Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Edukacinė perspektyva: dirbtinis intelektas, gilusis mokymasis ir kūrybiškumas
Full text linkCan artificial intelligence (AI) teach and learn more creatively than humans? The article analyses deep learning theory, which follows a deterministic model of learning, since every intellectual procedure of an artificial agent is supported by concrete neural connections in an artificial neural network. Meanwhile, human creative reasoning follows a non-deterministic model. The article analyses Bayes’ theorem, in which a reasoning system makes judgments about the probability of future events based on events that have happened to it. Meillassoux’s open probability and M. A. Boden’s three types of creativity are discussed. A comparison is made between the a priori algorithm of the Turing machine and a playing child, who invents new a posteriori algorithms while playing. The Heideggerian perspective on the co-creativity of humans and thinking machines is analyzed. The authors conclude that humans have an open horizon for teaching and learning, and that makes them superior with respect to creativity in an educational perspective.Straipsnyje analizuojama giliojo mokymosi teorija, kuri laikosi deterministinio mokymosi modelio, nes kiekviena dirbtinio agento intelektinė procedūra yra palaikoma konkrečių dirbtinio neuronų tinklo neuroninių jungčių. Jų yra labai daug, todėl imamas apibendrintas vidutinis vaizdas. O žmogaus kūrybinis mąstymas vadovaujasi nedeterministiniu modeliu. Straipsnyje analizuojama Bayeso teorema, pagal kurią mąstanti sistema, remdamasi jai nutikusiais įvykiais, daro išvadas apie būsimų įvykių tikimybę. Analizuojama Meillassoux atviroji tikimybė ir M. A. Boden trys kūrybiškumo tipai. Lyginamas apriorinis Turingo mašinos algoritmas ir žaidžiantis vaikas, kuris žaisdamas išranda naujus aposteriorinius algoritmus. Analizuojama heidegeriška abipusio kūrybingumo tarp žmogaus ir techninių mąstančių mašinų perspektyva. Daroma išvada, kad dirbtinis intelektas mokosi pagal užprogramuotą algoritmą, o žmogus turi atvirą mokymo ir mokymosi horizontą
Lūžis tarp senos ir naujos tvarkos Laclau hegemonijos teorijoje
Full text linkDrawing inspiration from Alain Badiou’s philosophical project of thinking radical change and novelty, this paper raises the question of whether Ernesto Laclau’s theory of hegemony provides an adequate conceptualization of social change. Laclau claims that the transition between old and new hegemonic formations constitutes a “radical break.” However, it shall be shown that Laclau’s claim apropos radical break is in tension with his elaboration of the conditions under which a particularity – including particular political projects or social orders – may become hegemonic. As a result, how a process of transformation is to be conceptually distinguished from a process of reproduction is left unclear within the hegemony theory.Atskaitos tašku laikydamas Alaino Badiou mąstymo apie radikalius pokyčius ir naujoves filosofinį projektą, šis straipsnis iškelia klausimą, ar Ernesto Laclau hegemonijos teorija socialiniam pokyčiui suteikia adekvačią konceptualizaciją. Laclau teigia, kad perėjimas nuo senųjų prie naujųjų hegemoninių struktūrų reiškia radikalų lūžį. Tačiau šis straipsnis atskleidžia, kad Laclau teiginys apie radikalų lūžį sunkiai dera su tuo, kaip jis aiškina sąlygas, kurioms susidarius, tam tikras specifiškumas (įskaitant konkrečius politinius projektus ar socialines tvarkas) gali tapti dominuojantis. Tai lemia, kad hegemonijos teorijos kontekste lieka neaišku, kaip įmanoma transformacijos procesą konceptualiai atskirti nuo reprodukcijos proceso
Trys meno kūrinio tiesos interpretacijos – Gadameris, Heideggeris, Šliogeris
Full text linkThis article examines interpretations of ontological truth of the work of art in the philosophies of Arvydas Šliogeris, Hans G. Gadamer and Martin Heidegger. All of them believe that artwork may reveal the ontological truth. This common feature suggests the possibility to consider these three interpretations as a Heideggerian-type understanding of art. This paper argues that, while sharing the belief about the possibility of ontological truth in the artwork, their concepts of truth are fundamentally different, precisely because of the relation with language. In the first part of the article, the ontologies of works of art, the structures of experience, the importance of language and the interpretations of truth by the three philosophers are discussed. The second part explicates the essential points of tension and similarities between their concepts of ontology and the truth of artwork. The research reveals that language, as the basic plane of the junction with the world, in the experience of a work of art is more misleading than truth-revealing.Straipsnyje nagrinėjamos Arvydo Šliogerio, Hanso-Georgo Gadamerio ir Martino Heideggerio meno kūrinio ontologinės tiesos interpretacijos. Autoriams būdingas esminis bendras bruožas – jų supratimu, meno kūrinyje galima atverti ontologinę tiesą. Ši bendrystė skatina jų koncepcijas laikyti heidegeriško tipo meno supratimu. Bet straipsnyje argumentuojama tezė, kad nors teorinio svarstymo dalyviams būdingas bendras įsitikinimas apie ontologinės tiesos atverties galimybę meno kūrinyje, jų tiesos sampratos fundamentaliai skiriasi, visų pirma, dėl santykio su kalba. Pirmojoje straipsnio dalyje atskleidžiamos autorių meno kūrinio ontologijos sampratos, patirties struktūros, kalbos svarba ir tiesos interpretacijos. Antrojoje dalyje eksplicitiškai demonstruojami reikšmingiausi meno kūrinio ontologijos ir tiesos sampratų įtampų ir panašumų taškai. Tyrimo metu pasirodo, kad kalba, kaip pamatinė sandūros su pasauliu plotmė, meno kūrinio patirtyje yra verčiau klaidinanti negu tiesą atverianti
P. Ricoeuro kuriančioji vaizduotė: naratyvinio tapatumo ir socialinio teisingumo šaltinis
Full text linkThe paper analyses Paul Ricoeur’s concept of creative imagination and shows how this essential element of human consciousness determines personal and societal identity and how it can be a source of just social norms and of ‘good life’ (vie bonne). The imagination, which is characterized by semantic innovations and a heuristic function, creates a dynamic narrative defining a human being and opens as specific rationality surpassing purely argumentative rationality and allowing to solve conflicts of social norms. The ethical aspect of this process, implying a triple structure I/other/just institutiones, creates conditions for the realization of the dialectic of justice and love in the political space; due to the dialectic, innovative ways for the realization of social justice become possible. Critical questions intended to open up the perspective for further thinking are posed at the end of the paper.Straipsnyje analizuojama Paulo Ricoeuro kuriančiosios vaizduotės sąvoka, parodant, kaip šis esminis žmogiškosios sąmonės elementas lemia asmens bei visuomenės tapatumą ir gali būti teisingų socialinių normų ir „gero gyvenimo“ (vie bonne) šaltiniu. Vaizduotė, pasižyminti semantinėmis inovacijomis bei euristine funkcija, kuria žmogų apibrėžiantį dinamišką naratyvą ir skleidžiasi kaip specifinis racionalumas, pranokstantis grynai argumentacinį ir leidžiantis spręsti socialinių normų konfliktus. Etinis šio proceso aspektas, implikuojantis trilypę struktūrą aš / kitas / teisingos institucijos, sudaro sąlygas politinėje erdvėje realizuotis teisingumo ir meilės dialektikai, dėl kurios tampa įmanomi novatoriški socialinio teisingumo realizavimo būdai. Straipsnio pabaigoje užduodami kritiniai klausimai, atveriantys tolesnio mąstymo perspektyvą
Šliogerio ir Heideggerio hominizuotos būties sampratos skirtumai jų meno filosofijose
Full text linkTwo different philosophical attitudes towards the hominized Being are analyzed: the one of Arvydas Šliogeris and the other of Martin Heidegger. The aim is to show the philosophy of Being in relation to particular paintings. Šliogeris interprets the picture of The Great Pine Tree by Paul Cézanne, whereas Heidegger – the picture of A Pair of Shoes by Vincent van Gogh. The author of the article explains how Aristotle’s concept of the individual substance is related to the art philosophy of Šliogeris. The article also shows how Šliogeris’ critique of the hominized Being consistently evolved starting with his book The Thing and Art and culminating with his major work, titled The Silence of Transcendence. At the end of the article the author brings to the reader’s attention two self-contradictory notions of an artist that we find in different books of Šliogeris: the first notion that speaks of a Human-artist who supposedly imbues ‘more Being’ into a painting than we find it in nature; whereas the second notion speaks of a Nature-artist and provides to things ‘more Being’ than we find it in art.Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas sau dėl dviejų nesuderinamų menininko sampratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje
Reapprendre à voir: (at)vaizdai, simptomai ir pasirodymo medija
No full textEmmanuel Alloa interviewed by Benediktas Vachninas
Emmanuel Alloa, Professor of Aesthetics and Philosophy of Art at the University of Fribourg, is one of the most active contemporary thinkers in the field of new visual studies. His areas of research include aesthetics, phenomenology, theories of image, theories of media, and the French philosophy. Professor Alloa has authored and (co)edited numerous books, of which, the most important ones are Looking through Images. A Phenomenology of Visual Media (Columbia University Press, 2021), Dynamis of the Image. Moving Images in a Global World (De Gruyter, 2020), Partages de la perspective (Fayard, 2020), Resistance of the Sensible World: An Introduction to Merleau-Ponty (Fordham University Press, 2017). He is the recipient of the Latsis Prize 2016 and the Aby Warburg Prize 2019 and currently serves as President of the German Society of Aesthetics.In 2021, Professor Alloa gave an online cycle of lectures titled Orbis Pictus. A Media Phenomenology in an Image World at Vilnius University. This year, I had the pleasure to hold an online conversation with Professor Alloa as he kindly agreed to discuss the topic of images and his project of symptomatology. The interview encompassed questions about the relation of an image with the image theories, the differences between the symptomatological approach to images and the visual semiotics, Derrida’s contribution to the problem of mediality, and the role of images in the philosophy today.This interview was taken on the 20th of June, 202
Abichtas ir Sniadeckis: apie audringą filosofinį disputą Vilniaus imperatoriškajame universitete 19 a.
Full text linkThe article presents the results of source research conducted on the scholarly and teaching activities of the German philosopher and educator Johann Heinrich Abicht (1762–1816) who in 1804 was employed at the Imperial University of Vilnius. Research in Lithuanian, Polish, Ukrainian, and German archives has revealed many facts about Abicht’s scholarly and teaching activities in Vilnius, most of which fall during the period when Jan Śniadecki (1756–1830) was Rector at the Imperial University of Vilnius. In this paper I argue that it was Abicht and his Vilnius-based scholarly and teaching activities that were the direct cause of Śniadecki’s publication of the essay On Metaphysics in 1814, and indirectly also the trigger for all of Śniadecki’s later philosophical writings.Šis straipsnis pateikia rezultatus šaltinių tyrimo, atlikto nagrinėjant vokiečių filosofo bei švietėjo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816) mokslinę bei dėstymo veiklą. 1804 m. Abichtas buvo priimtas dirbti Vilniaus universitete. Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvų tyrimas atskleidė nemažai Abichto akademinės bei dėstymo veiklos Vilniuje faktų, dauguma kurių yra iš laikotarpio, kuomet Jonas Sniadeckis (1756–1830) buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriumi. Šiame straipsnyje teigiama, kad būtent Abichtas bei jo mokslinė ir dėstymo veikla Vilniuje buvo tiesioginė priežastis Sniadeckiui 1814 m. publikuoti esė „Apie metafiziką“, taip pat paskatinti visų vėlesniųjų Sniadeckio filosofinių raštų atsiradimą
Zombių lavonų biopolitika: kolektyviškumas, užkratas, kitybė
Full text linkInasmuch as the society is considered as a body today, social problems should be defined accordingly, as problems of hygiene and cleanliness. In this regard, various representations of zombie corpses in zombie movies can be conceived as concrete examples of threat and a perception of disease. In this article, I claim that the zombie figures in cinema bear a positive potential for the social life of humanity, and I will define this potential as a new opportunity for meeting the absolute alterity. Within this context, I analyse 28 Weeks Later and The World War Z and The Girl with All the Gifts to put forth the idea that what enables emancipation of humanity is contagion and alterity. Rather than destroying the capitalist rationalization without offering any alternatives, zombie corpses enounce the birth of a new form of social life as analysed through Pride and Prejudice and Zombies.Kadangi šiandieninė visuomenė yra laikoma kūnu, socialines problemas reikėtų apibrėžti atitinkamai kaip higienos ir švaros problemas. Šiuo atžvilgiu daugybė zombių lavonų vaizdavimo atvejų zombių filmografijoje gali būti suvokiami kaip konkretūs grėsmės bei ligos suvokimo pavyzdžiai. Šiame straipsnyje teigiama, kad zombių atvaizdai kine turi teigiamo potencialo žmonijos socialiniam gyvenimui, o šis potencialas apibūdinamas kaip nauja galimybė susidurti su absoliučia kitybe. Šiame kontekste nagrinėjami filmai „Po 28savaičių“ (angl. „28 Weeks Later“), „Pasaulinis karas Z“ (angl. „The World War Z“) bei „Naujoji karta Z“ (angl. „The Girl with All the Gifts“) iškeliant mintį, kad būtent užkratas ir kitybė įgalina žmonijos emancipaciją. Vietoj kapitalistinės racionalizacijos griovimo nepasiūlant jokių alternatyvų, zombių lavonai skelbia naujos socialinės formos gimimą, kuris tyrinėjamas pasitelkiant filmą „Puikybė ir prietarai, ir zombiai“ (angl. „Pride and Prejudice and Zombies“)
(At)vaizdo statuso problema: E. Alloa simptomatologija
Full text linkThis article analyzes one of the most recent theories of visual thinking – Emmanuel Alloa’s symptomatology of images. The article focuses on the problem of the status of image, which is considered in various ways by authors of the pictorial and iconic turns. The article raises the question “What is the status of image in respect of language?” The article goes back to the origins of symptomatology of images, in particular, to Nelson Goodman’s theory of symbols. This allows showing the originality of Alloa’s model of symptoms and rehabilitating the status of symptomatological investigation. It is thus claimed that the iconic status of images in relation to language can be reformulated raising the question of the symptom’s identity. In this respect, the symptoms of iconic are instruments that enable the description of images with regard to different layers of iconicity. Straipsnyje analizuojama viena naujausių vizualinio mąstymo teorijų – Emmanuelio Alloa (at)vaizdų simptomatologija. Susitelkiant į (at)vaizdo statuso autonomiškumo problemą, kurią įvairiais būdais sprendžia vizualinio ir ikoninio posūkių atstovai, klausiama, koks yra (at)vaizdo statusas kalbos atžvilgiu. Straipsnyje yra grįžtama prie (at)vaizdų simptomatologijos ištakų, konkrečiai – Nelsono Goodmano bendrosios simbolių teorijos. Tai leidžia išryškinti Alloa siūlomo simptomo modelio naujumą ir reabilituoti simptomatologinio tyrimo statusą. Straipsnyje teigiama, kad (at)vaizdams priskiriamas ikoniškumo statusas kalbos atžvilgiu gali būti performuluojamas, iškeliant simptomo tapatybės klausimą. Šia prasme ikoniškumo simptomai yra (at)vaizdų analizei pritaikomi įrankiai, leidžiantys aprašyti skirtingus (at)vaizdų ikoniškumo raiškos lygmenis