Psichologija
Not a member yet
833 research outputs found
Sort by
„Miręs asmeniniame gyvenime tampu išmintingesnis pagalboje kitam“: psichoterapeutų artimųjų netekčių patyrimo reikšmė darbe su psichoterapijos klientais
Full text linkThe article presents the significance of the experience of bereavement for psychotherapists in their therapeutic work. This issue has not been studied much in the world and has not been raised in Lithuania yet. Paradoxically, the „psychotherapist working on his/her own“ has not been an interesting object of research so far, and so far researchers are mainly interested in the effectiveness of the psychotherapy, the question how psychotherapist feels after the crisis experience and how it affects his/her work remains in the shadows. Thus, the aim of the research presented in this paper is to uncover and systematically describe the implications of psychotherapists’ experience of bereavement for their work with psychotherapy clients. A qualitative research strategy was chosen for the study, data were collected using in-depth semistructured interviews, and analysed using Thematic Analysis. Seven psychotherapists who had experienced the loss of a loved one during the course of their psychotherapeutic work participated in the study. Three themes and seven subthemes were identified in the study, revealing the multilayered nature of experiences in their psychotherapeutic work. Although all the psychotherapists had integrated the loss of a loved one in one way or another and felt personally grown up, this had undoubtedly left traces in their therapeutic work and was experienced as a personal and professional challenge.Straipsnyje pristatoma psichoterapeutų netekčių artimoje aplinkoje patyrimo reikšmė jų terapiniame darbe. Šis klausimas kol kas mažai tyrinėtas pasaulyje, o Lietuvoje vis dar nebuvo keliamas. Paradoksalu yra tai, kad psichoterapeutas, dirbdamas „savimi“, lig šiol nėra įdomus mokslinių tyrimų objektas, kol kas tyrėjus daugiausia domina tai, kiek psichoterapeutas efektyviai dirba, koks yra jo atliekamos psichoterapijos efektyvumas, o kaip jis jaučiasi po krizinių išgyvenimų ir kaip tai atsiliepia jo darbui, lieka šešėlyje. Taigi šiame straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – atskleisti ir sistemiškai aprašyti psichoterapeutų netekčių artimoje aplinkoje patyrimo reikšmę jų darbui su psichoterapijos klientais. Tyrimui pasirinkta kokybinė tyrimo strategija, duomenys buvo rinkti naudojant giluminį pusiau struktūruotą interviu ir analizuojami teminės analizės metodu. Tyrime dalyvavo septyni psichoterapeutai, patyrę artimojo netektį psichoterapinio darbo laikotarpiu. Tyrime buvo išskirtos trys temos ir septynios potemės, atskleidžiančios psichoterapeutų patirčių daugiasluoksniškumą jų psichoterapiniame darbe. Nors visi psichoterapeutai vienaip ar kitaip integravo artimojo netektį ir jautėsi asmeniškai paaugę, ji neabejotinai paliko pėdsakų jų terapiniame darbe ir buvo išgyvenama kaip asmeniniai ir profesiniai iššūkiai
Polinkio tikėti sąmokslu, asmenybės bruožų, streso įveikos strategijų ir psichologinės gerovės sąsajos
Full text linkConspiracy theories and people’s tendency to believe them have recently attracted a great deal of scientific attention because of the widespread nature of conspiracy beliefs, their potential to influence people’s behaviour and endanger public safety. To understand what leads people to believe in conspiracies, it is important to consider both intrinsic personal factors as well as external, learned factors that are related to the person’s environment. This study aims to explore which psychological factors contribute directly and indirectly to the propensity to believe conspiracy theories. The study involved 173 participants (80.3% women). The age of the participants ranged from 18 to 70 years (M = 33.34; SD = 14.62). The Conspiracy mentality scale was used to measure the subjects’ general tendency to believe in conspiracy theories. The participants’ Big Five personality traits, psychological well-being, and stress coping strategies were also assessed. The results of linear regression and path analysis show that the propensity to believe in conspiracy theories is directly predicted by social well-being, religion and avoidance coping which are used to reduce stress. In addition, conspiracy mentality has been found to be indirectly predicted by personality traits of extraversion and neuroticism, through social well-being and avoidance coping; in addition, path analysis revealed direct associations between the tendency to believe in conspiracy and extraversion. Skepticism (one of conspiracy mentality subscales) is directly predicted by avoidance coping strategy. Extraversion predicts propensity to believe conspiracy theories directly and – together with neuroticism – indirectly through social well-being and avoidance coping.Sąmokslo teor ijos ir žmonių polinkis jomis patikėti pastaruoju metu itin patraukė mokslininkų dėmesį dėl to, kad patikėjimas sąmokslu yra gana plačiai paplitęs, gali daryti įtaką žmonių elgesiui ir kelti pavojų visuomenės saugumui. Siekiant suprasti, kas paskatina žmones patikėti sąmokslu, svarbu atsižvelgti tiek į vidinius asmenybės veiksnius, tiek į išorinius, išmoktus veiksnius, kurie susiję su asmenį supančia aplinka. Šiame tyrime siekiama išsiaiškinti, kokie psichologiniai veiksniai tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie polinkio patikėti sąmokslo teorijomis paaiškinimo. Tyrime dalyvavo 173 asmenys (80,3 % moterų). Tiriamųjų amžius svyravo nuo 18 iki 70 metų (M = 33,34; SD = 14,62). Siekiant įvertinti bendrą tiriamųjų tendenciją patikėti sąmokslu, buvo naudojama Polinkio tikėti sąmokslu skalė. Taip pat buvo įvertinti tiriamiesiems būdingi Didžiojo penketo asmenybės bruožai, psichologinė gerovė ir jų taikomos streso įveikos strategijos. Atliktos regresinės ir kelių analizės rezultatai rodo, kad polinkį patikėti sąmokslo teorijomis tiesiogiai prognozuoja socialinė gerovė ir religijos bei vengimo įveikos strategijos, taikomos stresui mažinti. Polinkį tikėti sąmokslu netiesiogiai prognozuoja ir ekstraversijos bei neurotiškumo asmenybės bruožai, veikdami per socialinę gerovę ir vengimo įveiką; šios analizės metu taip pat atsiskleidė tiesioginės polinkio tikėti sąmokslu ir ekstraversijos sąsajos. Skepticizmą (vieną iš polinkio tikėti sąmokslu subskalių) tiesiogiai prognozuoja vengimo įveikos strategija. Ekstraversija polinkį tikėti sąmokslu prognozuoja tiek tiesiogiai, tiek kartu su neurotiškumu netiesiogiai, per socialinę gerovę ir vengimo įveiką
Pusiau struktūruotas interviu asmenybės funkcionavimo vertinimui STiP-5.1: lietuviškosios versijos psichometrinių savybių tyrimas paauglių imtyje
Full text linkIn recent years the dimensional approach in personality pathology has gained prominence and the level of personality functioning (LPF) has emerged as the primary criterion of personality disorder. LPF is defined as functioning of self- and interpersonal processes encompassing the continuum from adaptive to impaired. Recognizing that the early intervention is crucial for personality disorder, reliable and valid diagnostic methods are necessary for identifying the risk of personality pathology during adolescence. The Semi-Structured Interview for Personality Functioning (STiP-5.1) has shown good psychometric properties among adults, yet has been little researched in adolescents. The aim of this study is to evaluate the psychometric properties of the Lithuanian version of STiP-5.1 in a sample comprising adolescents receiving mental health services and typical (normative) development. The study involved 178 adolescents (aged 11–18; clinical (n = 104) and normative (n = 74) groups). Besides the Semi-Structured Interview for Personality Functioning (STiP-5.1), other measures to assess self-reported level of personality functioning, borderline personality features, and maladaptive personality traits along with measures of psychopathological symptoms, including internalizing and externalizing difficulties, were used. The findings suggest a unidimensional structure of STiP-5.1. High internal consistency and good inter-rater reliability for the overall STiP-5.1 scale were found along with results indicating strong associations between STiP-5.1 and other personality pathology measures in support for construct validity. The instrument differentiated between the normative development and clinical samples with large effect size. In conclusion, the results reveal adequate psychometric characteristics of the Lithuanian version of STiP-5.1 supporting its potential application with adolescents experiencing mental health difficulties.Pastaraisiais metais įsitvirtinant dimensiniam asmenybės patologijos diagnostikos modeliui, pagrindiniu asmenybės sutrikimo kriterijumi tampa asmenybės funkcionavimo lygis, apibrėžiamas kaip savasties ir tarpasmeninių procesų funkcionavimas nuo adaptyvaus iki sutrikusio. Pripažįstant, kad ankstyva intervencija yra labai svarbi asmenybės sutrikimui, patikimi ir validūs diagnostikos metodai yra būtini asmenybės patologijos rizikos nustatymui paauglystėje. Pusiau struktūruotas interviu asmenybės funkcionavimo vertinimui (STiP-5.1) suaugusiųjų imtyse parodė geras psichometrines savybes, tačiau jis mažai tyrinėtas tarp paauglių. Šio tyrimo tikslas yra įvertinti STiP-5.1 lietuviškosios versijos psichometrines savybes paauglių, gaunančių psichikos sveikatos paslaugas, ir tipiškos (normatyvinės) raidos imtyse. Tyrime dalyvavo 178 paaugliai (11–18 metų; klinikinė (n = 104) ir tipiškos raidos (n = 74) grupės). Greta STiP-5.1 buvo taikomi savistata grindžiami metodai įvertinti asmenybės funkcionavimo lygį, ribinės asmenybės ir neadaptyvius asmenybės bruožus, taip pat psichopatologinių simptomų, tokių kaip internalūs ir eksternalūs sunkumai, lygį. Rezultatai atskleidžia vieno faktoriaus, t. y. viendimensę, STiP-5.1 struktūrą bendroje tiriamųjų imtyje. Nustatytas bendros STiP-5.1 skalės didelis vidinis patikimumas ir geras vertintojų tarpusavio suderintumas. Rezultatai atskleidžia stiprius ryšius tarp STiP-5.1 ir kitų asmenybės patologijos riziką matuojančių kintamųjų, o tai pagrindžia konstrukto validumą. Skalė patikimai diferencijuoja normatyvinės raidos ir klinikinės paauglių grupių asmenybės funkcionavimo lygį ir šis skirtumas pasižymi dideliu efekto dydžiu. Apibendrinant – rezultatai rodo, kad STiP-5.1 lietuviškosios versijos psichometrinės charakteristikos tinkamos, paremia jos taikymą paaugliams, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų
Vairavimo stiliaus prognostinė analizė: demografinių ir kognityvinių veiksnių reikšmė
Full text linkThis study aimed to compare four driving styles among professional and non-professional Lithuanian drivers and to assess the significance of demographic and cognitive factors in predicting investigated driving styles. The study included data from 446 nonprofessional drivers (mean of age 32.6 years) and 200 professional drivers (mean of age 47.7 years) in Lithuania. The research questionnaire comprised demographic data and self-report instruments for driving styles road risk perception and driving skills (perceptual-motor and safety) assessment. An interactive, video-based hazard prediction test was used to evaluate road hazard perception skills. The study results showed that professional drivers possess a more aggressive and more careless driving style, while nonprofessional drivers exhibited a more anxious driving style. It was found that longer driving experience, better self-assessed perceptual-motor skills, but poorer self-reported safety driving skills, were significant predictors for a driving style associated with a careless as well as with aggression, demonstrated among younger drivers. A poorer self-assessment of perceptual-motor driving skills was significantly associated with an anxious driving style among both professional and nonprofessional drivers with more driving experience. Finally, this study revealed that a safe driving style is significantly predicted by greater self-assessed perceptual-motor and safety driving skills.Šiuo tyrimu buvo siekiama palyginti keturis vairavimo stilius ir įvertinti, kokie demografiniai ir kognityviniai veiksniai yra reikšmingi prognozuojant skirtingus profesionalių ir neprofesionalių vairuotojų vairavimo stilius. Tyrime dalyvavo 446 neprofesionalūs (vidutinis amžius 32,6 m.) ir 200 profesionalių (vidutinis amžius – 47,7 m.) Lietuvos vairuotojai. Tyrimo klausimyną sudarė demografiniai klausimai ir savižina grįstas, keturis vairavimo stilius įvertinantis, daugiadimensis vairavimo stilių klausimynas. Tyrime taip pat naudotas interaktyvus pavojaus kelyje suvokimo įgūdžių testas ir savižina grįsti rizikos kelyje suvokimo įgūdžius bei vairavimo įgūdžius (percepcinius-motorinius ir saugos) vertinantys įrankiai. Tyrimo rezultatai parodė, kad profesionaliems vairuotojams būdingesnis agresyvus ir nerūpestingas vairavimo stilius, o neprofesionaliems vairuotojams būdingesnis nerimastingas vairavimo stilius. Nustatyta, kad didesnis vairavimo stažas, geresnis savo percepcinių-motorinių, bet prastesnis saugaus vairavimo įgūdžių vertinimas reikšmingai siejasi su nerūpestingu ir jaunesnių vairuotojų demonstruojamu agresyviu vairavimo stiliumi. Prastesnis savo percepcinių-motorinių vairavimo įgūdžių vertinimas reikšmingai siejasi tiek su profesionalių, tiek su neprofesionalių, daugiau vairavimo stažo turinčių vairuotojų nerimastingu vairavimo stiliumi. Galiausiai, šiuo tyrimu nustatyta, kad saugų vairavimo stilių reikšmingai prognozuoja subjektyviai geriau vertinami savo percepciniai-motoriniai ir saugaus vairavimo įgūdžiai
Fenomenologinė nuostata aprašomuosiuose fenomenologiniuose psichologiniuose tyrimuose
Full text linkPhenomenological approach is one of the leading approaches in the practice of qualitative psychological research. Two perspectives can be distinguished in it: descriptive phenomenology and interpretive phenomenology. A researcher intending to apply a phenomenological strategy is expected to be able to practice the phenomenological attitude, which plays a key role both in the process of data collection and analysis. This article focuses on the field of descriptive phenomenology based on E. Husserl’s philosophy and represented by A. Giorgi and F. Wertz in the context of phenomenological psychology. The purpose of the article is to reveal the essential characteristics of the phenomenological attitude, to unfold theoretical emphases and to provide certain practical insights for those researchers who decided to conduct a descriptive phenomenological study. Literature analysis is used to achieve the goal. The phenomenological attitude is described using two contexts – E. Husserl’s phenomenological philosophy and the phenomenological psychology based on its assumptions – briefly presenting both, revealing their connections and distinguishing features.Fenomenologinė prieiga yra viena pagrindinių kokybinių psichologinių tyrimų praktikoje. Joje galima skirti dvi perspektyvas: aprašomąją fenomenologiją ir interpretacinę fenomenologiją. Iš tyrėjo, ketinančio taikyti fenomenologinę strategiją, tikimasi gebėjimo vadovautis fenomenologine nuostata, kurios vaidmuo yra esminis tiek renkant tyrimo duomenis, tiek juos analizuojant. Šis straipsnis orientuotas į E. Husserlio filosofija grindžiamos aprašomosios fenomenologijos lauką, kurį fenomenologinės psichologijos kontekste reprezentuoja A. Giorgi ir F. Wertzas. Tikslas yra atskleisti esmines fenomenologinės nuostatos charakteristikas, išskirti teorinius akcentus ir pateikti tam tikras praktines įžvalgas tyrėjams, nusprendusiems atlikti aprašomąjį fenomenologinį tyrimą. Tikslui pasiekti naudojama literatūros analizė. Fenomenologinė nuostata apibūdinama pasitelkiant du kontekstus – E. Husserlio fenomenologinę filosofiją ir jos prielaidomis grindžiamą fenomenologinę psichologiją – glaustai pristatant abu bei parodant jų sąsajas ir skiriamuosius bruožus
„Neprisibelsi ir nepasišnekėsi apie tai“: psichikos sveikatos specialistų sunkumai teikiant pagalbą asmenims, kurie vėliau nusižudė
Full text linkAccessible and effective mental health services for people at risk of suicide are one of the cornerstones of suicide prevention. However, some people suicide while receiving such help, and it is important to understand the reasons for this. In the absence of a direct way to reveal the experiences of people who have received services and subsequently suicided, the professionals providing mental health services are an important source of information on this process. The main aim of this study was to describe the main difficulties experienced by professionals supporting people who later suicided. The sample included 15 mental health professionals (7 psychiatrists, 6 medical psychologists, and 2 social workers) who experienced patient suicide. The data were collected using semi-structured interviews, which were then analysed using thematic analysis. The following themes were identified in the stories of the participants: lack of collaboration from the patient, specific topics that were challenging to work with, treatment limitations, difficulties in assessing suicide risk, reactions experienced when working with the suicidal patient, and the role of the patient’s relatives. Therefore, the results of this study speak about the challenge of being with a patient in a suicidal crisis, who is not inclined to accept help, while bearing the limitations of the system and oneself as a specialist. This causes intense experiences of helplessness and anger.Prieĩnamos ir efektỹvios psichikos sveikatos specialistų paslaugos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims yra viena iš svarbiausių savižudybių prevencijos dalių. Visgi kai kurie žmonės nusižudo net ir suteikus ar teikiant tokią pagalbą, tad svarbu suprasti to priežastis. Nesant tiesioginio būdo atskleisti paslaugas gavusių ir vėliau nusižudžiusių asmenų patirtis, jiems teikę pagalbą specialistai yra svarbus informacijos apie pagalbos teikimo procesą tokiais atvejais šaltinis. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo atskleisti didžiausius sunkumus, kurių specialistai patyrė teikdami pagalbą asmenims, kurie vėliau nusižudė. Tyrime dalyvavo 15 psichikos sveikatos specialistų (7 gydytojai psichiatrai, 6 medicinos psichologai ir 2 socialiniai darbuotojai), patyrusių paciento savižudybę. Tyrimo duomenys surinkti naudojant pusiau struktūruotus interviu, analizė atlikta remiantis teminės analizės metodu. Tyrimo dalyvių pasakojimuose apie darbą su pacientais, kurie vėliau nusižudė, išsiskyrė šios temos: paciento nebendradarbiavimas, paciento sunkumai, su kuriais buvo sunku dirbti, gydymo ribotumai, savižudybės rizikos vertinimo sunkumai, specialisto reakcijos dirbant su pacientu ir paciento artimųjų vaidmuo. Tad šio tyrimo rezultatai kalba apie sunkumus išbūti su savižudybės krizę patiriančiu pacientu, kuris pats sunkiai linkęs priimti pagalbą, kartu atsiremiant į savo galimybių ir sistemos ribotumus, kas kelia intensyvius bejėgiškumo, pykčio išgyvenimus