Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Žalos atitaisymas: atsakomybė, įsipareigojimai ir sisteminis rasizmas universitetuose
Full text linkThe following two claims are commonly accepted: 1) systemic racism has harmed members of ethnic minorities, thus preventing them from achieving appropriate representation on university faculties; 2) university faculty members ought to take steps to ethnically diversify their departments through affirmative action. Here, I consider the following question: assuming that 1) and 2) are correct, who ought to bear the burden of these diversification efforts? I argue that it is implausible that this obligation lies entirely with prospective employees, and that there is some reason to think that at least some existing faculty members have an obligation to engage in what I will call ‘conscientious resignation’: to resign due to a moral obligation to repair systemic racism.Šie du teiginiai įprastai laikomi teisingais: 1) sisteminis rasizmas pakenkė tautinių mažumų atstovams ir tokiu būdu neleido jiems pasiekti atitinkamo atstovavimo universitetuose; 2) universitetų bendruomenės turėtų imtis priemonių, kad etniškai diversifikuotų savo padalinius afirmatyviu veiksmu. Šiame straipsnyje keliu tokį klausimą: tardamas, kad ir 1), ir 2) yra teisingi, svarstau, kas gi turėtų prisiimti šių diversifikacijos pastangų naštą. Teigiu, kad vargu ar turėtų būti taip, jog šį įpareigojimą turėtų prisiimti vien tik būsimi darbuotojai. Be to, yra priežasčių manyti, kad bent jau dalis dabartinių fakultetų darbuotojų turėtų prisiimti įpareigojimą ir įgyvendinti tai, ką įvardyčiau „sąžiningu atsistatydinimu“ – tai yra, kad pasitrauktų iš einamų pareigų dėl moralinio įsipareigojimo atitaisyti sisteminio rasizmo žalą
Lyginamoji istorinė restauracijų sociologija
Full text linkThe review discusses the theoretical and methodological presuppostions of Zenonas Norkus\u27 monograph "The Great Restoration" (2023), its contributions to comparative historical sociology and the theory of international law, and provides critical remarks on the methodology used.Recenzijoje aptariamos teorinės ir metodologinės Zenono Norkaus monografijos "The Great Restoration" (2023) prielaidos, jos indėlis į lyginamąją istorinę sociologiją bei tarptautinės teisės teoriją, pateikiamos kritinės pastabos dėl taikomo pažintinio instrumentarijaus
Personalizmas ir ekologija: Roberto Spaemanno antropomorfizmo reabilitavimas
Full text linkThe paper presents the argument that Spaemann’s ecological thought is grounded in his attempt to find an alternative to the problems which he sees as originating in the rejection of teleological understanding of human beings and nature. The paper argues that Spaemann’s ethical personalism and reflections on ecological problems are not two separate fragments of his philosophy, which have no clearer relation. A personalist perspective is inseparable from Spaemann’s efforts to rehabilitate anthropomorphisms, which he sees as a necessary condition for the establishment of ethical relationship with nature. The paper defends the thesis that philosopher’s attempt to rehabilitate anthropomorphisms is the link which connects his ecological and personalist ethics. The personalist perspective marks an attempt to find an alternative to the ever-intensifying domination of modern anthropocentrism, which is characterised by an inability to grasp the reality of person and nature.Straipsnio tikslas – įrodyti, kad Spaemanno ekologinę mintį grindžia pastanga rasti alternatyvą jo diagnozuotoms problemoms, kylančioms iš teleologinio žmogaus ir gamtos supratimo atsisakymo. Įrodinėjama, kad personalistinė etika ir svarstymai apie ekologines problemas nėra atskiri, aiškesnio ryšio neturintys jo filosofijos fragmentai. Personalistinė perspektyva ir nuo jos neatsiejama pastanga reabilituoti antropomorfizmus Spaemanno suprantamos kaip būtinos etinio santykio su gamtine tikrove sąlygos. Straipsnyje ginama pozicija, kad filosofo siekis reabilituoti antropomorfinį tikrovės supratimą, yra jungtis, vienijanti jo ekologinę ir personalistinę etiką. Personalistinė perspektyva reiškia pastangą rasti alternatyvą modernybės raidoje vis intensyviau dominuojančiam antropocentrizmui, kuriam būdingas asmens ir gamtos tikroviškumo praradimas
Permąstant mentalinę kalbą: Toono fikcionalizmas irjo filosofinės ištakos
No full textBook Review: Mind as Metaphor: A Defence of Mental Fictionalism. Adam Toon. Oxford University Press, 20 April 2023. (https://doi.org/10.1093/oso/9780198879626.001.0001, 160 pp. ISBN: 9780198879626)Book Review: Mind as Metaphor: A Defence of Mental Fictionalism. Adam Toon. Oxford University Press, 20 April 2023. (https://doi.org/10.1093/oso/9780198879626.001.0001, 160 pp. ISBN: 9780198879626
Laikas gali tekėti priešinga kryptimi, nei manome
Full text linkAttitudes towards the future and the past differ. This difference seems easy to explain if time actually flows, and thus, has an intrinsic direction. At first, this appears to be an advantage of the dynamic view of time, according to which time really flows, over the static view of time, according to which time does not flow. However, this paper aims to demonstrate that the intrinsic direction built into the dynamic view of time can point in the direction opposite of that in which we believe that time progresses, thereby rendering the dynamic view futile for explaining why attitudes towards the past and the future differ. Therefore, this advantage of the dynamic view of time over the static view becomes invalid.Ateities ir praeities suvokimai skiriasi. Atrodo, kad šiuos skirtumus lengva paaiškinti, jei laikas teka, taigi, jei laikas turi vidinę kryptį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra dinaminės laiko sampratos privalumas. Remiantis šiuo požiūriu, laikas iš tikrųjų teka. Dinaminė laiko samprata prieštarauja statiškam požiūriui, teigiančiam, kad laikas neteka. Tačiau šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad, laikantis dinaminės laiko sampratos, vidinė laiko kryptis iš tikrųjų gali nurodyti į priešingą pusę, nei kad įprastai esame linkę manyti. Tuomet dinaminis požiūris į laiką taptų beprasmis ir nebesuteiktų galimybės paaiškinti, kuo skiriasi požiūriai į praeitį ir ateitį. Todėl šis dinaminės laiko sampratos privalumas, lyginant su statiniu požiūriu, praranda pagrįstumą
Nuo organizmų prie mašininių mechanizmų
Full text linkŽukauskaitė, A., 2025. Į organizmus orientuota ontologija. Vertė Aistis Žekevičius. Vilnius: Hubris. 219 p. ISBN 978-609-8280-92-0Žukauskaitė, A., 2025. Į organizmus orientuota ontologija. Vertė Aistis Žekevičius. Vilnius: Hubris. 219 p. ISBN 978-609-8280-92-
Nietzschės domestikacija: tarp Elisabethʼės mito ir Kaufmanno interpretacijos
Full text linkFriedrich Nietzsche’s political philosophy, permeated by aristocratic radicalism, challenges contemporary values, but is often smoothed out or depoliticised. In this text, I analyse two tactics by which this is accomplished in Nietzsche’s research. I analyse the myth of Elisabeth Förster – Nietzsche’s alleged falsification of texts as a factually unsubstantiated projection, and Walter Kaufmann’s apolitical interpretation of Nietzsche’s philosophy as meaningfully limited. I show that, despite Nietzsche’s anti-antisemitism and critique of German culture, his aristocratic radicalism justifies a hierarchical, brutal politics. I argue that both Elisabeth’s myth and Kaufmann’s interpretation can be understood as a specific form of interpretation, as domestication. I argue that these forms of domestication contradict the pursuit of ‘harsh truths’ which is essential to Nietzsche’s philosophy. Lastly, I claim that domestication is a serious obstacle to a reconstruction of Nietzsche’s political thought.Friedricho Nietzschės politinė filosofija, persmelkta aristokratinio radikalizmo, kelia iššūkį šiuolaikinėms vertybėms, tačiau dažnai sušvelninama ar depolitizuojama. Šiame tekste analizuoju dvi taktikas, kuriomis tai atliekama Nietzschės tyrinėjimuose. Analizuoju mitą apie Elisabethʼės Förster-Nietzsche tariamą tekstų klastojimą, parodydamas, jog tai faktiškai nepagrįsta projekcija, ir Walterio Kaufmanno apolitinę Nietzschės interpretaciją kaip reikšmingai ribotą. Parodau, kad, nepaisant Nietzschės antiantisemitizmo ir kritikos vokiečių kultūrai, jo aristokratinis radikalizmas pateisina hierarchinę, brutalią politiką. Tvirtinu, jog tiek Elisabeth’ės mitas, tiek Kaufmanno interpretacija gali būti suprasti kaip specifinė interpretacijos forma, kaip domestikacija. Argumentuoju, jog šios domestikacijos formos prieštarauja Nietzschės filosofijai esmiškam „šiurkščių tiesų“ siekiui. Galiausiai, teigiu, jog domestikacija yra reikšmingas trukdis siekiant rekonstruoti Nietzschės politinę mintį
Aktualizmas ir galimi pasauliai
Full text linkIš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Pranciškus Gricius(Oksfordo universitetas, Vilniaus universitetas)
Alvino Plantingos (g. 1932) straipsnis, kurio lietuviškas vertimas pristatomas skaitytojui, – tai vienas pirmųjų bandymų suderinti aktualistinę ir kontingentistinę modalinę metafiziką su Saulo Kripkės išplėtota galimų pasaulių semantika1. Aktualizmas – tai nuostata, kad nėra ir negalėtų būti neegzistuojančių objektų, o kontingentizmas – tai pažiūra, kad yra ar galėjo būti atsitiktinai egzistuojančių objektų. Įprasta kvantorinės modalinės logikos galimų pasaulių semantika, Plantingos teigimu, yra nesuderinama su aktualizmu ir kontingentizmu. Pagrindinė problema čia ta, kad galimų pasaulių semantikoje numatoma, jog kiekvieno pasaulio kvantifikavimo sritis jau duota. Taigi, jei priimama kontingentistinė nuostata, kad galėjo egzistuoti objektas, kuris faktiškai neegzistuoja, privalu pripažinti, jog egzistuoja nefaktinio pasaulio kvantifikavimo sritis, kurioje yra neegzistuojantis objektas. Vadinasi, esama neegzistuojančių objektų, nes aibės (taigi ir kvantifikavimo sritys) egzistuoja tik jei egzistuoja jų nariai. Teiginys, kad esama neegzistuojančių objektų, prieštarauja aktualistinėms nuostatoms.Plantinga šią problemą sprendžia trimis žingsniais. Pirma, jis priima nuostatą, kad teiginiai, savybės, ryšiai ir panašios esatys egzistuoja ne atsitiktinai, o būtinai. Antra, tarp šių esačių jis identifikuoja objektų esmes (kur objekto esmė – tai esminė ir būtinai unikali objekto savybė). Trečia, Plantinga pasiūlo alternatyvią kvantorinės modalinės logikos semantiką, kurioje modalinių sakinių teisingumo sąlygos nusakomos nurodant ne objektus, o objektų esmes ir pastarųjų koinstanciaciją su kitomis savybėmis.
Versta iš:Alvin Plantinga. 1976. Actualism and Possible Worlds.Theoria 42: 139–160
Patyrimas ir politinis veiksmas Kanto filosofijoje: tarp cinizmo ir moralinio reikšmingumo
Full text linkBy holding that the anthropological condition of unsociable sociability forms the sinew of Kant’s conception of political action, this essay distinguishes the relationship between experience and political agency from that between experience and moral agency. It argues that the former cannot be fully subsumed under the latter since political action, for Kant, is bound up with the mobilisation and manoeuvring of our cynical experiences. Kant maintains that the cunning of nature assists politics by channelling selfish interests into outcomes that ultimately advance a lawful civil order. The essay then turns to experiences that are, by contrast, symbols of the moral faculty by virtue of involving a ‘disinterested interest’, as most clearly articulated by Kant in his account of aesthetic experience. Given that political action primarily operates on prudential grounds, it may seem unlikely that it would also serve as a symbol of humanity’s moral predisposition. Yet, foregrounding disinterested interest as a general trait of morally significant experience opens an intriguing space to read Kant’s consideration of revolution as a historical sign of our moral vocation.Laikantis nuostatos, kad nesociabilaus sociabilumo antropologinė sąlyga formuoja Kanto politinio veiksmo sąvokos raumenis, šis straipsnis atskiria santykį tarp patyrimo ir politinio veiksmo nuo santykio tarp patyrimo ir moralinio veiksmo. Straipsnyje teigiama, kad pirmasis santykis negali būti visiškai subordinuotas antrajam santykiui, kadangi Kantui politinis veiksmas yra susijęs su mūsų ciniškųjų patirčių mobilizavimu ir manevravimu. Kantas teigia, kad gamtos klastingumas padeda politikai, kadangi savanaudiškus interesus nukreipia į tokias baigtis, kurios galiausiai įgalina teisėtą pilietinės tvarkos pažangą. Tuomet straipsnis imasi nagrinėti patyrimus, kurie, atvirkščiai, išreiškia moralinę gebą dėl „nesuinteresuoto intereso“, kurį Kantas aiškiausiai išreiškė kalbėdamas apie estetinę patirtį. Kadangi politinis veiksmas visų pirma įgyvendinamas remiantis išmintingumu, gali atrodyti neįtikėtina, kad jis taip pat veiktų ir kaip moralinės predispozicijos simbolis. Tačiau jei nesuinteresuotą interesą iškeliame į pirmą planą kaip bendrąjį moraliai reikšmingo patyrimo bruožą, atsiveria intriguojanti galimybė Kanto svarstymus apie revoliuciją interpretuoti kaip istorinį mūsų moralinio pašaukimo ženklą