Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Mirties varos teorija kaip spekuliatyviosios filosofijos modelis: Landas, Brassieras, Negarestani ir Bataille’us
Full text linkThis paper deals with Freud’s psychoanalytic theory of the death drive from the perspective of speculative philosophy. For this purpose, three philosophers have been chosen: Nick Land, Ray Brassier, and Reza Negarestani. I claim that they gradually radicalised the Freudian thought: Land expanded it to capitalist economy and terrestrial geotrauma; Brassier shifted it towards a solar catastrophe and the prospect of extinction; Negarestani incorporated it into the exteriority of cosmic contingency. This way, Freud’s legacy emerges as a transcendental, epistemological and speculative instrument to tackle Meillassoux’s problem of correlation. I consider why this trajectory has ceased: I suggest a hypothesis that Bataille’s influence has not been overcome, especially in the case of Negarestani. I offer several vectors, according to which, Bataille could serve as an opportunity for openness to the Outside and a chance to continue the trajectory of the speculative death drive. I suggest that it is possible to reconsider Bataille as one of the precursors to the contemporary speculative thought.Straipsnyje nagrinėju psichoanalitinę Freudo mirties varos teoriją iš spekuliatyviosios filosofijos perspektyvos. Tam pasirenku tris filosofus: Nicką Landą, Ray Brassierą ir Reza Negarestani. Teigiu, kad jie laipsniškai radikalizuoja Freudo teorijas: Landas jas išplečia iki kapitalizmo ekonomikos ir žemiškos geotraumos, Brassieras nuveda iki Saulės katastrofos ir išnykimo grėsmės, o Negarestani įtraukia kosminio eksterioriškumo kontingenciją. Šitaip Freudo palikimas atsiskleidžia kaip transcendentalinis, epistemologinis ir spekuliatyvus įrankis spręsti Meillassoux įvardytą koreliacijos problemą. Keliu hipotezę: ši trajektorija nutrūko dėl to, kad liko neįveikta Bataille’aus įtaka, ypač Negarestani atveju. Apžvelgęs Bataille’aus įtaką Landui, Brassierui ir Negarestani, siūlau idėjines kryptis, kurioms Bataille’us galėtų pasitarnauti kaip galimybė tolesnei mąstymo atverčiai ir šansas tęsti mirties varos teorijos spekuliatyvizacijos trajektoriją. Teigiu, kad prasminga Bataille’ų apskritai permąstyti kaip vieną iš šiuolaikinės spekuliatyviosios filosofijos pirmtakų
Vosylius Sezemanas. Dvasios ir materijos sąryšis. Pagrindinių teiginių sąvadas (vertimas)
No full textPratarmę, rankraščio nuorašą ir vertimą parengė Dalius Jonkus, Lietuvos kultūros tyrimų instituta
Non-adaequatio: negatyvioji dialektika tarp Kanto ir Hegelio
Full text linkThe aim of this article is to frame Adorno’s concept of ‘nonidentity’ in the context of German idealism, namely, the philosophies of Kant and Hegel. The thesis to be defended is that “Secularization of Metaphysics” entails relinquishing, as well as prolongation of the German idealist tradition. The argument is developed in the following steps: 1) the constitution of an autonomous transcendental subject is shown to be rooted in the idea of Enlightenment; 2) by reconstructing Adorno’s conception of truth as non-adaequatio, I claim that Adorno’s philosophy is conducted from the perspective of the end of philosophy; 3) the sociohistorical character of the concept of ‘nonidentity’ is discussed in relation to Adorno’s understanding of history; 4) the concept of ‘nonidentity’ is discussed as implying a continuation of the Kantian project on a metacritical level; 5) Adorno’s critique of Kant is reconstructed in the context of Hegel’s Faith and Knowledge.Straipsnyje Adorno materialaus „netapatumo“ filosofema kontekstualizuojama vokiečių idealizmo tradicijos, konkrečiai – Kanto ir Hegelio filosofijos, kontekste. Ginama tezė, kad „sekuliarizuoti metafiziką“ Negatyviojoje dialektikoje reiškia vokiečių idealizmo, kaip tradicijos, įveiką, jos paneigimą ir kartu – pratęsimą. Tezę ginu šiais žingsniais: 1) parodau Apšvietos susietumą su autonomiško transcendentalinio subjekto steigtimi; 2) kontekstualizuodamas Adorno tiesos sampratą kaip non-adaequatio, rekonstruoju Adorno argumentą prieš Hegelį; 3) aptardamas Adorno istoriškumo sampratą išryškinu jo netapatumo filosofemos socioistorinį turinį; 4) parodau, kaip netapatumo filosofema veikia kaip ratio apribojimas, o kartu ir kaip mėginimas mąstyti tapatumą iš netapatumo perspektyvos; 5) rekonstruoju Adorno argumentą prieš Kantą santykyje su jo filosofijos metakritika Hegelio Tikėjime ir žinojime
Naujas senas Platono Iono vertimas
Full text linkPlatonas, 2022. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Mantas Adomėnas. Opera Platonis. Vilnius: Phi knygos, 128 p. ISBN 9786098236255
Latvijos filosofijos istoriografijos tendencijos
Full text linkThis article aims to investigate tendencies in the historiography of Latvian philosophy in the past three decades. This article focuses on the history of ideas and intellectual history as two different approaches in the field of the history of philosophy. After the dissolution of the Soviet Union, the term “history of ideas” gained popularity in the Latvian cultural discourse. Historians of philosophy were highlighting the close ties between Western and Latvian cultures. However, during the last decade, the approach of intellectual history has been gaining popularity among the Latvian historians of philosophy.Straipsnio tikslas – ištirti Latvijos filosofijos istoriografijos tendencijas per pastaruosius tris dešimtmečius. Autoriaus dėmesio centre dvi pagrindinės filosofijos istorijos rašymo prieigos – idėjų istorija ir intelektinė istorija. Iširus Sovietų Sąjungai Latvijos kultūriniame diskurse išpopuliarėjo terminas „idėjų istorija“. Filosofijos istorikai ėmėsi nušviesti glaudžius ryšius tarp Vakarų šalių ir Latvijos kultūrų. Tačiau pastarąjį dešimtmetį Latvijos filosofijos istorikai vis labiau renkasi intelektinės istorijos prieigą
Būties prievarta. Holokaustas E. Levino filosofijoje
Full text linkThis contribution shows how the Jewish philosopher Emmanuel Levinas has been confronted autobiographically with National-Socialism (1933-1945) and how his personal experience and the experience of the Jewish people under Hitlerism were translated in his philosophical understanding of ‘being’ as ‘il y a’ (in English: ‘there is’). The Holocaust provides a unique negative point of entry to understand Levinas’ ontological category which is as such not understandable since in the il y a, there is no longer a subject that stands before the objectivity of reality. On the contrary, the il y a is exactly the category that expresses a situation where the subject itself has no longer the ‘right’ to exist as such but still does not stop to exist. This violence of being is exactly what Hitlerism wanted to do in creating the Holocaust and submitting the Jewish people to it. This makes understandable how the whole philosophy of Levinas is an effort to overcome the il y a through a moral answer to the Holocaust.Straipsnyje parodoma, kaip žydų filosofas Emmanuelis Levinas autobiografiškai susidūrė su nacionalsocializmu (1933–1945) ir kaip jo asmeninė patirtis bei žydų tautos patirtis hitlerizmo laikais atsispindėjo jo filosofiniame „būties“ kaip il y a (liet. „tai yra“) supratime. Holokaustas suteikia unikalų negatyvų atspirties tašką, leidžiantį suprasti Levino ontologinę kategoriją, kuri pati savaime nėra suprantama, nes il y a nebėra subjekto, stovinčio prieš tikrovės objektyvumą. Priešingai, il y a yra būtent ta kategorija, kuri išreiškia situaciją, kai pats subjektas nebeturi „teisės“ egzistuoti kaip toks, bet vis tiek nenustoja egzistuoti. Būtent tokio būties smurto siekė hitlerizmas, sukurdamas Holokaustą ir pajungdamas jam žydų tautą. Dėl to tampa suprantama, kaip visa Levino filosofija yra pastangos įveikti il y a per moralinį atsaką į Holokaustą
Politiškumas – asmens realizacija ar kelias į nuasmeninimą?
Full text linkThis paper takes on the highly problematic question whether the political is reconcilable with the conception of a person within Robert Spaemann’s philosophy. Spaemann devotes himself to detailed explication of the moral ontology of the person, however, the political ontology in his thought is only assumed but not developed and it seems to stand in deep conflict with the developed elements of person’s ontology. The aim of the paper is to investigate whether Spaemann’s notion of the political can be reconciled with the rest of the person’s ontology and if this turn to the political rather leads to depersonalization. It is argued that it is possible to develop Spaemann’s personal ontology while integrating the concept of the political within the conception of a person.Straipsnis nagrinėja aktualią politiškumo problemą ir siekia ištirti, ar implicitiškai vokiečių filosofo Roberto Spaemanno filosofijoje glūdinti politiškumo samprata suderinama su jo plėtojama asmens ontologija. Plėtodamas ontologinę asmens sampratą Spaemannas jo politiškumo dėmenį palieka neišplėtotą, vien implicitiškai numanomą, tačiau iš pirmo žvilgsnio jis atrodo radikaliai besikertantis su pamatiniais jo asmens sampratos principais ir kuriantis vidinį konfliktą filosofo mintyje. Straipsnio tikslas – ištirti, ar įmanoma Spaemanno politiškumo dėmenį neprieštaringai integruoti į jo plėtojamą asmens sampratą, ar vis dėlto politiškumas būtinai virsta asmens depersonalizacija. Argumentuojama, kad įmanoma Spaemanno asmens sampratą plėtoti tokia linkme, kad joje atsirastų neprieštaringa vieta ir politiškumo dėmeniui