Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
ERDVĖ IR VAIZDUOTĖ
Get PDF„Grynojo proto kritikoje“ pristatoma grynosios erdvės problema turėtų būti iš naujo persvarstyta polemikos apie vaizduotės statusą šviesoje. Būtent individuacijos principo analizė, kuri mums leidžia identifikuoti konkrečias ir specifines erdvės ir laiko sąsajas, tampa kriterijumi, galinčiu atskleisti tarp šių dviejų idealių ir apriorinių mūsų vidinės intuicijos sąlygų glūdinčius konstitucinius skirtumus. Fenomenologinis požiūris į vaizduotę atveria erdvės santykį specifinių patirčių atžvilgiu ir praskaidrina originalią įerdvinančios vaizduotės funkciją. Įerdvinanti vaizduotė nuolatos struktūruoja sąmonės koordinaciją ir įgyvendina erdvės organizaciją.Pagrindiniai žodžiai: erdvė, vaizduotė, transcendentalumas, individuacijos principas, įerdvinimas.Space and ImaginationKristupas Sabolius
SummaryThe problem of pure space, presented in Kant’s “Critique of Pure Reason”, is a controversial issue which should be reconsidered in the light of the polemics over the status of imagination. It is exactly the analysis of the principle of individuation, identifying a particular and concrete interconnection between time and space that at becomes the criterion which supposedly could reveal the original and constitutional differences between the two ideal and à priori conditions of our internal intuition. The phenomenological approach to imagination unfolds the relation of space to the sense of specific experiences and elucidates the original function of spatial imagination. It constantly structures the coordination of consciousness and accomplishes the organization of space. Keywords: space, imagination, transcendentality, principle of individuation, spacing.px;"> 
MEDIJOS IR ISTORIJA
Get PDFMedijos ir istorija – du kultūros pavidalai, veikiantys vienas kitą. Straipsnyje nagrinėjami istoriniai vaizdiniai, iškylantys medijuotoje kultūroje. Ji suvokiama taip pat istoriškai, medijoms keičiant kultūros pobūdį ir socialumo sampratą. Pasak autoriaus, istorija – taip pat medija, dėl kurios bendruomenė tampa tautinė.Autoriaus teigimu, nėra istorijos apskritai: tegalima kalbėti apie tam tikros bendruomenės istoriją. Skirtingai nei istorija, turinti lokalų aspektą, medijos yra globalaus pobūdžio. Medijos, kuriomis perduodama bendruomenės tradicija, kartu veikia tautos istorijos vaizdą. Šiame perduodamos kultūros horizonterandasi bet kokia naujovė, įskaitant ir pačią mediją. Straipsnyje pasitelkiami pavyzdžiai ir vardai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios įvaizdžiai iškyla medijuotoje kultūroje.Pagrindiniai žodžiai: istorija, medijos, naujovė, tradicija, bendruomenė.Media and HistoryTomas Kačerauskas
SummaryThe media and history are two cultural modi that influence each other. The article deals with the historical images emerging in mediated culture. The latter has been treated also in a historical way, while the media change the cultural character and social conception. According to the author, history is also a medium that contributes to the development of national society. The author stresses that there is no history in general; we can speak only about the history of a certain society. Differently from history with its local aspect, the media are global. The media with the help of which the tradition of community has been transferred, influence herewith the image of national history. In this horizon of transferred culture there emerges every novelty, including the very media. The author uses the cases and names from the Grand Duchy of Lithuania, their images emerging in mediated culture.Keywords: history, media, novelty, tradition, community
IONAS: RAPSODIŠKOJO BYLOJIMO FENOMENOLOGIJA
Get PDFStraipsnyje analizuojamas didesnio filosofų dėmesio paprastai nesulaukiantis Platono dialogas „Ionas“. Šiame dialoge pateikiamas Sokrato ir rapsodo Iono pakalbis. Sokratas mėgina iš Iono sužinoti, kaip šis išdainuoja Homerą. Tariama, kad Platonas galbūt aptaria rapsodiškąjį bylojimą įžvelgdamas sąryšį tarp „gimdymo“, kurį išprovokuodavo savo pašnekovams Sokratas, ir rapsodiškojo bylojimo būdų bei siekių. Parodoma, kad Sokratas savo klausimais įperša Ionui filosofavimo refleksyvios prigimties nulemtą prielaidą, jog rapsodas turi suprasti tai, ką jis byloja. Dialogui plėtojantis, Sokratas be vargo įrodo, kad Ionas byloja dieviškojo įkvėpimo veikiamas, o ne dėl to, kad išmanytų Homerą. Nepaisant to, Ionas spėja atskleisti Sokratui ir dialogo skaitytojams rapsodiškojo bylojimo fenomenologinius ypatumus, kurie straipsnyje teoriškai eksplikuojami pasitelkiant M. Buberio bei E. Levino samprotavimus apie laiką, auką bei nesamą gyvenimą. Parodoma, kad dėl specifinės dvasinės konstitucijos antikos žmogus turėtų išgyventi bylojimą ne vien kaip estetinio pobūdžio katarsį, bet veikiau kaip egzistencinio pobūdžio iniciaciją į kosmą kaip visumą. Straipsnis baigiamas pasvarstymais, kuriuose į Ksenofano, Parmenido bei paties Platono išvadas apie būtį mėginama pažvelgti kaip į rapsodiškojo bylojimo struktūros teorinę asimiliaciją.Pagrindiniai žodžiai: Dievas, sakymas, tikras gyvenimas, rapsodas, bylojimas, nesamas gyvenimas, filosofas, pasakymas, būtis.Ion: Phenomenology of Rhapsodic TellingSkirmantas Jankauskas
SummaryPlato’s dialogue Ion, not often discussed by philosophers, is analyzed in the paper. This dialogue presents a conversation between Socrates and the rhapsode Ion. Following the advice of a Delphic oracle, Socrates is trying to find out whether there is anyone who is wiser than he, and, consequently, inquires Ion about the ways of rhapsodic telling. It is presumed that Plato deals with rhapsodic telling because of a probable affinity between the way in which Socrates “provokes birth” to his companions and the ways of rhapsodic telling. It is shown here that the manner in which Socrates puts his questions imposes on Ion an alien premise, namely a premise that a rhapsode must be aware of what he is telling. Further in the conversation, Socrates easily demonstrates that it is not the knowledge of Homer but rather a divine power that makes Ion to speak well on Homer. Nevertheless, Ion manages to reveal to Socrates, and to the readers of the dialogue, the phenomenology of the rhapsodic telling which, in turn, is theoretically explicated here using the ideas of Martin Buber and Emanuel Levinas on time, the offering, and the nonexistent life. It is shown that because of a specific spiritual constitution, it is quite possible that the antique man could experience rhapsodic telling not only as a kind of aesthetical catharsis, but rather as an existential initiation to cosmos as a whole. The paper concludes with a consideration which regards the inferences of Xenophanes, Parmenides and Plato on the being as a result of a theoretical assimilation of rhapsodic telling.Keywords: God, saying, true life, rhapsode, telling, nonexistent life, philosopher, said, being
R. PLEČKAITIS IR BALTARUSIŠKOJI TAUTINĖS FILOSOFIJOSISTORIJOS TYRIMŲ TRADICIJA
No full textStraipsnyje analizuojama dviejų filosofijos istorikų – Romano Plečkaičio ir Alfredo Maikhrovichiaus – vaidmuo plėtojant Lietuvos ir Baltarusijos filosofinę tradiciją. Nacionalinės filosofijos tradicija kaip tyrimų sritis buvo viena iš slaptos rezistencijos formų sovietmečiu.Posovietiniu laikotarpiu tautos filosofija tapo vienu svarbiausių stulpų, kuriais rėmėsi tautinis atgimimas. Šiuo požiūriu Plečkaičio ir Maikhrovichiaus, kaip mąstytojų, istorikų, grindusių Lietuvos ir Baltarusijos filosofinę tradiciją, poveikis savo krašto tautinės kultūros plėtrai ir yra aptariamas šiame straipsnyje. Visų pirma, analizuojant nacionalinės kultūros vystymąsi, kreipiamas dėmesys į Lietuvos ir Baltarusijos filosofinių diskursų interferenciją bei nacionalinių filosofijos istorijų genealoginę tradiciją. Daroma išvada, kad mūsų regiono intelektinė dinamika demonstruoja ir mokslininius, ir ideologinius veiksnius.Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, Baltarusijos filosofija, tautinės kultūros paveldas, Plečkaitis, Maikhrovich.R. Plečkaitis and Belarusian Tradition of Studies in the National History of PhilosophyValery Yevarouski
SummaryThe article analyses the role of two historians of philosophy – Romanas Plečkaitis and Alfred Maikhrovich – in the philosophical traditions of Lithuania and Belarus. The history of national philosophy as a field of knowledge was one of the legal forms of mimicry of the national resistance in Soviet times. In post-Soviet period, national philosophy became one of the important pillars of the national revival. From this point of view the impact of Plečkaitis and Maikhrovich as the founders of the Lithuanian and Belarusian philosophical traditions on the development of national culture of their countries is considered through the interference of the Belarusian and Lithuanian philosophical discourses or the genealogical tradition of the national history of philosophy. It means that the dynamic of the intellectual culture of our region must simultaneously have both the scientific and ideological factors.Keywords: Lithuanian philosophy, Belarusian philosophy, national cultural heritage, Plečkaitis, Maikhrovich.8px;"> 
MOKYMASIS KAIP STRATEGINIS PROCESAS – HINTIKKOS MODELIO PLĖTOTĖ
No full textŠiame straipsnyje mokymasis aiškinamas kaip strateginis procesas. Remiamasi Jaakko Hintikkos mokymosi interogatyviu modeliu, pagal kurį protavimas interpretuojamas kaip strateginis paieškos procesas. Pagal šį modelį visi relevantiški veiksniai atlieka metodologiškai pagrįstą vaidmenį. Mokymosi procesas vyksta laike ir erdvėje: mokymasis yra aktyvi naujo žinojimo paieška. Siekiant geriau suprasti šiuos procesus, reikia juos schemizuoti. Mokymasis kaip aktyvi paieška yra su tikrovės objektais susijęs veikimas. Veikiantysis savąja veikla keičia realybę. Eksperimentavimas turi būti suprantamas kaip metodinis veikimas. Tai leidžia suprasti mokymąsi kaip strateginį procesą: mokinio, kaip ir mokytojo, veiksmai turi būti pagrįsti strategiškai ir metodologiškai.Pagrindiniai žodžiai: Hintikka, strategija, sistemos pokytis, aukštos kokybės mokymasis, stebėjimas, eksperimentavimas.Learning as a Strategic Process: Development of Hintikka’s ModelArto Mutanen
SummaryIn this article learning process is studied as a strategic process. In this we have as a background information Jaakko Hintikka’s interrogative model of learning which understand all reasoning as a strategic searching process in which all the relevant factors have methodologically motivated roles. A learning process takes place in space and time: learning is an active search for new knowledge. To get a better understanding the whole framework has to be schematized. Learning as an active search is object related acting in reality. While acting an actor brings about some changes in reality. Experimentation has to be understood as methodical acting. This is a key to understand learning process as a strategic process: actions of learner and teacher have to be motivated strategically or methodologically.Keywords: Hintikka, strategy, system transformation, high quality learning, high quality teaching, observation, and experimentation."> 
Aliis inserviendo consumor. Netekome profesoriaus Romano Plečkaičio
Get PDFObituary for Professor Romanas Plečkaitis: a Sore Loss
Einsteino fenomenas: ką liudija nepastebėtas autentiškas žinių šaltinis
Get PDFThe article presents and analyses a forgotten and perhaps unnoticed book about Einstein, written by David Reichinstein, his contemporary and colleague of studies in Zurich. The book was published in Berlin and Kaunas in 1932. Because of the limited edition and the prevailing political situation, the book became a rarity, eluding the field of view of historians. The book about this great epochal physicist is valuable because it was written by a person who befriended him for several decades. The author reveals a great deal of unique material about Einstein’s worldview, convictions, philosophical deliberations, about his personal character, the political situation, and a merciless critique by leading figures in science. In the article, authentic facts are presented by a direct participant of the events and investigated with an intent to illuminate the intellectual features of Einstein’s activities and the nature of his behaviour while encountering the issues of nationalism and its doctrine. The article is dedicated to commemorate the 130th anniversary of Einstein’s birth.Straipsnis pristato ir nagrinėja pamirštą, o galbūt ir nepastebėtą knygą apie Einsteiną, kurią parašė jo bendraamžis ir studijų Ciuriche kolega Davidas Reichinsteinas. Knyga vokiečių kalba buvo išleista Berlyne ir Kaune 1932 m. Dėl mažo tiražo ir politinės situacijos knyga tapo retenybe, nepatekusia į istorikų akiratį. Ji vertinga tuo, kad apie didįjį epochos fiziką rašė kelis dešimtmečius su juo draugavęs bei diskutavęs asmuo. Knygos autorius pateikia daug unikalios medžiagos apie Einsteino pasaulėžiūrą, įsitikinimus, filosofinio pobūdžio samprotavimus, apie jo asmeninius bruožus, laikotarpio politinę situaciją, negailestingą fizikos korifėjaus oponentų kritiką. Straipsnyje autentiški įvykių dalyvio pateikti faktai nagrinėjami mėginant išryškinti Einsteino intelektinės veiklos bruožus, jo elgsenos pobūdį, susidūrus su nacionalistiniais ir religijos klausimais. Straipsnis skiriamas Einsteino 130-osioms gimimo metinėms paminėti.
 
M. Heideggeris ir pagrindinės fenomenologinės problemos: ontologinis skirtumas
Get PDFThe paper deals with the problem of ontological difference in the phenomenological context. The tradition of metaphysics was thinking in the perspective of the distinction between being and beings, but the difference itself wasn’t thematized. According to Heidegger, the only problem of philosophy is being itself, so the question of being must be asked again, together with the unthought ontological difference. Firstly, Heidegger analyzes the problem of the ontological difference in terms of Kant, focusing on his thesis that being is not a real predicate. Then, the article demonstrates how explaining the problem of ontological difference is related to the conception of Dasein, the meaning of being, beings, and time. Dasein is a special being who knows the difference between being and beings. But the difference may be explained only if we know the meaning of being itself and the meaning of being of beings. Analysis shows that the meaning of being is seen as temporality. Temporality is also a condition of the ontological difference between being and beings as well.Straipsnyje analizuojama, kaip Heideggeris formuluoja ir svarsto ontologinio skirtumo problemą fenomenologiniame kontekste. Metafizinė tradicija mąstė perskyros tarp būties ir esinio perspektyvoje, tačiau pats ontologinis skirtumas nebuvo tematizuotas. Kadangi vienintelė ir tikra filosofijos tema, anot Heideggerio, yra būtis, būtina ją apmąstyti iš naujo, o kartu pamatyti ir užslėptą ontologinį skirtumą. Ontologinio skirtumo problemą Heideggeris pirmiausia aptaria Kanto terminais, pasitelkdamas šio tezę, kad būtis nėra realus predikatas. Taip pat straipsnyje parodoma, kaip ontologinio skirtumo problemą Heideggeris plėtoja pasitelkdamas štai-būties, būties prasmės, esinių ir laiko temas. Štai-būtis yra ypatingas esinys, kuris iš anksto numano esinių ir būties skirtumą, tačiau tam, kad skirtumas būtų išaiškintas, reikia atskleisti tiek pačios štai-būties, tiek esinių būties prasmę. Analizė parodo, kad būties prasmė atsiskleidžia per laikiškumą. Laikiškumas leidžia pamatyti ir ontologinį skirtumą tarp būties ir esinio
GALIA, ISTORIJA IR GENEALOGIJA: FRIEDRICHAS NIETZSCHE IR MICHELIS FOUCAULT
No full textStraipsnyje aptariamos Friedricho Nietzsche’s ir Michelio Foucault genealogijos sampratos. Teigiama, kad genealogija gilinasi į istoriją ne dėl įvykių, mūšių ir karų aprašymo, bet dėl diskursyvių režimų ir praktikų, kurios formuoja mūsų tapatybę. Glaudus pažinimo/tiesos bei galios saitas yra esminis tiek Nietzsche’s, tiek Foucault genealogijai. Foucault dispositive (suprantamumo režimas) yra viena iš esminių sąvokų tiek istoriškumo sampratai, tiek studijuojant pačią istoriją. Nyčiška valios galiai idėja transformuojama į pažinimo tipais grindžiamą ir besiremiančią galios santykių strategijų idėją. Daroma išvada, jog Foucault genealogija redukuoja prasmę į galios santykius. Taip pat teigiama, kad Foucault sampratoje istorija yra pažini ne dėl jos vidinio prasmingumo, bet dėl to, jog žinios ir diskursyvios praktikos, būdamos esminės istorijos vyksmo procesui, yra suvokiamos kaip taktikos ir strategijos.Pagrindiniai žodžiai: genealogija, istorijos filosofija, galia, diskursas.Power, History and Genealogy: Friedrich Nietzsche and Michel FoucaultAndrius Bielskis
SummaryThe essay explores Friedrich Nietzsche’s and Michel Foucault’s accounts of genealogy. It argues that genealogy sees human history not in terms of events, battles and wars (i.e. through empirical facts), but in terms of discursive regimes and practices which form our subjectivity. The link between knowledge/truth and power plays crucial role in both Nietzsche’s and Foucault’s accounts of genealogy. Foucault’s notion of dispositive (the regime of intelligibility) serves as a key concept in his approach to history. The Nietzschean idea of the will to power is transformed into the idea of strategies of relations of forces supporting and supported by types of knowledge. The essay concludes that Foucault’s genealogy reduces meaning to power relations. It argues that in Foucault’s thought human history is intelligible not because of its inner meaning, but because knowledge and discourses, which play a key role in human history, are understood in terms of tactics and strategies.Keywords: genealogy, philosophy of history, power, discourse
PRASMĖS „PRARADIMAS“ IR NIHILIZMO „LOGIKA“
Get PDFStraipsnyje svarstomas nihilizmo santykis su prasmės (praradimo) problema. Filosofijoje šis santykis dažnai laikomas savaime-suprantamybe. Toks požiūris yra įsitvirtinęs kaip F. Nietszche’s nihilizmo heidegeriškosios interpretacijos nekritiškas perėmimas. Keliamas klausimas, ką iš tiesų reiškia šis nihilizmo tapatinimas su prasmės praradimu? Apie kokį prasmės deficitą kalbama, kai skelbiamas nihilizmas? Straipsnyje interpretuojami romantizmo epochos autorių – Jeano Paulio ir Heinricho von Kleisto – tekstai, atskleidžiantys nihilizmo skelbimo ir prasmės praradimo santykį. Nietzsche nihilizmo ir prasmės santykį „atranda“ teoriškai reflektuotai, įvertindamas ne tik F. Dostojevskio, bet ir romantikų „pamokas“. Parodoma, jog Nietzsche’i prasmės „krizė“ yra susijusi su „dviejų pasaulių“ (tikrojo ir regimybės) demaskavimu. Nietzsche’s interpretacijoje netikėjimas metafiziniu pasauliu, kuris užkerta kelią tikėjimui „tikruoju“ pasauliu, atitinka prasmės praradimo kaip savidemaskacijos „logiką“, o heidegeriškoji Nietzsche’s interpretacija nihilistinį prasmės praradimą ne tik atskleidžia kaip ontologinį/„loginį“ imanentizmo principą, bet ir įgalina nihilizmą atpažinti kaip autoreferentišką Vakarų mąstymo „logiką“.Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, prasmė, Dievas, logika, imanentizmas, autoreferencija.“Loss” of Sense and “Logic” of NihilismRita Šerpytytė
SummaryThe article deals with the problem of the relation between Nihilism and the Loss of Sense, which is often treated in an obvious coherence. The latter approach struck its roots as a non-critical acceptation of Heidegger’s interpretation of Nietzsche’s Nihilism. The article raises the question what the identification of Nihilism with Loss of Sense really means. Moreover, while proclaiming Nihilism, what is meant by the term of Sense Deficit? The article investigates the texts of authors of Romanticism, such as Jean Paul and Heinrich von Kleist, where a relation between the proclamation of Nihilism and the Loss of Sense is disclosed. Nietzsche discovers the relationship between Nihilism and Sense in a theoretically reflected manner. The article demonstrates that for Nietzsche “the crisis” of Sense is related with the unmasking of “two worlds” (the true world and the world of appearance). Non-believing in metaphysical world which blocks the way to the believing in the true world, corresponds, in Nietzsche’s interpretation, to the “logic” of the Loss of Sense as the “logic” of self-unmasking. The Heideggerian interpretation of Nietzsche’s philosophy not only discloses the nihilistic Loss of Sense as an ontological / logical principle of immanentism, but also enables to recognize Nihilism as a self-referential “logic” of Western thought.Keywords: nihilism, sense, God, logic, immanentism, self-referention