Psichologija
Not a member yet
833 research outputs found
Sort by
Vienetinio ir grupinio atvejų neuropsichologinių tyrimo planų pranašumai ir trūkumai
No full textIn this essay, the advantages and disadvantages of single case and group study research design methodologies are discussed. The arguments supporting one or the other study design are introduced relying on most prominent scientific opinions in the field. The terms of single and double dissociation are introduced. Examples from relevant neuropsychological studies are provided in order to illustrate the use of case and group study methodologies for single and double dissociation. The two study designs are shown to deal with single and double dissociations in their own way and to contribute significantly to the advancement of neuropsychological sciences. It is concluded that the research design method selected should be tailored to deal with the specific problems raised by the nature of the question under research and fit in the realm of the chosen cognitive theory.Šis apžvalginis straipsnis skirtas vienetinio (single case study) ir grupinio (group study) atvejų neuropsichologinių tyrimo planų (design – schemų) pranašumams ir trūkumams analizuoti. Straipsnyje perteikiami žinomų autorių požiūriai į vienetinio ir grupinio atvejų tyrimų planus, jų pranašumus ir trūkumus, naudojant viengubo atsiejimo (single dissociation) ir dvigubo atsiejimo (double dissociation) schemas. Pateikiama vieną ar kitą tyrimo planą palaikančių klasikinių ir šiuolaikinių tyrimų pavyzdžių, kaip vienetinio ir grupinio atvejų tyrimų planai gali būti kiekvienas savitai naudojami viengubo ir dvigubo atsiejimo schemose. Apžvalgoje iliustruojama, kaip abu tyrimo planai, jei naudojami tinkamame kontekste, gali savitai prisidėti prie neuropsichologijos mokslo žinių gausinimo. Apžvalga baigiama rekomendacija tyrėjui, kad, įsigilinus į neuropsichologinių tyrimų planų pranašumus ir trūkumus, reikėtų rinktis tokią tyrimo plano kombinaciją, kuri derėtų su tyrėjo pažiūras atitinkančia kognityvia teorija ir būtų tinkamiausia atsakyti į planuojamo tyrimo klausimą
Paauglių aktyvumas vs pasyvumas interneto socialiniame tinkle „Facebook" ir sąsajos su jaučiamu vienišumu bei asmenybės bruožais
Get PDFWith the growing popularity of Internet communication among adolescents, the Internet has become an important social context of their development. Recent data have revealed that there are already are over 1 million Facebook users in Lithuania; one-fifth of Facebook users consists of adolescents 13–17 years old. Investigators have assumed that one of the main reasons encouraging individuals to use social network websites is to facilitate psychosocial problems such as loneliness. Scientists are discussing the Internet possibilities to extend the limits of real communication or to take its place. The aim of this investigation was to reveal the features of adolescents’ use of the social networking website Facebook and its relations with loneliness and personality traits. The study included 175 adolescents, age 13 to 18 years (M = 15.4; SD = 1.102). They filled in a questionnaire on the use of social website Facebook, UCLA loneliness scale (version 3; Russell, 1996), the personality traits questionnaire NEO-FFI (Costa and McCrae, 1992). The results show that 81.1% of teens are users of the social network site Facebook and spend very much time on Facebook, publishing a lot of personal information in the web profiles without paying due attention to privacy preservation. On the website, adolescents accumulate large amounts of “friends”, although relationship transfer from the reality to the Internet prevails. The study revealed two main activity types: socially proactive and socially passive. The results also show that the personality traits have an impact on teenagers’ behaviour on Facebook: neurotic teenagers’ activity on Facebook is socially passive; extraverted adolescents support the social enhance attitude, but they are not enough to communicate online and tend to actually meet people that first were met on Facebook. Teenagers with a highly expressed consciousness, in general, are not active Facebook users, and do not try to compensate for their loneliness by using the social network website Facebook. Very lonely teenagers show a socially passive activity, or a passive activity dominates, or in combination with a social activity. At the time, loneliness decreases, depending on how much time per day adolescents use the Facebook website.Didėjant internetinės komunikacijos pritaikymo populiarumui, internetas tapo svarbiu socialiniu paauglių raidos kontekstu. Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje „Facebook’o“ vartotojų yra jau daugiau kaip 1 mln., o penktadalis jų – 13–17 metų paaugliai. Naudojimosi socialiniais tinklais motyvus nagrinėję tyrėjai teigia, kad pagrindinis motyvas, skatinantis individus naudotis interneto socialiniais tinklais, yra poreikis palengvinti psichosocialines problemas, pavyzdžiui: vienišumą, tačiau nesutariama, ar internetas praplečia realaus bendravimo ribas, ar užima jo vietą, ar padeda išspręsti individo psichosocialines problemas, ar sukelia naujų problemų. Šio tyrimo tikslas – ištirti paauglių naudojimosi interneto socialiniu tinklu „Facebook“ pobūdžio sąsajas su jaučiamu vienišumu bei asmenybės bruožais. Tyrime dalyvavo 175 paaugliai, kurie mokosi 8–10 klasėse. Tiriamųjų amžius nuo 13 iki 18 metų (M = 15,44; SD = 1,102). Tiriamieji pildė anketą apie naudojimąsi interneto socialiniu tinklu „Facebook“, ULCA vienišumo skalę (3 versija, Russell, 1996), Asmenybės bruožų klausimyną NEO-FFI (Costa and McCrae, 1992). Tyrimo rezultatai parodė, kad „Facebook“ socialiniame tinkle yra užsiregistravę 81,1 procento tirtų paauglių, kurie tam tinklui skiria labai daug savo laiko, skelbia daug asmeninės informacijos tinklo profiliuose, nepakankamai dėmesio skirdami privatumo išsaugojimui. „Facebook’e“ paaugliai susiranda daug „draugų“, nors vyrauja santykių perkėlimas iš realybės į internetą. Tyrimas parodė, kad paauglių veikla tinkle yra dvejopo pobūdžio: socialiai aktyvi ir socialiai pasyvi. Asmenybės bruožai taip pat turi įtakos paauglių elgsenai: neurotiškų paauglių veikla „Facebook“ tinkle yra socialiai pasyvaus pobūdžio; ekstravertiškiems paaugliams neužtenka tik internetinio bendravimo, todėl jie linkę realiai susitikti su žmonėmis, su kuriais susipažino tame tinkle; paaugliai, kurių stipriai išreikštas sąmoningumo bruožas, yra neaktyvūs „Facebook’o“ naudotojai, o tarp vienišumo jausmą išgyvenančių paauglių labai išryškėjo socialiai pasyvios veiklos
Netinkamą elgesį patyrusių vaikų atsparumas: empirinių studijų metaanalizė
No full textoai:ojs.www4063.vu.lt:article/809The growing field of empirical studies on child’s resilience encouraged us to conduct a meta-analysis in order to integrate the findings across studies targeted at child’s adaptive functioning after experiences of maltreatment. In face of substantial and unbiased empirical evidence (published in scientific databases before 2010), research questions were raised about extant verifiable explanatory knowledge as well as implications for countries just starting such research. Domain-specific resources accounted for the majority of attributes of resilience. The aim of the study was to investigate the attributes of a child’s positive functioning in face of maltreatment. We used the Comprehensive Meta-Analysis V2 software program and applied the guidelines for psychometric meta-analysis. Attributes of resilience were treated as moderator variables and assigned to one of three categories according to the framework of the study, namely, individual characteristics (classified through the domains of child cognition, self-perception and temperament / personality traits), characteristics of Interpersonal relatedness (domain of close relationships within family, domain of relations outside family, i. e. connectedness with peers and other competent adults), and characteristics of Community. Our findings suggest that a child’s individual characteristics are somewhat more related to resilience than his / her interpersonal relations or the setting of a community network. The overall effect sizes are small, the total number of participants is 19 300. Empirical evidence does not support the linear increase of resilience with the child’s age. At present, the measurement is of crucial importance for studies of resilience considered as a dynamic characteristic of functioning. In the studies of early childhood development, it is difficult to differentiate between correlates of post facto resiliency outcomes and attributes of age-appropriate positive functioning. Statements can be made only with regard to the overall quality of life of a child.Vaikų psichologinio atsparumo tyrimų gausa paskatino mus atlikti metaanalizę, apibendrinančią iki 2010 m. atliktų empirinių studijų rezultatus. Iki šiol nėra vienodo teorinio supratimo apie veiksnius, nulemiančius netinkamą elgesį patyrusių vaikų sėkmingą psichologinį prisitaikymą ir praktinių to įrodymų. Tyrimo klausimais siekta išsiaiškinti, kokie kintamieji – individualios vaiko savybės, tarpasmeniniai saitai ar bendruomenės kontekstas – labiausiai siejami su psichologinio atsparumo išraiška iki šiol atliktuose tyrimuose. Empirinių studijų, nagrinėjusių 19 300 vaikų psichologinį atsparumą, rezultatus apibendrinome programine įranga (Comprehensive Meta-Analysis V. 2), papildomai taikydami psichometrinės metaanalizės kriterijus. Kodavome šešis vaiko ir jo aplinkos kintamuosius, svarbius psichologinio atsparumo išraiškai. Metaanalizė išryškino, kad visų kintamųjų efektų dydžiai yra maži, tik individualaus konteksto kintamieji kiek stipriau susiję su psichologinio atsparumo išraiška. Išsami anksčiau atliktų studijų apžvalga mums leidžia manyti, kad iki šiol atliktų tyrimų metodologija neatspindi dinaminės psichologinio atsparumo esmės. Ankstyvosios vaikų psichologinės raidos tyrimams nuolat kyla uždavinys rasti takoskyrą tarp amžiaus tarpsniui būdingo sėkmingo funkcionavimo ir psichologinio atsparumo patyrus netinkamą elgesį. Iki 2010 m. atliktų vaiko psichologinio atsparumo tyrimų aiškinamąją galią riboja nepakankamas dėmesys bendrajam vaiko raidos kontekstui
Asmenų, besikreipiančių dėl ortognatinių veido operacijų, pasitikėjimo savimi, lyginimosi ir perfekcionistinių siekių Aš reprezentacijos
Get PDFInterest in the psychological factors involved in malocclusion appeared thirty years ago. The most frequent aspect of research is self-evaluation. However, up to date, there are no empiric half-structured interview investigations with subjects of this group, in which manifestations of confidence, comparison, and perfectionistic aspirations would be explored wider and in more detail. No studies with orthognathic subjects were conducted in Lithuania, so we hope the data of our research will help to fill this gap. Seventy-three subjects with some kind of malocclusion were involved. The research lasted from 2006 to 2010. Self-representations were investigated by means of a half-structured interview based on self-in-relation theory. Self-representations of the past, presents and future were explored, three significant others (mother, father, and best friend) were distinguished. A qualitative analysis of self-representations was conducted, and six categories were singled out. Self- representations of comparison were estimated considering the ideal and standards of the self, peer, father, mother, or partner. The assessments were divided into positive and negative. The subjects were grouped and compared according to parents’ relationship experience, age group, education, taunting experience.The data suggest that in subjects just before the surgery statistically significant changes occurred according to taunting experience; positive comparison representations diminished, more of statistically significant differences between the standpoints of mother and father self-representations showed up, unconfident representations increased. Based on the research results, we can predicate that the biggest risk pre-operative group comprised subjects with taunting experience and subjects with the experience of violence in the family, as these subjects expressed most negative self-representations of distrust and comparison. These subjects expressed statistically significantly more adolescent and actual distrust in mother representations. Comparison of data according to subjects’ age has revealed that subjects of the oldest group most of all seek to meet health, appearance, and profession perfectionist standards. Subjects of the youngest group most often compare themselves with standards of peers and father. Subjects aged 26–30 years after the surgery statistically significantly expect to be more satisfies with one’s own appearance. While comparing subjects according to education, appearance, self-representations of knowledge, and comprehension diverged. Self- representations of confidence/distrust and perfectionistic aspirations were most expressed in adolescent and actual time spans, while manifestations of comparison were expressed in all life spans.Straipsnyje pristatomi 73 asmenų prieš ortognatinę operaciją penkių kategorijų – fizinio Aš (išvaizdos, sveikatos, grožio, atvaizdo), santykių, žinių ir supratimo, profesijos, laisvalaikio – pasitikėjimo / nepasitikėjimo savimi, lyginimosi ir perfekcionistinių siekių Aš reprezentacijų duomenys, gauti pusiau struktūruoto interviu metodu. Aš reprezentacijų kategorijos išskirtos atlikus kokybinę empirinės medžiagos analizę. Lygintos tiriamųjų grupės suskirstytos remiantis objektyvia (amžius, išsilavinimas) ir subjektyvia (pagal santykių su tėvais ir patyčių patyrimą) informacija. Prieš operaciją visi tiriamieji yra susirūpinę santykiais – nepasitiki ir neigiamai lygina save su bendraamžiais, o po operacijos labiausiai tikisi atitikti dabarties patrauklios išvaizdos ir geros sveikatos standartus
Hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų intelekto struktūra
Get PDFThe Wechsler Intelligence Scale for Children – Third edition (WISC-III) has been widely used to assess the intellectual abilities of children with hyperkinetic disorders by both researchers and practitioners. The characteristic features of the WISC-III profile of this clinical group have been described by several authors (Anastopoulos et al., 1994; Assessmany et al., 2001; Snow and Sapp, 2000; Mayes and Calhoun, 2006; Ek et al., 2007). However, the issue of the WISC-III construct validity in this particular clinical group was scarcely addressed. It remains possible that in hyperkinetic children with poor attention this long and attention-demanding test measures other constructs than in general population. The objective of this study was to examine the structure of intelligence in primary school children diagnosed with hyperkinetic disorders. 29 children (23 boys and 6 girls) aged seven to ten years, participated in the study. All the children were diagnosed with a hyperkinetic disorder, and ten of them had a comorbid diagnosis of specific learning disabilities. The participants of the study completed the Lithuanian version of the Wechsler Intelligence Scale for Children – Third edition (WISC-III) (2002). The Confirmatory factor analysis confirmed the construct validity of WISC-III when used in hyperkinetic children: one factor model (general intelligence) fits the data satisfactorily, while two factor (Verbal IQ, Performance IQ) and four factor (Verbal Comprehension, Perceptual Organisation, Freedom from Distractibility, Processing Speed) models fit the data very well. However, the exploratory factor analysis revealed a different factor structure without the Processing Speed factor, more similar to WISC-R. It also showed that Object Arrangement is a problematic subtest when used with hyperkinetic children as it does not fit with any of the three factors. We suggest that its performance could be determined by emotional variables rather than by cognitive ones. The WISC-III profile of hyperkinetic children as a group was characterized by the low Freedom from Distractibility score and ACID profile (low Arithmetic, Coding, Information and Digit span scores). The mean scores of these subtests and factors were significantly lower than the standardization sample mean, which is 10 for subtest scores and 100 for factor scores: M = 8.4, t = –3.215, p < 0.01 for Information; M = 8.5, t = –5.998, p < 0.01 for Coding; M = 8.4, t = –3.194, p < 0.01 for Arithmetic; M = 6.9, t = –5.998, p < 0.01 for Digit Span; M = 86.17, t = –5.393, p < 0.01 for Freedom from Distractibility. These peculiarities of hyperkinetic children’s WISC-III performance are explained by difficulties in attention, short-term memory, sequential auditory processing and factual knowledge. Satisfactory results of Similarities, Picture Completion and Block Design suggest relative strengths of using concepts, ability to analyse and synthesize information, and fluid intelligence. It has been proposed that comorbid specific learning disabilities may affect the cognitive performance of hyperkinetic children. For this reason, the effect of a comorbid learning disability was also assessed. The results showed that, although the intellectual abilities of hyperkinetic children with a comorbid learning disability are lower, the comorbid learning disability does not change the hyperkinetic children’s intelligence profile.Straipsnyje aprašomas tyrimas, kuriuo siekta įvertinti Lietuvos pradinio mokyklinio amžiaus vaikų, turinčių hiperkinezinių sutrikimų, intelekto struktūros ypatumus. Tyrime dalyvavo 29 septynerių–dešimties metų vaikai, kuriems diagnozuotas hiperkinezinis sutrikimas. Tyrimo dalyviai atliko lietuviškąją Wechslerio intelekto testo vaikams – trečio leidimo versiją (WISC-III). Patvirtinančioji bei tiriančioji faktorių analizė parodė, kad hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų intelekto struktūra, nustatyta WISC-III testu, nesiskiria nuo reprezentacinėje vaikų imtyje nustatytos intelekto struktūros. Klinikinės vaikų imties rezultatų vidurkių profilis buvo palygintas su WISC-III Lietuvos standartizacinės imties rezultatais. Nustatyta, kad hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų WISC-III atlikimui būdinga žemas Atsparumo trukdžiams balas bei AKIS profilis (žemi Aritmetikos, Kodavimo, Informacijos ir Skaičių eilės subtestų balai), atspindintys dėmesio koncentracijos, atminties, nuoseklaus girdimosios informacijos apdorojimo ir žinių kaupimo sunkumus. Santykinai geri Panašumų, Paveikslėlių išdėstymo, Kubelių kompozicijos rezultatai leidžia teigti, kad operavimas sąvokomis, analizės ir sintezės gebėjimai, takusis intelektas yra hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų galios. Kadangi didelei daliai klinikinės imties vaikų be hiperkinezinio sutrikimo buvo diagnozuotas gretutinis specifinis mokymosi gebėjimų raidos sutrikimas, palyginome vaikų, turinčių vien hiperkinezinį sutrikimą, ir vaikų, turinčių abi minėtas diagnozes, gebėjimų profilius. Pasirodė, kad nors hiperkinezinį sutrikimą bei gretutinį specifinį mokymosi gebėjimų raidos sutrikimą turinčių vaikų intelektiniai gebėjimai menkesni, gretutinis mokymosi gebėjimų raidos sutrikimas beveik neturi įtakos hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų intelektinių gebėjimų profiliui
Agresyvus vairavimas: vairuotojų agresyvumo, pykčio ir saviveiksmingumo sąsajos
Get PDFAccording to the World Health Organization (2004), road traffic accidents are one of the ten leading causes of death. Many of these fatalities involve aggressive driving. P. Ellison-Potter et al. (2001) suggest that aggressive driving is any driving behaviour that intentionally endangers others psychologically, physically, or both. Examples of aggressive driving include behaviours such as excessive speeding, tailgating, horn honking, traffic weaving, profanity, obscene gestures, headlight flashing, etc. In order to understand this phenomenon, researchers have examined aggressive driving in terms of several levels of variables such as sociocultural, situational or personal (Valleries et al., 2005). Moreover, self-assessment of driving skills is a central dimension of driving activity. The evaluation of specific skills may be conceptualized by self-efficacy. Self-efficacy refers to individuals’ belief in their ability to accomplish specific goals (Bandura, 1995).The article reports the findings concerning the relationship between aggression, anger and self-efficacy among Lithuanian drivers. The sample consisted of 196 drivers (99 males, 97 females) aged 18 to 74 years. The Buss–Perry Aggression Questionnaire (Buss and Perry, 1992), the Driving Anger Scale (Deffenbacher et al., 1994), and the Adelaide Driving Self-efficacy Scale (George et al., 2007) were used in the study. Participants were administered also a questionnaire measuring a variety of demographical characteristics and driving-related factors. The results showed that more aggressive drivers tend to express the higher levels of driving anger than do less aggressive drivers. A negative relation between driving anger and driving self-efficacy was found. Further, the driving self-efficacy was higher in males than in females. Research findings indicate that there are gender differences in aggression, i.e. male drivers are more aggressive than female drivers. There are significant age differences in driver anger. In addition, high anger and aggression were related to unsafe driving behaviours. Seat-belt wearing tends to be less frequent among male drivers than among females. Aggression was found to be a predictor of crash-related outcomes. Finally, limitations of the study are discussed.Straipsnyje analizuojami agresyvų vairavimą aiškinančių veiksnių – vairuotojų agresyvumo, pykčio ir saviveiksmingumo – ypatumai. Buvo keliami šie tyrimo uždaviniai: a) įvertinti Lietuvos vairuotojų agresyvumo, vairavimo pykčio ir saviveiksmingumo rodiklius; b) nustatyti šių rodiklių tarpusavio sąsajas bei ryšius su kitais agresyvų vairavimą aiškinančiais veiksniais (lytimi, amžiumi, vairavimo ypatumais); c) nustatyti eismo įvykio tikimybę geriausiai prognozuojančius rodiklius. Naudojant Buss ir Perry agresijos klausimyną, Vairavimo pykčio skalę, Adelaidės vairavimo saviveiksmingumo skalę bei vairavimo ypatumus atskleidžiančius kintamuosius, buvo ištirti 196 vairuotojai. Gauti rezultatai rodo, kad vairuotojų pykčio ir agresyvumo ryšys yra statistiškai reikšmingai teigiamas, o vairavimo pykčio ir vairuotojų saviveiksmingumo ryšys – statistiškai reikšmingai neigiamas. Nebuvo nustatyta reikšmingų ryšių tarp vairuotojų agresyvumo ir jų vairavimo saviveiksmingumo. Vairuotojų agresyvumo įverčiai geriausiai prognozuoja patekimą į eismo įvykius
Motinų psichologinės savijautos ir kūdikių probleminio elgesio sąsajos
Get PDFThe influence of maternal psychological state and emotional well-being on the child’s development is undeniable. Studies have documented an association of maternal depression during pregnancy and postpartum periods with several aspects of adverse infants’ development. Maternal depression is also considered to be a risk factor for individual psychopathology later in life. However, identifying the variables qualifying maternal psychological state and analyzing their complex relations with children problem behavior continues to be a challenging research assignment for psychologists. The main goal of the present study was to examine the manifold relations among the different indices of maternal psychological state and infants’ problem behavior. Participants of the study1 were 202 mothers and their full-term infants. Mothers completed several self-report questionnaires three times: on the 2nd/3rd day after delivery, and when the infants were three months and six months old. The women’s perception of the infant’s difficult behaviors scale (Bornstein et al., 2006) was used when infants were three and six months old. Maternal depression was measured with the Edinburgh postnatal depression scale (Cox et al., 1987) in all three stages of the study. Results: Maternal depressiveness appeared to be the most important aspect of maternal psychological state, strongly linked to the infants’ problem behavior. The data have shown that maternal depressiveness and the quality of relationships with the husband / partner influenced the infants’ behavior through maternal difficulties to understand the reason for the infant’s crying. Maternal depressiveness during the postpartum period and the quality of relationship with the husband / partner has an indirect impact on the infant’s problem behavior, i.e. depressiveness affects the maternal understanding of infant’s crying, and the quality of relationship with the husband / partner has an impact on maternal depressiveness in the postpartum period. The results of structural equation modeling indicate that maternal ability to understand infant crying is the only significant variable having a direct effect on infants’ problem behavior, i.e. difficulties to understand the reasons for the infant’s crying influence the quantity of manifestation of infants’ behavior problems at the age of three and six months. A group comparison has demonstrated that single and lower educated mothers reported significantly more cases of infants’ problem behavior. These results support the theoretical premises and empirical findings that maternal psychological state determines infants’ problem behavior through the mother’s emotional well-being which is closely linked to the family structure and relationship quality.Motinos psichologinės savijautos įtaka vaiko raidai yra neabejotina. Motinos depresiškumas nėštumo metu bei po gimdymo siejamas su įvairiais kūdikio raidos aspektais, didinančiais vėlesnės psichopatologijos riziką. Tačiau motinos psichologinę savijautą apibūdinančių ir jos elgesį su kūdikiu paveikiančių kintamųjų identifikavimas ir tyrimas bei kompleksinių ryšių tarp motinos charakteristikų ir kūdikio probleminio elgesio rodiklių analizavimas ir šiandien tebėra aktualus, problemiškas psichologų uždavinys. Šio tyrimo tikslas – atskleisti motinų psichologinės savijautos ir kūdikių probleminio elgesio sąsajas. Šis tyrimas yra tęstinės kūdikių fizinės ir psichikos sveikatos studijos dalis. Tyrimo dalyviai – 202 išnešioti kūdikiai ir jų motinos. Buvo atlikta kūdikių motinų anketinė apklausa antrą–trečią dieną po gimdymo bei kūdikiams sulaukus trijų ir šešių mėnesių. Tyrimo rezultatai: struktūrinių lygčių modelis parodė, kad motinų patiriami sunkumai suprasti kūdikių verkimo priežastį darė tiesioginę įtaką trijų–keturių ir šešių–septynių mėnesių kūdikių probleminiam elgesiui ir buvo veikiami motinų depresiškumo. Motinų depresiškumas ir santykiai su vyru / partneriu turėjo netiesioginės įtakos kūdikių probleminiam elgesiui. Probleminis elgesys dažniau buvo būdingas vienišų bei mažesnį išsilavinimą turinčių motinų kūdikiams
Dviejų trumpų psichometrinių depresijos pažinimo funkcijos mastų diagnostinis tikslumas: vyresnio amžiaus ambulatorinių pacientų studija
No full textWe compared the diagnostic accuracy (sensitivity and specificity) of the Geriatric Depression Scale (GDS) and the Mini-Mult Depression Scale (Mini-D) in a sample of 87 geriatric medical outpatients who were classified as depressed or non-depressed with the DSM-III-based Symptom Checklist for Major Depressive Disorders (SCMDD). In addition, we evaluated the relationship between GDS and Mini-D depression classifications and performances on three tests of the overall cognitive functioning. Although GDS and Mini-D classifications were in moderate agreement with those of the SCMDD (71%), the former measure produced more false-positive errors and the latter produced more false-negative errors. Because neither the GDS nor the Mini-D affords entirely satisfactory diagnostic accuracy, appreciation of these operating characteristics will enable practitioners to select the instrument that yields the most acceptable balance of Type I and Type II errors within their particular clinical settings. Although participants demonstrated signs of a mild cognitive compromise, no relationship was noted between depression classification and overall cognitive functioning. We believe that this finding reflects our dichotomous, rather than continuous, operationalization of “depression”.Lyginome Senyvųjų depresijos skalės (Geriatric Depression Scale) ir Mažosios daugkartinės depresijos skalės (Mini-Mult Depression Scale) diagnostinį tikslumą (jautrumą ir tikslų apibrėžimą). Tyrime dalyvavo 87 senyvi gydomi pacientai, kai kurie jų buvo depresyvūs, o kai kurie nedepresyvūs (buvo naudojamasi DSM-III simptomų sąrašu, nurodančiu didžiosios depresijos sutrikimą (SCMDD)). Be to, įvertinome Senyvųjų depresijos skalės ir Mažosios daugkartinės depresijos skalės klasifikacijų santykį naudodami tris bendro pažinimo funkcijos testus. Nors Senyvųjų depresijos skalė ir Mažoji daugkartinės depresijos skalė pagal DSM-III sąrašą rodė vidutinį lygumą (71 %), pirmoji grupė darė daugiau pozityvių klaidų, o antroji – daugiau negatyvių klaidų. Kadangi nei Senyvųjų depresijos skalės, nei Mažosios daugkartinės depresijos skalbės diagnostinis tikslumas nėra pakankamas, dėmesio atkreipimas į šias charakteristikas turėtų paskatinti naudojančiuosius jas savo klinikiniame darbe pasirinkti priemonę, kurios 1-o ir 2-o tipo klaidų balansas geriausias. Nors pacientų pažinimo sutrikimo požymiai buvo neryškūs, jokio santykio tarp depresijos klasifikacijos ir bendro pažinimo funkcionavimo neaptikome. Manome, kad šis rezultatas rodo, jog, vartojant „depresijos“ sąvoką, yra dichotomija, o ne vientisumas
Mokymosi negalios: skirtingi teoriniai požiūriai ir psichologinės pagalbos būdai
Get PDFThe article examines some methodological problems of research and treatment of learning disabilities. Analytic and holistic approaches to learning disabilities are introduced. Mainstream academic psychology is currently dominated by the analytic approach, which seeks to reduce complex phenomena to its parts in order to study and understand existing interactions between them. A review of literature reveals, that generally learning disabilities are defined in terms of deficits of various cognitive and language abilities and skills necessary for learning. Most often offered treatment procedures are based on programs that focus on improving deficient skills through repetition of various cognitive exercises. We put special emphasis on holistic approach which is presented through theorizing and the treatment of learning disabilities by French audio-psycho-phonologist Alfred Tomatis. According to A. Tomatis, neither normal nor abnormal behaviour can be understood without relating it to 1) the functioning of the whole organism, and 2) the historical and individual developmental processes. From his point of view, language, as a tool for communication, plays a very important role in the humanization of an individual. Individual personal development also confirms that the need for communication emerges already in the prenatal stage, when the link between foetus and mother is maintained, as the foetus hears from the 5th month of intrauterine life. The desire to communicate is implicit in the realization of human consciousness. Considering learning difficulties which are related with written language A. Tomatis claims that it is communication — primarily listening — disorder. The treatment, proposed by A. Tomatis, consists in teaching a person to use his ear as an apparatus capable of listening. He developed an electronic device called Electronic Ear designed to modify the way in which a subject listened and to help him improve language, learning and communication skills. Practitioners using A. Tomatis method confirm its effectiveness. However, it would be very difficult to evaluate his method through analitical experiments that would satisfy academic psychology, which remains skeptical. To contribute to the progress in understanding and treatment of learning disabilities academic psychology should pay more attention to the ideas approved in practice and to find more flexible ways of detection and evaluation of personal change.Straipsnyje nagrinėjami kai kurie metodologiniai mokymosi negalių tyrimo ir koregavimo klausimai. Siekiant išryškinti bendriausius šios problemos sprendimo principus gretinama analitinė ir holistinė mokslinio pažinimo prieiga. Moderniojoje akademinėje psichologijoje vyraujanti analitinė prieiga reiškiasi įsitikinimu, kad sudėtingą reiškinį galima pažinti jį skaidant dalimis, aiškinantis jų tarpusavio ryšius ir kaupiant empiriškai patikrinamus faktus. Ši tendencija būdinga gausiai ir įvairiai mokymosi negalias nagrinėjančiai ir jų koregavimo būdus siūlančiai ir vertinančiai literatūrai, tačiau kol kas bendros koncepcijos šiuo klausimu nėra. Straipsnyje plačiau pristatoma holistinei prieigai atstovaujančio prancūzų audiopsichofonologo Alfredo Tomatiso teorinis požiūris ir juo grindžiamas mokymosi negalių įveikos būdas. Teigdamas, kad mokymosi negalios yra komunikavimo problema, pasireiškianti kaip klausymo sutrikimas, jis siūlo originalų teisingo klausymo atkūrimo būdą, kurį, kaip Tomatiso metodiką, žino ir taiko daugelis psichologinės pagalbos įstaigų visame pasaulyje. Skirtingai nuo praktikų, akademinė psichologija susidomėjimo A. Tomatiso idėjomis nerodo, tad ir diskusija šiuo klausimu nevyksta. Todėl ir straipsnyje keltas klausimas apie mokymosi negalių problemos sprendimo galimybes lieka atviras