Religija ir kultūra
Not a member yet
139 research outputs found
Sort by
Kritinės pastabos apie Schmitto politinį realizmą
Full text linkAccording to a widely accepted line of interpretation, Carl Schmitt’s political philosophy is a classic example of political realism. In this article I propose, starting with an analysis of some themes from the essay published in 1923 Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, to challenge this interpretation. An in-depth analysis of Schmitt’s critique of parliamentarism and identitarian democracy may, in fact, suggest that his proposal is a normative theory of political enmity.Remiantis plačiai pripažįstama interpretacija, Carlo Schmitto politinė filosofija laikoma klasikiniu politinio realizmo pavyzdžiu. Šiame straipsnyje, pradėdamas nuo kai kurių temų, išdėstytų 1923 m. publikuotoje jo esė Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, siūlau užklausti šią interpretaciją. Nuodugni Schmitto parlamentarizmo ir identitarinės demokratijos kritikos analizė gali, tiesą sakant, rodyti, kad jis siūlo normatyvinę politinio priešiškumo teoriją
Apie Įstatymo ontologiją ir Būties užmarštį
Full text linkThis article hypothetically puts forth the idea of the ontology of Law as the “First Philosophy”. The presentation and justification of this idea is linked with the rethinking of the approach to examining law. This approach seeks to investigate law neither as the object of jurisprudence, legal theory, nor even, and this is especially crucial, legal philosophy; it rather consists in justifying the possibility of looking at the law from an ontological philosophical perspective, revealing the fundamental link between law and being. In contrast, by treating law as a given and not raising the question of its emergence as such, by searching for “right” laws “in accordance with nature”, even when ontological terms are being used, the ontological context of law’s emergence is not revealed; rather, only ontological pretentions to existing laws are asserted. This article discusses the work of the Ancient philosophy scholar Werner Jaeger, which allows one to rethink the idea of the ontology of law and to outline the direction for “resetting” the notion of law.Straipsnyje hipotetiškai keliama Įstatymo ontologijos kaip „pirmosios filosofijos“ idėja. Šios idėjos pristatymas ir pagrindimas siejamas su pačios prieigos prie įstatymo svarstymo permąstymu. Tokia prieiga numato, kad įstatymas bus tyrinėjamas ne kaip teisės, ne kaip teisės teorijos, net, o tai ypač svarbu, – ne kaip teisės filosofijos objektas, o pagrindžiant galimybę į jį teoriškai pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Tuo tarpu Įstatymą laikant duotybe, nekeliant įstatymiškumo kaip tokio atsiradimo apskritai klausimo, ieškant „teisingų“, „prigimtį atitinkančių“ įstatymų, net ir tada, kai vartojami ontologinę prasmę turintys terminai, iš tiesų atskleidžiamas ne ontologinis įstatymiškumo atsiradimo kontekstas, o tik pareiškiamos ontologinės pretenzijos veikiantiems įstatymams. Straipsnyje aptariamos Antikos filosofijos tyrinėtojo Wernerio Jaegerio įžvalgos, leidžiančios permąstyti įstatymo ontologijos idėją ir numatyti įstatymo sampratos „perkrovimo“ kryptį
Įstatymiškumo dvasia: Hegelio įstatymo kritika ir posūkis į ontologiją Frankfurto fragmentuose
Full text linkThis paper is an attempt to investigate the relation between George Wilhelm Friedrich Hegel’s critique of law in his early Frankfurt fragments, most notably in the treatise Spirit of Christianity and Its Fate and his turn towards an ontological conception of the unity of life and love as its modification. It will be argued that Hegel’s ontological turn can only be understood in light of his rejection of law as the form of absolute opposition. The form of law, moreover, will be treated as the thread to understand the initial movement of Hegel’s profound rejection of Kantian morality. Nevertheless, in following the Christian concept of pleroma that promises to fulfil law and proposing to think unification ontologically, Hegel discovers that law cannot be simply rejected, but pertains or arises out of the very unity that was said to surmount it. If Hegel begins from an opposition of law and being, these fragments reveal the extent to which he will have to think their relationship dialectically, as a contradiction pertaining to the Absolute.Šis straipsnis yra bandymas nužymėti santykį tarp jaunojo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio Frankfurto laikotarpio veikale Krikščionybės dvasia ir jos likimas pateikiamos įstatymo kritikos ir ontologinės gyvenimo vienovės bei meilės kaip gyvenimo modifikacijos koncepcijų. Siekiama parodyti, kad jaunojo Hegelio posūkis į ontologiją gali būti suvoktas tik iš įstatymo kaip absoliučios opozicijos formos atmetimo perspektyvos. Be to, įstatymo formos kritika čia pasirodo kaip pagrindinė linija, leidžianti apibrėžti pirmuosius Hegelio Kanto moralės kritikos žingsnius. Kita vertus, įsivesdamas krikščionišką sąvoką pleroma, žadančią išpildyti įstatymo formą, ir siūlydamas suprasti suvienijimą ontologiškai, jaunasis Hegelis, kaip bus bandoma atskleisti, atranda, jog įstatymas negali būti paneigiamas, bet randasi ar iškyla iš pačios ontologinės vienovės, turėjusios jį įveikti. Hegelis pradeda nuo opozicijos tarp įstatymo ir būties, o šie fragmentai atskleidžia, kodėl jis prieina prie dialektinės jų santykio sampratos kaip prieštaravimo pačiame Absoliute
Neįvykęs pokalbis: Del Noce’ė ir Vattimo apie ateizmą, sekuliarizaciją ir nihilizmą
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This paper questions the interpretation of Augusto Del Noce’s and Gianni Vattimo’s views on secularization and nihilism that was offered by Roberto Esposito; it also suggests an alternative assessment of their conflicting relation. It compares the considerations on modernity and atheism, offered by both Del Noce and Vattimo, attempting to explain in what particular mode their views on secularization and nihilism essentially differ. It concludes that Esposito assesses the conflicting nature between Del Noce’s and Vattimo’s philosophies inadequately: Del Noce’s interpretation of modernity and atheism should be seen not as dissolving in Vattimo’s weak thought but rather as an important sign of the plurality of ways when dealing with the phenomena of secularization and nihilism as characteristic of contemporary Italian philosophy.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje siekiama suprobleminti Roberto Esposito pasiūlytą Augusto Del Noce’ės ir Gianni Vattimo požiūrių į sekuliarizaciją ir nihilizmą analizę ir pateikti alternatyvią jų santykio interpretaciją. Tuo tikslu lyginami Del Noce’ės ir Vattimo modernybės ir ateizmo apmąstymai ir jais paremtos skirtingos sekuliarizacijos bei nihilizmo fenomenų interpretacijos. Teigiama, kad Esposito neadekvačiai įvertina tarp Del Noce’ės ir Vattimo filosofijų kylantį prieštaravimą. Del Noce’ės moderniojo ateizmo interpretacija turėtų būti vertinama ne kaip „ištirpstanti“ Vattimo silpnajame mąstyme, o kaip svarbus šiuolaikinės italų filosofijos idėjinio pliuralumo tyrinėjant sekuliarizacijos ir nihilizmo fenomenus ženklas
Religiškumo reprezentavimo šiuolaikiniame mene problema. Sekuliari ir postsekuliari prieigos
Full text linkThe article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.Straipsnyje susitelkiama į religijos ir šiuolaikinio meno santykį, kurio konfigūracijos aptariamos iš dviejų skirtingų – sekuliarizacijos ir postsekuliaraus būvio – perspektyvų. Teigiama, kad sekuliarizacijos požiūriu religijos ir meno sritys matomos kaip autonomiškos ir nesusisiekiančios, o slinktis link postsekuliaraus diskurso implikuoja principinę autonomijos (tiek religijos, tiek meno srityse) sąlygos destrukciją, šiuo būdu atverdama galimybę grįžti prie religijos ir meno laukų persiklojimo. Pažymima, kad postsekuliarybės kontekste religijos ir šiuolaikinio meno santykis tampa įmanomas tik priimant šiuolaikiniam menui būdingą tiesioginės reprezentacijos principo atsisakymą, o tai reikštų, kad religinės implikacijos tampa atpažįstamos ne kaip religinių turinių reprezentacijos, bet veikiau kaip religiškumo pėdsakas, neretai įgaunantis profanacijos ir refleksijos apie sekuliarizacijos patirtį formas
Ateitis, arba apie gamtos atpirkimą po Schellingo ir Nietzsche’ės
Full text link[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
It is starting from the role recognized and attributed to nature by Schelling and Nietzsche that one understands the renewed relationship between being and time at the basis of the possibility for the new beginning of Western philosophy, prophesized by Heidegger in 1936. For both, the possibility of the very future passes by the necessary redemption of the past (that is an extreme liberation from its conceptual hypostatization) through a form of love for the All, which is possible to recognize only with a philosophy of nature that is able to show the “unprethinkable” ground of being and its eternal dynamics as potential potentiae. Only on the basis of this potentia potentiae of the “unprethinkable” past, the “coming event” of the future becomes possible, as well as that renewed relation between time and being, which permits a new beginning for Western philosophy.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Pradedant nuo vaidmens, kurį gamtai pripažįsta ir priskiria Schellingas ir Nietzsche’ė, yra suprantamas atnaujintas būties ir laiko santykis, tapęs 1936 metais Heideggerio pranašautos naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybės pagrindu. Abiejų filosofų požiūriu, pačios ateities galimybė apeina būtiną praeities atpirkimą (tai yra visišką išsilaisvinimą iš jos konceptualaus hipostazavimo) per meilės Visybei formą, kurią galima atpažinti tik iš gamtos filosofijos, galinčios parodyti savo neapmąstomą / neatmenamą (unvordenkliches) būties pagrindą ir jo amžiną dinamiką kaip potentia potentiae. Tik remiantis neapmąstomos / neatmenamos praeities potentia potentiae yra įmanomas ateities „ateinantis įvykis“ ir atnaujintas būties ir laiko santykis, sudarantis naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybę
Heideggerio technikos esmės sampratos recepcija „empirinio posūkio“ technikos filosofijoje
Full text linkIn this article some important aspects of Heidegger’s philosophy of technology is addressed. It is argued against Don Ihde’s observation that Heidegger’s philosophy of technology mostly concerns the large scale technological phenomena of industrial revolution – actually in Heidegger’s oeuvre we can find reflection on such micro-scale post-industrial technologies as cybernetics, biotechnologies etc. The critique of the essentialism of Heideggerian philosophy of technology by such authors as Andrew Feenberg, Don Ihde and Peter-Paul Verbeek is presented. It is suggested that earlier Heidegger’s concept of the essence of technology as “machination” (Machenschaft) is less susceptible to such criticism: whether technologies are exploitative and turning nature into “standing reserve”, or whether they are ecological and nature-friendly, whether they are understood as autonomous force, or democratically controlled process – it could be said that through contemporary technologies reality is increasingly turned into artifice and entities are revealed as makeable and producible
Redakcinė kolegija ir turinys
No full text[text in English and Lithuanian][tekstas anglų ir lietuvių kalbomis
Žmogaus pasaulis kaip tikrovės prieaugis: transcendentalizmas ir antropologinis skirtumas
Full text link[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian]
In this paper, I discuss, first of all, the positions of Perter Singer and Jacques Derrida regarding the difference between humans and animals. Singer’s animalism seems to me grounded in a naturalist substantialism (since it aims at dissolving the abovementioned difference in a common genus, animality), whereas Derrida’s approach ends in a phenomenological primitivism (since it aims at grasping the gaze of the animal through an epoché of the human cultural world). The result is, on the one hand, an essentialist reduction to the One, and, on the other, the nominalist multiplication of the Many. As an alternative to both these perspectives, I share a certain “transcendentalist” approach, in which human difference appears as a capacity to form a world in the Heideggerian meaning, which increases natural reality. The symbol of this new capacity is the upright position, a certain elevation above nature, the sign of which is consciousness. I call this new capacity “diagonal,” since, like the diagonal of the square, it is irreducible to its side – to nature (the plane of immanence) –, as much as the human world of “augmented reality” is indeed irreducible to every flat ontology, that is, to an onticology.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Šiame straipsnyje pirmiausia apsvarstomos Peterio Singerio ir Jacques’o Derrida pozicijos dėl žmonių ir gyvūnų skirtumo. Singerio animalizmą straipsnio autorius laiko grindžiamu natūralistiniu substancializmu (nes minėtą skirtumą siekiama „ištirpinti“ bendroje rūšyje, gyvūniškume), o Derrida požiūrį mano esant artinantį prie fenomenologinio primityvizmo (nes siekiama sugriebti gyvūno žvilgsnį „suskliaudžiant“ žmogiškąjį kultūros pasaulį). Tad vienu atveju rezultatas yra esencialistinė redukcija į Vienį, o kitu – nominalistinis Daugio dauginimas. Kaip alternatyvą šioms dviem perspektyvoms straipsnio autorius siūlo „transcendentalinę“ prieigą, kai žmogiškasis skirtumas pasirodo kaip galia formuoti pasaulį (heidegeriška prasme), kuris tampa prieaugiu gamtinės tikrovės atžvilgiu. Šios naujos galios simbolis yra stačia stovėsena, tam tikras pakilimas virš gamtos, kurio ženklas yra sąmonė. Šią naują galią autorius vadina „įstrižaine“, nes, kaip įstrižainė neredukuojama į kvadrato kraštinę, ji neredukuojama ir į gamtą (imanencijos plotmę). Iš tikrųjų, žmogiškasis pasaulis kaip „tikrovės prieaugis“ yra neredukuojamas į jokią plokštumos ontologiją, t. y. į ontikologiją
Šventoji ir pasaulietinė muzika Šventajame Rašte
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article deals with the issues arising within the relationship between sacred and secular music by analyzing musical properties found in the text of the Bible. Based on the opposition of the holy and the profane, which was posited by Mircea Eliade, the author tries to find the formation of this distinction by interpreting the characteristics of music in the Old Testament and its transformation in the New Testament. The aim of the article is to show that a measured rhythm and multivoicedness are features dominating in the secular sphere, while monophony can be seen as a fundamental feature of sacred music.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje šventosios ir pasaulietinės muzikos santykio problema svarstoma analizuojant giedojimo ir instrumentinės muzikos ypatybes Šventojo Rašto tekste. Šios perskyros susidarymą bandoma aptikti Mircea Eliade’s šventybės ir pasaulietiškumo perskyros pagrindu interpretuojant muzikos charakteristiką Senajame Testamente bei jos transformaciją Naujajame Testamente. Straipsnyje siekiama parodyti, kad reguliaraus ritmo ir daugiabalsumo parametrai dominuoja pasaulietinėje muzikoje, o monofonija pasakojime atsiskleidžia kaip šventosios muzikos bruožas