Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Gyvybės kilmės problema H. Bergsono filosofijoje
Full text linkHenri Bergson’s conjectures about the origin of life avoid providing a solution to the problem, and yet he did make some suggestions. A close reading of his texts reveals the philosopher’s implicit assumption of an origin of life on Earth through natural processes. This paper is concerned with the concept of an élan, and focuses on the evolution of this philosophical concept in Bergson’s thought. The argument divides the élan from its constant companion, vital, in order to highlight its non-spiritual aspect which applies to what that Bergson described as “physiological life.” I emphasize that élan has a history, and that there must have been a moment when an élan began. Finally, the argument moves from élan’s history/origin to life’s history/origin.Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet élan prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės
Antropocentrizmas ir dvi fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo
Full text linkThis article analyzes two phenomenological approaches to animal life in the context of criticism of anthropocentrism. The first part considers the question of anthropocentrism. Beginning with the posthumanist criticism of anthropocentrism as an ideology of human exceptionalism, the article proposes to reflect human anthropocentricity phenomenologically as a condition of experience. The second part discusses San Martín and Pintos’ approach, which, grounded in Husserl’s analysis of transcendental ego, considers the human-animal relation in terms of egotic subjectivity, corporeality, and the constitution of sense. San Martín and Pintos’ position is very important in the criticism of anthropocentrism, and yet it is considered insufficient when reflecting the diversity of human-animal relations. The third part analyses Depraz’s four-stage structure of empathy and aims to determine the conditions and limits of access to animals as liminal subjects. Corporeality is considered as the most general layer; the accessibility of animal consciousness, the approach to their experience, the possibilities and limits of it are analyzed. Finally, it is concluded that the two positions can contribute to the understanding of the limits of anthropocentrism and its failures.Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas
Aristotelis ir laisvalaikio visuotinio prieinamumo problema
Full text linkLeisure is both a necessary precondition for, and the ultimate purpose of, human activities. As such, it is commonly understood as a state of contemplation practiced for its own sake. However, this view raises a problem regarding its universal accessibility. Aristotle’s ethical and political theories demand leisure as a universally embraced way of life, while contemplative leisure appears impractical for common people. There are broadly two approaches to fix this problem: (a) distinguishing leisure of two sorts, and (b) expanding the semantic scope of contemplation. Nevertheless, they both come with certain limitations. I propose redefining leisure as a moral-psychological concept aligned with the allegedly hexis-state of the soul. This redefinition presents leisure as a basic human condition, offering a possible solution to the problem of its universal accessibility.Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą
Moralinis tikrumas vietoje moralinio objektyvumo
Full text linkThis paper argues that although Dworkin’s aim of developing a more practical understanding of moral truth is plausible, his attempt to do that while keeping the concept of moral objectivity remains deeply problematic. Because of its opposition to everything subjective, moral objectivity stands in an inherent conflict with the practical reality that we experience as persons from a first-person perspective; therefore, Dworkin’s attempt to reconceptualize moral objectivity from within a first-person perspective is inherently contradictory. The paper suggests that we should go one step further than Dworkin and give up the concept of moral objectivity altogether. A notion of moral certainty instead of moral objectivity would satisfy Dworkin’s intention of finding a practical conception of moral truth more adequately. A brief preliminary conception of it is developed while invoking the German philosopher Robert Spaemann’s ontology of a person.Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis peraiškinti moralės objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija
Dvi Nietzschės prigimties sąvokos interpretacijos: C. Alamariu ir V. Lemm
Full text linkNietzsche criticises religious interpretations of nature (Natur) and advocates the ‘naturalisation of humanity’. The various usages of the term ‘nature’ (Natur) have no clear, systematic definition in Nietzsche’s works, which is why the interpretations of this concept in Nietzsche’s studies are controversial. Two opposing perspectives emerge: Vanessa Lemm interprets nature as a Dionysian chaos which promotes an emancipatory rejection of the prevailing ideas, while Costin Alamariu sees it as an aristocratic phusis that fosters higher human types. This article argues that these seemingly contradictory views are compatible. Nietzsche uses the concept of nature as chaos to criticize anthropocentric views, while presenting the possibility of an understanding of nature detached from the human perspective. This paper analyses and criticizes Lemm’s illustration of this concept through sex differences. Finally, it is argued that Alamariu’s interpretation is in line with Nietzsche’s later positive ethico-political aspirations, often ignored in Nietzschean scholarship, concerning the development of higher human types.Nietzsche kritikuoja religines gamtos (Natur) interpretacijas ir pasisako už „žmonijos natūralizaciją“. Sąvokos „gamta“ ar „prigimtis“ (Natur) Nietzschės darbuose neturi aiškaus, sisteminio apibrėžimo, todėl jų interpretacijos šio filosofo tyrimuose yra prieštaringos. Išryškėja dvi priešingos perspektyvos: Vanessa Lemm gamtą interpretuoja kaip dionisišką chaosą, skatinantį emancipacinį vyraujančių idėjų atmetimą, o Costinas Alamariu – kaip aristokratišką phusis, ugdančią aukštesnius žmogiškuosius tipus. Šiame straipsnyje teigiama, kad šie iš pirmo žvilgsnio prieštaringi požiūriai yra suderinami. Nietzsche pasitelkia gamtos kaip chaoso sampratą kritikuoti antropocentristines pažiūras, pristatydamas gamtos supratimo, atsieto nuo žmogiškos perspektyvos, galimybę. Darbe analizuojama ir kritikuojama Lemm šios koncepcijos iliustracija pasitelkiant lyčių skirtumus. Galiausiai, teigiama, jog Alamariu interpretacija atitinka vėlesnius, Nietzschės tyrinėjimuose dažnai ignoruojamus, pozityvius šio filosofo etinius-politinius siekius, susijusius su aukštesnių žmogiškųjų tipų ugdymu
Ieškant taikomosios semantikos K. Gödelio ontologiniam įrodymui: raseliškoji perspektyva
Full text linkRandolpho Rubenso Goldmano pateikta kritika Kurto Gödelio ontologiniam įrodymui pabrėžė ligi tol praktiškai nepastebėtą šio įrodymo silpnybę. Anot Goldmano, tam, kad samprotavimas būtų iš tiesų sėkmingas, reikalinga sukurti jam taikomąją semantiką. Kadangi Dievą suprantame priskirdami jam konkrečias savybes, viena iš taikomosios semantikos užduočių kaip tik ir yra formalios įrodymo pateikties susiejimas su šiais teologiškai reikšmingais turiniais. Vis dėlto, Goldmano teigimu, mėginimai tai padaryti kelia rimtų iššūkių: bandant išreikšti įrodymą natūralia bei teologiškai tinkama kalba daugybė sakinių joje tampa beprasmiai, todėl pažeidžiamas dvireikšmiškumo principas. Šiame straipsnyje analizuojami skirtingi būdai spręsti šį sunkumą, kaip galutinį siūlymą pateikiant sprendimą, kurio orientyras yra Bertrand’o Russello apibrėžiamųjų deskripcijų teorija: sakinius, figūruojančius šioje natūralios kalbos interpretacijoje, siūloma traktuoti kaip konjunkcijas – tai leidžia atsikratyti beprasmių sakinių bei išsaugoti dvireikšmiškumo principą.Amidst the array of criticisms levied against Kurt Gödel’s ontological proof, the critique by Randolph Rubens Goldman stands out for its unique emphasis on a hitherto overlooked yet pivotal weakness within the proof – its lack of an adequate applied semantics. Goldman’s perspective underscores a significant need: the connection of axioms, definitions, and theorems in the proof with the intended meanings of properties traditionally ascribed to God. However, as Goldman has shown, this attempt poses formidable challenges. The endeavour to establish such a connection renders numerous sentences under the natural language interpretation of the proof meaningless, thus undermining the principle of bivalence. In this article, we analyse different methods to confront this problem. Our final solution is inspired by Bertrand Russell’s theory of definite descriptions: namely, we suggest construing sentences under the natural language interpretation of Gödel’s proof as conjunctions of formulas. In this way, we can eliminate meaningless sentences and uphold the once unsettled principle of bivalence
Skausmas kaip antrinė savybė: fenomenologinė prieiga
Full text linkThis work proposes that pain meets the requirements of being characterized as a secondary quality, as it covers, like a color, a determined extension. The argument seeks to establish a literal pain-color analogy through an inquiry into the intensity and location of the pain. From the classic intensity/location relationship reported by patients with acute appendicitis, three degrees of pain are distinguished: mild, moderate, and severe. The objective is only achieved by examining the Body’s extensional determinations (primary quality) insofar as each of these degrees of pain covers three particular measures. Once these three measures have been explored according to the perforation process (tissue damage), the work ends by identifying pain as a transcendent moment.Šiame darbe teigiama, kad skausmas gali būti apibūdintas kaip antrinė savybė, kadangi jis, kaip ir spalva, turi apibrėžtą ekstensiją. Straipsnyje siekiama nustatyti tiesioginę skausmo ir spalvos analogiją tyrinėjant skausmo intensyvumą ir vietą. Remiantis klasikiniu ūmaus apendicito priepuolį patyrusių pacientų nusakytu skausmo stiprumo ir vietos santykiu, išskiriami trys skausmo laipsniai: nežymus, vidutinis ir stiprus. Tikslas pasiekiamas tik ištyrus kūno apimties determinacijas (pirminė savybė) tiek, kiek šie skausmo laipsniai apima tris konkrečius matavimus. Įvertinus šiuos tris konkrečius matavimus pagal perforacijos procesą (audinio sužalojimą), straipsnyje skausmas pripažįstamas transcendentiniu momentu
Apie aukštesnės realybės fenomenologiją
Full text linkThis article analyzes the experience of heightened reality, whereby subjects feel or think that what they are facing is reality itself, or somehow a ‘more real reality’, a hyperreality. My main examples for this specific kind of metacognitive supervision are from reports about the near-death experience, the psychedelic experience and the mystical experience. I will interpret accounts of such experiences using first of all philosophical phenomenology and theories of sense of reality. I criticize and try to complement Martin Fortier’s model of the plural taxonomy of sense of reality. In addition, I propose a triadic model of the experience of reality and, based on the analysis of the testimonies of heightened reality, I have developed a triadic model, according to which one dimension of reality experience is merely heightened reality, the other two being self-evident immersion in reality and the irruptive suspension of ordinary experience.Straipsnyje analizuojama aukštesnės realybės patyrimas, kuomet subjektai jaučia ar galvoja, kad kaip tik tai, su kuo jie susiduria, ir yra pati realybė, kad šioji yra „tikresnė tikrovė“, hiperrealybė. Pagrindiniai nagrinėjami šios savotiškos metakognityvinės supervizijos pavyzdžiai yra priešmirtinio, psichodelinio ir mistinio patyrimo liudijimai. Juos interpretuoju remdamasis visų pirma filosofine fenomenologija ir realybės pojūčio teorijomis. Aš kritiškai analizuoju ir siekiu papildyti Martino Fortier modelį bei jo realybės pojūčio taksonomiją. Siūlau triadinį realybės patyrimo modelį ir, remdamasis aukštesnės realybės patyrimo liudijimais, teigiu, kad viena realybės patyrimo dimensijų yra tiesiog aukštesnioji realybė, o kitos dvi – tai arba akivaizdus panirimas į realybę, arba veržlus kasdienio patyrimo suspendavimas
Žmogiškasis klestėjimas, normatyvumas ir kritinė teorija
Full text linkAristotle has traditionally been aligned with conservative social and political philosophy. The conservative reception has been challenged by Alasdair MacIntyre and the Marx-inspired reading of Aristotle. Following MacIntyre’s arguments, this paper sketches an alternative conception of the critical theory beyond the Frankfurt School’s critique of the contemporary culture and the modern society. Critical theory is understood as an attempt to provide both historical analysis and normative critique of the contemporary society and its culture. It argues that normativity should be understood not in Kantian, but in Aristotelian terms. The articulation of Aristotelian conceptions of human flourishing and aretē, rather than that of the bürgerlich conception of Kantian duty, should be at the centre of contemporary theorising. The author claims that Aristotle’s practical philosophy allows us to conceptualise ethics beyond the dominant conceptions of ethical normativity prevalent in the capitalist modernity, while Marx is important because his analysis provides us with theoretical tools for the historically informed critique of the social and economic structures of the modern society.Aristotelis tradiciškai buvo interpretuojamas kaip konservatyvus socialinės ir politinės filosofijos autorius. Konservatyviai recepcijai iššūkį metė Alasdairo MacIntyre’o ir Marxo įkvėptas Aristotelio skaitymas. Remiantis MacIntyre’o argumentais, straipsnyje pateikiama alternatyvi kritinės teorijos samprata, atsispiriant nuo, bet nesekant Frankfurto mokyklos šiuolaikinės kultūros ir visuomenės kritika. Kritinė teorija suprantama kaip bandymas pateikti tiek istorinę analizę, tiek normatyvinę šiuolaikinės visuomenės ir jos kultūros kritiką. Teigiama, kad normatyvumą reikia suprasti ne kantiškai, bet aristoteliškai. Taip suprastos kritinės teorijos centre yra aristoteliškos žmogiško klestėjimo ir aretē (moralinio tobulumo), o ne Kanto pareigos sampratų artikuliacija. Straipsnyje paaiškinama, kodėl kritinei teorijai svarbūs Aristotelis ir Marxas. Aristotelio praktinė filosofija leidžia konceptualizuoti žmogišką klestėjimą ir etiką anapus vyraujančių normatyvumo sampratų, paplitusių kapitalistinėje modernybėje, o Marxas svarbus, kadangi suteikia teorinius įrankius istoriškai pagrįstai šiuolaikinės visuomenės socialinių ir ekonominių struktūrų kritikai