Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Atsitiktiniai sprendimai kaip racionalūs sprendimai
Full text linkRandom decision-making (RDM) is a method of choice in which an agent delegates the final selection to a random device (e.g., a coin). When faced with multiple options, RDM is often dismissed as an irrational approach. Even in symmetrical cases where RDM is conceded to be rational, it is typically regarded as merely one among many equally effective methods for making an arbitrary choice. I challenge this prevailing view by pinpointing a unique psychological benefit of RDM – specifically, its capacity to mitigate potential regret – and thereby demonstrating that its rational applicability extends well beyond the narrow confines hitherto acknowledged. Once this capacity is recognized, it becomes clear that RDM is the uniquely rational strategy in certain symmetrical dilemmas while remaining rational in some asymmetrical cases. Furthermore, while factors such as affective and sociocultural influences impose limitations on the practice of RDM, I contend that these constraints are not insurmountable and may be mitigated as a deeper understanding of RDM’s unique value emerges.Atsitiktinių sprendimų priėmimas (ASP) kaip pasirinkimo metodas įprastai atmetamas, kadangi yra laikomas neracionalia prieiga. Netgi simetriškais atvejais, kuomet pripažįstama, kad ASP yra racionalus metodas, į jį paprastai žvelgiama tik kaip į vieną iš daugelio vienodai efektyvių metodų, kai reikia rinktis arbitraliai. Straipsnyje siekiu suprobleminti šį dominuojantį požiūrį, pabrėždamas unikalų psichologinį ASP metodo privalumą – visų pirma, jo suteikiamą galimybę sušvelninti galimą apgailestavimą dėl priimto sprendimo. Tokiu būdu parodau, kad racionalus šio metodo pritaikomumas yra kur kas platesnis nei kad siaura sritis, kurioje anksčiau buvo pripažįstamas šio metodo pagrįstumas. Pripažinus šį metodo potencialą, tampa akivaizdu, kad ASP metodas yra vienintelė racionali strategija iškilus kai kurioms simetriškoms dilemoms. Tačiau šis metodas išlieka racionalus ir kai kuriais nesimetriškais atvejais. Be to, nors ir tokie atvejai kaip afektyvi ar sociokultūrinė įtaka gali apriboti praktinį ASP metodo taikymą, aš vis dėlto tvirtinu, kad šios kliūtys nėra neįveikiamos, jei suformuosime gilesnį unikalios ASP metodo vertės suvokimą
Mirtis kaip virsmas kinų filosofinėse-religinėse tradicijose
Full text linkhe article investigates the Chinese concept of death from the perspective of cosmic transformations (hua化, bian 变), which is almost exceptionally explored only in the studies of its understanding in the classical Daoist thought. The article argues that the view of death as transformation is no less important to other Chinese philosophical-religious traditions, namely, Classical and later (neo-)Confucianism, as well as a ‘local’ religion and Daoist alchemist tradition; thus, it could be considered as revealing the peculiarity and complexity of a general Chinese understanding of death. Such complexity is comprised by the polysemanticity of the very term ‘transformation’, stemming from Chinese processual ontology and emanative-recreative-generative (sheng sheng 生生) cosmogony. The article examines the views of death, as well as their development, co-relation and change according to two aspects – or ‘paradigms’ – of transformation – the one of human ‘souls’ (hun-po) and of body/forms (xing 形), with the extension of a historical perspective from Classical Confucianism and Daoism (the texts Lunyu, Yijing, Liji, Laozi, Zhuangzi) to Neo-Confucian Zhu Xi and the ideas of Daoist alchemists. It also includes the concept of a dual soul (or souls) in Chinese local religion, formed in the pre-imperial period and later incorporated into the teaching of the latter (Daoist alchemy and Zhu Xi’s thought). The analysis is concentrated on the co-relation and comparison of insights on death from those various sources, as well as their relation to ontological and cosmological terms yin-yang 阴阳, dao 道, qi 气, and sheng sheng 生生.Straipsnyje analizuojama kiniškoji mirties samprata iš kosminių transformacijų arba virsmo (hua化, bian 变) perspektyvos, kuri paprastai pasitelkiama tik tyrinėjant jos suvokimą klasikiniame daoizme. Siekiama pagrįsti teiginį, kad požiūris į mirtį kaip virsmą būdingas ir kitoms kinų filosofinėms-religinėms tradicijoms – klasikiniam bei vėlesniam (neo-) konfucianizmui, daoizmo alchemikams bei „vietinei“ kinų religijai, todėl jis perteikia bendros kiniškos mirties sampratos savitumą ir kompleksiškumą. Šį kompleksiškumą implikuoja paties žodžio „virsmas“ semantikos platumas, užkoduotas procesualioje kinų ontologijoje ir emanacinėje rekreacinėje / generacinėje (sheng sheng 生生) kosmogonijoje. Straipsnyje išskiriami du pagrindiniai kosminių virsmų paradigmos aspektai – žmogaus „sielų“ (hun-po 魂魄) ir kūno-formos (xing 形) transformacijų, pagal kuriuos analizuojama mirties sampratų raida bei kaita platesniame ir ilgesniame kinų filosofinės-religinės minties kontekste. Jų aprašymų ir idėjinių sąsajų ieškoma klasikiniuose konfucianizmo ir daoizmo tekstuose (Lunyu, Yijing, Liji, Laozi, Zhuangzi), taip pat kinų „vietinės“ religijos suformuotoje dvilypės sielos (sielų) sampratoje, kuri atsirado dar priešimperiniu laikotarpiu ir egzistuoja iki šių dienų; ją perėmusio neokonfucianisto Zhu Xi ir daoizmo alchemikų tekstuose. Siejant ir lyginant šių šaltinių idėjas apie mirtį kaip virsmą, ypatingas dėmesys skiriamas jos sampratos ryšiui su kinų ontologijos bei kosmogonijos sąvokomis (yin-yang 阴阳, dao 道, qi 气, sheng sheng 生生)
Pamatinių savybių metafizika ir giliojo panašumo nominalizmas
Full text linkThis paper introduces Deep Resemblance Nominalism (DRN) as a novel approach within the framework of resemblance nominalism and compares it to other forms of nominalism, including Rodriguez-Pereyra’s Resemblance Nominalism (RN). DRN departs from RN in two significant ways. The first major difference lies in the formal properties of the resemblance relation. In RN, resemblance is treated as a two-place relation that holds between pairs of particulars. In contrast, DRN interprets resemblance as a plural relation, connecting a particular to a plurality of particulars, rather than as a two-place relation between individual pairs of particulars. The second key difference lies in how the resemblance relation is understood. While RN characterizes resemblance as an internal relation grounded solely in the existence of resembling particulars, DRN treats resemblance as an irreducible relation that exists among particulars, rather than an internal one. I will argue that DRN offers a superior nominalist approach, not only when compared to RN but also to the other nominalist alternatives discussed in this paper.Straipsnyje pristatomas giliojo panašumo nominalizmas (GPN), kuris pateikiamas kaip naujas požiūris panašumo nominalizmo kontekste ir lyginamas su kitomis nominalizmo formomis, tokiomis kaip Rodriguezo-Pereyros panašumo nominalizmas (PN). GPN nukrypsta nuo PN dviem svarbiais aspektais. Pirmasis esminis skirtumas susijęs su formaliosiomis panašumo santykio savybėmis. PN interpretuoja panašumą kaip dvivietį santykį, kurio esama konkrečių esybių porose. Tačiau GPN panašumą interpretuoja kaip daugybinį santykį, kuomet viena esybė siejama su gausybe kitų esybių vietoje dviviečio santykio konkrečių esybių porose. Antrasis esminis skirtumas susijęs su tuo, kaip panašumo santykis yra suvokiamas. PN apibūdina panašumą kaip vidinį santykį, kuris yra pagrįstas tik panašių esybių egzistavimu. Tuo tarpu GPN panašumą laiko neredukuojamu santykiu, egzistuojančiu tarp esybių, o ne jų vidiniu ryšiu. Straipsnyje teigiama, kad GPN pateikia nominalistinį požiūrį, kuris yra pranašesnis lyginant ne tik su PN, bet ir su kitomis nominalistinėmis alternatyvomis, aptariamomis šiame straipsnyje
H.-G. Gadameris: kalbos užmaršties problema ir jos įveika hermeneutiniame prasmės supratime
Full text linkThe aim of the article is to show how Hans-Georg Gadamer formulates the problem of the ‘Oblivion of language’ in Antiquity and how, in his search for the inner unity of word and thing, he sought to overcome this oblivion by using the scholastic treatment of verbum interius. Gadamer integrated the ‘inner word’ into his hermeneutic theory in order to overcome the ‘oblivion of language’ in antiquity. The article also shows how the Augustinian distinction between actus signatus and actus exercitus for Gadamer, discussed by Heidegger, opened up a hermeneutic approach to the ‘inner word’ that differs from the apophantics. The article argues that, in analyzing the ‘inner word’ and linguistic understanding, Gadamer emphasized two distinct but complementary aspects: on the one hand, the identity of thinking and its linguistic expression is emphasized, and the ‘inner word’ and its ‘external’ expression are inseparable; on the other hand, it is emphasized that we cannot, in verbal language (logos prophorikos), achieve full expression (logos endiathetos) of what we would like or be required to say in order to be adequately understood. Gadamer linked the lack of semantic fullness of the ‘external word’ to the experience of the Unvordenklichkeit. In order to explain the correlation between the inner and the outer word, the article interpretatively uses Husserl’s phenomenological attitude, which describes the way we know the meaning of some ‘thing’ as ‘thing in itself’ through different ‘profiles’. The ‘inner word’, mentioned by Gadamer in the phenomenological sense as ‘an object in itself’, is always given only in the expression of the ‘outer word’ as a partial profile and is incomplete in this respect. It is in no other way directly detectable, but only in the external expressions in which it opens. External expressions are not a defect of the full ‘inner word’, but are the only possible way or form of it, though not always perfect, and which may be expanded in the future. The different expressions of the external word referring to the partial meaning of the subject matter do not in any way provide for the relativization of the expressions themselves, because they all arise from the same ‘inner word’. But this identity of the ‘inner word’ is detected only in the difference of external expressions.Straipsnyje siekiama parodyti, kaip Hansas-Georgas Gadameris suprato „kalbos užmaršties“ problemą Antikoje ir kaip, ieškodamas vidinės žodžio ir daikto vienovės, jis šią užmarštį siekė įveikti pasitelkdamas scholastinio „vidinio žodžio“ (verbum interius) traktuotę. Straipsnyje rodoma, kaip M. Heideggerio aptarta augustiniškoji skirtis tarp actus signatus ir actus exercitus Gadameriui atvėrė nuo apofantinės besiskiriančią hermeneutinę prieigą prie „vidinio žodžio“ traktuotės. Tvirtinama, kad analizuodamas „vidinį žodį“ ir kalbišką supratimą Gadameris pabrėžė du skirtingus, bet vienas kitą papildančius aspektus: viena vertus, yra akcentuojamas mąstymo ir jo kalbinės išraiškos tapatumas – „vidinis žodis“ bei jo „išorinė“ išraiška yra neatsiejami; kita vertus, pabrėžiama, kad žodžiais išreikštoje kalboje (logos prophorikos) negalime pasiekti visavertės išraiškos (logos endiathetos) to, ką norėtume pasakyti, kad būtume adekvačiai suprasti. „Išoriniam žodžiui“ būdingą prasminio išbaigtumo stygių Gadameris susiejo su Unvordenklichkeit patirtimi. „Vidinio“ ir „išorinio“ žodžio koreliacijai paaiškinti straipsnyje interpretatyviai pasitelkiama E. Husserlio fenomenologijos nuostata, nusakanti būdą, kaip mes pažįstame kokio nors „dalyko“ kaip „daikto savaime“ prasmę skirtinguose „profiliuose“. Tvirtinama, kad Gadamerio minimas „vidinis žodis“ fenomenologine prasme kaip „daiktas savaime“ visuomet yra duotas tik „išorinio žodžio“ raiškoje kaip daliniame profilyje ir šiuo požiūriu yra neišbaigtas. Jis niekaip kitaip neaptinkamas tiesiogiai, tik išorinėse išraiškose, kuriose atsiveria. Jos netraktuotinos kaip išbaigto „vidinio žodžio“ defektas, bet yra jo vienintelis galimas raiškos būdas ar forma, kuri nors ir ne visada tobula, gali būti plečiama ateityje. Skirtingos išorinio žodžio išraiškos, nurodančios į suprantamojo dalyko dalinę prasmę, nereiškia pačių išraiškų reliatyvizacijos, nes visos jos kyla iš vieno ir to paties „vidinio žodžio“, t. y. mąstymo, mąstančio dalyką. Bet šis „vidinio žodžio“ tapatumas aptinkamas tik išorinių išraiškų skirtyje
Mindaugas Gilaitis kalbina Benjaminą De Meselį. Apie šiuolaikinę moralės filosofiją, Wittgensteiną ir P. F. Strawsoną
No full textTarp ekocentrizmo ir antropocentrizmo: beieškant gandiškosios aplinkos filosofijos vietos
Full text linkWhile Gandhi is portrayed as an inspiration for proponents of ecocentrism, specifically Deep Ecologists like Arne Naess, Ramachandra Guha suggests that Gandhi was more concerned with anthropocentrism. Rather than ascertaining whether Gandhi was a Deep Ecologist, this paper aims to determine the implications of his philosophical anthropology for the Anthropocene. Dwelling on Gandhi’s comprehension of the other, including non-human nature, we situate Gandhian environmentalism between ecocentrism and anthropocentrism as a weak form of anthropocentrism that can be interpreted as ‘stewardship’ with the potential for an ethic of care. The Gandhian ideals of Swadeshi, Swaraj, and Sarvodaya are invoked to discuss the significance and alignment of Gandhi’s philosophy of environment to contemporary ideals of ecologically and socially sustainable societies.Nors Gandhi įprastai vaizduojamas kaip ekocentrizmo šalininkų, o ypač giliosios ekologijos atstovų, tokių kaip Arne Naessas, įkvėpėjas, Ramachandra Guha teigia, kad Gandhi labiau orientavosi į antropocentrizmą. Vietoj bandymo išsiaiškinti, ar Gandhi buvo gilusis ekologas, šiuo straipsniu siekiama apibrėžti jo filosofinės antropologijos pasekmes antropocenui. Remdamiesi Gandhi Kito – įskaitant nežmogiškąją prigimtį – samprata, Gandhi environmentalizmą siūlome traktuoti tarp ekocentrizmo ir antropocentrizmo kaip silpnąją antropocentrizmo formą, kurią galima interpretuoti kaip „rūpestį“, kurioje yra potencialo rūpesčio etikai. Pasitelkiami Gandhi idealai Swadeshi, Swaraj ir Sarvodaya, kurių kontekste aptariama Gandhi aplinkos filosofijos reikšmė ir jos sąsajos su šiuolaikiniais ekologiškai ir socialiai tvarių visuomenių idealais
Kaip ekonomikos modeliai galėtų suteikti paaiškinimus „kaip yra iš tikrųjų“?
Full text linkMuch of the debate about model-based explanations in economics revolves around How-Possibly Explanations (HPEs). HPEs propose a potential way in which something could occur. I argue that these debates often occur without adequately considering the various ways in which economic models can provide How-Actually Explanations (HAEs). HAEs concentrate on what actually happens, providing explanations based on real-world events. I suggest that adopting a pluralistic and pragmatic approach is among the most effective methods for exploring the potential of HAEs in economics. To support my argument, I will use two case studies from microeconomics and macroeconomics. I contend that these case studies provide grounds to believe that a pluralist and pragmatist perspective could clarify how models in economics might offer HAEs.Didelė dalis diskusijų apie modeliais paremtus aiškinimus ekonomikoje susijusios su aiškinimais „kaip yra galima“. Tokie aiškinimai nurodo potencialų būdą, kuriuo kažkas galėtų įvykti. Aš teigiu, kad tokie ginčai dažnai vyksta adekvačiai neapsvarsčius įvairių būdų, kuriais ekonominiai modeliai galėtų pateikti „kaip yra iš tikrųjų“ paaiškinimus (KIP). KIP sutelkia dėmesį į tai, kas iš tikrųjų vyksta, siūlydami aiškinimus, pagrįstus realaus pasaulio įvykiais. Teigiu, kad pliuralistinės ir pragmatinės prieigos priėmimas yra vienas efektyviausių metodų tyrinėti KIP potencialą ekonomikoje. Paremdamas savo argumentą, pasitelkiu dvi atvejo analizes – vieną iš mikroekonomikos, o kitą – iš makroekonomikos srities. Straipsnyje parodau, kad šios dvi atvejo analizės suteikia pagrindą tikėti, kad pliuralistinė ir pragmatinė perspektyva galėtų paaiškinti, kaip ekonomikos modeliai gali suteikti „kaip iš tikrųjų“ paaiškinimus
Epikūras XX–XXI a. Lietuvoje: savas ar svetimas?
Full text linkThe article examines the history of the translation and interpretation of Epicurean philosophy sources in Lithuania during the 20th and 21st centuries. In the independent Republic of Lithuania, no censorship institution could interfere with the translation and study of a thinker who taught an atomistic understanding of reality and denied divine providence. However, in practice, it seems that no one took up this task. After the occupation of Lithuania in 1940, translators and researchers were legally prohibited from engaging with any philosophical texts that seemed inconsistent with the officially mandated philosophy of Marxism-Leninism. Epicurus’ atomism and his proclaimed aim to liberate people from the fear of gods made him a potentially suitable author. Nevertheless, the first translations of texts by Epicurus were only published in 1977. By 1990, the ideological censorship had finally loosened its grip, yet the translations and studies of Epicurean philosophy sources in the Lithuanian language have hardly increased.Straipsnyje nagrinėjama Epikūro filosofijos šaltinių vertimo ir interpretacijų XX–XXI a. Lietuvoje istorija. Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje jokia cenzūros institucija negalėjo sutrukdyti versti ir tyrinėti atomistinę tikrovės sampratą dėstančio ir dievišką apvaizdą neigiančio mąstytojo veikalus, bet praktiškai, regis, niekas to nesiėmė. Po 1940 m. Lietuvos okupacijos vertėjai ir tyrėjai legaliai negalėjo imtis jokių filosofinių tekstų, jei šie atrodė neatitinkantys privalomos marksizmo leninizmo filosofijos. Epikūro dėstomas atomizmas ir jo skelbiamas siekis išvaduoti žmones iš dievų baimės jį darė gerokai artimesniu autoriumi nei dievobaimingas „idealistas“ Platonas. Vis dėlto pirmieji Epikūro tekstų vertimai iš senosios graikų kalbos buvo paskelbti tik 1977 m. Nuo pirmosios Epikūro tekstų publikacijos 1977 m. iki nepriklausomos Lietuvos šiandienos praėjo beveik pusė amžiaus, tačiau, kitaip nei Platono, platonikų, Aristotelio ir stoikų, Epikūro filosofijos šaltinių vertimų ir tyrimų lietuvių kalba beveik nepagausėjo
Antropoceno vaikai urbanizuotose vietose ir jų mokymasis terpėse
Full text linkThis paper aims to move from a theoretical towards the practical possibility of grasping how learning with the Milieu emerges from children’s and young people’s perspectives as they live and learn primarily in urbanized places. The potential for learning in urbanized environments as Milieus is revealed by examining specific learning experiences in two different contexts: in Lithuanian educational institutions, where children learn through a phenomenon-based methodology, and in cases where children and young people engage in climate activism outside formal education settings. The children’s and youths’ experiences of being and/or learning in urbanized environments demonstrate that they are directly connected to them as milieus. Learning within these environments potentially becomes an opportunity for active, affective engagement, creativity, and the development of equal relationships with everything that surrounds them (human and nonhuman) within and beyond specific urban places. Furthermore, an urbanized place as a milieu allows children and young people to connect with and expand their awareness of the world beyond their immediate surroundings. The paper also highlights different conditions necessary for urbanized places to become learning environments with the milieu possibility.Straipsnyje einama nuo teorinio milieu arba terpės koncepto ugdyme apmąstymo link galimybės realiai užčiuopti mokymosi iš terpių steigtį vaikams ir jaunuoliams būnant ir mokantis konkrečiose urbanizuotose vietose. Antropoceno vaikų mokymosi urbanizuotose vietose kaip terpėse galimybės atskleidžiamos nagrinėjant konkrečias mokymosi patirtis dviejuose skirtinguose kontekstuose: švietimo įstaigose vaikams mokantis pagal fenomenais grįstą metodiką bei vaikams ir jaunimui įsitraukus į klimato aktyvizmo veiklas už švietimo įstaigų ribų. Analizuojamos konkrečios vaikų ir jaunuolių buvimo ir / ar mokymosi patirtys rodo, kad jie yra betarpiškai susiję su urbanizuotomis vietomis kaip terpėmis. Mokymasis terpėse potencialiai tampa jų aktyvaus, afektiško veikimo ir kūrybiškumo, lygiaverčio santykio su viskuo, kas juos supa konkrečiose vietose ir už jų ribų, kūrimo galimybe. Be to, urbanizuota vieta kaip terpė apima galimybę vaikui / jaunuoliui priartinti ir už jos ribų egzistuojantį pasaulį ir tokiu būdu šią terpę plečia. Tyrimai atskleidžia, kad konkrečios urbanizuotos vietos kaip terpės, kurioje būtų mokomasi, steigčiai svarbios kelios sąlygos. Pirma, būtinas vietos apibrėžtumo ir stabilumo pakeitimas, kuomet ji įgauna naujų ypatybių ir galimybių. Antra, svarbus individualumo / vienišumo peržengimas, kai kiekvienas (-a) jaučiasi kuriantis (-i) santykį, kuris yra lygiavertis ir kuriame trinamos ribos arba turima hierarchija. Trečia, buvimui ir mokymuisi terpėse aktualus afektiškumas, kuris nukreiptas ne tik į save, bet ir į kitus. Ketvirta, urbanizuotai vietai kaip mokymosi terpei aktualu peržengti ribas į kitas aplinkas (tarkime, iš socialinės aplinkos peržengti į gamtinę aplinką)
Gedulas kaip ontologinis pokytis
Full text linkMourning is often framed as a sequence of emotions that can be described, experienced, ‘completed’ and then followed by a return to a previous ‘normal’ state. In the article, I argue that mourning is a substantially more profound existential experience. I propose that the death of a loved one constitutes an existential rupture, and mourning is a transformation: of the subject’s structure and ontological self-awareness. The aim of this article is to explore how mourning affects the perception of time and the connection between body and consciousness. Mourning is not a process to be overcome or healed, but rather a plastic transformation without a guarantee of becoming a better or worse subject. The relationship with the deceased also does not simply disappear; rather, it is transformed, simultaneously reshaping the mourner’s ontological self-understanding. The research method is phenomenological reconstruction: an analysis of mourning (published recollections and work by the artist Nick Cave following the death of his son), interpreted through classical phenomenological texts and Catherine Malabou’s theory of plasticity. The main phenomenological thinkers referenced are Alfred Schutz, Maurice Merleau-Ponty, and Saulius Geniušas.Gedulas dažnai įrėminamas kaip emocijų seka, kurią galima aprašyti, išgyventi, „užbaigti“ ir grįžti į ankstesnę „normalią“ būklę. Straipsnyje siekiu atskleisti, kad gedulas yra kur kas gilesnė egzistencinė patirtis. Laikausi požiūrio, kad artimojo mirtis – tai egzistencinis lūžis, o gedulas – tai transformacija: subjekto struktūros ir ontologinės savimonės. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip gedulas veikia laiko suvokimą, kūno ir sąmonės jungtį. Gedulas – tai ne procesas, kurį reikia įveikti ar išgydyti, o plastinė transformacija be garantijos į kokybiškesnį ar blogesnį subjektą. Santykis su mirusiuoju taip pat neišnyksta – jis pakinta kartu keisdamas ir gedinčiojo ontologinę savivoką. Tyrimo metodas – fenomenologinė rekonstrukcija, analizuojant gedulo patirties liudijimą (publikuotus menininko Nicko Caveʼo užrašus ir kūrybą po sūnaus mirties), interpretuojant jį pagal fenomenologinius tekstus bei Catherine Malabou plastiškumo teoriją. Pagrindiniai fenomenologinių teorijų autoriai: Alfredas Schutzas, Mauriceʼas Merleau-Ponty, Saulius Geniušas, Janas Patočka, J. Toddas DuBose