Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Saul A. Kripke. Semantiniai svarstymai apie modalinę logiką (vertimas)
No full textIš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Pranciškus Gricius, Vilniaus universiteta
Heideggerio nihilizmo įveikos perspektyvos dialoge su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis
Full text linkThe article analyzes the perspectives of overcoming nihilism (Verwindung) by discussing Heidegger’s relationship with East Asian traditions of thought (first of all, chan/zen and daoism). We can consider the emergence of Enframing (Gestell or Ge-stell) of the essence of modern technology defined by the philosopher as a diagnosis of the fulfillment of nihilism and the end of the Western tradition of thought. By revealing the problem of the end of the Western metaphysical tradition and its overcoming, the aim is to understand the possibilities of the emergence of a different way of thinking by looking at the horizon of post-metaphysical thinking. Heidegger’s dialogue with the sources of Eastern thought is a search for perspectives on overcoming nihilism (Verwindung), which is inseparable from the deepening of self, other and mutual understanding.Straipsnyje analizuojamos nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvos aptariant Heideggerio santykį su Rytų Azijos mąstymo tradicijomis (pirmiausia čan / zen ir daoizmu). Filosofo apibrėžtos moderniosios technikos esmės po-statos (Gestell, arba Ge-stell) įsivyravimą galime laikyti ir nihilizmo išsipildymo bei Vakarų mąstymo tradicijos pabaigos diagnoze. Atskleidžiant Vakarų metafizinės tradicijos pabaigos ir jos įveikos problematiką siekiama suprasti kitokio mąstymo atsiradimo galimybes žvelgiant į pometafizinio mąstymo horizontą. Heideggerio dialogas su Rytų mąstymo šaltiniais yra nihilizmo įveikos (Verwindung) perspektyvų ieškojimas, kas yra neatsiejama nuo savęs, kito ir abipusio supratimo gilinimo
Geriausio paaiškinimo išvedimo pranašumas prieš Bayeso sąlyginę tikimybę
Full text linkVan Fraassenas savąją pragmatinę mokslinio aiškinimo teoriją paremia Bayeso sąlyginės tikimybės matu ir kartu, priešingai nei teigia Prasetya, jos patvirtinimui panaudoja geriausio paaiškinimo išvedimą (GPI). Priešingai nei mano van Fraassenas, Bayeso sąlyginės tikimybės skaičiavimas negali būti atliktas pirmiausia nepritaikius GPI. Argumentas, apeliuojantis į blogų aibę, kurį naudoja van Fraassenas kritikuodamas GPI, grįžta bumerangu į pragmatinę teoriją ir Bayeso sąlyginę tikimybę, taigi tampa argumentu prieš van Fraasseną ir Prasetyą.Van Fraassen does not merely perform Bayesian conditionalization on his pragmatic theory of scientific explanation; he uses inference to the best explanation (IBE) to justify it, contrary to what Prasetya thinks. Without first using IBE, we cannot carry out Bayesian conditionalization, contrary to what van Fraassen thinks. The argument from a bad lot, which van Fraassen constructs to criticize IBE, backfires on both the pragmatic theory and Bayesian conditionalization, pace van Fraassen and Prasetya
Homoiōsis Theōi: aukščiausias ugdymo tikslas Platono filosofijoje
Full text linkMany academics and researchers who publish scholarly articles on Plato’s philosophy of education claim that the ultimate educational goal for Plato is simply the acquisition of virtues. While such a claim may not be entirely incorrect, it is nevertheless substantially wanting; for although the acquisition of virtue is no doubt paramount, for Plato it primarily serves as a means to another end. In this paper, I aim to show that, for Plato, the final summit of all educational enterprise is not really to become virtuous but rather to attain the state of becoming like God, and that is, homoiōsis theōi.Daugelis akademikų, tyrinėjančių Platono ugdymo filosofiją, teigia, kad, anot Platono, aukščiausias ugdymo tikslas yra dorybių įgijimas. Toks požiūris nėra visiškai klaidingas, tačiau jis iš esmės nepakankamas; nors dorybių išugdymas iš tiesų yra pirmaeilės svarbos, visgi, anot Platono, ugdymas pirmiausia tarnauja kitam tikslui. Šiame straipsnyje siekiu parodyti, kad Platonui ugdymo viršūnė iš tikrųjų yra ne tapti dorybingam, o veikiau pasiekti būklę, kurioje tampama panašiam į Dievą, ir tai yra homoiōsis theōi
Politinė filosofija kaip pašaukimas
Full text linkPublikuojame tekstą viešos paskaitos, kurią Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis, Aristotelio ir kritinės teorijos studijų centro direktorius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu perskaitė 2023 m. balandžio 20 d. Paskaita, skaityta autoriaus 50 metų jubiliejaus proga, – reikšmingas Profesoriaus intelektualinės autobiografijos fragmentas, brėžiantis dar vieną akademinio maršruto variantą.Autorius dėkoja visiems, kas dalyvavo, klausėsi, skaitė ir komentavo jo mintis, ypač šeimos nariams – Severijai ir Nickui, atvykusiems iš Londono, Jolantai ir Samueliui Andriui, broliui Putinui, taip pat ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už jos svetingumąPublikuojame tekstą viešos paskaitos, kurią Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis, Aristotelio ir kritinės teorijos studijų centro direktorius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu perskaitė 2023 m. balandžio 20 d. Paskaita, skaityta autoriaus 50 metų jubiliejaus proga, – reikšmingas Profesoriaus intelektualinės autobiografijos fragmentas, brėžiantis dar vieną akademinio maršruto variantą.Autorius dėkoja visiems, kas dalyvavo, klausėsi, skaitė ir komentavo jo mintis, ypač šeimos nariams – Severijai ir Nickui, atvykusiems iš Londono, Jolantai ir Samueliui Andriui, broliui Putinui, taip pat ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už jos svetingum
Timothy’į Williamsoną kalbina Pranciškus Gricius. Apie būtinuosius individus ir jų buvimo būdus: minint 10-tąsias knygos Modalinė logika kaip metafizika metines
No full textApie patyrimą ir ateinantį mąstymą vėlyvojo Schellingo filosofijoje
Full text linkThis paper discusses late Schelling’s concept of experience and its significance regarding the relationship between thought and reality as presented in his Berlin lectures. The question is raised as to what extent his proposed transformation of the modern concept of experience is important for questioning the future of the contemporary philosophical discourse in the context of the “inaccessibility of experience,” as proposed by Benjamin and Agamben. The text argues that, instead of grounding the possibility of experience in the immanent or transcendental forms of subjectivity, the Schellingian alternative allows rethinking experience from the perspective of a radical future. By emphasizing the ontological dimension of experience, its inherent relationship with the question of freedom, and the problem of facticity of thinking itself, it becomes possible to place experience beyond the subject-object relation, immediacy, or sensory and objective cognition. This, it is also argued, allows us to reconsider the role of experience for metaphysics in the light of both post-Kantian and post-idealist forms of self-consciousness.Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje
Platoniškoji nuosaikumo politika ir šiuolaikinė pilietinė teorija
Full text linkThis paper examines Plato’s later model of civic participation in relation to contemporary civic theories. It argues that, although the Platonic model satisfies such common criteria for civic theories as equality, autonomy, and empowerment, the key concept to understand this project is moderation. It is moderation that structures and unifies the constituent elements of this model (the rule of law, the persuasion of the preambles, the empowering economy and education). It also explains what kind of personal disposition is central to achieving a stable and rational political order.Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos
Geriausia politinė santvarka klestinčiam gyvenimui: Aristotelio politinė teorija ir jos reikšmė emancipacinei politikai
Full text linkThe aim of this paper is to discuss the issue of the best constitution given Aristotle’s account of human flourishing articulated in the Nicomachean Ethics. There, Aristotle claims that monarchy is the supreme form of constitution. A similar claim is repeated in Politics. The paper argues that these claims sit uneasily with Aristotle’s teleological accounts of the polis, the citizen, and his discussion of the virtues of the citizen and the good man in Politics. Given Aristotle’s philosophical definition of the state as “an association of equals for the sake of the best possible life” and his notion that “the best is happiness, and that consists in excellence and its perfect actualization and its employment”, and Aristotle’s argument on the relationship between the good man and the good citizen, this paper concludes that the best constitution is politeia. Yet, simply to argue so is not enough if we are to rescue Aristotle from his inconsistencies and his claims on “natural inequalities”. Finally, a more radical interpretation of Aristotle is outlined, which rejects Aristotle’s separation between the oikos and the polis and argues that the verticality of the former is philosophically arbitrary and contradicts the revolutionary implications of Aristotle’s normative teleology.Šio straipsnio tikslas – aptarti geriausios santvarkos problemą Aristotelio politinėje teorijoje, atsižvelgiant į Nikomacho etikoje pateiktą žmogiško klestėjimo sampratą. Joje Aristotelis teigia, kad monarchija yra geriausia santvarka (1160a35–36). Šis teiginys pakartojamas ir Politikoje (1288a15–18). Straipsnyje aiškinama, kodėl šie Aristotelio teiginiai prieštarauja Politikoje aptartoms teleologinėms polio, piliečio ir gero piliečio vs. gero žmogaus dorybių sampratoms. Atsižvelgiant į Aristotelio filosofinį valstybės apibrėžimą, jog ji yra „lygių asmenų susivienijimas dėl geriausio įmanomo gyvenimo“, ir teiginį, kad „geriausia yra laimė, o tai susideda iš tobulumo, tobulo jos aktualizavimo ir panaudojimo“, be to, jo argumentus apie gero žmogaus ir gero piliečio santykį, straipsnyje teigiama, kad geriausia politinė santvarka yra politėja, o ne monarchija. Tačiau tokios interpretacijos nepakanka, jei norime išgelbėti Aristotelį nuo jo nenuoseklumo ir filosofiškai abejotinų teiginių apie „prigimtinę nelygybę“. Siūloma radikalesnė Aristotelio interpretacija, atmetanti šio filosofo ontologinę skirtį tarp oikos ir polio. Teigiama, kad Aristotelio socialinių santykių šeimoje-ūkyje (oikos) vertikalumas yra filosofiškai nepagrįstas ir prieštarauja revoliuciniams šio filosofo normatyvinės teleologijos aspektams ir jos radikalioms implikacijoms
Atsisveikinant su svajone: kodėl suvokiamumo argumentai nepajėgia atskleisti sąmonės metafizikos
Full text link In this paper, I present a novel objection to Chalmers’s “master argument” against the privileged strategy of ‘type B’ physicalists to account for the explanatory gap (the “phenomenal concepts strategy”). Specifically, I argue that the second horn of the master argument gets wrong why zombies cannot have our epistemic situation with regard to consciousness. Zombies cannot have a kind of mental state that we have. If something must have all of our psychological attributes to share our epistemic situation, then zombies cannot serve the purpose of the second horn of the dilemma. By way of background, I begin by briefly outlining a related argument against physicalism, also advanced by D. Chalmers – the “conceivability argument.” I highlight some of the primary challenges with this argument and present additional criticisms. Finally, through a brief examination of panprotopsychism, I consider what lies ahead if Chalmers’s arguments are conceded. I conclude that the phenomenal concept strategy is a sound explanation for why the conceivability of zombies likely does not imply their metaphysical possibility. Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės