Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Amerindinis perspektyvizmas ir pirmojo asmens perspektyvos įveika
Full text linkThe paper considers a polemic thesis that Viveiros de Castro’s Amerindian perspectivism is characterized by the overcoming of the first-person perspective. Multi-natural cosmological deictic figures instead of the first-person perspective. This opposes the latter to the perspective of transcendental philosophy. The thesis of multiple worlds is an interpretation of the indigenous perspective which is determined, among other themes, by its point of view toward the West. It implies that Amerindian perspectivism should be understood as resistance to naturalism, akin to phenomenology’s origin as it is conceived in eco-phenomenology. The ontological turn of anthropology is the most concerted attempt to formulate an anthropological version of Husserl’s reduction that reduces the division of first and third-person perspectives to reveal the indigenous cosmological deictics. The opponents of the ontological turn oppose it to phenomenology.Straipsnyje svarstoma poleminė tezė, kad Viveiros de Castro amerindinis perspektyvizmas pasižymi pirmojo asmens perspektyvos įveika. Pirmojo asmens perspektyvos vietoje figūruoja multinatūralistinė kosmologinė deiktika. Tai supriešina pastarąją poziciją su transcendentaline perspektyva, tačiau multinatūralizmo tezė amerindinį perspektyvizmą suartina su ekofenomenologija: multinatūralizmo – tikrovių daugio tezė yra indigenous perspektyvos interpretacija, kurią iš dalies apibrėžia ir jų požiūris į Vakarus. Tai reiškia, kad amerindinį perspektyvizmą galima interpretuoti kaip pasipriešinimą natūralizmui. Būtent taip fenomenologijos kilmė suvokiama ekofenomenologijoje. Ontologinis posūkis antropologijoje interpretuojamas kaip labiausiai koordinuotas mėginimas išpildyti antropologinę Husserlio transcendentalinės redukcijos metodo versiją, kuri redukuoja skirtį tarp pirmojo ir trečiojo asmens perspektyvų tam, kad atvertų čiabuvių kosmologinę deiktiką. Oponentai fenomenologiją priešina ontologiniam posūkiui
B grupės asmenybės sutrikimų interpretacijos problema: psichiatrijos ir moralės sankirta
Full text linkIn medicine, some personality traits, involving specific patterns of thought, feeling, and behavior, are considered to be pathological. Personality types, characteristic of such pervasive and maladaptive traits, are known under the term “personality disorders.” However, some of these pathological traits, diagnostic of so-called Cluster B personality disorders, largely describe immoral behavior. Hence, the question arises as to how such immoral behavior could be framed also as a medical problem. Moreover, it is not immediately clear whether persons with these disorders could be held responsible for their immoral actions. By drawing on virtue ethics and the concept of responsibility without blame, the article demonstrates how the problem of compatibility between medicalization, cultivation of moral character, and responsibility could be resolved. Thereby, it is suggested that Cluster B personality disorders are best understood as both a moral and medical problem. Kai kuriuos asmens mąstymo, emocijų ir elgesio ypatumus medicinoje yra įprasta laikyti liguistais. Šie giliai įsišakniję, kasdienę veiklą apsunkinantys asmenybės bruožai ligų klasifikatoriuose įvardijami „asmenybės sutrikimų“ sąvoka. Tačiau dalis šių liguistais laikomų bruožų, būdingų vadinamiesiems B grupės asmenybės sutrikimams, didžiąja dalimi nusako nemoralų elgesį: atgailos ar empatijos stoką, neadekvatų pyktį ar melagingumą. Straipsnyje keliamas klausimas, kokiu būdu toks nemoralus elgesys gali būti laikomas ne tik moraline, bet ir medicinine problema. Maža to, tai taip pat veda prie klausimo, ar turintys minėtų asmenybės bruožų gali būti laikomi atsakingais už savo nemoralų elgesį. Pasitelkiant dorybių etiką ir atsakomybės be kaltinimo sampratą, straipsnyje parodoma, kaip gali būti sprendžiama medikalizavimo, moralinio charakterio ugdymo ir atsakomybės suderinamumo problema. B grupės asmenybės sutrikimus straipsnyje siūloma suprasti kaip moralei ir medicinai bendrą problemą
Sienų peržengimas
Full text linkThere are various accounts for the war in Ukraine; this essay is not contesting such accounts but, taking the classical understanding of the war between Sparta and Athens, elucidated by Thucydides, there seems to be a “hidden reason”. The latter is the declining political significance of Sparta and the expanding importance of Athens. The brief analysis of the war by Thucydides is used to establish a framework for clear understanding of behavior of nations and their leaders when, despite an absense of military threat, they opt for war. Given this context, the question arises why Russia, not being threatened militarily, opts for war against its harmless neighbor. The Soviet Union was a global power equivalent to NATO alliance, and this power was inherited by Russia. The latter could not be afraid of military invasion by the West and yet it opted for war aiming to demonstrate that it is as significant as the West. The difference between Traditional Russian autocracy and modern Western democracy is such that the latter “crosses borders” by attraction and not by military power.Esama įvairių karo Ukrainoje aiškinimų. Šiame straipsnyje atsigręžiama į klasikinę karo tarp Spartos ir Atėnų istoriją, kaip ją nušviečia Tukididas, ir siekiama atskleisti karo „slaptąją priežastį“. Pastaroji siejama su Spartos politinės galios nusilpimu ir išaugusia Atėnų įtaka. Trumpa Tukidido Peloponeso karo analizė straipsnyje pasitelkiama kaip teorinis karkasas siekiant suprasti tautų ir jų lyderių elgesį, t. y. kodėl jie pradeda karą nesant karinės grėsmės jų pačių atžvilgiu. Tokiame kontekste keliamas klausimas, kodėl Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, pavojaus nekeliančią savo kaimynę. Sovietų Sąjunga galios požiūriu buvo lygiavertė NATO aljansui ir jos galią perėmė Rusija. Pastarajai nebuvo jokios Vakarų karinės invazijos grėsmės, tačiau ji karą pradėjo siekdama įrodyti, jog yra ne mažiau reikšminga nei Vakarai. Skirtumas tarp tradicinės Rusijos autokratijos ir Vakarų demokratijos yra tas, kad pastaroji „peržengia sienas“ savo patrauklumu, o ne karine jėga
Menonas: dorybė kaip οὐσία ir εἶδος
Full text linkThe article is an interpretation of the first part of the Meno (70a-79e), in which Plato deals with the problem of knowledge of virtue. Parmenides’ being, constituted by Justice, becomes a reference point for reflecting on the ontological and cognitive profile of virtue. The polemic with the sophists forces Plato to reflect on the subject of philosophizing and to realize that it is existentially rooted in the ontologised language. Here Plato finds the concept of οὐσία, which becomes for him the cognitive prototype of virtue. For οὐσία as a possession presupposes the property of a thing whose meaning is determined not by the sensually ascertainable properties of a thing, but by its social significance, which is relatively constant and correlated with justice. The distinction between the meanings of a thing and of its possession in the same object conveys the idea that virtue as a human possession, i.e., οὐσία, cannot be known in everyday thinking that hypertrophies the senses, but should be present in an alternative layer of thinking, and thus imply an alternative mode of knowledge. It can therefore be surmised that Plato’s discovery of the duality of the concept of οὐσία inspired in him both the idea of an autonomous world of ideas and the idea of a specific way of accessing it, i.e. the theory of anamnesis.Straipsnyje interpretuojama Menono pirmoji dalis (70a – 79e), kurioje Platonas gvildena dorybės pažinimo problemą. Teisybės steigiama parmenidiškoji būtis tampa orientyru aptariant dorybės būtiškąjį bei pažintinį profilį. Polemika su sofistais verčia Platoną apmąstyti filosofavimo subjektą bei įsisąmoninti, kad šis yra egzistenciškai įsišaknijęs ontologizuotai traktuojamoje kalboje. Čia Platonas suranda οὐσία sąvoką, kuri jam tampa dorybės pažintiniu provaizdžiu. Mat οὐσία kaip nuo-savybė numano daikto ar dalyko savybę, kurios reikšmę lemia ne jusliškai konstatuojamos daikto savybės, o jos poliškasis reikšmingumas, kuris yra santykiškai pastovus ir pamatuotas teisingumu. Daikto ir nuosavybės reikšmių išsiskyrimas tame pačiame objekte perša mintį, kad dorybė kaip žmogaus nuo-savybė, t. y. οὐσία, negali būti pažinta jusliškumą hipertrofuojančiame kasdieniame mąstyme, bet turėtų būti alternatyviame mąstymo klode, tad ir numanyti alternatyvų pažinimo būdą. Todėl galima spėti, kad Platono aptiktas οὐσία sąvokos dvilypumas inspiravo jam tiek mintį apie autonomišką idėjų pasaulį, tiek mintį apie specifinę prieigą prie jo, t. y. anamnezės teoriją
Autentiška egzistencija: fenomenologijos ir stoicizmo ryšys
Full text linkThe aim of this article is to provide comparative research of the concept of authentic existence in Stoicism and Phenomenology. The analysis in the article is carried out by comparing select authors’ understanding of a few key concepts which appear to be the most alike: authentic and inauthentic existence, personal renewal, seeking cosmologic framework for ethics, being part of community, and the role of death in shaping awareness of authentic existence. The analysis concludes that there are various degrees of convergence in all concepts considered in the article, which allows the argument that despite substantial differences between philosophies, concepts of authentic existence of Stoicism and Phenomenology at times have compatible aspects, and even complement each other.Šio straipsnio tikslas – pateikti stoicizmo ir fenomenologijos autentiškos egzistencijos sampratos lyginamąjį tyrimą. Analizė atliekama lyginant, kaip pasirinkti autoriai supranta keletą pagrindinių sąvokų, kurios atrodo panašiausios: autentiška ir neautentiška egzistencija, asmeninis atsinaujinimas, kosmologinio etikos karkaso paieška, buvimas bendruomenės dalimi ir mirties vaidmuo formuojant autentiškos egzistencijos suvokimą. Daroma išvada, kad visose straipsnyje aptariamose sąvokose esama įvairaus laipsnio konvergencijos, todėl galima teigti, kad, nepaisant didelių skirtumų tarp šių filosofijų, stoicizmo ir fenomenologijos autentiškos egzistencijos sąvokos turi kai kurių suderinamų aspektų ir netgi papildo viena kitą
Apie socialines revoliucijas ir restauracijas Naujųjų laikų istorijoje
Full text linkSharp opposition between revolution as a positively valued and dominant term and restoration as its subordinated complement, loaded with negative meaning, is one of the legacies of the 1789 French Revolution. This may be the main reason why social restorations still are neglected in the philosophy of history and historical sociology, although both types of modern revolutions (French 1789 or “bourgeois” and Russian 1917 or “socialist”) did end with restorations. This paper proposes revisions to only attempt at the theory of social restorations (by Austrian American comparativist Robert Kann (1906-1981) to make it applicable to post-communist restorations. They include the distinction between type and token restorations, endurance and performance success of restorations, and a new formulation of the criterion of endurance success.Griežta revoliucijos kaip pozityviai vertinamo bet dominuojančio termino, ir restauracijos kaip jos subordinuoto papildinio priešstata yra 1789 m. Prancūzijos revoliucijos dalis. Ji gali būti pagrindinė priežastis, kodėl istorijos filosofoja ir istorinė sociologija vis dar ignoruoja socialines restauracijas, nors abiejų tipų modernios revoliucijos (1789 m. Prancūzijos arba „buržuazinės“ ir 1917 m. Rusijos arba „socialistinės“) užsibaigė restauracijomis. Šiame straipsnyje pateikiamos pataisos kol kas vieninteliam bandymui išplėtoti socialinių restauracijų teoriją, kurios autorius yra austrų kilmės amerikiečių komparatyvistas Robertas Kannas (1906-1981), siekiant padaryti ją pritaikomą pokomunistinėms restauracijoms. Šios pataisos apima skirtį tarp tipo restauracijos ir realizacijos restauracijos bei skirtį tarp restauracijos trukmės sėkmės ir veikmės sėkmės, o taip pat naują trukmės sėkmės kriterijaus formuluotę
Akseleracijos ekstazė: kapitalo problema Nicko Lando filosofijoje
Full text link In this article, the anti-anthropocentric philosophy of Nick Land is discussed from the perspective of the concept of capital – capital becomes a philosophical problem. The origin of Land’s conception of capital as artificial intelligence alien to humanity is traced from the theory of libidinal materialism, the transcendental philosophy of Kant, and also from the historical and cultural background. The ideas of Deleuze and Guattari let Land think of capital as machinically and cybernetically accelerating techno-capital – Land’s intense relation to the process of acceleration is defined here as ecstasy. Also, the problematic interpretation of Deleuze and Guattari is noted, the processes of automatisation and autonomisation are considered, and Land’s teleological vision of technological singularity is criticised, especially from the point of the threats of the climate crisis. Here is shown that the philosophy of Land affectively follows the relevant and important tendencies of capitalism, but suffers from some inner contradictions and paradoxes, according to which we can reasonably doubt the philosopher’s ecstatic celebration of the abyss between capital and human subjectivity.Straipsnyje į antiantropocentristinę Nicko Lando filosofiją žvelgiama iš kapitalo sąvokos perspektyvos: kapitalas tampa filosofine problema. Aptariant libidinio materializmo teoriją, transcendentalinę Kanto filosofiją ir istorines bei kultūrines realijas, atsekama Lando kapitalo, kaip žmogui svetimo dirbtinio intelekto, sampratos kilmė. Deleuze’o ir Guattari idėjos leidžia Landui kapitalą mąstyti kaip mašiniškai ir kibernetiškai akseleruojantį technokapitalą – intensyvus Lando santykis su šiuo reiškiniu straipsnyje apibrėžiamas kaip ekstazė. Taip pat pažymima problemiška Deleuze’o ir Guattari interpretacija, svarstomi kapitalo automatizacijos ir autonomizacijos procesai bei kritikuojama teleologinė Lando technologinio singuliariumo vizija, šią priešpriešinant klimato krizės grėsmėms. Parodoma, kad Lando filosofija įtaigiai seka aktualiomis ir svarbiomis kapitalizmo tendencijomis, bet neišvengia vidinių prieštarų ir paradoksų, dėl kurių galima pagrįstai suabejoti filosofo ekstatiškai švenčiamu kapitalo atotrūkiu nuo žmogaus subjektyvumo
Sąmonės apibrėžimų formulavimas metodologiniu realizmo pagrindu
Full text linkIn this paper, the traditional question – what is mind? – is suggested to be treated from the metareflective realist stance from which different determinations of consciousness could be apprehended as always instantiated and dependent on their definitions. Methodological differentiation between what is representational and what is non-representational is expressed as a divergence between particular definitions of consciousness and the ontological X, in this context, acting as a universality of consciousness. The derivation of this position is reached through the investigation of François Laruelle’s non-standard philosophy, Wilfrid Sellars’s critique of the myth of the given and Iain Hamilton Grant’s revisionary study of Schelling’s naturphilosophie.Šiame straipsnyje tradicinis klausimas „kas yra sąmonė?“ yra siūlomas traktuoti iš metareflektyvios realistinės pozicijos, iš kurios skirtingi sąmonės apibrėžimai galėtų būti suvokiami kaip nuolatos instancijuoti ir priklausomi nuo jų determinacijų. Metodologinė diferenciacija tarp to, kas yra reprezentuojama, ir to, kas nėra reprezentuojama, yra išreiškiama kaip skirtumas tarp partikuliarių sąmonės apibrėžimų ir ontologinio X, šiame kontekste atliekančio sąmonės universalumo vaidmenį. Tokia autoriaus pozicija straipsnyje yra grindžiama analizuojant François Laruelle’io nestandartinę filosofiją, Wilfrido Sellarso duotybės mito kritiką ir Iaino Hamiltono Granto revizinės Schellingo naturphilosophie studiją
Kaip suprasti skausmą?
Full text linkGeniušas, S., 2021. Kas yra skausmas? Vilnius: Phi knygos, 150 p. ISBN 978-609-8236-12-
Įtampa tarp neįsivaizduojamų alternatyvų problemos ir episteminio instrumentalizmo
Full text linkIn this paper, I develop a critical assessment of epistemic instrumentalism as advocated by Kyle Stanford (2006). Epistemic instrumentalism is based on the claim that the criterion for the reliability of any theory is the absence of what Stanford calls ‘unconceived alternatives’. This means that the theory is reliable if and only if it does not admit of alternatives. Since most scientific theories do admit of unconceived alternatives, Stanford claims, they cannot be reliable. In contrast, ‘common sense’ claims are not exposed to unconceived alternatives, therefore they are reliable. Here, I analyse the definition of ‘common sense’ and argue that it is equally vulnerable to the ‘problem of unconceived alternatives’, pushing epistemic instrumentalism position to scepticism. The consequence is that the position of epistemic instrumentalist has nothing to stand on.Straipsnyje analizuojamas kritinis episteminio instrumentalizmo vertinimas, kurį išplėtojo Kyle’as Stanfordas (2006). Episteminis instrumentalizmas grindžiamas teiginiu, kad bet kurios teorijos patikimumo kriterijus yra nebuvimas to, ką Stanfordas vadina „neįsivaizduojamomis alternatyvomis“. Tai reiškia, kad teorija yra patikima tada ir tik tada, kai ji neleidžia alternatyvų. Pasak Stanfordo, kadangi dauguma mokslinių teorijų pripažįsta neįsivaizduojamas alternatyvas, jos negali būti patikimos; o „sveiko proto“ teiginiai, priešingai, esą patikimi, kadangi jiems nesiūlomos neįsivaizduojamos alternatyvos. Straipsnyje analizuojamas „sveiko proto“ apibrėžimas ir teigiama, kad jis yra lygiai taip pat pažeidžiamas „neįsivaizduojamų alternatyvų problemos“, o episteminio instrumentalizmo pozicija stumiama į skepticizmo glėbį. Autorė teigia, kad episteminio instrumentalisto pozicija neturi į ką atsiremti