Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Laisvė nuo dominavimo: P. Pettito respublikoniško pilietiškumo idealas
Full text linkThe constantly changing political circumstances and the expanding structure of civic society forces to search for an alternative to the theory of liberalism whose principles are incapable of mobilizing different groups of citizens for active participation. Moreover, the increasing dissatisfaction in government authorities calls for a solution to contain citizens’ emotions and promote a dialogue. The paper argues that Philip Pettit’s republican theory of freedom as non-domination is a valid alternative to liberalism to empower citizens for political action. The reason for this is that republican theory focuses on the protection of free agency, the virtue of vigilance encourages observation of political life and, if necessary, the opportunity to get involved, and the principle of non-domination itself imposes an obligation to ensure social justice. However, non-domination theory cannot address the problem of societal fragmentation because it assumes that the citizen is a rational agent and does not search for ways to persuade opposing groups to engage in a dialogue.Kintančios politinės aplinkybės ir besiplečianti pilietinės visuomenės sandara verčia ieškoti alternatyvos liberalizmo teorijai, kurios principai nėra pajėgūs sutelkti skirtingų piliečių grupių aktyviam veikimui. Be to, didėjantis nepasitenkinimas valdžia reikalauja sprendimo, kuris padėtų suvaldyti piliečių emocijas ir skatintų dialogą. Straipsnyje teigiama, kad Philipo Pettito plėtojama respublikoniška laisvės nuo dominavimo teorija yra svari alternatyva liberalizmui siekiant įgalinti piliečius politiškai veikti. Taip yra todėl, kad respublikoniška teorija yra sutelkta į laisvo veikimo apsaugą, puoselėjama budrumo dorybė skatina stebėti politinį gyvenimą ir prireikus suteikia galimybę įsitraukti, o pats dominavimo nebuvimo principas įpareigoja užtikrinti socialinį teisingumą. Vis dėlto laisvės nuo dominavimo teorija negali padėti spręsti visuomenės susiskaldymo problemos, nes numanoma, kad pilietis yra racionalus veikėjas, ir neieškoma būdų, kurie įtikintų oponuojančias grupes susikalbėti
D. Parfito reduktyvizmo iššūkiai baudžiamosios teisės teorijoms
Full text linkThe concept of a person as a monolithic whole that retains its identity over time is a cornerstone of criminal law theory and practice. Derek Parfit’s moral philosophy, which is based on a reductionist view of persons, challenges this concept. The article identifies and discusses two forms of depersonalization found in Parfit’s philosophy – the reductionist concept of a person and the depersonalization of actions and experiences. Based on critical literature on the implications of scalar identity to criminal law and the uses of this concept in contemporary criminal law philosophy, it is argued that the main criminal law theories can integrate it without denying their core principles. Parfit’s denial of the possibility of deserved punishment is rejected based on its inconsistencies. Finally, it is shown that the growing power of neurointerventions to change the person, combined with Parfit’s depersonalization, would raise serious moral dilemmas for some utilitarian theories, including the view endorsed by Parfit himself.Vientiso, tapatybę laike išlaikančio asmens samprata yra kertinė baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Dereko Parfito reduktyvistiniu požiūriu į asmenį grįsta moralės filosofija meta iššūkį tokiai sampratai. Straipsnyje išskiriamos ir aptariamos dvi Parfito nuasmeninimo formos – reduktyvistinė asmens samprata bei veiksmų ir patirčių nuasmeninimas. Remiantis kritine literatūra, analizuojančia reduktyvistinės laipsniuojamos tapatybės reikšmę baudžiamajai teisei, bei šios sampratos pritaikymu nūdienėje baudžiamosios teisės filosofijoje, argumentuojama už tai, kad pagrindinės baudžiamosios teisės teorijos gali ją integruoti neatsisakydamos savo pamatinių principų. Parfito nuasmeninimu grįstas pelnytos bausmės galimybės paneigimas atmetamas kaip nenuoseklus. Galiausiai, parodoma, kad augantis neurointervencijų potencialas pakeisti asmenį, suporuotas su Parfito nuasmeninimu, keltų rimtas moralines dilemas kai kurioms utilitaristinėms teorijoms, įskaitant ir požiūrį, kuriam pats Parfitas išreiškia pritarimą
Moralinė atsakomybė ir adiaforizacija: Baumano postmodernioji etika filme Interesų zona (2023)
Full text linkThis article explores Zygmunt Bauman’s view on moral responsibility, in a fluid world, focusing on the postmodern perspective on morality which is not based on ethical codes. The aim is to demonstrate how modern morality, influenced by power structures, is shaped by adiaphoric regulations that distort the individual’s relationship with the Other. This is achieved by first examining Bauman’s concept of adiaphorization, and then briefly reading it alongside Agamben’s homo sacer while analysing Jonathan Glazer’s film, The Zone of Interest, as a concrete example of moral indifference to illustrate how adiaphorization operates within ethical frameworks. The study argues that mechanisms such as the Holocaust were facilitated not only through the ‘suspension of law’ but also through adiaphorization, ‘suspension of morality’ – not a Baumanian term but our coinage – via what is here termed the destabilization of responsibility: the structural dispersal and fragmentation of moral accountability.Straipsnis tyrinėja Zygmunto Baumano požiūrį į moralinę atsakomybę takiame pasaulyje, akcentuojant postmodernistinį žvilgsnį į moralumą, kuris neparemtas etiniais kodeksais. Straipsnio tikslas yra parodyti, kaip, paveiktas galios struktūrų, šiuolaikinis moralumas yra formuojamas adiaforinio reglamentavimo, iškraipančio individo santykį su Kitu. Tai pasiekiama visų pirma nagrinėjant Baumano adiaforizacijos koncepciją, o tuomet trumpai sugretinant ją su Agambeno homo sacer samprata, analizuojant Jonathano Glazerio filmą Interesų zona (angl. The Zone of Interest), kaip konkretų moralinio abejingumo pavyzdį. Taip atskleidžiama, kaip adiaforizacija veikia etinėse schemose. Šiame tyrime teigiama, kad tokie mechanizmai kaip Holokaustas lengviau funkcionavo ne tik todėl, kad „įstatymas buvo suspenduotas“, bet taip pat ir dėl adiaforizacijos, „moralės suspendavimo“. „Moralės suspendavimas“ yra ne Baumano terminas, o šiame straipsnyje nukaldinta sąvoka, kuria norima įvardyti atsakomybės destabilizaciją – moralinės atsakomybės struktūrinį išsklaidymą ir fragmentaciją
Estetinio patyrimo emancipacinis potencialas: Rancière’as apie Kantą ir Schillerį
Full text linkThis paper examines the emancipatory potential of aesthetic experience through a comparative reading of Immanuel Kant, Friedrich Schiller, and Jacques Rancière. It argues that Rancière both inherits and transforms the Kantian-Schillerian legacy by shifting the question of freedom from free accord of faculties or moral autonomy to a meaning-disruptive experience of equality. While Kant and Schiller conceptualize the disinterested experience of the spectator in aesthetic or ethical terms, Rancière interprets it as a condition that can trigger a struggle for equality. The article traces this entangled genealogy to demonstrate how Rancière’s notion of aesthetic experience cancels hierarchies and opens a space for dissensus, only within which politics can occur. By clarifying the conceptual transitions from Kant’s sensus communis to Schiller’s play drive and Rancière’s dissensual common sense, the paper demonstrates how, for Rancière, aesthetics is a field of disagreement, revealing aesthetic experience as a political act that disrupts the pre-established sensible orders; and how it generates equality through discord, transforming aesthetic contemplation into a mode of emancipation from the dominant orders of meaning and sense.Straipsnyje nagrinėjamas estetinio patyrimo emancipacinis potencialas, tarpusavyje gretinant Immanuelio Kanto, Friedricho Schillerio bei Jacquesʼo Rancière’o tekstus. Tvirtinama, kad Rancière’as ne tik perima Kanto–Schillerio palikimą, bet ir jį transformuoja, perkeldamas laisvės klausimą nuo laisvo gebėjimų suderinimo ar moralinės autonomijos prie prasmę ardančio lygybės patyrimo. Kantas ir Schilleris nesuinteresuotą stebėtojo patyrimą apibrėžia estetiniais ar etiniais terminais, tačiau Rancière’as jį interpretuoja kaip sąlygą, galinčią sukelti kovą dėl lygybės. Straipsnyje bandoma atsekti visą šią painią genealogiją ir parodyti, kaip Rancière’o estetinio patyrimo suvokimas pašalina hierarchijas ir atveria erdvę disensusui. Disensusas yra vienintelė erdvė, kurioje gali „vykti“ politika. Išryškinus konceptualinius žingsnius nuo Kanto sensus communis prie Schillerio žaismo varos (Spieltrieb) bei Rancière’o disensinio sveiko proto, straipsnyje atskleidžiama, kaip, Rancière’o požiūriu, estetika pasirodo kaip nesutarimų sritis. Atskleidžiama, kad estetinis patyrimas yra politinis aktas, sutrikdantis nustatytas reikšmių sistemas. Taip pat parodoma, kaip estetinis patyrimas generuoja lygybę per nesutarimą, estetinę kontempliaciją transformuodamas į tokią būseną, kurioje pasiekiama emancipacija nuo įsigalėjusios prasmės ir reikšmės tvarkos
„Besubjektis“ subjektiškumas: Anscombe ir Sartre’as apie savimonę
Full text linkAnscombe famously argues that ‘I’ is not a referring expression, otherwise, a ‘Cartesian Ego’ would inevitably appear. She thinks the form of self-consciousness expressed in ‘I’ is ‘subjectless’: it is consciousness that does not involve a self-object (or Ego). Sartre’s theory of consciousness offers a strikingly parallel and mutually illuminating framework. He similarly denies the presence of the Ego within consciousness, arguing instead that the Ego is a transcendent object constructed through reflection. For both of them, the fundamental form of self-consciousness is pre-reflective. I argue that Anscombe’s position encounters two difficulties: (1) how the non-referential ‘I’ can express subjectivity, and (2) how self-consciousness is about an embodied subject. I propose that Sartre’s accounts of (1) the ‘fundamental ipseity’ and (2) the ‘lived body’ offer a phenomenological framework that helps to respond to Anscombe’s difficulties.Gerai žinoma, kad Anscombe teigia, jog „aš“ į nieką nenurodo, kadangi kitu atveju neišvengiamai pasirodytų „dekartiškas ego“. Anscombe mano, kad savimonės forma, išreikšta kaip „aš“, yra „besubjektė“: tai yra sąmonė, kuri neįtraukia savęs kaip objekto (arba Ego). Sartre’o sąmonės teorija mums siūlo neįtikėtinai panašią schemą; Anscombe ir Sartre’o teorijos patikslina viena kitą. Sartreʼas panašiai neigia Ego sąmonėje, vietoj to teigdamas, kad Ego yra transcendentinis objektas, konstruojamas pasitelkiant refleksiją. Tiek Anscombe, tiek ir Sartre’as laikosi nuostatos, kad pamatinė savivokos forma yra ikirefleksyvi. Aš teigiu, kad, laikantis Anscombe pozicijos, iškyla dvi problemos: 1) kaip nereferencinis „aš“ gali išreikšti subjektiškumą; bei 2) kaip savimonė gali būti susijusi su kūnišku subjektu. Teigiu, kad Sartre’o 1) „pamatinė savastis“ bei 2) „gyvenamasis kūnas“ atveria fenomenologinę prieigą, galinčią padėti išspręsti problemas, su kuriomis susiduria Anscombe teorija
Skaičiaus filosofijos problema Alaino Badiou darbuose: kritinė François Laruelle nestandartinės filosofijos perspektyva
Full text linkIn this paper, we consider the project of the philosophy of Number proposed by Alain Badiou. In the first part of the work, we discuss the concept of Numbers proposed by Badiou.We argue that such a construction is limited and cannot cover all the concepts of Number. In our work, we try to show that Badiou’s universal concept of Number is unfeasible. As a theoretical basis, we are using Laruelle’s non-standard program which we shall discuss in the third part. We admit that Laruelle’s criticism lacks analysis of the mathematical content of Badiou’s ontology. For this, we discuss two examples: floating point arithmetic and p-adic numbers. Both are extremely important conceptual number systems, which cannot be accommodated by Badiou’s philosophy.Straipsnyje svarstomas skaičiaus filosofijos, pasiūlytos Alaino Badiou, projektas. Pirmojoje teksto dalyje aptariama Badiou pasiūlyta skaičių samprata. Teigiama, kad tokia konstrukcija yra ribota ir negali apimti visų skaičiaus konceptų. Šiuo tekstu bandoma parodyti, kad Badiou pasiūlyta universali skaičiaus samprata neatlaiko kritikos. Teoriniais aspektais remiamasi Laruelle sukurta nestandartine programa, kuri aptariama trečiojoje straipsnio dalyje. Pripažįstama, kad Laruelle kritikoje trūksta matematinio Badiou ontologijos turinio analizės. Šiuo tikslu aptariami du pavyzdžiai: slankiojo kablelio aritmetika ir p-adiciniai skaičiai. Abu šie aspektai yra itin svarbios konceptualiosios skaičių sistemos, kurių neįmanoma integruoti į Badiou filosofiją
Protas ir proto kritika Heideggerio mąstyme
Full text link If, in the history of philosophy, all manifestations of culture were brought before the judgment seat of reason, today it seems rather the other way around, as if reason were on trial. Has reason, the question arises, reached the end of its history and even the end itself? Hardly any thinker before him has undermined, depreciated and dissolved reason as much as Martin Heidegger. The actual main point of Heidegger’s critique of reason is the questioning of the centuries-old understanding of human beings as animal rationale. According to Heidegger, an understanding ofhuman beings as animal rationale prevents the ‘clearing’ [Lichtung] of being. For this reason, Heidegger continues, we must be careful not to resort to any ‘properties’ and ‘capabilities’ of human beings, for example, to reason. This article aims to determine the validity of this warning today and to what extent Heidegger’s thinking of reason and critique of reason can claim current philosophical relevance. First, Heidegger’s engagement with Kant and Husserl will be examined, along with his attempt to reflect on the origin of reason and logic. Subsequently, the focus will be on Heidegger’s critical engagement with the calculating thinking of modernity and the influential figures of thought ‘machination’ [Machenschaft] and ‘enframing’ [Ge-Stell], in order to conclude with a short reference to the present. In doing so, I will comment, in particular, on two central aspects of Heidegger’s thinking on reason and offer a brief outlook.Filosofijos istorijoje visas kultūros apraiškas teko vertinti ir teisti protui, tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad vaidmenys apsikeitė ir dabar atrodo, tarytum būtų teisiamas protas. Iškyla klausimas: ar protas pasiekė savo istorijos pabaigą, o galbūt net ir pačią pabaigą? Būtų sunku atrasti kokį nors Martino Heideggerio pirmtaką, kuris būtų taip kritikavęs, taip nuvertinęs protą ir jį iš esmės dekonstravęs kaip pats Heideggeris. Tikrasis Heideggerio proto kritikos kertinis taškas yra metamas iššūkis daugelį šimtmečių gyvavusiai nuostatai, kad žmogus yra animal rationale. Pasak Heideggerio, žmogaus suvokimas kaip animal rationale yra kliūtis būties „prošvaistei“ [Lichtung]. Heideggeris teigia, kad dėl šios priežasties privalome būti atsargūs, kad neapsiribotume kokiomis nors žmogaus „savybėmis“ arba „gebėjimais“, pavyzdžiui, protu. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti tokio įspėjimo pagrįstumą šiandien ir nustatyti, kokiu mastu Heideggerio mąstymas apie protą ir proto kritika yra aktualūs filosofijai šiandien. Visų pirma, straipsnyje analizuojamas Heideggerio santykis su Kantu ir Husserliu. Kartu svarstomas ir Heideggerio bandymas aptarti proto ir logikos kilmę. Toliau straipsnyje susitelkiama į Heideggerio kritiką kalkuliaciniam modernybės mąstymui bei įtakingus autorius mąstymo „mašinizacijos“ [Machenschaft] bei „po-statos“ [Ge-Stell] srityse. Straipsnis apibendrinamas pateikiant trumpą nuorodą į dabartį. Atskleisdamas šią perspektyvą, aš visų pirma pakomentuosiu du kertinius Heideggerio mąstymo apie protą aspektus bei pristatysiu trumpą jų apžvalgą
Susvetimėjusi istorija, svetimi įvykiai
Full text linkHuman history is largely shaped by human actions – most historical events are man-made, despite nature also playing a role. Yet, people often see these events as alien, as if shaped by something or someone else. For instance, many view man-made climate change as unrelated to humanity, while non-deniers often see no way to influence it collectively. This disconnection mirrors Marx’s concept of alienation. I argue that alienation applies not only to labour but to all human-made outcomes, including historical events – this is a phenomenon I refer to as historical alienation. Estrangement from economic and political processes can lead people to feel that history is beyond their control. This perspective helps explain presentism and passivity in the face of crises, suggesting that increasing conscious participation in collective decision-making could mitigate these effects.Žmonių istoriją iš esmės suformavo žmonių veiksmai. Daugelis istorinių įvykių įvyko žmogaus dėka, nors gamta taip pat juose atliko savo vaidmenį. Tačiau žmonės dažnai į tokius įvykius žiūri kaip į svetimus, tarytum juos būtų suformavęs kažkoks kitas fenomenas ar veikėjas. Pavyzdžiui, žmogaus sukelta klimato kaita daugybės žmonių suvokime yra nesusijusi su žmonija, o tie, kas neneigia klimato kaitos, daugeliu atvejų nemato būdo kolektyviai paveikti šią kaitą. Šis atsietumas atspindi Marxo susvetimėjimo sąvoką. Straipsnyje teigiu, kad susvetimėjimas taikytinas ne tik darbui, tačiau ir visoms kitoms žmogaus sukeltoms pasekmėms, įskaitant ir istorinius įvykius – tai yra reiškinys, kurį vadinu istoriniu susvetimėjimu. Šis nutolimas nuo socioekonominių ir politinių procesų gali priversti žmones manyti, kad istorija yra už jų kontrolės ribų. Tokia perspektyva padeda paaiškinti prezentizmą bei pasyvumą krizių akivaizdoje. Todėl būtų galima teigti, kad augantis sąmoningas dalyvavimas kolektyviniame sprendimų priėmime galėtų sušvelninti šias pasekmes
Melagio teiginys, atspindintis mūsų mąstymą kaip Hegelio kvazispekuliatyvus teiginys
Full text linkThis paper explores parallels between the Liar and various aspects of philosophical reasoning. It begins by analyzing the liar sentence, “This sentence is false”, by highlighting its self-referential nature and alternating truth values. The paper then draws connections between the Liar and Hegel’s speculative sentence, proposing it as a ‘quasi-speculative sentence’ that mirrors dialectical reasoning. Subsequent sections examine the logocentric predicament, Zeno’s paradox, the realism vs. anti-realism debate, and determinism, illustrating how they embody similar self-negating structures. The analysis sheds light on the underlying structure of our philosophical reasoning.Straipsnyje tiriamos paralelės tarp melagio teiginio ir įvairių filosofinio mąstymo aspektų. Pradedama tiriant melagio teiginį „Šis teiginys yra klaidingas“ ir išryškinant jo autoreferentinį pobūdį bei kintančias tiesos vertes. Tuomet straipsnyje atskleidžiamos paralelės tarp melagio teiginio ir Hegelio spekuliatyvaus teiginio bei siūloma melagio teiginį interpretuoti kaip „kvazispekuliatyvų teiginį“, kuris atspindi dialektinį mąstymą. Tolesniuose teksto skyriuose tiriami logocentrizmo problema, Zenono paradoksas, ginčas tarp realizmo ir antirealizmo ir determinizmas, parodant, kaip šie įkūnija panašias save neigiančias struktūras. Straipsnyje išryškinama pamatinė filosofinio mąstymo struktūra