Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
KOMUNIKACIJOS TEORIJOS IR KOMUNIKACIJOS FILOSOFIJOS ASIMETRIJA
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama komunikacijos teorijos ir komunikacijos filosofijos demarkacijos problema, iškylanti komunikacijos teoretikams siekiant mažinti partikuliarumą ir sukurti universalesnę komunikacijos teoriją. Tvirtinama, jog komunikacijos teorija ir komunikacijos filosofija turi būti apibrėžiamos remiantis skirtingais jų tikslais. Komunikacijos teorija siekia struktūruoti ir kaupti turimas žinias apie komunikaciją, jomis remiantis aiškinti ir numatyti konkrečius komunikacijos atvejus. Savo ruožtu komunikacijos filosofija domisi komunikacijos vieta socialiniame žmogaus gyvenime bei bendrosiomis komunikacijos teorijų ir empirinių tyrimų prielaidomis. Tvirtinama, jog komunikacijos teorija ir komunikacijos filosofija yra skirtingų abstrakcijos lygmenų teorijos, todėl negali būti laikomos lygiavertėmis. Pagrindiniai žodžiai: komunikacijos teorija, komunikacijos filosofija, komunikacijos mokslo metodologija.Asymmetry between Communication Theory and Philosophy of CommunicationKæstutis Kirtiklis
Summary The author analyzes the problem of a demarcation line between communication theory and philosophy of communication. This problem arises when communication theorists seek to reduce particularism and create a more universal communication theory. The article argues that communication theory and philosophy of communication should be defined through their different ends. Communication theory aims to cumulate and structure the knowledge of communication, to explain and predict particular cases of communication, whereas philosophy of communication is concerned with questions regarding the place of communication in social life and also with theory formation and methodology in communication science. Communication theory and philosophy of communication are on the different levels of abstraction and therefore cannot be considered to be commensurate theories. Keywords: communication theory, philosophy of communication, methodology of communication science.eight: 18px;"> 
J. DELEUZE’O SKIRTUMO SAMPRATA
No full textStraipsnyje analizuojama Gilles’io Deleuze’o skirtumo samprata, suformuluota jo ankstyvosiose knygose Bergsonizmas, Skirtumas ir pakartojimas bei Prasmės logika. Skirtumo samprata, suformuluota knygose Skirtumas ir pakartojimas bei Prasmės logika, pagrįstai gali būti interpretuojama poststruktūralizmo teorijos kontekste. Deleuze’o siekis konceptualizuoti „skirtumą savyje“ daug kuo panašus į Jacques’o Derrida pastangas apibrėžti „pirminį différance“. Skirtumo samprata, suformuluota knygoje Bergsonizmas, yra visiškai originali, nes Deleuze’as skirtumą suvokia ne tik kaip signifikacijos sąlygą, bet ir kaip virtualumo ir aktualumo diferenciacijos procesą. Šiuo požiūriu galime teigti, jog knygoje Bergsonizmas aptariama skirtumo samprata yra daug platesnė, nes čia skirtumas suvokiamas ne tik kaip reikšmės ir prasmės kūrimo, bet ir kaip pačios tikrovės aktualizavimo principas. Pagrindiniai žodžiai: skirtumas, pakartojimas, prasmės serijos, virtualumas, aktualumas.Deleuze’s Notion of DifferenceAudronė Žukauskaitė
SumkmaryGilles Deleuze can be considered as a “philosopher of difference” along with other poststructuralists like Jacques Derrida, Julia Kristeva, Luce Irigaray, Jean-Franēois Lyotard. Though there are some other voices, like that of Todd May’s, to say that Deleuze is “not a thinker of difference at all”, we can still argue that Deleuze creates a very original notion of difference, which develops further not only modern definitions of difference (Hegel, Nietzsche) but also the poststructuralist notion of signification as differentiation. The notion of difference, formulated in Difference and Repetition and The Logic of Sense, can be still interpreted in the poststructuralist context and compared with Derrida’s quasi-concept of différance. By contrast, the notion of difference formulated in Bergsonism relates not to the process of signification, but to the process of differentiation between the actual and the virtual. In this respect, we can say that the notion of difference developed in Bergsonism can be considered, not only as the principle of organization of sense, but also as the principle of actualization and creation of reality. Keywords: difference, repetition, sense series, the virtual, the actual
GYVYBĖS KODO TVARKA
Get PDFVia brevissima natura movens est – gamta juda trumpiausiu keliu – šio viduramžių filosofijos įžymybių skelbtojo principo racionalumą pripažįsta ir šiuolaikinis mokslas. Straipsnyje atskleidžiami ląstelės lygmens biocheminių procesų mechanizmai, rodantys sudėtingą, tačiau ekonomišką, mažiausiomis sąnaudomis veikseną. Baltymų susilankstymas yra vienas iš sudėtingiausių biocheminių procesų, lemiančių baltymų prigimtinių struktūrų susiformavimą. Baltymo struktūros praradimas yra dažnai nesuderinamas su gyvybe arba sukeliantis neurodegeneratyvias ligas. Baltymai yra gyvų organizmų darbiniai arkliai, vykdantys jiems DNR nubrėžtas funkcijas. Baltymų įvairovę sukelia tik dvidešimt aminorūgščių – statybinių baltymų blokų, struktūrinių vienetų. Baltymai yra panašūs ne tik aminorūgščių sudėtimi, bet ir tvarka, kuria aminorūgštys išsidėsto baltymo molekulėje. Kiekvienas funkciškai aktyvus baltymas ląstelėje dar turi savo erdvinę struktūrą, kuri įgyjama spontaniškai baltymui susilankstant. Kokiu būdu baltymas įgyja savo prigimtinę struktūrą yra viena didžiausių moderniosios struktūrinės biologijos problemų. Pagrindiniai žodžiai: baltymai, susilankstymas, tikslingumas, prigimtinė struktūra, mažiausios sąnaudos.The Order of the Life CodeMilda Plečkaitytė
SummaryThe article describes the biochemical mechanisms of the cell showing their complex but economic action and purposive activity. The classical example of such sophisticated phenomenon is protein folding. Any deviation from the native structure of a protein results in the development of a disease or becomes incompatible with life. Most neurodegenerative diseases (Alzheimer, Parkinson, Jakob-Creutzfeld) are suggested as protein aggregation and conformational diseases. Proteins are the workhorses of living organisms, executing the genetic code inscribed in its DNA. The proteins’ complexity is realized by 20 amino acids. The same proteins are not similar not only by their amino acid composition, but also by the sequence of their amino acids. The first idea about protein folding came with the observation that regardless of unaffected chemical integrity, at high temperatures proteins lose their enzymatic activity. Protein function is a consequence of not only the linear sequence, but also of the overall three-dimensional structure of the protein. By executing the Human Genome Project, more than 35,000 different protein sequences encoded in the human genome were identified. A newly synthesized protein sequence must be able to find its way rapidly to its correct fold rather than to its countless alternatives. To discover how this happens is one of the greatest challenges in modern structural biology. Key words: proteins, folding, purposive activity, native structure, low input
PUOTA: FILOSOFIJOS ĮTEISINIMO PROBLEMA
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama filosofijos legitimavimo problema. Iš pradžių aptariamos istorinės problemos susiklostymo prielaidos. Parodoma, kad minėtą problemą aktualizuoja Sokrato polemika su sofistais. Jos metu Sokratui etiškai specifikuojant filosofavimą, o dėl specifikavimo būdo supriešinant jį su kasdieniu mąstymu ir gyvenimu, filosofavimas ima atrodyti ne tik kaip svetima, bet ir priešiška poliui veikla. Problemos apogėjus – Sokrato teismas ir jo tragiška baigtis, kuri yra įspėjimas filosofams apie jų veiklos neteisėtumą ir iš to kylančius pavojus. Pirmasis filosofijos legitimavimo problemą įsisąmonina Platonas ir jau mėgina ją spręsti Sokrato apologijoje. Čia aprašomas teismo procesas gali būti traktuojamas kaip virtualaus aukojimo procedūra, kuria siekiama dialogo skaitytoją egzistenciškai inicijuoti filosofavimui. Faidone aptarus filosofavimo vertybinį aspektą, filosofijos legitimavimo problema jau įsisąmoninama kaip filosofijos vertybinės konstitucijos nustatymo ir išsiaiškinto filosofijos vertybinio profilio suderinimo su kosmo vertybine struktūra uždaviniai. Su šiais abiem uždaviniais Platonas galynėjasi Puotoje. Filosofavimas čia mėginamas įteisinti, susiejant jį su meilės grožiui siekį įkūnijančia dievybe Erotu. Puotoje aprašomas susirinkimas interpretuojamas kaip neformali legitimavimo procedūra. Jos metu poliui atstovaujantys dalyviai sako Erotą liaupsinančias kalbas, kurios straipsnyje interpretuojamos kaip filosofavimą įteisinančios kalbos. Straipsnyje analizuojamos puotos dalyvių ikisokratinės kalbos, kuriose Platonas savitai nužymi istoriografinius, ontologinius, aksiologinius, sociologinius, politologinius, fenomenologinius bei psichologinius filosofavimo aspektus. Pagrindiniai žodžiai: sofistai, Sokratas, Erotas, grožis, dorybė, filosofavimas, aksiologija, legitimavimas.Symposium: the Problem of Legitimation of PhilosophySkirmantas Jankauskas
SummaryAt the beginning, the historic premises of the problem are discussed. It is shown that the problem was initiated in the polemics between Socrates and sophists. The polemics influenced the Socratic way of ethical specification of philosophy, and philosophy was opposed to everyday life and thinking. The culmination of the problem was the trial of Socrates and its tragic conclusion which sent a message of warning to philosophers about the unlawfulness of their activity and its dangers. Plato was the first to realize the problem, and he made an attempt to solve it in the Apology of Socrates. A virtual procedure of immolation described in the dialogue could be treated as an effort of existential initiation of philosophy. However, in Phaidon he dealt with the axiological aspect of philosophizing, thus the issue of legitimation of philosophy turned into two problems: first, determination of the axiological constitution of philosophy; second, the compliance of this constitution with the axiological constitution of cosmos. Both tasks were treated in the Symposium where an attempt was made to legitimize philosophizing by associating it with the deity of Eros – the embodiment of love’s striving for beauty. The gathering described in the Symposium is interpreted by the author of the present paper as a non-formal procedure of legitimation. The speeches of the participants of the gathering are viewed as ways to provide foundation for the legitimacy of philosophy. Along with the analysis of the pre-Socratic speeches, the author also examines the historiographical, ontological, axiological, sociological, politological, phenomenological and psychological features of philosophizing. Keywords: sophists, Socrates, Love, beauty, virtue, philosophizing, axiology, legitimation
J. McTAGGARTAS IR H. MELLORAS APIE LAIKĄ
No full textStraipsnyje analizuojamas vienas garsiausių XIX–XX a. sandūros britų idealistinės metafizikos pavyzdžių – Johno McTaggarto argumentas, neigiantis savarankišką laiko egzistavimą. Teigiama, kad, priimdami McTaggarto įvestą A sekos ir B sekos skirtį, susilaikyti nuo jo siūlomos išvados galime tik neigdami B sekos nepakankamumą kismui paaiškinti arba A sekos implicitišką prieštaringumą. Kaip būdingiausias tokios strategijos atvejis čia tiriama Hugh’o Melloro kritika. McTaggarto ir Melloro polemikoje paaiškėja, kad jei pasaulį laikytume faktų (o ne daiktų) visuma, tai tokiame pasaulyje tikras kismas nebūtų įmanomas ir McTaggartas būtų teisus. Tačiau jei tuos faktus nulemiančių daiktų tikrovę laikysime fundamentalesne, turėsime pripažinti, kad bent kai kurie šių daiktų kinta, ir laiko kaip pagrindinio šio kismo matmens negalima atsisakyti. Pagrindiniai žodžiai: laikas, kismas, metafizika, britų idealizmas.J. McTaggart and H. Mellor on TimeJonas Dagys
SummaryThe article analyzes John McTaggart’s argument for unreality of time, a classical piece of fin de sičcle Brittish idealist metaphysics. Having accepted the distinction between A-series and B-series, one can only resist McTaggartian conclusion by denying at least one of the two: that B-series alone is insufficient for change or that A-series implies a contradiction. Hugh Mellor’s criticism is taken to represent this strategy. The lesson to be learnt from this debate is that if the world is conceived as a mere totality of facts no change could be real in such a world, and so McTaggart would right. However, if the reality of things determining those facts is recognized as more fundamental, it would not be denied that at least some of these things undergo genuine temporal change, and time as a dimension of this real change cannot be rejected. Keywords: time, change, metaphysics, British idealism.size: 11pt; line-height: 115%; font-family: Calibri, sans-serif;"
Aklumo fenomenas ir rankos judesys
Get PDFIn this article was made an attempt to discuss the interconnections between visuality and the movements of a body (hand) using the reflection of the phenomenon of blindness in the history of philosophy. We considered as a rather informative example of a postmodern “turn towards vision” tranformance of the Cartesian hypotheses concerning the parallel between vision and the movements of the hands of the blind in the book of Jacques Derrida (1930-2004) Memoirs of the Blind: The Self Portrait and Other Ruins (Memoires d\u27aveugle: L \u27autoportrait et autres mins, 1990). The supposed idea of Descartes, that blind man sees with his hand invokes as phenomenological, as deconstructive response in the philosophy of the 20th century. Merleau-Ponty opposes the hypothesis of Descartes about the possible second eyes in the consciousness of the seer, which indicate towards the possibility of the thought creating the image. Trying to negate the rational sources of emergency of a vision Merleau-Ponty stresses pretheoretical, pre-reflective, intuitive genesis of it. On the other hand, opposing Descartes supposed external relation between subject and object, Merleau Ponty stresses more close and interrelated being in the world of sentient body. This supposition of body as a medium between of relation the subject and the word is stressed by Merleau-Ponty using a parallel between seeing and touching as well. Derrida meditates upon the insights of Merleau-Ponty, stressing the possibility of absolute invisibility, discernable in his texts. Derrida divides two aspects of this absolute invisibility: transcendental and sacrificial. We consider, that strategy of arguments suggested by Derrida is more clear as viewed from the perspective of his common practice of deconstructive reading of texts, symbols or culture, in which merges peculiar interchanged tissue of the religious dimension, plots of Bibles, the experience of personal life, even dreams, conceptual modes of meaning coming from other texts of Derrida (in this case – the problem of sacrifice), the experience of reading other philosophical and literary texts. In comparison with other two mentioned philosophers, Derrida meditates the movements of the hands of a blind men totally from the perspective of the “turn towards vision”, all mentioned strategies in writing circles around the represented phenomenon of blindness as expressed in the works of the graphic art. Merleau-Ponty and Derrida, in difference from Descartes for the meditation upon the parallel between the seeing and the movements of hand used the visual art (Merleau-Ponty – works with a colour; Derrida - graphics). Hypothesis of Derrida, concluding, that the drawing of blind man is made by a blind man opens new possibilities for the further reflections upon inner phenomenology of visual art.Straipsnyje svarstoma vizualumo ir kūno judesių sampynos raiška per aklumo refleksijos filosofijos istorijoje atvertį. Bandoma atsekti, kaip postmodernaus „posūkio į vaizdą“ kontekste transformavosi idėjos autoriaus Rene Descartes\u27o hipotezė apie vizualumo perkodavimą aklojo rankos judesyje dekonstrukcijos idėjos autoriaus Jacques Derrida (1930-2004) knygoje Aklojo prisiminimai. Autoportretas ir kiti griuvėsiai (Memoires d\u27aveugle: L\u27autoportrait et autres ruins, 1990). Keliamas klausimas, kaip susipina su aklumo patirtimi Derrida pamėgtos meditacijos apie aukojimą. Be to, klausiama, kaip aklumo patirtis sietųsi su vidinės šviesos metafora. Visas tyrimo laukas neatsiejamas nuo klausimo, kaip fiksuoja aklumo patirtį grafinė dailė, pamatyta filosofo žvilgsniu, ką ypatinga ji aptinka aklojo kūno judesyje, kaip galima paralelė tarp aklojo ir dailininko, tapančio autoportretą
Bios-techne-logos
No full textThe article etymologically analyses the ancient concepts bios, techne, logos. Additionally these concepts are interpreted in the context of the existential phenomenology. For this purpose not only Heidegger giving a tone for the existential interpretation of the ancient concepts, but also Husserl, Gadamer, Levinas and Bachtin are used. Three theses are presented: 1) our body is reliant on spiritual environment, where it matures and gains spiritual functions, i.e. it is spiritualized, named and realised; 2) spiritual environment at the same time is technical, where techne is interpreted as an art of creation of interactive components of environment - the body and the spirit; 3) logos as a word and a name supposes the text, i.e. the book which is written by our life, and the context, i.e. an interaction of texts as the life stories. Bios, techne and logos are interpreted in analogical way, i.e. as the interactive components of existential creation, which include the different planes of relations between spiritual environment and life stories developing in it. Bios is related with bodyness during the existential creation: our life from the birth to the death is inseparable from the whole of time and space where are involved the phenomena. On the other hand this whole is inscribed into our spiritual environment. Logos reflects linguistic-scriptual environment as spiritual context. Techne is interpreted both as an art of existential whole\u27s creation and as an art of it\u27s inscribing into this context.Straipsnyje etimologiškai nagrinėjamos antikinės sąvokos bios, techne, logos. Kartu šios sąvokos interpretuojamos egzistencinės fenomenologijos kontekste. Tam pasitelkiamas ne tik Heideggeris, davęs toną egzistencinei antikinių sąvokų interpretacijai, bet ir Husserlis, Gadameris, Levinas, Bachtinas. Iškeliamos trys tezės: 1) mūsų kūnas neatsiejamas nuo dvasinės aplinkos, kur jis bręsta įgaudamas dvasines funkcijas, t. y. įdvasinamas, įvardijamas ir įtikrovinamas; 2) dvasinė aplinka yra drauge ir techninė, kur techne interpretuotina kaip aplinkos sąveikaujančių sandų – kūno ir dvasios – kūrimo menas; 3) logos kaip žodis ir vardas suponuoja tekstą, t.y. knygą, kurią rašome savo gyvenimu, ir kontekstą, t. y. tekstų kaip gyvenimo istorijų sąveiką. Teigiama, kad bios, techne ir logos interpretuotini analogiškai, t.y. kaip egzistencinės kūrybos sąveikaujantys sandai, apimantys skirtingas dvasinės aplinkos ir joje besiskleidžiančios gyvenimo istorijos santykių plotmes. Bios siejamas su kūniškuoju egzistencinės kūrybos aspektu: mūsų gyvenimas nuo gimimo iki mirties neatsiejamas nuo fenomenų įtraukimo į kūnišką laiko ir erdvės visumą, kuri savo ruožtu įrašoma į dvasinę aplinką. Logos atspindintis kalbinį-rašytinį aplinkos kaip dvasinio konteksto pobūdį. Techne interpretuojamas ir kaip egzistencinės visumos kūrimo, ir kaip jos įrašymo į šį kontekstą menas
Apie kūną ir technologijas technikos universitete
Get PDFThe article reviews the conference Body and Technologies. The author raises the questions about the role of philosophy both in the society in general and in the universities in special. According to the author, the interdisciplinary research should not be a pretext to decrease the high professional demands. The author discusses the motivations of the escape from philosophy both to the broader (to so called social sciences) and to the narrower (to comparative studies, deconstruction, analytics) space. The question is raised if this escape doesn\u27t mean a decrease of philosophical responsibility. The author raises such criterions of sciences as simplicity and economy of auxiliary means. According to the author, the scientific conferences collect the Lithuanian philosophers in order to care about both their community and the situation of philosophy in the universities and institutes. The question is raised what role of a technical university is in the development of philosophical ideas.Straipsnyje apžvelgiama 2007 m. konferencija Kūnas ir technologijos. Keliami klausimai apie filosofijos vaidmenį visuomenėje apskritai ir universitetuose konkrečiai. Teigiama, kad tarpdalykiškumas negali ir neturi tapti dingstimi nuleisti aukštai pakeltą filosofijos profesinių reikalavimų kartelę. Svarstomi pasitraukimo iš filosofijos tiek į platesnę (į vadinamuosius socialinius mokslus), tiek į siauresnę erdvę (į komparatyvistiką, dekonstrukciją, analitiką) motyvai. Klausiama, ar šis pasitraukimas neslepia susilpnėjusios filosofinės atsakomybės. Iškeliami tokie moksliškumo kriterijai kaip paprastumas ir išraiškos priemonių taupumas. Teigiama, kad mokslo konferencijos sutelkia Lietuvos filosofus, versdamos juos susirūpinti tiek savo bendruomeniškumo puoselėjimu, tiek filosofijos padėtimi universitetuose ir institutuose. Svarstoma, koks technikos universiteto vaidmuo skleidžiant filosofijos idėjas
L. WITTGENSTEINO ESTETIKOS PAMOKOS
Get PDFStraipsnyje aptariamos L. Wittgensteino mintys apie estetiką. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas 1938-ųjų metų paskaitoms, t. y. estetikai, kylančiai iš „lingvistinio posūkio“. „Lingvistinio posūkio“ estetikos sritimi tampa žodžio „gražus“ vartojimo sritis. Straipsnyje pateikiamos skirtingų estetikos lygmenų aptartys bei paties Witttgensteino – neįvykusio menininko – mintys apie meninės kūrybos praktiką. Joje svarbiausios yra originalumo ir genialumo sąvokos. Pagrindiniai žodžiai: estetika, grožis, menas, originalumas, genialumas.Wittgenstein’s Lessons of AestheticsSaulenė Pučiliauskaitė
Summary The article discusses Wittgenstein’s thoughts about aesthetics. The focus is laid on his lectures of 1938, where he develops a new notion of aesthetics. We calls it the ‘aesthetics of the linguistic turn’. The area of such an aesthetics is the linguistic use of the word ‘beautiful’ in all possible situations. The article investigates different levels of this use and also discusses Wittgenstein’s – who had a certain artistic praxis –thoughts about real aesthetic activities. The central items of this discussion are originality and geniality. Keywords: aesthetics, beauty, art, originality, geniality
TRAGIŠKASIS HEROJUS IR LIETUVIŠKOJI JO ATMAINA (NEOLITINĖ A. MACEINOS APOLOGIJA SU PALEOLITINE TRAGIŠKOJO GESTO PROLOGIJA)
Get PDFŠiame straipsnyje nagrinėjama tragedijos prigimtis ir tragiškojo herojaus istoriniai tipai. Tragedija suvokiama ne kaip literatūros žanras, o kaip mirtingojo egzistencinė laikysena visuotinybės ir jos ribinio varianto bei vienintelio jos duoties būdo – Kalbos atžvilgiu ir apibrėžiama kaip individo maištas prieš visuotinybę, kad ir kokiu pavidalu toji visuotinybė reikštųsi. Tvirtinama, kad autentiškiausia ir savaip vienintelė tragiškojo gesto forma yra įvykusi tik keliuose Graikijos poliuose ir iš dalies Romos respublikoje. Tik Graikija yra davusi gryniausių tragiškojo maišto pavyzdžių ir klasikinio tragiškojo herojaus archetipą – laisvą ir autonomišką individą. Nepralenkiamas tragiškojo mirtingojo pavyzdys yra Sokratas, kuriam gali prilygti tik tokios tragiškos figūros kaip Periklis, Aleksandras ir Cezaris. Krikščionybė ir vadinamoji modernybė sunaikina tragiškojo gesto galimybės sąlygas, autonomiško individo metafizinę paradigmą pakeisdama „asmens“, kaip Kalbos mašinos, taigi kaip Visuotinybės įgaliotinio, paradigma. Kalbėti apie tragediją religinio arba technologinio despotizmo sąlygomis beprasmiška. Antigraikiškieji Vakarai, lygiai kaip ir despotiškieji Rytai, neturi tragiškojo herojaus, tačiau forsuoja tragiškojo gesto ideologinį žargoną, egzistencines tragiškojo herojaus galimybės sąlygas pakeisdami kalbiniais tų sąlygų falsimuliakrais. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjama Antano Maceinos, kaip religinio filosofo, figūra tragiškojo gesto kontekste. Prieinama išvada, kad Antano Maceinos figūra, nepaisant kai kurių su filosofine laikysena susijusių jo gyvenimo ir mąstymo elementų, geriausiu atveju laikytina melodramatiška. Lietuvių kultūra, palenkta religiniam despotizmui, kaip ir Vakarų Europa, neturi savo tragiškojo herojaus. Pagrindiniai žodžiai: tragiškasis herojus, visuotinybė, individualumas, maištas.A Tragic Hero and its Lithuanian Variety (A. Maceina’s Neolithic Apology with Paleolithic Prologue of Tragic Gesture)Arvydas Šliogeris
SummaryThe paper deals with the origin of tragedy and with historical types of the tragic hero. Tragedy is treated not as a genre of literature but rather as an existential posture of a mortal vis-ą-vis the Universality and its marginal expression and the only way of presence, i.e. Language. Similarly, tragedy is defined as a revolt of an individual against the Universality in any possible ways of its manifestation. It is asserted that the tragic gesture, in its most authentic manifestation and to some extent a unique form, emerged only in several Greek poleis and partly in the Republic of Rome. Greeks gave the world the purest examples of tragic revolt and the archetipe of a tragic hero – a free and autonomous individual. Socrates can be Pericles, Alexander, and Cesar. Christianity and the so-called Modernity replace the metaphysical paradigm of the autonomous individual with that of a ‘person’ as a machine of Language and, consequently, as a representative of the Universality, thus destroying the very possibility of tragic gesture. It is futile to have any discussion about tragedy in the circumstances of religious and technological despotism. Though neither the anti-Greek West nor the despotic East can boast of a tragic hero, they still escalate the jargon of ideological gesture to replace the existential circumstances of the tragic hero with linguistic simulacres. In the focus of the second part of the article is Antanas Maceina as a figure of religious philosopher in the context of the tragic gesture. It is concluded that Antanas Maceina, despite some aspects of his life and thinking relatable to his philosophical posture, could be most treated only as a melodramatic figure. Like in the rest of Western Europe, in Lithuania culture is bounded by religious despotism and consequently does not possess a tragic hero of its own. Keywords: tragic hero, universality, individuality, revolt