Psichologija
Not a member yet
833 research outputs found
Sort by
Svarstymas be dėmesio skyrimo sprendžiant įžvalgos ir analitines problemas: ar atitraukiančių užduočių tipas turi poveikį?
Full text linkReplication failure is at the heart of criticism of Dijksterhuis’ unconscious thought theory (UTT: Dijksterhuis, 2004). UTT has encountered considerable censure with many studies failing to replicate the original findings. This study proposes that such appraisals are lacking in their consideration of problem type and distractor tasks. Three experimental conditions were used in the study: conscious, unconscious with differing distractor task, and unconscious with like-kind distractor task. Additionally, problem type manipulation was achieved through the presentation of two problem types (insight and analytic). Participants in the unconscious deliberation with similar distractor task condition achieved significantly higher solution rates than those in the conscious and unconscious deliberation with dissimilar distractor task conditions. No difference was found between the conscious and unconscious dissimilar task conditions. Notably, patterns were the same for both types of problems (insight and analytic). Thus, this study provided partial support for the UTT effect on both creative and analytic problem solving.Pagrindinė Dijksterhuis (2004) pasąmoninės minties teorijai pažeriama kritika yra dėl replikacijos nesėkmės, nes daugeliui tyrimų nepavyko atkartoti pradinių rezultatų. Mūsų tyrimu parodoma, kad tokiuose vertinimuose stinga atsižvelgimo į uždavinių rūšį ir atitraukiančių užduočių tipą. Tyrime buvo naudojamos trys eksperimentinės sąlygos: sąmoninga, pasąmoninga, kai pateikta skirtinga dėmesį atitraukianti užduotis, ir pasąmoninga, kai pateikta panašaus tipo dėmesį atitraukianti užduotis. Taip pat buvo manipuliuojama uždavinio tipu pateikiant įžvalgos arba analitines problemas. Dalyviai, esantys eksperimentinėje pasąmoninio apmąstymo grupėje ir gavę panašią atitraukiančią užduotį, pasiekė kur kas aukštesnį sprendimų lygį nei tie, kurie buvo sąmoningo apmąstymo ir pasąmoninio apmąstymo, kai buvo pateikta skirtinga atitraukianti užduotis, grupėse. Skirtumo tarp sąmoningų ir pasąmoningų, gavusių skirtingą atitraukiančią užduotį, grupių nebuvo. Svarbu paminėti, kad modeliai buvo tie patys abiejų problemų tipų (įžvalginės ir analitinės) atveju. Taigi šis tyrimas iš dalies patvirtino pasąmoninės minties teorijos efektą tiek kūrybiniam, tiek analitiniam problemų sprendimui
Virtualios laimės beieškant: naudojimasis socialiniais tinklais siekiant pozityvių emocijų iš dalies kompensuoja neigiamą vienišumo ir nerimastingumo efektą gerovei
Full text linkJau kuris laikas socialiniai tinklai yra tapę įprasta kasdienių socialinių sąveikų terpe. Kiekvienais metais vartotojai praleidžia vis daugiau laiko socialiniuose tinkluose, o tokios veiklos motyvai ir pasekmės gerovei yra prieštaringi. Pastebima, kad lūkesčio išvengti neigiamų emocijų paskatintas naudojimasis socialiniais tinklais labiau siejasi su neigiamomis pasekmėmis, tačiau lieka neaišku, koks vaidmuo socialinių tinklų vartotojo gerovei tenka lūkesčiui patirti pozityvių emocijų. Šiuo tyrimu siekta patikrinti naudojimosi socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų reikšmę kompensuojant neigiamą dviejų svarbių rizikos veiksnių – vienišumo ir nerimastingumo – efektą gerovei. Tyrime dalyvavo 201 socialinių tinklų vartotojas, tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 69 m. Respondentams buvo pateikti įrankiai, vertinantys jų vienišumą, nerimastingumą, naudojimąsi socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų bei gerovę. Rezultatai patvirtino neigiamas vienišumo bei nerimastingumo ir gerovės sąsajas. Moderacinė analizė taip pat atskleidė, kad naudojimasis socialiniais tinklais siekiant patirti pozityvių emocijų kompensavo neigiamą vienišumo ir nerimastingumo efektą gerovei. Tie vieniši ir nerimastingi tiriamieji, kurie dažniau naudojosi socialiniais tinklais siekdami pozityvių emocijų, pasižymėjo didesne gerove.For some time now, social networks have become a common medium for everyday social interactions. Every year, users spend more and more time on social networks, and the motives and results of such activities for well-being are mixed. It is observed that the use of social networks motivated by the expectancies to avoid negative emotions is more associated with negative consequences, but it remains unclear what role the expectancies of experiencing positive emotions play in the well-being of the social network user. This study aimed to verify the significance of using social networks to experience positive emotions in compensating for the negative effect of two important risk factors – loneliness and trait anxiety on well-being. 201 social network users aged between 18 and 69 participated in the study. Respondents were given instruments that assessed their loneliness, trait anxiety, use of social networks to experience positive emotions, and well-being. The results confirmed the negative associations between loneliness, trait anxiety and well-being. Moderation analysis also revealed that the use of social networks to experience positive emotions offset the negative effect of loneliness and trait anxiety on well-being. Those lonely and anxious subjects who used social networks more often for positive emotions were characterized by higher well-being
Psichoterapinės supervizijos paradigmų palyginimas: literatūros apžvalga
Full text linkWhile there is a considerable body of literature on various psychotherapeutic paradigms and their respective models of supervision, there are not many articles reviewing and comparing different supervisory traditions and supervisor–supervisee relationships. However, this comparison is important on both theoretical and practical levels: it is essential to identify features of supervision that are unique to each paradigm and to determine whether there are any universal or common supervision processes prevalent across a variety of paradigms. This literature review aims to provide a clearer understanding of both commonalities and distinctions among various theoretical paradigms (such as psychoanalytic/psychodynamic, cognitive, and existential/humanistic therapies) and their corresponding models of supervision. To accomplish this goal, the paper examines essential aspects of supervisory relationships within each paradigm, focusing on: a) the key features of the supervision process, b) the supervisor’s role and engagement in the supervision, and c) the primary interventions and factors contributing to the effectiveness of supervision. We identify features that are unique and specific to supervisory relationships in each of the paradigms, as well as features that are common to all three traditions. Considering the theoretical underpinnings of each tradition, the paper discusses epistemological assumptions that could determine the effectiveness of supervision in the context of each therapeutic paradigm.Nors yra nemažai literatūros apie įvairių psichoterapijos paradigmų supervizijos modelius, straipsnių, apžvelgiančių ir palyginančių skirtingas tradicijas ir jų atsiskleidimą supervizijos santykiuose, nėra daug. Toks paradigmų palyginimas yra svarbus tiek teorine, tiek praktine prasme: aktualu išskirti supervizijos proceso bruožus, kurie yra unikalūs kiekvienai paradigmai, ir nustatyti, ar yra universalių supervizijos veiksnių, būdingų įvairioms psichoterapijos paradigmoms. Šio straipsnio tikslas yra išgryninti ir aprašyti, kas sieja ir kas skiria skirtingų teorinių krypčių (psichoanalitinės-psichodinaminės, kognityvinės ir egzistencinės-humanistinės) supervizijų modelius. Šiam tikslui pasiekti apžvelgsime skirtingų teorinių krypčių supervizijos santykių pagrindinius aspektus, telkdamiesi į: a) supervizijos proceso ypatumus; b) supervizoriaus buvimo būdą supervizijos procese; c) pagrindines konkrečiame supervizijos modelyje naudojamas intervencijas bei supervizijos efektyvumą lemiančius veiksnius. Apžvalgoje įvardyti kiekvienos paradigmos supervizijų santykio ypatumai ir universalūs supervizijos aspektai, būdingi visoms trims straipsnyje nagrinėjamoms tradicijoms. Atsižvelgiant į kiekvienos tradicijos teorinius pagrindus, straipsnyje numatomos epistemologinės prielaidos, kurios teoriškai gali lemti supervizijos efektyvumą kiekvienos paradigmos kontekste
Priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų probleminis interneto naudojimas: tėvų įsitraukimo, požiūrio į vaiko interneto naudojimą ir vaikų veiklų internete vaidmuo
Full text linkThe use of the Internet for communication, education, and entertainment has become an important part of the lives of all users, including teenagers and children. The role of parents is considered to be important to ensure children’s safe use of the Internet and to protect them from excessive involvement in online activities. The current study aimed to investigate the associations between problematic Internet use in children aged 6–14 years and their parents’ involvement in their children’s Internet use and parents’ attitudes towards their child’s Internet use. The sample consisted of 719 parents with children aged six to fourteen years (mean age 9.04 years, 55.2% of the sample were boys). Parents completed the Compulsive Internet Use Scale (Meerkerk et al., 2009) to assess their children’s problematic Internet use, and answered questions about their attitudes towards the impact of the Internet on their child’s health and relationships, their involvement in their child’s Internet use, their child’s online activities, and the time spent using screens. The data were collected as part of the research project „Long-term effects of screens on children’s physical and mental health“, in spring 2021. The results showed that children’s problematic Internet use (PIU) is related to children’s age, the total duration of screen use, online activities, and parents’ attitudes on the impact of the Internet on children’s health and relationships. In a sample of children aged 6–10 years, greater PIU was predicted by male gender, longer screen time, greater children’s involvement in online entertainment and social activities, and less favorable parental attitudes toward children’s health and relationships. Similarly, the same variables predicted PIU in 11–14-year-olds, except for social activities online. The relationships between the variables were also analyzed using structural equation modeling: models add to the results by indicating indirect associations between parental attitudes towards the Internet and children’s PIU in both age groups. In contrast, it is only in younger children that parental involvement indirectly predicts PIN.Interneto naudojimas bendravimui, ugdymui, taip pat laisvalaikio leidimui tapo svarbia visų vartotojų, įskaitant paauglius ir vaikus, gyvenimo dalimi. Siekiant užtikrinti saugų vaikų naudojimąsi internetu ir apsaugoti juos nuo pernelyg intensyvaus įsitraukimo į veiklas internete, tėvų vaidmuo laikomas svarbiu. Šiuo darbu siekta ištirti 6–14 metų vaikų probleminio interneto naudojimo sąsajas su tėvų įsitraukimu į vaikų interneto naudojimą ir tėvų požiūriu į vaiko interneto naudojimą. Tyrimo dalyvių imtį sudarė 719 šešių–keturiolikos metų vaikų (amžiaus vidurkis 9,04 metų, 55,2 % imties – berniukai) turintys tėvai. Tėvai pildė Kompulsyvaus interneto naudojimo skalę (Meerkerk et al., 2009) vaikų probleminiam interneto naudojimui vertinti, atsakė į klausimus apie savo požiūrį į interneto poveikį vaiko sveikatai ir santykiams, apie savo įsitraukimą į vaiko interneto naudojimą, vaiko veiklas internete ir naudojimosi ekranais trukmę. Duomenys rinkti vykdant mokslinį projektą „Ilgalaikis ekranų poveikis vaikų fizinei ir psichikos sveikatai“, 2021 metų pavasarį. Gauti rezultatai parodė, kad vaikų probleminis interneto naudojimas (PIN) yra susijęs su vaikų amžiumi, bendra naudojimosi ekranais trukme, veiklomis internete ir tėvų požiūriu į interneto poveikį vaikų sveikatai ir santykiams. 6–10 metų amžiaus vaikų imtyje didesnį PIN prognozuoja berniuko lytis, ilgesnė naudojimosi ekranais trukmė, didesnis įsitraukimas į pramogas ir socialinės veiklos internete bei mažiau neigiamas tėvų požiūris į interneto pasekmes vaikų sveikatai ir santykiams. Panašiai 11–14 metų vaikų PIN prognozavo tie patys kintamieji, išskyrus socialinių veiklų dažnumą internete. Kintamųjų ryšiai analizuoti ir taikant struktūrinių lygčių modeliavimą: gauti modeliai papildo rezultatus, nurodydami netiesiogines sąsajas tarp tėvų požiūrio į internetą ir vaikų PIN abiejose amžiaus grupėse. Ir tik jaunesnių vaikų grupėje tėvų įsitraukimas netiesiogiai prognozuoja PIN
Kai kurios lietuviškos Mąstymo ir kalbos disfunkcijų skalės (MKDS) psichometrinės charakteristikos
Full text linkThought disorder is one of the main symptoms of schizophrenia, although signs of it are also found in other disorders, such as schizoaffective disorder or depression, so it is important to find the best ways to assess symptoms and use them to differentiate between different disorders. Thought and Language Dysfunction Scale (TALD) is one of the newest and empirically based instruments that can help assess not only objectively observed but also subjectively expressed signs of thought disorder in various mental illnesses. This article aims to analyse some psychometric characteristics of the Lithuanian version of TALD in different psychiatric disorders. 129 individuals participated in the study (73 men, 56 women, age M = 34.28, SD = 9.95), of which 39 had schizophrenia, 27 schizoaffective disorder, 31 depression diagnoses, and 32 belonged to the control group. Using exploratory and confirmatory factor analysis, four thought disorder symptom factors were confirmed, which reflect dimensions of positive, negative, objective, and subjective symptoms. The scale has appropriate reliability characteristics. The results of both the total score and the different dimensions are significantly higher in the clinical groups compared to the controls. The results of all dimensions and the overall assessment allow excellent separation of those who suffer from mental health disorders from those who not, and the objective positive symptoms can differentiate schizophrenia or schizoaffective patients from depression ones the most effectively. Although further research on psychometric properties is important, the instrument may be useful when used in conjunction with other research methods in the psychodiagnostics.Mąstymo sutrikimas yra vienas pagrindinių šizofrenijos simptomų, nors mąstymo sutrikimo požymių aptinkama ir kitų sutrikimų, pavyzdžiui, šizoafektinio sutrikimo ar depresijos, atveju. Todėl svarbu rasti geriausius būdus, kaip šiuos požymius fiksuoti ir panaudoti diferencijuojant skirtingus psichikos sutrikimus. Mąstymo ir kalbos disfunkcijų skalė (MKDS; Thought and Language Dysfunction Scale, TALD) yra viena naujausių ir empiriškai pagrįstų skalių, galinčių padėti įvertinti ne tik objektyviai matomus, bet ir subjektyviai išreiškiamus mąstymo sutrikimo požymius. Šiame straipsnyje siekiama analizuoti kai kurias lietuviškos MKDS versijos psichometrines charakteristikas skirtingų psichiatrinių sutrikimų atveju. Tyrime dalyvavo 129 asmenys (73 vyrai, 56 moterys, amžiaus M = 34,28, SD = 9,95), iš kurių 39 diagnozuota šizofrenija, 27 šizoafektinis sutrikimas, 31 depresija, o 32 priklauso palyginamajai grupei ir jiems sutrikimų nediagnozuota. Naudojant tiriamąją ir patvirtinamąją faktorinę analizes, patvirtinti keturi mąstymo sutrikimo požymių faktoriai, kurie atspindi pozityvių, negatyvių, objektyvių ir subjektyvių požymių dimensijas. Skalė pasižymi tinkamomis patikimumo charakteristikomis. Tiek bendro įverčio, tiek skirtingų dimensijų rezultatai reikšmingai didesni lyginant klinikines grupes su palyginamąja. Visų mąstymo sutrikimo dimensijų ir bendro įverčio rezultatai leidžia puikiai atskirti sergančiuosius psichikos sveikatos sutrikimais nuo nesergančiųjų, o šizofrenija ar šizoafektiniu sutrikimu sergančiuosius atskirti nuo depresija sergančių pacientų geriausiai leidžia objektyvių pozityvių požymių dimensija. Nors svarbūs tolesni psichometrinių charakteristikų tyrimai, skalė gali būti naudinga taikoma kartu su kitais tyrimo metodais psichodiagnostikos srityje
Ar žaidybinimas gali sumažinti darbinį stresą? Naujų darbuotojų tyrimas
Full text linkStarting a new position often brings significant stress. Amidst the adjustment to a new job, the increasing prevalence of gamification has revealed mixed effects on work-related factors, notably presenting an unclear impact on employee stress levels. Therefore, this article aims to explore the connection between gamification and occupational stress among new employees. The study involved 575 employees from various fields living in the United Kingdom or the United States who have been working in their new jobs for no longer than one year. The study utilized the Perceived Occupational Stress (POS) scale by Marcatto and colleagues (2021) and a questionnaire based on the GAMEFULQUEST model (Högberg, Hamari, and Wästlund, 2019) to evaluate the overall gameful experience in the work environment. Participants were also given descriptions of eight gamification elements and were asked to assess how frequently they encountered and engaged with these elements in their new roles. The obtained results showed that new employees’ limited interaction with gamification, marked by a low number of gamification elements, rare encounters, and low engagement, contributes to a prediction of higher stress experience. This trend was also observed with perceived challenges and competition in the workplace environment. Finally, gameful experiences related to guidance, social connectedness, accomplishments, and playfulness predicted lower stress scores.Naujo darbo pradžia neretai yra streso kupinas laikotarpis. Nepriklausomai nuo prisitaikymo naujoje pozicijoje iššūkių, naujokai darbinėje aplinkoje taip pat gali susidurti ir su populiarėjančiu žaidybinimu reiškiniu, kurio taikymas yra siejamas su nevienareikšmiais padariniais, įskaitant ir dviprasmišką poveikį darbiniam stresui. Atsižvelgiant į tai, šiuo tyrimu yra siekiama įvertinti sąsajas tarp žaidybinimo ir naujų darbuotojų streso lygio. Tyrime dalyvavo 575 darbuotojai iš Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų, savo naujame darbe dirbantys neilgiau nei vienerius metus. Tyrime buvo panaudota suvokto darbinio streso (POS) skalė (Marcatto et al., 2021) ir šiam tyrimui sukurtas klausimynas pagal GAMEFULQUEST modelį (Högberg et al., 2019) žaidiminių patirčių darbo aplinkoje vertinimui. Tiriamiesiems taip pat buvo pateikti 8 žaidybinimo elementų aprašymai, kurie turėjo būti įvertinti pagal susidūrimo su jais naujame darbe dažnumą ir įsitraukimo lygį. Gauti rezultatai parodė, kad darbuotojų minimali sąveika su žaidybinimo elementais, t. y. susidūrimas su mažesniu jų skaičiumi bei retesnis ir mažesnis įsitraukimas į juos, prognozuoja aukštesnį darbinio streso lygį. Ši tendencija buvo pastebėta ir suvokiant savo darbo aplinką kaip keliančią iššūkius ir tarpusavio varžymąsi. Galiausiai, tokios žaidiminės patirtys kaip kryptingumas, socialinis sutelktumas, pasiekimai ir žaismingumas nuspėjo žemesnius streso įverčius
MMPI-2 ir MMPI-2-RF validumo skalių galimybių aptikti psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją tyrimas
Full text linkThis article examined the responsiveness of the MMPI-2 and MMPI-2-RF validity scales to simulation and dissimulation of psychopathology. Two experiments were performed. The simulation study included 66 participants (33 in the control group and 33 in the experimental group, age M = 36.76, SD = 15.24) and the dissimulation study included 60 patients diagnosed with a mental disorder (30 in the control group and 30 in the experimental group, M = 40.32, SD = 15.79). In both experiments, all participants completed the MMPI-2 questionnaire. Participants in the control group were given standard instructions, while participants in the experimental groups received instructions to either simulate symptoms of mental disorders or present themselves as completely healthy. Differences in the expected direction of the MMPI-2 psychopathology scales between the experimental and control groups indicated that the study instruction had an effect on the responses of the study participants. The results of the comparison of the validity scales showed that the majority of the MMPI-2 and MMPI-2-RF scales respond to an attempt to provide false information about oneself. Estimates of validity scales were statistically significantly different between control and experimental groups in both simulation and dissimulation studies, and the difference effect was mostly large. The obtained results show that the MMPI-2 and MMPI-2-RF are able to successfully recognize the simulation and dissimulation of psychopathology, which can be of practical value to specialists who seek to differentiate subjects who answer honestly from those who are feigning during psychological assessment.Šiame straipsnyje buvo tikrinamas MMPI-2 ir MMPI-2-RF validumo skalių gebėjimas reaguoti į psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją. Buvo atlikti du eksperimentai. Simuliacijos tyrime dalyvavo 66 dalyviai (33 kontrolinėje grupėje ir 33 eksperimentinėje grupėje, amžius M = 36,76, SD = 15,24), o disimuliacijos tyrime dalyvavo 60 psichikos sutrikimo diagnozę turinčių pacientų (30 kontrolinėje grupėje ir 30 eksperimentinėje grupėje, M = 40,32, SD = 15,79). Abiejuose eksperimentuose visi dalyviai pildė MMPI-2 klausimyną. Kontrolinės grupės dalyviams buvo pateikiamos standartinės instrukcijos, o eksperimentinių grupių dalyviai gavo instrukcijas, nurodančias simuliuoti psichikos sutrikimų simptomus arba pateikti save kaip visiškai sveikus. MMPI-2 skalių, skirtų vertinti psichopatologijai, numatomos krypties skirtumai tarp eksperimentinių ir kontrolinių grupių parodė, kad tyrimo instrukcija turėjo poveikio tyrimo dalyvių atsakymams. Validumo skalių palyginimo rezultatai parodė, kad didžioji dalis MMPI-2 ir MMPI-2-RF skalių reaguoja į bandymą pateikti melagingą informaciją apie save. Validumo skalių įverčiai kontrolinėse ir eksperimentinėse grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi ir tiriant simuliaciją, ir disimuliaciją, o skirtumo efektas dažniausiai buvo didelis. Gauti rezultatai rodo, kad MMPI-2 ir MMPI-2-RF geba sėkmingai atpažinti psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją, o tai gali turėti praktinės vertės specialistams, siekiantiems psichologinio vertinimo metu diferencijuoti sąžiningai atsakinėjančius tiriamuosius nuo meluojančiųjų
Kalbėjimo ir nutylėjimo apie savo psichikos sveikatos sutrikimą patyrimas
Full text linkAlthough disclosure of one’s experience of mental disorders is an important factor in the recovery process, this topic is not well understood or studied in scientific research. This study seeks to describe and analyse the experience of disclosing and concealing information about mental disorders. The participants were 5 men and 5 women (age 24–53) experiencing a form of mental disorder and receiving treatment for at least one year. Data was collected through semi–structured interviews and analysed using thematic analysis. The results showed that the decision to disclose information about one’s mental disorder is motivated by the desire to make oneself feel better, the need to justify oneself, and as a way to educate others. In contrast, concealment is used as a way to avoid stigmatising reactions and inflicting discomfort in other people. Our study results reflect a tendency among the participants to be selective about the information disclosed as well as the people it is disclosed to; however, the latter aspects of disclosure are open to change throughout time. Finally, participants in the study reported the positive value of both disclosing and concealing information about their mental disorder. The results of this study contribute to a better understanding of disclosure and concealment of one’s mental disorder and may be useful for those who interact with or provide support to people with mental disorders.Nors informacijos apie psichikos sutrikimą atskleidimas yra svarbus veiksnys sveikimo procese, mokslinėje literatūroje ši tema yra nepakankamai ištirta. Šio straipsnio tikslas – aprašyti ir išanalizuoti kalbėjimo ir nutylėjimo apie savo psichikos sutrikimą patyrimą. Tyrime dalyvavo 5 vyrai ir 5 moterys (24–53 m.), ne trumpiau nei vienerius metus patiriantys diagnozuotą psichikos sutrikimą ir nuo jo besigydantys. Pusiau struktūruoto interviu būdu surinkti duomenys buvo analizuojami taikant teminės analizės metodą. Rezultatai parodė, kad sprendimą atskleisti informaciją apie savo psichikos sutrikimą skatina siekis tokiu būdu padėti sau pasijausti geriau, poreikis pasiteisinti ir noras savo pasidalinimu šviesti kitus. Kita vertus, nutylėjimą skatina noras išvengti stigmatizuojančios reakcijos ir nemalonių jausmų sukėlimo kitiems. Išryškėjo tendencija selektyviai pasirinkti, kam ir kokią informaciją atskleisti, o laikui bėgant atsiverti daugiau. Galiausiai, tyrimo dalyviai nurodė teigiamą tiek kalbėjimo, tiek nutylėjimo apie savo psichikos sutrikimą reikšmę. Šio tyrimo rezultatai prisideda prie geresnio informacijos apie savo psichikos sutrikimą atskleidimo ir nutylėjimo supratimo ir gali būti naudingi tiems, kurie susiduria su psichikos sutrikimais sergančiais žmonėmis ar teikia jiems pagalbą
