Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Tomo Akviniečio laiko samprata
Get PDFThe article explains Thomas Aquinas’ concept of time on the basis of his metaphysics of being. At the same time, it shows the distance between his concept and the Aristotle’s conception of time, despite the fact that, formally, both thinkers used the same definition of time. The article analyzes the main elements of this definition through their interaction: time, motion and human soul. The journey from the Aristotle’s ontology of substances (υοσία) to the Thomistic metaphysics of the act of being (actus essendi) uncovers the unity among between motion, human soul and the acts of being of time. Nurtured by the act of divine creation, time appears as a tension, as the human soul itself, which ‘measures’ the ontological movement of a being and makes continuous its continual moments of beginning, by adding the dimensions of past and future.Straipsnyje aptariama Tomo Akviniečio laiko samprata, parodomas nuotolis tarp šios sampratos ir Aristotelio laiko suvokimo, nors abu mąstytojus formaliai vienija tas pats laiko apibrėžimas. Analizuojami pagrindiniai šio apibrėžimo elementai – laikas, judėjimas, žmogaus siela. Pereinant nuo aristoteliškos substancijų ontologijos (ovσία) į tomistiškąją buvimo akto (actus essendi) metafiziką, atskleidžiama judėjimo, žmogaus sielos ir laiko buvimo aktų vienovė. Maitinamas dieviškojo kūrimo veiksmo, laikas pasirodo kaip įtampa, kaip pati žmogaus siela, kuri, „matuodama“ ontologinį būtybės judėjimą, jo nuolatinį prasidėjimo momentą (dabartį) paverčia tęstiniu, pridėdama praeities ir ateities dimensijas
Pilietinis nepaklusnumas: individų laisvė ir visuomeninė tvarka
Get PDFCivil disobedience as a legal fight both for novelties in society and against the authority’s eccentric actions is analysed in the article. The first part is devoted to J. Rawls’ conception of civil disobedience in the perspective of his theory of justice. Rawls’ views are interpreted from the existential and historical approaches. Herewith are arisen the issues of an individual and a nation as his environment, of historical memory and the life plan to be created. Civil disobedience is interpreted as a public fight of an individual for his existential project in the worried society. According to the author, there is no exact coordinates of justice; they are changing during the interactions with our changing life project which covers the life plans of other participants of the community. There is suggested a bio-graphic approach to justice instead of the geo-graphic one, inasmuch as justice arises only in the light of an individual life plan while their light is thrown only in the space of particular society. Besides, justice under the influence of changing interaction between an individual and society is an alive phenomenon which is changing. The second part of the paper is devoted to the Confederation of Grand Duchy of Lithuania (1792–1793) as a case of civil disobedience. The following theses are presented: 1.1. The civil disobedience is a public political fight that expresses the freedom of individuals in a community both to change the social order and to consolidate the traditional moral attitudes. 1.2. Civil disobedience is a catalyst of society’s identity in the conditions of spiritual fight. 2.1. The deviation from justice has the drop effect. 2.2. A hardly noticed phenomenon of injustice could be a reason for overflowing of a cup, i.e. for civil disobedience which awakes revolutionary changes. 3.1. Nostalgia for unified society in order to assimilate the differences and to avoid spiritual fight is a chauvinistic attitude which impoverishes both the pluralistic society and an individual inside it. 3.2. Democratic aspirations (the rule of the majority) by ignoring the liberal attitudes lead to impoverishing the spiritual fight environment which matures an individual. 4. Our political freedom has been measured with a right to oppose the decisions that are contradictory to our principles as parts of the life plan.Straipsnyje analizuojamas pilietinis nepaklusnumas kaip teisėta kova tiek už naujoves visuomenėje, tiek prieš išderinančius valdžios veiksmus. Pirmojoje dalyje išskleidžiama Johno Rawlso pilietinio nepaklusnumo samprata jo teisingumo teorijos perspektyvoje. Rawlso pažiūros interpretuojamas remiantis egzistencinėmis ir istorinėmis prieigomis. Drauge keliami egzistuojančio individo ir tautos kaip jo aplinkos, istorinės atminties ir kuriamo gyvenimo projekto klausimai. Pilietinis nepaklusnumas suvokiamas kaip individo vieša kova už savo egzistencinį projektą, tarpstantį nerimastingoje bendruomenėje. Teigiama, kad nėra ir negali būti tikslių teisingumo koordinačių: sąveikaudamos su mūsų kintančiu gyvenimo projektu, susiklojančiu su kitų bendruomenės dalyvių gyvenimo planais, jos nuolat keičiasi. Siūloma geo-grafinę teisingumo prieigą keisti į bio-grafinę, nes teisingumas iškyla tik individo gyvenimo plano šviesoje, kuri sklinda tam tikros visuomenės erdvėje, be to, teisingumas, veikiamas kintančios individo ir bendruomenės sąveikos, yra gyvas, besimainantis reiškinys. Antrojoje dalyje nagrinėjama LDK konfederacija (1792–1793) kaip pilietinio nepaklusnumo atvejis. Iškeliamos šios tezės: 1.1. Pilietinis nepaklusnumas – vieša politinė kova, išreiškianti individų bendruomenėje laisvę tiek pakeisti visuomeninę tvarką, tiek įtvirtinti tradicines moralės nuostatas; 1.2. Pilietinis nepaklusnumas – visuomenės tapatumo katalizatorius, veikiantis dvasinės kovos sąlygomis; 2.1. Nuokrypis nuo teisingumo pasižymi lašo efektu; 2.2. Kartais užtenka vos pastebimos neteisingumo apraiškos, kad išsilietų visa taurė, t. y. kad pasireikštų pilietinis nepaklusnumas, sukeliantis revoliucinius pokyčius; 3.1. Vienalytės visuomenės ilgesys siekiant niveliuoti skirtis bei išvengti dvasinės kovos – tai šovinistinė nuostata, skurdinanti tiek pliuralistinę visuomenę, tiek jos individą; 3.2. Demokratiniai – daugumos valdžios – siekiai ignoruojant liberalias nuostatas skurdina dvasinės kovos aplinką, brandinančą individą; 4. Mūsų politinė laisvė matuojama teise viešai priešintis sprendimams, kurie nedera su mūsų principais – gyvenimo plano priklausiniais
FENOMENOLOGINIS VAIZDUOTĖS TYRIMAS
Get PDFA Phenomenological Investigation of ImaginationJolanta Saldukaityt
PUOTA: FILOSOFIJOS VERTYBINĖS SĄRANGOS PROBLEMA
Get PDFPuotą galima traktuoti kaip Platono pastangą įteisinti antikinį filosofavimą. Tokia pastanga savo ruožtu numato filosofijos vertybinės sąrangos problemą. Straipsnyje nagrinėjama Puotoje pasakyta Sokrato kalba, kuri interpretuojama kaip bandymas apibrėžti antikinės filosofijos vertybinį profilį. Savąja kalba prisišliedamas prie Puotoje vykstančios diskusijos, Sokratas tarsi tik siekia pasiaiškinti meilės daimono Eroto prigimtį. Tačiau Sokratas susieja Erotą su filosofavimu, o po to kalba iš esmės vien apie paties antikinio filosofavimo prigimtį. Sokrato svarstymai kulminuoja ‘teisingojo kelio’ samprata. Straipsnyje siekiama parodyti, kad vis tobulėjančiais grožio įsikūnijimais nužymėtas ir gėrio troškimo angažuojamas ‘teisingasis kelias’ gali būti interpretuojamas kaip antikinio filosofavimo vertybinių gairių nuoroda. Analizuojant ‘teisingojo kelio’ loginę dinamiką atskleidžiamos paralelės tarp ‘teisingojo kelio’ konstrukcinių ypatybių bei Aristotelio entelechijos sąvokos. Taip pat mėginama parodyti, kad tiek platoniškoji vertybinės filosofijos sąrangos problemos samprata, tiek tos problemos sprendimo specifika yra smarkiai paveiktos to fakto, kad Platonas jau pradeda izoliuoti filosofavimą rašte. Šio fakto rakursu straipsnyje nagrinėjama tiesos sąvokos transformacija. Teigiama, kad tiesa yra vien rašte izoliuoto filosofavimo vidinė normatyvinė gairė. Tačiau Platonui dėl sinkretinio antikinio mąstymo įgūdžių tiesa dar ne tik etiškai dygsniuota, bet, formuluojant tą patį ontologiškai, dar ir susieta su pačia tikrove. Tai suklaidina paskesnę podekartinę filosofiją, kuri, jau būdama visiškai izoliuota vien mąstyme, vis dar naiviai orientuojasi į tikrumą anapus mąstymo. Teigiama, kad prie tokio supainiojimo daugiausia prisidėjo Aristotelis, kuris, sukėlęs iš esmės visą antikinį mąstymą į raštą, vis dar ženklino tą filosofavimą paskesnei filosofijai jau iš principo neprieinamais tikrumo akcentais.Pagrindiniai žodžiai: grožis, gėris, tiesa, teisingasis kelias, nemirtingumas, dorybė, būtis, raštas.Symposium: the problem of the Axiological Arrangement of PhilosophySkirmantas Jankauskas
SummarySymposium could be treated as an attempt of Plato to legitimize Greek philosophy. Such a task in its turn entails a problem of the axiological arrangement of philosophy. The paper concentrates upon the speech of Socrates, which is interpreted here as an attempt to define the axiological profile of Greek philosophy. With his speech, Socrates abuts to the discussion of Symposium by making an impression of simply attempting to clarify the origin of Love. However, he relates Love to philosophizing and afterwards indulges in explicating the origin of Greek philosophizing. His considerations result in the famous conception of the ‘right way’. It is affirmed here that the ‘right way’, marked out with the embodiments of the beautiful and initiated by the longing for the good, could be interpreted as a series of axiological landmarks of Greek philosophizing. By the analysis of the logical dynamics of the ‘right way’, the parallels between the constructional peculiarities of the ‘right way’ and the Aristotelian concept of entelechy are revealed. Another feature highlighted in the paper is the fact that Plato begins the process of isolation of philosophizing in writing. It is argued here that the fact influenced both the Platonic conception of the problem of the axiological arrangement of philosophy and its solution. In the light of this fact, the concept of truth is considered. It is maintained that truth should be considered as an inner normative landmark of philosophizing, which is isolated in writing. However, due to his syncretic skills of thinking, truth for Plato is still interrelated with virtue or, in the ontological aspect, with reality. This misleads the later post-Descartian philosophy which, despite its total isolation in thinking, still naively retains hopes for the certitude beyond thinking. It is maintained in the paper that exactly Aristotle is mostly responsible for the misleading effect, as it is he who transposed Greek philosophy entirely into writing but continued marking it with the accents of certitude, which was no longer accessible for the later philosophy.Keywords: the beautiful, the good, truth, ‘right way’, immortality, virtue, being, writing
FOUCAULT IDĖJŲ SKLAIDA ŠVIETIME: DISCIPLINUOJANČIOS MOKYKLOS DEMASKAVIMAS
Get PDFStraipsnyje plėtojama Michelio Foucault idėja apie visuomenės kontrolę ir drausminimą, objektu pasirenkant vieną socialinio gyvenimo sritį – švietimą. Remiantis esminėmis Foucault teorijos sąvokomis: drausminimas, kontrolė, diskurso konstravimas ir galių atpažinimas, praktikų režimas ir valdysena, straipsnyje siekiama atskleisti švietime ir ypač mokyklose vis giliau įsivyraujančias ritualines praktikas, eliminuojančias mokyklų bendruomenių sąmoningumą, kritiškumą, refleksiją. Bandoma pagrįsti, kad instrukcijomis suvaržytos mokyklos ir viena kryptimi mąstančio mokinio ugdymo prielaidos slypi pačioje švietimo sistemoje, orientuotoje į kontrolę ir socialinę reprodukciją. Remiantis postmoderniajai ugdymo filosofijai bei kritinei pedagogikai atstovaujančiais švietimo teoretikais – R. Edwardsu, R. Usheriu,M. Apple’u, P. McLarenu, H. Giroux, T.S. Popkewitzu ir kitais, plėtojusiais Foucault idėjas, kritikuojami mokyklos liberalizavimas, marketizavimas ir asmens autonomijos simuliacija per mokyklos ir asmens savivaldos praktikas. Kritikuojamas ir konservatyviosios politikos bandymas išsaugoti tradicines vertybes, kurios padėtų švietimo sistemoje ir visuomenėje užtikrinti status quo.Pagrindiniai žodžiai: panoptikumas, švietimas, mokinių kontrolė, drausminimas, diskursas, galia, autonomija.The Development of Foucault’s Ideas in Education: Unmasking of Disciplining SchoolLilija Duoblienė
SummaryThe article deals with the idea of education, which is understood as a system used for social control and social reproduction. This notion is based on the philosophy of M. Foucault and his explanation of Bentham’s Panopticon. The main concepts of Foucault’s theory – punishment, control, power, governmentality, construction of knowledge, and discourse – are used to define the education instruments for disciplining students. Foucault’s idea of a social system helps to perceive education policies and reforms as the practices that lead students and teachers to a one-way thinking and unreflected ritual behavior. This disciplining contradicts to the declarations of education policy-makers who emphasize the importance of developing a new democratic and self-governing school as well as promoting personal autonomy. The instruments of control are investigated from the educational philosophy perspective, mostly in the tradition of critical pedagogy. Edwards, Usher, Apple, McLaren, Giroux, Burbules, Torres, Popkewitz, etc. – the authors who rethink the problems of education in the framework of Foucault’s philosophy – are also presented in this article. Their works are used as a basis for criticizing the idea of liberalization and marketization of schools. The article criticizes both the autonomy simulation process and the protection of the traditional moral values used by conservative forces to ensure the status quo at school.Keywords: panoptikon, education, student control, disciplining, discourse, power, autonomy
Trys Academia Europeana lemtys ir Universitas Vilnensis
No full textThe article argues that universitas or Academia Europeana is, first and foremost, a category of value and not an economic, professional or political entity. Axiological structure that unites the university habitat is threefold. It consists of the three clusters of values coming from the different epochs. First, polylogue of the Middle Ages based on the principle of multicentrism and unmediated, face to face sharing of competence. Second, modern statism and scientism founded in the national monocentrism and a combination of mediated, written, and unmediated, verbal, sharing of competence. Third, modern economism and globalism supported by the national monocentrism and the instrumentation of mediated sharing of competence. It has been showed that Vilnius University possesses all three value clusters, while the idea of the millennium of Lithuania serves as an impetus to conceptually recapture the historic experiences of Vilnius University. The article shows that the three value formations of the Academia Europeana in the history of Vilnius University, which is posited as the extreme edge of the European university habitat, underwent an essential, even extreme, radicalization. It has been argued, that sustainable development of university education is unthinkable without the consonant development of all three historically formed clusters of values, the most important of which still continues to be centered around the tradition of classical polylogue – unmediated search for existential values that is carefully passed on from hands to hands and from generation to generation.Straipsnyje teigiama, kad universitas, arba Academia Europeana, – tai visų pirma vertybinė, o ne ekonominė, profesinė ar politinė kategorija. Aksiologinė universitetinę erdvę vienijanti struktūra trilypė, ją sudaro trijų skirtingų epochų vertybiniai kodai. Pirma, viduramžių polilogas, pagrįstas multicentrizmo principu ir netarpišku kompetencijos perteikimu. Antra, modernusis statizmas ir scientizmas, besiremiantis nacionaliniu monocentrizmu ir tarpišku, rašytiniu, ir netarpišku, žodiniu, kompetencijos perteikimu. Trečia, šiuolaikinis ekonomizmas ir globalizmas, palaikomas transnacionalinio monocentrizmo ir įtarpintos kompetencijos perteikimo instrumentarijumi. Parodoma, kad Vilniaus universitetas turi visų trijų paradigmų reiškimosi tarpsnius, o Lietuvos Tūkstantmečio idėja yra postūmis konceptualiai permąstyti Vilniaus universiteto patirtis. Straipsnyje parodoma, kad visi trys Academia Europeana vertybiniai dariniai Vilniaus universiteto, matomo kaip europinės universitetinės erdvės „kraštutinio krašto“, istorijoje patyrė esminę radikalizaciją, tačiau išsaugojo prasmių universiteto tradicijas. Tvirtinama, kad tvari universitetinio išsilavinimo plėtra neįmanoma be darnios visų trijų istoriškai susiklosčiusių vertybinių klodų plėtotės, kurios pagrindą sudaro klasikinio polilogo – iš rankų į rankas perduodamos egzistencinės prasmės paieškõs – tradicija
DVI ROBERTO T. KRAIGO PRAGMATINĖS KOMUNIKACIJOS METATEORIJOS PROBLEMOS
Get PDFRoberto T. Craigo komunikacijos metateorija pasiūlė pragmatinį pagrindą sistematizuoti, tipologizuoti šiuolaikines komunikacijos teorijas bei kurti universalesnę komunikacijos teoriją. Straipsnyje tvirtinama, jog Craigo metateorija remiasi Richardo Rorty neopragmatizmu ir orientuojasi ne į praktines kasdienės komunikacijos problemas, o į bendresnio pobūdžio komunikacijos tarp skirtingų teorinių diskursų klausimą. Būtent iš tokios neopragmatinės laikysenos kyla svarbiausios Craigo komunikacijos metateorijos problemos. Pirma, neįvardytas skirtumas tarp pirmojo ir antrojo laipsnio pragmatinės komunikacijos teorijų. Antra, pragmatinio vertinimo kriterijaus nepakankamumas nustatant pirmojo laipsnio komunikacijos teorijų tinkamumą.Pagrindiniai žodžiai: pragmatizmas komunikacijos teorijoje, komunikacijos metateorija, komunikacijos filosofija.Two Problems in Robert T. Craig’s Pragmatic Communication MetatheoryKęstutis Kirtiklis
SummaryRobert T. Craig’s metatheory of communication proposed the pragmatic basis for the systematization typologizing contemporary communication theories and the creation of a more universal communication theory. The article argues that the main problems of Craig’s metatheory are caused by the acceptance of Rortyan style neopragmatism and thereby by the orientation not towards everyday communication problems, but towards the question of communication among different theoretical discourses. First, it does not state the difference between the first and the second order pragmatic communication theories; second, the pragmatic evaluation criterion is not sufficient to ascertain the adequacy of first-order communication theories.Keywords: pragmatism in communication theory, communication metatheory, philosophy of communication.: 18px;"> 
Jacques’o Derrida pharmakon interpretacija
No full textThe article deals with Derrida’s interpretation of Plato’s notion of pharmakon. Pharmakon is the Greek word which has two opposite meanings – “cure” and “poison”. The concept of pharmakon, according to Derrida, produces a play of binary oppositions crucial to Western logocentric tradition: remedy/poison, speech/writing, good/bad, interior/exterior, etc. In Plato’s Pharmacy Derrida questions the main distinction between speech and writing. He argues that speech was viewed as the “original” form of language by Plato and the Western tradition. Writing is a later development – essentially bad, external to memory, productive not of truth but of appearances. Derrida, in his theory of archi-writing, turns upside down the opposition by showing that speech is a form of writing. Also, when reading Plato, Derrida reveals an interconnection between the words pharmakon (remedy), pharmakeus (sorcerer, magician) and pharmakos (scapegoat) which was never used by Plato but, according to Derrida, plays an important role in the character of Socrates. Socrates as pharmakeus becomes the most famous pharmakos in Athens after he drinks the pharmakon.Straipsnyje analizuojama Platono dialoge „Faidras“ suformuluota rašto samprata, ir J. Derrida knygoje „Diseminacija“ pateikta šios sampratos dekonstrukcija. Šioje Platono rašto sampratos rekonstrukcijoje sąvoka „pharmakon“ atlieka esminį vaidmenį. Dėl šios sąvokos keblumo visa Vakarų logocentrinė tradicija, pradedant Platonu, kalbėjimą iškelia virš rašto. Raštas įvardijamas kaip „pharmakon“, paprastai nurodant į jo nuodingumą ir kenksmingumą gyvąją esatį kontempliuojančiai sielai. Derrida, nagrinėdamas šią sąvoką, atskleidžia, jog neegzistuoja gyvas, neįtarpintas ženklais žinojimas. Šia prasme kalbėjimas (logos) tėra raštas plačiąja prasme. Ši Derrida įžvalga išjudina klasikinę kalbėjimo/rašto opozicijos hierarchiją, grąžindama ją į „pharmakon“ neapibrėžtumo būseną. Kaip galimas pakaitalas klasikiniam logocentriniam žinojimo idealui straipsnyje aptariama diseminacija kaip reikšmių išsėjimo būdas, įtvirtinantis signifikantų žaismą. Šis žaismas Platono farmacijoje pasireiškia kaip „pharmakon“ išsisėjimas naujuose „pharmakeus“ ir „pharmakos“ reikšmių laukuose
Graikiškasis filosofavimas kaip refleksijos deformuotas rapsodiškasis bylojimas
Get PDFGreek philosophizing emerged as a new kind of talking whose specificity was determined by a new theoretical standpoint. Nowadays, we are used to theoretical standpoints, and the standpoint per se seems to be sufficient to view the world anew. However, the world is given to a human as an interrelation of his activity and talking (thinking). The Greek world cosmos was established informally and axiologically by rhapsodic telling. Greek philosophizing was provoked by the imperative “Know thyself” which entrenched Greek philosophers in a new neutral territory of reflection, i.e. theory. Early philosophizing could acquire its contents and aspirations from the rhapsodic telling which established the Greek world. That is why Greek philosophizing inevitably started as an imitation of rhapsodic telling. However, the logical origin of theory gradually took over rhapsodic telling, deformed its content and enfeebled its aspirations. When Greek philosophizing established itself in writing, its ties with the structure of rhapsodic telling were totally broken and the philosophizing isolated itself in theoretical thinking and turned into an anemic activity of writing.Graikiškasis filosofavimas klostosi kaip visiškai naujoviškas kalbėjimas, kurio specifika nulemta naujo teorinio žvilgsnio į pasaulį. Mes taip įpratę prie teorinio žvilgsnio, kad mums rodosi, jog vien to žvilgsnio gana, kad pamąstytume patį pasaulį naujai. Tačiau pasaulis žmogui visada duotas per jo veiklą ir su ja susijusį kalbėjimą (mąstymą). Graikiškąjį pasaulį – kosmą – turiningai ir vertybiškai steigia rapsodiškasis bylojimas. Graikiškąjį filosofavimą išprovokavęs imperatyvas „Pažink save“ įkurdina filosofą visiškai neturiningoje ir vertybiškai neutralioje refleksijos teritorijoje – teorijoje. Prasidedantis filosofavimas savo turinius ir siekius tegali imti iš graikų pasaulį steigiančio rapsodiškojo bylojimo. Todėl graikiškasis filosofavimas neišvengiamai prasideda kaip rapsodiškojo bylojimo imitacija. Šioje imitacijoje viršų palaipsniui ima loginė teorijos prigimtis, kuri ilgainiui neatpažistamai deformuoja rapsodiškojo bylojimo turinius ir nukraujina jo siekius. Filosofavimui pereinant į raštą, ryšiai su rapsodiškąja bylojimo struktūra visiškai nutraukiami, o filosofavimas užsisklendžia teoriniame mąstyme ir virsta anemiška rašto veikla