Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
PASKUTINĖ I. KANTO PASKELBTA KNYGA
Get PDFThe Last Book Published by I. KantRomanas Plečkaitis
/span
VEIKSMŲ ATPAŽINIMAS KAIP VIRTUS DORMITIVA
Get PDFStraipsnyje siūlomos konceptualios priemonės, leidžiančios formuluoti tvirtinimą, kad tose socialinių mokslų filosofijos teorijose, kuriose veiksmų atpažinimas yra laikomas metodologiniu socialinio aiškinimo pagrindu, jis yra traktuojamas kaip „virtus dormitiva“. Tuomet veiksmų atpažinimas gali būti suprantamas kaip tiesioginė veiksmų tipų įžvalga elgsenoje arba neapibrėžta, holistinė veiksmų interpretavimo procedūra. Abiem atvejais susiduriama su neskaidrios ir toliau neaiškinamos pažįstančiojo episteminės galios postulavimu. „Virtus dormitiva“ problema tampa ypač aštri, jei pripažįstame veiksmo atpažinimo problemos metodologinį pirmumą prieš veiksmo aiškinimo problemą1.Pagrindiniai žodžiai: veiksmų atpažinimas, veiksmų aiškinimas, veiksmų tipai ir atvejai, socialinių mokslų filosofija.Action Recognition as Virtus DormitivaVilius Dranseika
SummaryIn this paper, I propose the conceptual means that allow for the formulation of the claim that in the theories of philosophy of social science that take action recognition as the methodological basis of social explanation, action recognition is treated as a virtus dormitiva. Here action recognition may be understood either as a direct perception of action-types in behaviour or as an indeterminate holistic procedure of action interpretation. In both cases we encounter positing of nontransparent and further unexplainable epistemic power. The problem of virtus dormitiva becomes especially pressing if we recognize the methodological primacy of the problem of action recognition over the problem of action explanation.Keywords: action recognition, explanation of actions, action types and act tokens, philosophy of social sciences
NON SIBI, SED OMNIBUS: MOKSLINGASIS PROFESORIAUS R. PLEČKAIČIO PAVELDAS
Get PDFStraipsnyje aptariamas profesoriaus Romano Plečkaičio, iškiliausio Lietuvos filosofijos raidos tyrėjo, mokslinis palikimas. Lietuvoje ir pirmiausia Vilniaus universitete dėstytas bei plėtotas filosofines doktrinas ir pažiūras jis tyrė visuotiniame šimtmečiais besiplėtojančios filosofijos ir iš jos kylančios mokslo žinijos kontekste. Esminė prof. Plečkaičio metodologinė nuostata, teigianti Apšvietos mokslo idealų primatą, išliko nepakitusi per visą jo akademinės veiklos laikotarpį. Mokslo ir jo progresyvios raidos principų bei mokslingumo standartų esminė nepriklausomybė nuo ideologinių, religinių bei kitokių paramokslinių istorinių aplinkybių – šis motyvas buvo visų svarbiausių Plečkaičio veikalų – nuo visuotinės filosofijos istorijos tyrinėjimų iki tolerancijos teorijos – šerdis. Todėl ir Lietuvos filosofijos mokslo raidą nuo pat jos atsiradimo XVI a. pradžioje iki XXI a. pradžios jis nuosekliai suvokė kaip sudedamąją pasaulinės mokslo žinijos sklaidos dalį.Pagrindiniai žodžiai: Plečkaitis, Lietuvos filosofijos istorija, Vilniaus universitetas.Non sibi, sed omnibus: The Sciential Legacy of Professor R. PlečkaitisMarius P. Šaulauskas, Mindaugas Kubilius
SummaryProfessor Romanas Plečkaitis (1933–2009) is the most prominent figure in the scholarship of the history of philosophy in Lithuania. In the universal context of centuries long history of philosophy and whereof unfolding scientific knowledge he scrutinized the large variety of philosophical doctrines and views, which were taught and developed in Lithuania and, first and foremost, at Vilnius university. The fundamental methodological posture of prof. R. Plečkaitis, which persisted unshakably throughout his whole academic carrier, affirmed the unsurpassable supremacy of Enlightenment scientific ideals. At the heart of all his most important works embracing studies in history of western philosophy as well as theory of tolerance lies his conviction that the progressive advance of scientific edifice and its research standards must not depend on any ideological, religious or other parascientific circumstances. Therefore he consistently treated the development of the academic philosophy in Lithuania since its very the beginning in the XVI century up to the dawn of XXI century as a part and parcel of the growing universal knowledge of science.Keywords: Plečkaitis, Lithuanian history of philosophy, Vilnius University
FILOSOFINIAI APMĄSTYMAI APIE EUROPOS INTEGRACIJĄ: ARISTOTELIŠKAS SUBSIDIARUMAS VERSUS KANTIŠKAS UNIVERSALIZMAS
No full textStraipsnyje siekiama parodyti, kaip šiuolaikinė aristotelinė politinė filosofija gali padėti reflektuoti Europos integraciją. Teigiama, kad Europos vakarietiška tapatybė pokyčių tarptautiniuose santykiuose po šaltojo karo pabaigos ir augančių kultūrinių Europos ir JAV skirtumų kontekste vis labiau praranda prasmę. Atlikus trumpą filosofinės „Vakarų“ sąvokos istorijos analizę teigiama, kad Europai yra tikslingiau puoselėti savo europietišką, o ne „vakarietišką“ tapatybę. Filosofiškai pabrėžiant nacionalinių kultūrų ir vietinių (kultūrinių) tapatybių svarbą, Europos kultūrinę ir politinę integraciją galima apmąstyti ir susieti su aristoteline filosofija. Teigiama, jog subsidiarumo principas yra ne tik politinis, bet ir etinis unikalios Europos integracijos principas. Straipsnyje subsidiarumas aptariamas pasitelkiant Arsitotelio teleologinę etiką, pabrėžiant jai būdingą kultūros ir kultūriškai įkūnytų žmogaus tikslų svarbą. Taip suprastas subsidiarumas iškyla kaip priešingas kantiškai deontologijai, teigiant, jog kantiška moralės samprata paskatina vienpusišką modernią politiškumo sampratą.Pagrindiniai žodžiai: aristotelinė filosofija, Kantas, modernybė, postmodernybė, subsidiarumas, Europos integracija.A Philosophical Reflection on European Integration: Aristotelian Subsidiarity versus Kantian UniversalismAndrius Bielskis
SummaryThis paper aims to show how contemporary Aristotelian political philosophy can be utilised in our reflections on European integration. It argues that changes in international relations after the end of the Cold War and a growing cultural divide between Europe and the US makes Europe’s Western identity untenable. Through a brief philosophical sketch of the history of ‘the West’ it argues that Europe needs to return to its European rather than Western roots. The philosophical emphasis on national cultures and local identities, which is also found at the heart of the European Union in the form of the notion of subsidiarity, links European cultural and political integration to Aristotelian philosophy. The paper argues that the principle of subsidiarity can be seen both as the political as well as ethical principle of European integration. Subsidiarity is understood in terms of Aristotle’s teleological ethics which emphasises the importance of culture and culturally embodied human ends and is juxtaposed to Kant’s deontology. The essay argues that the Kantian notion of the public and Kant’s understanding of morality gives rise to the modern one-sided account of the political.Keywords: Aristotelian philosophy, Kant, modernity, post-modernity, subsidiarity, European integration.br /
AR EGZISTUOJA FENOMENOLOGINĖS FILOSOFIJOS TRADICIJA LIETUVOJE?
Get PDFFenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezemano bandymu inkorporuoti Husserlio fenomenologiją į savąją gnoseologijos sistemą. Tačiau tolesnė fenomenologinės filosofijos sklaida Lietuvoje sietina su Heideggerio, o ne su Husserlio filosofijos įtaka. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse fenomenologija buvo suprasta kaip bandymas sukurti grynosios sąmonės doktriną, kuri kaip „griežtas mokslas“ galėtų pagrįsti kitas mokslines disciplinas. Atsisakant moksliškumo fenomenologinė filosofija buvo transformuojama į antropologinę, egzistencinę ir hermeneutinę filosofiją. Antanas Maceina ir Juozas Girnius egzistencinę filosofiją jungė su teistiškai orientuota religijos filosofija. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika interpretuoja fenomenologiją per Heideggerio „egzistencinio mąstymo“ prizmę. Straipsnio tikslas – parodyti, jog fenomenologinės filosofijos interpretacijų įvairovė ne paneigia, bet patvirtina fenomenologinės filosofijos tradicijos egzistavimąLietuvoje.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, tradicija, egzistencinis mąstymas, Husserlis, Heideggeris.On the Issue of Phenomenological Tradition in LithuaniaDalius Jonkus
SummaryThe reception of phenomenology in Lithuania first and foremost could be associated with an attempt by Vosylius Sezemanas to incorporate Husserlian phenomenology within his own gnoseological system. However, the subsequent development of phenomenological philosophy is related to the influence of Heideggerian rather than Husserlian philosophy. In Lithuania, like in other European countries, phenomenology was understood as an attempt to create a doctrine of pure consciousness which, as a “rigorous science”, could ground other scientific disciplines. Simultaneously with the rejection of scientific pretensions, phenomenology was transformed into anthropological, existential, and hermeneutical philosophy. Antanas Maceina and Juozas Girnius associated existential philosophy with the philosophy of religion. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas and Tomas Sodeika have all interpreted phenomenology in terms of Heidegger’s “existential thinking”. The latter three thinkers have a tendency of romantic nostalgia for “Reality”. Each of them understand Reality in different terms – as sensual particular objects, as nature opposed to and outside of culture, and as an inexpressible secret discovered beyond textual narratives respectively, yet, despite these differences, they are united in their attempts to discover this uncorrupted reality as an ultimate existential basis. The goal of the article is to show that the diversity of interpretations in phenomenological philosophy does not deny but, on the contrary, confirms the existence of the tradition of phenomenological philosophy in Lithuania.Keywords: phenomenology, tradition, existential thinking, Husserl, Heidegger
HERMENEUTIKA IR NIHILIZMAS ARBA – APIE FILOSOFIJOS „LIETUVIŠKĄJĄ“ TAPATYBĘ
Get PDFStraipsnis skiriamas hermeneutinės tradicijos Lietuvos filosofijoje aptarčiai. Keliamas klausimas – kas sudaro šiuolaikinį hermenutinį mąstymą? Šiuo straipsniu siekiama atskleisti ontologinės hermeneutikos interpretacijos Lietuvoje skirtingas galimybes. Straipsnyje aptariami hermeneutinio mąstymo svarbiausio atstovo Lietuvoje – Arūno Sverdiolo – tekstai. Vadinamoji Heideggerio provincijos „urbanizacija“, Lietuvos filosofijoje realizuota Sverdiolo, yra gretinama su kita „galimybe“ – Heideggerio provincijos „materializacija“, įkūnyta tokių skirtingų Lietuvos filosofų kaip Arvydas Šliogeris ir Tomas Sodeika. Straipsnis baigiamas Gianni Vattimo įžvalgos apie hermeneutikos ir nihilizmo ryšį aptartimi. Keliamas klausimas, ar nėra taip, kad hermeneutikos ir nihilizmo sąsajos įžvalga panaikina „bet kurią“ filosofijos tapatybę?Pagrindiniai žodžiai: hermeneutika, nihilizmas, koiné, Heideggerio provincijos „urbanizacija“, filosofijos tapatybė, Lietuvos filosofija.Hermeneutics and Nihilism, or on the “Lithuanian” Identity of PhilosophyRita Šerpytytė
Summary
The article deals with the hermeneutical tradition in Lithuanian philosophy. The issue of the contemporary hermeneutical thinking conclusions is analysed. The aim of the article is to disclose the different pos sibilities of interpreting the ontological hermeneutics in Lithuanian philosophy. The article discusses textes of Arūnas Sverdiolas, the main representative of hermeneutical thinking in Lithuanian philosophy. The so-called “urbanization” of Heidegger’s province, made by Sverdiolas in Lithuanian philosophy, is juxtaposed to another “possibility” – “materialization” of Heidegger’s province, impersonated by such different Lithuanian philosophers as A. Šliogeris and T. Sodeika. The article concludes with a discussion of the relationship between hermeneutics and nihilism in G. Vartimo’s philosophy. The insight of this relationship disables the possibility of “whatever” identity of philosophy. Keywords: hermeneutics, nihilism, koiné, “urbanization” of Heidegger’s province, identity of philosophy, Lithuanian philosophy
POZITYVIZMO POVEIKIS LITERATŪRAI, DAILEI IR ARCHITEKTŪRAI
Get PDFPozityvizmas padarė reikšmingą įtaką daugeliui XIX ir XX amžių filosofijos srovių. Bet jo įtaka skleidėsi plačiau – jis darė poveikį gamtos ir ypač socialiniams mokslams bei įvairioms kitoms viešosios ir privačios žmogaus veiklos sritims: teisei, politikai, kasdieniam gyvenimui. Nemenka jo įtaka ir menui ar menams. Šią įtaką straipsnyje ir mėginama patyrinėti.Įtakos pobūdis priklausė nuo epochos ir joje dominavusios pozityvizmo formos ir buvo ganėtinai skirtingas. Klasikinis, arba socialinis, XIX amžiaus pozityvizmas labiausiai paveikė literatūrą. XIX a. pozityvizmas traukė rašytojus tiek savo dėmesiu faktams ir dėsningai visuomenės raidai, tiek kolektyvistiniais bei altruistiniais idealais, tiek progresyvistine orientacija. Labiausiai jo įtaka jaučiama natūralistiniuose Émilio Zola kūriniuose. Ernsto Macho empiriokriticizmo idėjų poveikis buvo kitoks. Nepalyginti daugiau dėmesio nei Auguste’as Comte’as skyręs ne išoriniams, o vidiniams faktams, o tiksliau, patį jų supriešinimą laikęs ydingu, Machas padarė poveikį vadinamiesiems modernistams: Jamesui Joyce’ui, Franzui Kafkai, Robertui Musiliui. Subjekto desubstancializacija, sąmonės srautas, sapno ir tikrovės suliejimas – tai Macho įtakos ženklai. Jų nestinga ir modernistinėje dailėje, ypač abstrakcionistinėje, nes dailininkus labai paveikė XX amžiaus pradžioje itin populiarios Macho mintys apie percepciją ir ypač erdvės vizualinį suvokimą. Na, o loginio pozityvizmo įtaka ryškiausiai skleidėsi architektūroje, kurią Vienos ratelio nariai laikė svarbiausiu iš menų. Daug bendravę su garsiosios Bauhauso architektūros mokyklos atstovais, jie nemažai prisidėjo prie loginių pozityvistų griežtas logines konstrukcijas atliepiančių funkcionalizmo ir konstruktyvizmo idėjų, „naujojo daiktiškumo“ sklaidos.Pagrindiniai žodžiai: pozityvizmas, menas, natūralizmas, modernizmas, funkcionalizmas.Impact of Positivism on Literature, Visual Arts and ArchitectureEvaldas Nekrašas
SummaryPositivism has made a significant influence on many schools of philosophy of the 19th and 20th centuries. But its influence spans even further – positivism also made an impact on natural and especially on social sciences, as well as on various fields of public and private life, such as law, politics and everyday life. A significant influence has been also made on arts. The latter is being analyzed in the article.The nature of influence depended on the historical epoch and the prevailing form of positivism and was quite diverse. Classical or sociological positivism made the biggest impact on literature. Positivism of the 20th century was attractive to writers because of its attention to facts and the steady development of society, collectivistic and altruistic ideals and progressive orientation. The influence of positivism can be seen in naturalistic writings of Émile Zola. The empirio-criticism of Ernst Mach made quite a different impact. Contrary to Auguste Comte, he emphasized not external but internal facts or, to be precise, considered such contraposition to be faulty, and made an impact on writers, such as James Joyce, Franz Kafka, Robert Musil, who are usually called modernists. De-substantialisation of subject, stream of consciousness, fusion of dream and reality are signs Mach’s influence. They are also apparent in abstract art where Mach’s ideas of visual space perception were exceptionally popular at the beginning of the 20th century. In turn, the influence of logical positivism is most visible in architecture which by members of the Vienna Circle was considered to be the most important of arts. Having been in close contact with representatives of the Bauhaus school, they made a significant contribution to the spread of constructivism and functionalism which correspond to the strict logical structures of logical positivism.Keywords: positivism, arts, naturalism, modernism, functionalism
KRITONAS: TEISINGUMAS KAIP FILOSOFINĖ PROBLEMA
Get PDFViename iš ankstyvųjų Platono dialogų – „Kritone“ perteikiamas pasmerkto myriop Sokrato ir jo artimo bičiulio Kritono pokalbis. Nors Sokrato likimą lėmė graikiškosios demokratijos reiškinys – formaliai korektiškai realizuota teismo procedūra, tačiau jos rezultatas filosofo bičiuliams ir sekėjams visiškai nepriimtinas emociškai. Pats Sokratas ne tik nesijaučia esąs neteisus, bet ir randa argumentų savo elgesiui pateisinti. Sokrato ir polio konfliktas atskleidžia esant du teisingumus ir suproblemina patį teisingumą. Straipsnyje mėginama rekonstruoti abiejų teisingumų turiningąsias ir formaliąsias prielaidas. Vienas iš teisingumų siejamas su kasdienio gyvenimo bei mąstymo kontūru, kitas – su etinio gyvenimo bei mąstymo sfera. Parodoma, kad kiekviena veiklos sfera numato skirtingus veiklos subjektus, o jų prigimties skirtumai lemia savitas teisingumo sampratas. Kasdienio gyvenimo ir mąstymo srityje anonimiškas žmogus yra visų (socialinės prigimties) daiktų – taigi ir teisingumo – matas. Todėl čia teisingumas yra neišvengiamai reliatyvus ir gali būti nustatomas tik arbitraliu sprendimu. Etinės elgsenos ir mąstymo sferoje gėrio vertybė yra paties žmogaus matas. Todėl šioje sferoje galimas absoliutus teisingumas: kiekvienam bet kuriomis aplinkybėmis duota būti doram ir sąžiningam. Sokratas vadovaujasi etinės sferos absoliutaus teisingumo nuostata, skelbiančia, jog „apskritai negalima neteisingai elgtis“, paklūsta emociškai nepriimtinam polio teismo sprendimui ir gelbsti etinio teisingumo subjektą – sielą. Straipsnį vainikuoja išvada apie tokio pasirinkimo prasmę.Pagrindiniai žodžiai: teisingumas, demokratija, daugelis, kūnas, dorybė, vienas, siela.Crito: Justice as Philosophical ProblemSkirmantas Jankauskas
SummaryIn an early Plato’s dialogue, Crito, a conversation between Socrates and his close friend Crito is described. The court of Athens – a phenomenon of Greek democracy – had just sent Socrates to death. Nevertheless, the decision of the court, realized in a formally correct procedure, is emotionally unacceptable for both his friends and followers. Socrates does not feel guilty, either, and finds strong arguments in his favour. The conflict between Socrates and the Greek polis reveals the duality of justice and makes justice problematic. An attempt is made to reconstruct the formal and concrete premises of two types of justice. One type of justice is related to daily life and thinking and the other to the ethic kind of life and thinking. It is demonstrated that each sphere of activity presupposes a different subject of activity, which results in a different kind of justice. Man is a measure of all things in the sphere of daily life and thinking. Consequently, man is a measure of justice as well. That is why justice in this sphere is relative and could be established exclusively by an arbitrary decision. In the sphere of ethical life and thinking, the value of good is a measure of man. Therefore, absolute justice is possible in this sphere: anyone in any circumstances could remain virtuous and honest. Socrates pursues the attitude of absolute justice: “we must not do wrong at all“. Thus, he obeys the decision of the Greek court and saves the soul, i. e. the subject of absolute justice. The present paper concludes with an inference about the meaning of Socrates’ choice.Keywords: justice, democracy, the many, body, virtue, the one, soul.ght: 18px;">  
PATNEMIŠKASIS ANTISKEPTIKAS, VERSIJA 3.00: NAUJI PAVIDALAI – SENI REZULTATAI
No full textStraipsnio tikslas – aptarti ir įvertinti epistemologijoje pasitaikančius antiskeptinius argumentus, paremtus kauzaline referencijos teorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Hilary Putnamo „smegenų megintuvėlyje“ argumento patobulintam variantui, kurį pasiūlė Olafas Mülleris. Pasak Müllerio, jo patobulintasis argumentas remiasi metafiziškai neutraliais semantinio eksternalizmo ir kabučių panaikinimo (diskvotacijos) principais. Tačiau skrupulingesnė šių principų ir galimybės juos pritaikyti antiskeptinėms reikmėms analizė atskleidžia Müllerio argumentacijos spragas. Jis prieina prie savo išvados supainiodamas sintaksiškai vienodas, tačiau semantiškai skirtingas „smegenų megintuvėlyje“ kalbos, „normalios“ kalbos ir metakalbos ištaras. Müllerio argumento rekonstrukcija ir analizė leidžia tvirtinti, kad jeigu jo prielaidos būtų formuluojamos taip, kad nekliūtų skeptikui, t. y. būtų metafiziškai neutralios, argumentas neįrodytų nieko daugiau nei originalus Putnamo suformuluotas argumentas.Pagrindiniai žodžiai: skepticizmas, Olaf Müller, semantinis eksternalizmas, kabučių panaikinimas, smegenys mėgintuvėlyje.Putnamian Anti-Envattor ver. 3.00: New Features – Same ResultsJonas Dagys
SummaryThe paper is devoted to a discussion and critical evaluation of antisceptical arguments in epistemology that are based on causal theory of reference, with the special focus upon the revised version of the Hilary Putnam‘s Brain-in-a-Vat argument presented by Olaf Müller. Müller claims that his argument is based on the metaphysically neutral principles of semantic externalism and disquotation, however more thorough analysis of these principles and of the possibility to use them for antisceptical purposes reveals the flaw in his argument. It seems that Müller reaches his conclusion by confusing the syntactically identical, though semantically distinct utterances in BIV language, non-BIV language, and metalanguage. The reconstruction and analysis of Müller‘s argument shows that his argument, provided that its premises are formulated carefully so as not to beg the question against the sceptic, fails to establish anything more than the original version provided by Putnam.Keywords: scepticism, Olaf Müller, semantic externalism, disquotation, brain-in-a-Vat
