Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Neuroetikos žemėlapis
Get PDFThe article deals with the problems discussed in neuroethics a rapidly developing field of applied ethics. The term “neuroethics” is discussed in the article and is suggested to group neuroethical problems into four groups: (1) ethical problems connected with brain imaging technologies, (2) ethical problems connected with the technologies that allow to manipulate the activity and properties of the brain, (3) the influence of the neuroscientific worldview on our considerations on morality, and (4) general metaphilosophical considerations on neuroethics itself. The article concludes with a discussion of the relation between neuroethics and bioethics.Straipsnis skiriamas sparčiai besivystančios taikomosios etikos disciplinos – neuroetikos – problematikai. Jame aptariamas neuroetikos terminas ir siūloma neuroetikos problemas skirstyti į keturis probleminius blokus: (1) smegenų vizualizavimo technologijų keliamas etines problemas, (2) technologijų, leidžiančių manipuliuoti smegenų veikla ir savybėmis, keliamas etines problemas, (3) neuromokslinio pasaulėvaizdžio įtaką mūsų svarstymams apie moralę ir (4) bendresnius metafilosofinius svarstymus apie pačią neuroetikos discipliną. Straipsnio pabaigoje aptariamas neuroetikos santykis su bioetika.
 
Trinarė dialogo struktūra fenomenologiniu požiūriu
Get PDFThe thematization of the phenomenological structure of dialogue is presented in the article. It starts with the critique of dialogue as a binomial relation. Based on Husserl’s, Waldenfels’ and Mickunas’ analyses of intentional consciousness and intersubjectivity, the author shows that there is a third linking member – subject matter – in every I–Thou binomial relationship. It is the subject matter which the conceptions of Buber and Levinas try to eliminate as a non-dialogical aspect. The aim of this critical research is not to proceed to the analysis of dialogue as mutual understanding or rational communication, but to grope those planes of the subject matter which are closest to dialogical relationship. The author elucidates the specific character of percepting Thou in dialogical relationship. The significance of the Other’s presence in a dialogue and the constitution of polycentric space are investigated. The structure of addressing is described in the aspect of perception. It is also critically revised whether the problem of the cognition of the Other is significant for dialogue theory. The author is looking for the principles that enable the constitution of common sense. He considers that the main principle for the constitution of common sense is “the connection of fulfilment” (Erfüllungszusammenhang), which is disclosed on the ground of Husserl’s notion of filling the empty intentions (Erfüllung der leeren Intentionen). The self-perception in a dialogue is investigated in the aspect of the subject matter. Finally, the conclusion is drawn that the trinomial pattern of dialogue enables us to avoid the extreme reductions of a dialogue to a binomial relationship or rational communication and to present the universal structure of the dialogue in the aspect of a corporeal face-to-face contact and perception.Straipsnyje pateikiama fenomenologinė dialogo struktūros tematizacija. Atspirties taškas yra dialogo kaip binarinio santykio kritika. E. Remiantis Husserlio, B. Waldenfelso ir A. Mickūno sąmonės intencionalumo ir intersubjektyvumo analize, siekiama parodyti, kad bet kokiuose binariniuose Aš–Tu santykiuose visuomet figūruoja trečiasis narys – tam tikras dalykas, kurį bando eliminuoti M. Buberio ir E. Levino koncepcijos kaip nedialogiškumo požymį. Straipsnyje siekiama ne pereiti prie dialogo kaip susikalbėjimo ar racionalios komunikacijos analizės, bet apčiuopti arčiausiai dialoginio santykio esančias dalykiškumo plotmes. Aiškinamasi Tu suvokimo specifika dialoginiame santykyje. Nagrinėjama kito esaties reikšmė policentrinės erdvės steigičiai. Aprašoma kreipimosi struktūra suvokimo aspektu. Kritiškai peržiūrima kito pažinimo problemos reikšmė dialogo teorijai. Ieškoma bendros prasmės steigimosi principų. Pagrindiniu bendros prasmės teigimosi principu laikomas „išpildymo sąryšis“ (Erfüllungszusammenhang), kuris atskleidžiamas remiantis E. Husserlio pateikta tuščių sąmonės intencijų (Erfüllung der leeren Intentionen) išpildymo samprata. Nagrinėjama savivoka dialoge dalykiškumo aspektu. Galiausiai daroma išvada, kad tik trinaris dialogo modelis leidžia išvengti dialogo redukcijų kraštutinumų – arba binarinio santykio, arba racionalios komunikacijos – ir taip pateikti universalią dialogo struktūrą kūniškos akistatos ir suvokimo aspektu.
 
TARPUKARIO VILNIAUS FILOSOFINIS GYVENIMAS
Get PDFStraipsnio tikslas – atskleisti pagrindines tarpukario Vilniaus filosofinės terpės formavimosi ir funkcionavimo tendencijas. Į mokslinę apyvartą įtraukiami kai kurie nauji, lig šiol nenaudoti archyviniai šaltiniai. Autoriaus nuomone, savarankiška tarpukario Vilniaus filosofinė terpė galutinai susiformavo ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Tai sietina su naujos, Vilniuje išaugusios filosofų kartos mokslinės veiklos pradžia.Pagrindiniai žodžiai: Lenkijos filosofijos istorija, Vilniaus filosofinė terpė, Lvovo–Varšuvos mokykla.Philosophical Life in Interwar VilniusAlvydas Jokubaitis
SummaryIn the interwar period, the institutionalization of philosophical life in Vilnius was slower than in other Polish cities for various economic and cultural reasons. The philosophical environment of Vilnius had already formed only during the mid thirties. This had to do with the rise of a new generation of philosophers who had graduated from Vilnius S. Batory University. It was evident from the third Polish Congress of philosophers that the philosophical forces of Vilnius at the time were strong enough to surpass the results achieved by colleagues from Poznan. One thing is striking about the philosophical life in S. Batory University. Throughout the twenty years, no department of philosophy in the Humanitarian Faculty was run by graduates of this university.Keywords: history of Polish philosophy, Vilnius philosophical environment, Lwów–Warsaw School of Philosophy.ight: 18px;"> 
APIE KLASIKINĘ IR NEKLASIKINĘ SĄVOKŲ DARYBĄ SOCIALINIUOSE IR KULTŪROS MOKSLUOSE: MINIMALŪS IR MAKSIMALŪS APIBRĖŽIMAI, ŠEIMINIAI PANAŠUMAI IR NERAIŠKIOSIOS AIBĖS
Get PDFStraipsnyje gilinamasi į priežastis, dėl kurių socialiniuose moksluose ir humanistikoje yra tiek daug (palyginti su gamtotyra) iš esmės ginčijamų sąvokų, ir lyginami skirtingi sąvokų darybos metodai. Konceptualinio pliuralizmo hipertrofijos svarbiausiomis priežastimis laikomas konstitucinis prasmių ir reikšmių vaidmuo socialinės tikrovės ontologijoje bei šios tikrovės istoriškumas, dėl kurio joje nėra natūralių rūšių. Skiriami klasikiniai ir neklasikiniai sąvokų darybos metodai. Klasikiniuose metoduose galioja negalimo trečiojo dėsnis: kiekvienas objektas arba priklauso, arba nepriklauso gerai sudarytos sąvokos apimčiai. Neklasikinėje sąvokų daryboje, kurios svarbiausias pavyzdys yra neraiškiųjų aibių teorija paremtos sąvokos, šio dėsnio atsisakoma. Atskira klasikinių sąvokų atmaina yra „šeiminių panašumų“ sąvokos, kurių intensijos turi disjunkcinę struktūrą, o apibrėžimai nurodo tik pakankamas, bet ne būtinas ir pakankamas priklausomybės ekstensijai sąlygas, kurias turi nurodyti minimalūs ir maksimalūs (idealiai tipizuojantys) sąvokų apibrėžimai dominuojančioje klasikinės sąvokų darybos atmainoje. Socialinių mokslų ir humanistikos sąvokų darybos praktikoje autorius rekomenduoja plačiau vartoti sąvokas su disjunkcine intensija, tačiau reiškia abejonių dėl neklasikinių sąvokų galimybių padėti spręsti ginčus dėl sąvokų.Pagrindiniai žodžiai: iš esmės ginčijamos sąvokos, klasikinė ir neklasikinė sąvokų daryba, konjunkcinės ir disjunkcinės intensijos, neraiškiosios aibės.On Classical and Non-classical Concept Formation in Social Sciences and Humanities: Minimal and Maximal Definitions, Family Resemblances and Fuzzy SetsZenonas Norkus
SummaryThe paper deals with the reasons why social sciences and humanities contain so many (in comparison with natural sciences) essentially contested concepts and compares different methods of concept formation. Together with historicity of social reality, the constitutive role of meanings for the ontological structure of social reality (its intrinsic meaningfulness) precludes the existence of natural kinds. With natural kinds absent in societies and cultures, quarrels and discussions about concepts are bound to remain endemic for social sciences and humanities. Methods of concept formation are broadly differentiated into classical and non-classical. Classical methods involve the assumption of the tertium non datur: each object either belongs or not to an extension of a well-formed concept. Nonclassical concepts (fuzzy set concepts being the most important example) violate this assumption. Family resemblance concepts are considered as a special variety of classical concepts. In the dominant variety of classical concepts, their intensions display a conjunctive structure, and definitions state necessary and sufficient conditions of membership in their extensions. In family resemblance concepts, intensions have a disjunctive structure, and their definitions specify only sufficient conditions of membership. The author recommends to practitioners in social sciences and humanities a more frequent use of concepts with disjunctive intensions. However, he doubts the power of the non-classical methods of concept formation to alleviate difficulties with essentially contested concepts.Key words: essentially contested concepts, classical and non-classical concept formation, conjunctive and disjunctive intensions, fuzzy sets
Devynių kontrafaktinių priežastingumo teorijų palyginimas pasitelkiant septynis pavyzdžius
Get PDFThe article compares and evaluates nine last-decade counterfactual theories of singular causation, which were either created or inspired by David Lewis, Joseph Y. Halpern and Judea Pearl and presented in the texts of six other authors. Some differences between those theories that have not yet been described in literature are shown in the article. It is argued that the majority of those theories analyze intuitively similar examples in different ways. In that respect, those theories impose distinctions which, according to the folk theory of causation, are (and should be) absent.Straipsnyje lyginamos ir vertinamos devynios per pastarąjį dešimtmetį pasirodžiusios kontrafaktinės vienetinio priežastingumo teorijos, kurias visas sukūrė arba inspiravo D. Lewisas, J. Y. Halpernas ir J. Pearlas, o savo tekstuose išdėstė šeši kiti autoriai. Parodomi kai kurie literatūroje dar neaprašyti šių teorijų skirtumai. Įrodinėjama, kad dauguma šių teorijų intuityviai panašius pavyzdžius nagrinėja skirtingai, ir šiuo požiūriu primeta perskyras, kurių buitinės priežastingumo sampratos požiūriu ne tik nėra, bet ir neturėtų būti.
 
„Etika“, „Moralė“ ir Augustino Liberum arbitrium
No full textThe present paper aims at a reconsideration of the terminological distinction – postulated by eminent contemporary thinkers such as Alasdair MacIntyre and Bernard Williams – between “ethics” and “morality”. Although this distinction has not been settled as a standard*, there is no doubt that it incited fruitful debates relating to the contemporary issues of moral philosophy as well as the history of ethics. Julia Annas, to take one considerable example, presented a full-fledged criticism of the distinction and touched upon crucial questions**. In the following pages, we shall take the general argument of Annas as our starting-point, and reevaluate it with reference to a particular moment in the history of ideas, in order to shed light on the proposed distinction. To this end, we shall focus on the philosophy of Augustine, more precisely on his De Libero Arbitrio (On Free Choice), with the aim of comprehending the novelty of his contribution to the history of ethics. We shall show how Augustine, through his original usage of the concept of voluntas (will), reorganized the sphere of ethics and redefined the relationship between happiness (beatitudo) and right action. We will thereby illustrate that the ethics / morality distinction is highly illuminating for getting the real sense of this process of redefinition and reorganization, as well as the broader transformation that it triggered in the way human action will be problematized by later generations.Straipsnyje analizuojama A. MacIntyre’o ir B. Williamso pasiūlyta terminologinė „etikos“ ir „moralės“ skirtis. Ši skirtis kol kas netapo etikos diskurso standartu, tačiau ji neabejotinai paskatino vaisingus filosofų debatus svarstant šiuolaikinius moralės filosofijos klausimus, interpretuojant etikos istoriją. Julia Annas, viena ryškesnių šių debatų dalyvių, pateikė išsamią skirties kritiką. Straipsnyje kritiškai analizuojama Annas argumentacija, ji vertinama aptariant vieną idėjų istorijos momentą – Augustino Liberum Arbitrium – ir siekiama naujai pažvelgti į minėtą skirtį ir jos reikšmę etinio diskurso istorijoje. Straipsnyje teigiama, kad Augustino Liberum Arbitrium reikšmė etikos istorijoje sietina su perėjimu nuo graikiškosios etikos prie perspektyvos, siejamos su moralės terminu. Parodoma, kaip Augustinas, originaliai vartodamas valios (voluntas) sąvoką, perorganizavo etikos lauką, naujoviškai apibrėžė laimės (beatitudo) ir teisingo veiksmo sąryšį. Taip demonstruojama, kad etikos ir moralės skirtis iš esmės grindžia dvi etikos diskurso paradigmas ir yra labai vaisinga, padedanti suprasti etikos lauko transformaciją į tuos pavidalus, kuriais klausimus apie apie žmogaus veiksmus kelia vėlesnės kartos
LEONARDA MYLĖJO GYVENIMĄ. Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės (1946–2008) atminimui
Get PDFLeonarda’s Love for LifeBronislovas Kuzmickas
span
Nuo Husserlio prie Levino: hiletinių duomenų, prieraišumo, juslumo ir kito vaidmuo laikiškume
No full textThis article discloses the question of the pre-giveness of the other and alterity by analyzing and comparing the temporality of consciousness and the role of affection and sensation in Husserl and Levinas.I argue that within the intentional flow of consciousness one can find non-intentional structures, i.e. affection and hyletic data which mark a passivity of consciousness, break intentional act and welcome the other. While discussing the temporal structure of consciousness the special attention is given to the discussion of pra-impression.Straipsnyje Kito išankstinės duotybės bei pasikeitimo klausimas keliamas analizuojant ir lyginant sąmonės laikiškumą bei prieraišumo ir juslumo vaidmenį Husserlio ir Levino filosofijoje. Autorė teigia, kad intencionaliame sąmonės sraute galima įžvelgti ne-intencionalias struktūras, t. y. prieraišumą ir hiletinius duomenis – abu pastarieji dalykai žymi sąmonės pasyvumą, nutraukia intencionalaus akto tolydumą ir sveikina kitą. Aptariant laikinę sąmonės struktūrą specialus dėmesys skiriamas diskusijai apie pirminius įspūdžius.
 
Genetinis diskursas medijų kultūroje: gundymas prekiniu nemirtingumu
Get PDFPostmodernity is maintained as a stage of the development of capitalism. The difference between modernity and postmodernity is explained in relation to the new sphere of commodification and resourcification, namely, that of life and of all natural living processes. Postmodern media culture, or popular culture, is peopled by signs of immortality and various kinds of immortals – cyborgs, clones, zombies, immortal human beings and others. Thus, culture accustoms a consumer to immortals and immortality which is concidered as the main goal of a human being and evolution. By nano-bio-technologies and genetic discourse this goal is made scientifically valid, thus reachable. Genetic discourse is becoming the fundamental world-view providing focal landmarks for the emerging future. Media culture supports the spreading of genetic discourse and facilitates its understanding. The temptation by immortality can be considered as a version of modernist ideology of human liberation from various natural, social and heavenly bonds. This liberation, and also secularization, is supported by a scientific genetic technological discourse which is becoming a stimulating factor of postmodern media production. The genetic explanation of the world is particularly handy for technological reflexivity: the entire world is as if encapsulated into human genes, which become the principle explaining the mystery of life, evolution and the future of humanity, thus rendering power to produce the human proper form and the future of people. All the possibilities stemming from the new genetic and biotech discoveries fell under the regulation of property relations by patenting, thus making “immortality” – as a temptation and brand – not only an exeptional commodity, but also a political tool and a commodifying force. As the relationships of private property have penetrated natural biogenetic diversity and, having turned it into a resource, the cognitive subject has reached the goal to secularise the Universe, which he has set for himself: only he as the owner and producer of genes lures people with the eternal shapes of the clones and their genetic information, which will be sustained in any location of the Universe. The temptation by “immortality” will become even stronger when the genetic code is mastered. The future of humanity is related to the mixed forms of life, trans-genic or otherwise genetically modified organisms and techno-human forms that will help to postpone, and later to conquer, death. Even thinkers with religious tendencies perceive the technological improvement of human beings as their evolution towards the techno sapiens and consider such a development as an advancement towards the Kingdom of God. The technologization of human beings is imagined in terms of their divination. Yet in this case the character of contemporary science secularising God and obliterating the perception of divinity is overlooked. Two versions of immortality are analyzed more closely – that of Z. Bauman, who links it with the development of computer technologies, and that of J. Baudrillard, who gives a warning that by cloning technologies humanity is trying to inverse the evolution and to return to the undifferentiated state of cells. The conclusion is drawn that regardless of how we understand ‘immortality,’ argue over its reality or unreality, all possibilities to prolong human life granted by genetics, informatics and other advances in science and technologies, which support the tempting idea of immortality, have already been penetrated by commodity relationships; therefore, “immortality” itself will be available only as a commodity.Straipsnyje grindžiama nuomonė, jog postmodernybė yra iš modernybės kylantis kapitalizmo sistemos būvis, kuriam būdinga gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas. Postmodernybę charakterizuoja populiariosios ir medijų kultūros išplitimas. Tos kultūros apima ne tik kultūros prekes, bet ir vartojimo būdus, įgūdžius ir jų lavinimą. Pastaruoju metu jos kuria nemirtingumo vaizdiniams bei nuojautoms palankią kultūrinę, intelektinę ir pasaulėvaizdinę terpę, kurioje struktūriškai įsitvirtina genetinis diskursas ir jo nustatomos žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aiškinimo gairės. Svarbus šio diskurso bruožas yra technologinis inžinerinis jo pobūdis, išryškėjęs susiejant nano ir biotechnologijas, kuriomis tikimasi įveikti gyvąją ir negyvąją gamtą skiriančią prarają, iš reikalingų atomų bei molekulių kuriant reikalingų ląstelių dalis ir klonuojant gyvas būtybes. Gyvybė suprekinama ir suišteklinama patentuojant gyvybės elementus – genus ir su jais susijusius procesus. Daroma išvada, jog visi genetikos, informatikos ir kitų mokslų laimėjimai, teikiantys žmogaus gyvenimo ilginimo galimybių, kurios palaiko gundančią nemirtingumo idėją, jau yra persmelkti prekinių santykių, tad ir pats nemirtingumas įmanomas tik kaip prekė. Aptariami kai kurie evoliuciniai ir religiniai techno sapiens sampratos aspektai. Detaliau gvildenamos dvi „nemirtingumo“ versijos: Z. Baumano, kuris nemirtingumo pažadą sieja su kompiuterinės technikos plėtra prasidėjus „Antrajai medijų erai“, ir J. Baudrillard’o, tegiančio, jog klonavimo technologijos „apgręžia“ evoliuciją ir žmogų gundo virusiniu ar vėžiniu belyčiu nemirtingumu
Socialinių institucijų kritika Gill es’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofijoje
Get PDFThe article discusses Deleuze’s and Guattari’s notions of society and state. In Anti-Oedipus, Deleuze and Guattari analyze the territorial, despotic and capitalist machines which are seen not as different stages of historical evolution but as different types of an abstract machine. In A Thousand Plateaus Deleuze and Guattari develop the mechanistic notion of the state: the state – form is an abstract machine or a diagram which can be actualized in different historical state forms. The state – form is juxtaposed to another type of assemblage called the nomadic war machine. If the state-form functions as a principle of unification and standardization, the war machine is seen as a principle of metamorphic transformations and innovations. Deleuze and Guattari’s theories of society and state are compared with Michel Foucault’s mechanistic notion of society. Deleuze contrasts his notion of control society to the notion of discipline society by Foucault. If the mechanisms of discipline are discontinuous and function in precise space areas, the mechanisms of control produce continuous and all-encompassing networks which totally merge with our corporeal existence.Straipsnyje analizuojama socialinių institucijų kritika, išplėtota Deleuze’o ir Guattari knygose Anti-Oidipas ir Tūkstantis plokštikalnių bei trumpame, bet reikšmingame Deleuze’o tekste „Prierašas apie kontrolės visuomenę“. Deleuze’as ir Guattari kuria mašininę visuomenės sampratą: jų teigimu, skirtingas socialines ir ekonomines formacijas įmanoma įsivaizduoti kaip virtualias mašinas, kurios gali aktualizuotis bet kuriuo istoriniu momentu. Analizuodami valstybės aparatą, Deleuze’as ir Guattari vengia nuorodų į konkrečias valstybes; veikiau jie kalba apie universalią valstybę-formą, kuri veikia kaip užgrobimo aparatas. Valstybė-forma suvokiama kaip suvienodinantis ir standartizuojantis principas, o karo mašina, priešingai, siekia sulaužyti sustingusias formas ir kurti inovacijas. Šie du agregatai – valstybės aparatas ir karo mašina – apibūdina ne tik valstybę ir jai besipriešinančias jėgas, bet persmelkia visas žmogaus veiklos sferas: mokslą, filosofiją, meną. Deleuze’o ir Guattari formuluojama valstybės aparato kritika artima Michelio Foucault disciplinos visuomenės teorijai. Foucault galios samprata taip pat yra mechanicistinė: galia persmelkia sociumą įsikūnydama disciplininiuose aparatuose. Deleuze’as disciplinos visuomenės teorijai priešpriešina savąją kontrolės visuomenės sampratą: priešingai nei disciplininė galia, kuri buvo ilgalaikė, visa apimanti, tačiau netolydi, kontrolė sukuria tolydų ir nuolat kintantį galios tinklą, kuris apraizgo visas žmogaus veiklos sferas