husserlio prieigą ir siūlo susieti intuiciją ir konstravimą naudojant dialektiką ir žinojimo genezės eksplikaciją. Hartmannas pabrėžia gamtos mokslų svarbą pažinime, o Sezemanas kritikuoja mokslinį pažinimą kaip nepakankamą, nes šis objektyvuoja sąmonę ir negali suprasti vertybių. Pirma, nagrinėju, kaip Hartmannas supranta intuicijos ir konstrukcijos santykį pažinime. Antra, analizuoju, kaip Sezemanas atskleidžia duoties iracionalumą. Galiausiai, aptariu, kaip abu autoriai siekia susieti intuiciją ir konstravimą
Lifnim mišurat ha-din ir derekh erec problema, arba etikos paieškos žydų tradicijoje ir Vilniaus Gaono kranklys
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
The problem analyzed in this article can be formulated as a question: do ethics, for the Gaon of Vilna, exist outside the Torah and Halakha? This question particularizes and analyzes the more general question posed by R. Aharon Lichtenstein in one of his articles, particularly Does Jewish Tradition Recognize an Ethic Independent of Halakha?, and presents arguments that the traditional Jewish notions lifnim mišurat ha-din and derekh erec, which a number of contemporary scholars of Jewish studies associate to an ethical impulse possibly coming from outside, remain rooted in the Torah and Halakha in the case of the Gaon of Vilna. It is based on both the legendary image of the Gaon of Vilna and the interpretations of agada attributed to him as well as derived from his customs. Through these aspects, an unconditional devotion of the Vilnius Gaon to the study of the Torah, superseding all other possible choices of virtue, can be highlighted. Concerning his customs, which often outweigh the demands of the Halakha, it would be quite problematic to find in them any ethical or social concern. While discussing the theme of animals, which was presented as an argument by R. A. Lichtenstein in finding a positive attitude to an ethical source outside the Torah or Halacha in the Jewish tradition (such as taking an example of proper behavior from a cat, rooster, or ants, as has been taught by some sages of the Talmud), it is argued that the images of animals, as far as examples for proper behavior, are too contradictory in the broader context of the Torah and Talmud: first, in the Torah, some examples of animals are referred to as possible examples; such reference thus do not go beyond the Torah. Second, in the Torah and Talmud, the images of and attitudes toward those animals (especially cats, but also dogs) are quite contradictory. Third, with regard to the Gaon of Vilnius, the animals were only images that allowed him to emphasize certain features and behavioral guidelines necessary for studying and practicing the Torah, but not as examples of ethical behavior.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama, ar Vilniaus Gaonui egzistavo etikos šaltinis už Toros ir halakhos ribų. Svarstant R. Aharono Lichtensteino keltą klausimą, „Ar judaizme egzistuoja etika anapus halakhos?“, straipsnyje argumentuojama, kad sąvokos lifnim mišurat ha-din ir derekh erec, kurios ne vieno šiuolaikinio judaikos tyrinėtojo siejamos su etiniu impulsu, gal ir galimu kildinti iš kitų šaltinių, Vilniaus Gaono atveju lieka įsišaknijusios Toroje ir halakhoje. Remiamasi tiek legendiniu Vilniaus Gaono įvaizdžiu, tiek jam priskirtomis agados interpretacijomis, per kuriuos išryškėja Vilniaus Gaono besąlygiškas atsidavimas Toros studijavimui, jį iškeliant virš visų kitų galimų vertybinių pasirinkimų, ir jo pamaldumo papročiai, dažnai pranokstantys tai, ko reikalauja halakha, tačiau neturintys nieko bendra su etika ar socialiniu rūpesčiu. Straipsnyje atskirai nagrinėjama gyvūnų tema, kurią kaip argumentą, kad žydų tradicijoje galima rasti pozityvų santykį su etikos šaltiniu už Toros ar halakhos ribų (tarkime, imant pavyzdį iš katės, gaidžio ar skruzdėlės, kaip mokė kai kurie Talmudo išminčiai), pateikia Lichtensteinas. Straipsnyje atskleidžiama, kad gyvūnų pavyzdžiai, kalbant apie deramo elgesio pavyzdžius, yra pernelyg prieštaringi, jei turėsime omenyje platesnį Toros ir Talmudo kontekstą: pirma, jau pačioje Toroje kai kurie gyvūnų pavyzdžiai nurodyti kaip sektini ir todėl neišeina už Toros ribų, antra, tiek Toroje, tiek Talmude santykis su tais gyvūnais (ypač katėmis, taip pat šunimis) gana prieštaringas, trečia, kalbant apie Vilniaus Gaoną, jam gyvūnai buvo tik įvaizdžiai, leidę pabrėžti tam tikras būdo savybes ir elgesio orientyrus, būtinus studijuojant ir praktikuojant Torą, o ne etiniam elgesiui
Manicheizmai ir Czesławas Miłoszas: moralinės vaizduotės tyrimas
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper analyzes the stages and diversity of Manichaeism from the point of view of moral imagination and the history of ideas. Any form of Manichaeism considers evil as an autonomous or independent and essential power. From the view point of history of moral imagination, the paper separates several forms of Manichaeism. There is (1) Early Medieval Manichaeism, which is interpreted mostly by historians of religion. According to Hegel’s Philosophy of Religion, Christianity overcame the claims of the Gnostics and Manicheans, the opposing of material (natural) and spiritual (heaven) by proposing the Human Divine Jesus. However, this victory did not help to create and develop the theory of equal oppositions between heaven and earth and to legitimize the disequilibrium and the triggers of the one. (2) Late Medieval and Renaissance Manichaeans (Bogomils, Cathars, representatives of the poetry of Dolce Stil Nuovo and even the poetry of Courtly Love, Dante) believe in a selfish evil that possesses a poetic-demonic character and was represented by the philosophy of love. Renaissance Manichaeism emphasized the various emotionalities and was sometimes presented as a daemonic or divine or Satanist power. Monotheistic demonism became an expression of independent individual creativity, which was legitimized using new concepts of emotions, even in alienated and mystified forms. At the same time, (3) some texts of occult philosophy (authored by Heinrich Cornelius Agrippa, Paracelsus) related the imagination with demonic power. Some states of imagination were equated with the source of evil and the conditions of origin of the succubae and incubi. However, all four elements – rationality, material substance, emotion, and imagination – were not presented as oppositions of competent equilibrium but as the state of the fall, and they did not acquire a subjective developed character but existed only in an abstract demonic form. All parts of the imagined evil possess a subjective character in the poetry of the 17th–18th centuries, starting with John Milton’s Paradise Lost and George Byron’s Cain. This paper emphasizes the importance of the development of the characters of negative antagonists as a condition for presenting a protagonist and pays special attention to the development of Manichaeism in the books of Mikhail Bulgakov, Simone Weil and Czesław Milosz. Bulgakov followed the ideas of Renaissance thinker Grigory Skovoroda but, in his novel Master and Margarita, presented the situation where the evil is the state of Being and the good is the absence of evil. The same situation of marginalization of the good was presented by writers Ilya Ilf and Evgevy Petrov in their famous novels The Twelve Chairs and The Golden Ass. Weil presented a very classical theory of Manichaeism as a reaction to the tragic events of the 20th century and updated many of Cathars’ claims. Whereas in the paper, the main focus is paid to Miłosz’s The Land of Ulro (Ziemia Ulro). Miłosz updated many visions of William Blake, Emanuel Swedenborg, Oscar Milosz, Fyodor Dostoyevsky, and Adam Mickiewicz. The paper analyzes contemporary theoretical approaches to the Manichaeism from the viewpoint of Leonidas Donskis and Vytautas Kavolis in order to explain the theoretical possibilities for considering the problematic of moral imagination. The author of this paper distinguishes between evil and villainy. Evil is the moral source or an objectivity, and villainy is the state of the reason. Villainy is associated with Hegel’s “Cunning of Reason” (List der Vernunft). Cunning or artfulness is an essential characteristic of any form of villainy but could be used for the aims of goodness or evil. This analysis shows that Miłosz presented both possibilities in his critics of Ketman in The Captive Mind (Zniewolony umysł). Finally, this paper presupposes that the theory of equilibrium of powers could be the issue of evil in the case of stagnation; therefore, the figures of the trickster, the action of triggering, and some level of a disequilibrium of powers are important for the human life as a condition of goodness.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – apmąstyti Czesławo Miłoszo Ulro žemę manicheizmo istorijos kontekste remiantis moralinės vaizduotės teorija ir moralinės pusiausvyros koncepcija. Straipsnyje analizuojami viduramžių, Renesanso, romantizmo ir XX amžiaus manicheizmai, diskutuojama su Vytauto Kavolio ir Leonido Donskio samprotavimais šiomis temomis. Straipsnio naujumas: atsižvelgiant į Williamo Blake’o ir Cz. Miłoszo samprotavimus, kalbama apie moralinės pusiausvyros koncepciją ir daromos prielaidos dėl personalizuoto ir depersonalizuoto triksterio vaidmens skatinant moralinių pusiausvyrų kaitą. Straipsnyje siekiama apibrėžti moralinių galių funkcionalumą ir disfunkcionalumą moralinės vaizduotės teorijos ribose
Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys
No full text[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Blogio žaibas ir nepaliudytas gerumas: pokalbis su Vasilijumi Grossmanu, Gyvenimas ir likimas
Full text link[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
The reviled Jewish-Russian war correspondent Vasily Grossman wrote a masterful novel Life and Fate about the historical battle of Stalingrad (1943), in which he sharply fillets both the Nazi and Stalinist forms of terror in a literary style. The great ideas about society lead to abuse of power and to oppression. Against the common ideals, Grossman argues for a form of small goodness that takes place on the concrete intersubjective plane. In this article, I elucidate the literary ideas of Grossman by confronting them with analogous philosophical approaches. First of all, the connection between modern rationality and a concentration camp is discussed. Both are accompanied by a form of thoughtlessness. The different forms of small goodness are then analyzed: the refusal to be complicit, the criticism of the great ideologies, the self-sacrifice, the deviation from the command, and the usual ethical norms. For Grossman, the possibility of ethics distinguishes man from the surrounding world. Humanity will remain as long as people are capable of the small goodness.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Plūstamas žydų ir rusų kilmės karo korespondentas Vasilijus Grossmanas apie istorinį Stalingrado mūšį (1943 m.) parašė meistrišką romaną Gyvenimas ir likimas, kuriame literatūriniu stiliumi be gailesčio skrodžiama tiek nacistinė, tiek stalinistinė teroro forma. Didžiosios idėjos apie visuomenės organizavimą privedė prie piktnaudžiavimo valdžia ir priespaudos, todėl bendriems idealams Grossmanas priešpriešina mažus gerumo veiksmus, atliekamus konkrečioje tarpžmogiškoje plotmėje. Straipsnio autorius literatūrines Grossmano idėjas nušviečia sugretindamas jas su analogiškais filosofiniais požiūriais. Pirmiausia aptariama sąsaja tarp modernaus racionalumo ir koncentracijos stovyklos. Juos abu lydi tam tikra nemąstymo forma. Paskui analizuojamos skirtingos mažų gerumo veiksmų formos: atsisakymas prisidėti prie nusikaltimo, didžiųjų ideologijų, pasiaukojimo kritika, nukrypimas nuo komandos ir įprastų etinių normų. Grossmano manymu, etikos galimybė išskiria žmogų iš jį supančio pasaulio. Žmogiškumas išliks tol, kol žmonės bus pajėgūs atlikti mažus gerumo veiksmus