Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
CZESŁAWO MIŁOSZO FILOSOFIJA: KALBA IR (AR) TIKROVĖ?
Get PDFPhilosophy of Czesław Miłosz: Language and/or Reality?Tomas Sodeik
INDIVIDO KULTŪRINIS TAPATUMAS
Get PDFStraipsnio tikslas yra apibūdinti individo kultūrinį tapatumą, jį formuojančius veiksnius. Remiamasi prielaida, kad individo tapatumas, nedalus savo visuma, gali būti apibūdinamas skirtingais aspektais, įvardijamais kaip daliniai tapatumai, pavyzdžiui, kultūrinis, socialinis, politinis, konfesinis ir kitokie. Bendrąja prasme individo kultūrinį tapatumą lemia kultūroje, kurioje individas gyvena, susiformavusi žmogaus samprata. Tolesnė sklaida rodo, kad individo kultūrinis tapatumas yra trijų veiksnių – individo subjektyvumo, socialinės aplinkos ir kultūrinių poveikių išvestinė. Tai šeimoje ir mokykloje prasidedantis, visą gyvenimą trunkantis vyksmas, kurio pobūdis priklauso nuo to, kokias kultūros vertybes individas renkasi ir su jomis tapatinasi. Individo kultūrinis tapatumas lyginamas su socialinio tapatumo bruožais.Pagrindiniai žodžiai: individas, tapatumas, kultūra, socialumas.Cultural Identity of an IndividualBronislovas Kuzmickas
SummaryThe purpose of this paper is to describe the cultural identity of the individual, to show it forming factors. The research rests on the presumption, that the identity of the individual is indivisible as a whole, but can be described from different points of view, thus making a sort of partial identities, such as cultural, social, political, confessional. In general outline the cultural identity of the individual is to great extend defined by the concepts of a man prevalent in the culture where an individual lives. The following analysis shows, that the cultural identity of the individual can be defined as a sort of derivative of such factors as the subjectivity of the individual, social environment and cultural influencies. This is a lifelong process, beginning in the family and in the school, later depending on which cultural values the individual prefers and identifies himself with. The cultural identity of the individual is characterised comparing it the individuals social identity.Keywords: individual, identity, culture, sociality
BIOETIKOS METODOLOGINIO PAGRINDO PAIEŠKA (I): DAUGIAPRINCIPINĖ PRIEIGA
Get PDFPristatomas pirmasis straipsnis iš dviejų, kuriame aptariamos bioetikos teorijos, ieškančios daugiaprincipinės prieigos prie esminių bioetikos kontroversijų. Nors bioetikos problemos pradėtos spręsti XX amžiaus antrojoje pusėje, tačiau susidomėjimas metodologiniais pagrindais išryškėjo tik paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais. Bioetikos srityje iškilo tiek naujų klausimų, kad klasikinės etikos teorijos pasirodė nepakankamos mėginant į juos atsakyti, todėl bioetikoje imtasi formuluoti principus ir jų rinkinius, parankiausius sprendžiant konkrečias medicinoje iškylančias problemas. Kita vertus, mėginant taikyti pačias bioetikos teorijas praktikoje, išryškėjo poreikis rasti tokią prieigą, kuri padėtų atsakyti tiek į senus, tiek į naujus medicinos klausimus, atsižvelgiant į pakitusį gydytojo ir paciento santykį bei visuomenės moralinių įsitikinimų įvairovę. Pradėta ieškoti naujų būdų, kurie padėtų išspręsti praktikoje kylančias problemas, kartais netgi bandant suderinti deontologiją su utilitarizmu vienoje teorijoje. Šiame straipsnyje aptariamos daugiaprincipinės bioetikos teorijos. Teigiama, kad jos, bioetinių principų ieškodamos kasdienėje moralėje, neišvengia pastarajai būdingo prieštaringumo, atsispindinčio ir pačiose teorijose, todėl nepasiūlo iš esmės jokių naujų ir vienareikšmiškų bioetinių kontroversijų sprendimo būdų.Pagrindiniai žodžiai: bioetika, autonomija, geradarybė, žala, teisingumas.Search for Methodological Premises of Bioethics (I): Poliprincipal ApproachAistė Bartkienė
SummaryThis is the first article out of two. In the first article poliprincipal approach to fundamental controversies in bioethics is represented. Even though it was started to deal with bioethical problems in the middle of XX century but the interest in methodological basis was clearly emphasized only in the end of it. In the field of bioethics a lot of new questions emerged and traditional theories of ethics appeared insufficient in order to answer those questions. This is one of the reasons why the quest for suitable principles employed in solving concrete bioethical problems started. On the other hand application of bioethical theories in practice exposed the need to find such an approach which could help to solve bioethical questions considering variety of moral convictions and reversed relationship between doctor and patient. New ways to solve these problems where looked for and in some instances thinkers even combined utilitarianism and deontology in one theory. While representing poliprincipal approach to bioethics it is claimed that these theories deducing bioethical principals out of everyday morality can not avoid inconsistency which is characteristic to everyday moral convictions and for that reason can not offer any fundamentally new and uncontroversial ways to solve bioethical controversies.Keywords: bioethics, authonomy, beneficience, harm, justice
DORYBĖ IR POLITIKA: ARISTOTELIŠKA NICCOLÒ MACHIAVELLI’O INTERPRETACIJA
No full textStraipsnyje Niccolò Machiavelli’o dorybės (virtú) ir respublikoniškos politikos sampratos analizuojamos Aristotelio dorybių etikos požiūriu. Machiavelli’o pilietinės dorybės akcentavimas bei respublikoniškos politikos idealų gynimas turi panašumų su Aristotelio politikos koncepcija. Atsispiriant nuo dviejų konkuruojančių Machiavelli’o interpretacijų (t. y. Kembridžo konteksto istorikų mokyklos ir Josepho V. Femia), straipsnyje teigiama, kad Machiavelli nutolsta nuo klasikinės aretē / virtus sampratos, tačiau išlieka konceptualus ryšys tarp Machiavelli’o respublikoniškos bendrojo gėrio sampratos ir Aristotelio praktinės filosofijos. Machiavelli’o modifikuota klasikinė virtus samprata ir respublikoniška retorika leidžia jo teorinę poziciją interpretuoti kaip protonacionalizmą. Sykiu straipsnyje teigiama, kad Machiavelli’o ciniški patarimai ir apibendrinimai gali iš dalies būti paaiškinti renesanso studia humanitatis edukacinės tradicijos, kurioje jis buvo išlavintas, ir brutalios Realpolitik neatitikimu.Pagrindiniai žodžiai: Machiavelli, Aristotelis, respublikoniška politika, virtú, dorybių etika, bendrasis gėris, studia humanitatis.Virtue and Politics: an Aristotelian Reading of Niccolò MachiavelliAndrius Bielskis
SummaryThe paper discusses Niccolò Machiavelli’s conception of virtue (virtú) and republican politics from the point of view of Aristotelian virtue ethics. Machiavelli’s emphasis on civic virtue and the support of republican politics bear similarity to Aristotle’s conception of politics. Against two competing interpretations of Machiavelli’s legacy (the Cambridge contextual historians school and Joseph V. Femia), this paper argues that while Machiavelli moves away from the classical conception of aretē / virtus, he also, at the same time, shares with an Aristotelian practical philosophy the concept of the republican common good. Machiavelli’s modified conception of classical virtus and his republican rhetoric allows us to interpret his position as proto-nationalist. Finally, this paper argues that Machiavelli’s cynical advice and observations can be partly explained by the gap between the Renaissance education of studia humanitatis and the ruthlessness of Realpolitik.Keywords: Machiavelli, Aristotle, republican politics, virtú, virtue ethics, common good, studia humanitatis
UTOPIJOS IR ANTIUTOPIJOS VIZIJOS KINE. FILOSOFINĖS BANALAUS ŽANRO PRIELAIDOS
Get PDFStraipsnyje tęsiami apokalipsės kino tyrinėjimai, pirmą kartą pristatyti praėjusiame „Problemų“ tome (78). Siekiant detalizuoti apokalipsės kino analizę, pasitelkiami nauji – utopijos ir antiutopijos – kinematografiniai aspektai. Apžvelgiamos utopinio diskurso mitologinės ir religinės prielaidos, parodoma, kaip utopinis diskursas išreiškiamas Platono idealios visuomenės projekte. Thomas More’o „Utopija“ apibrėžiama kaip jungiamoji grandis tarp klasikinių filosofinių ir religinių utopinių vizijų ir vėlesnių mokslinių technologinių pasaulio perkonstravimo modelių. Technologinis pasaulio perkonstravimas kaip moderniųjų utopijų pagrindas neišvengiamai susijęs su nekontroliuojamo pasaulio antiutopinėmis vizijomis. Mary Shelley „Frankenšteinas“ apibūdinamas kaip dažnas utopinių modelių fonas. Kaip utopinių ir antiutopinių motyvų sampynos kine pavyzdys analizuojamas Steveno Spielbergo „Dirbtinis intelektas“. Įrodoma, jog postapokaliptinė šio kino kūrinio aplinka konstruojama tam, kad būtų išryškintas pačios kasdienybės utopiškumas.Pagrindiniai žodžiai: kino filosofija, apokalipsės kinas, mokslinė fantastika, utopija, antiutopija.Visions of Utopia and Dystopia in Cinema. The Philosophical Presuppositions of the Banal GenreNerijus Milerius
SummaryThe article continues researching the apocalypse film genre. The first results of such research were presented for the first time in the last volume of “Problemos”. In this article, aspects of utopia and dystopia are introduced into the analysis. Firstly, the mythological and religious presuppositions of utopian discourse are overviewed. Secondly, it is shown how utopian discourse is manifested in Plato’s project of ideal society. “Utopia” of Thomas More is considered as the medium between classical visions of utopia and subsequent models of technological transformation of the world.The technological transformation of the world is such basis of modern utopias, which is inevitably tied with the dystopian visions of uncontrollable reality. M. Shelley’s “Frankenstein” appears to be frequent background of utopian models. As the example of interconnection of utopian and dystopian motifs, S. Spielberg’s “The Artificial Intelligence” is presented. It is argued that the post-apocalyptic milieu of this film is constructed with the purpose of revealing the utopian character of the everyday itself.Keywords: film philosophy, apocalypse movie, science fiction, utopia, dystopia
POLITINĖS FILOSOFIJOS IR POLITIKOS MOKSLO SANTYKIS: LEO STRAUSSO POZICIJA
Get PDFStraipsnyje analizuojamas politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis bei Leo Strausso požiūris į pagrindines politikos mokslo raidos tendencijas, pamatines jo prielaidas ir politinės filosofijos reikšmę. Atsiradusiame politikos moksle iš karto ėmė reikštis du skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti politikos mokslo ir politinės filosofijos ryšys. Vieni politikos mokslininkai palaikė mintį, kad politikos mokslas turi išlaikyti glaudžius santykius su politine filosofija, o kiti buvo už griežtą šių disciplinų atskyrimą. Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skirtingų stovyklų atstovų argumentai. Antroje XX amžiaus pusėje į šį ginčą įsitraukė ir politikos filosofai, nes tuo metu kilęs bihevioristinis judėjimas politikos moksle ėmė atvirai kvestionuoti ne tik politinės filosofijos reikšmę politikos mokslui, bet ir apskritai pačią jos galimybę ir prasmingumą. Leo Straussas iškilo kaip vienas griežčiausių bihevioristinio politikos mokslo kritikų ir politinės filosofijos gynėjų. Straipnyje aptariama Strausso pamatinių politikos mokslo prielaidų kritika, jo požiūris į politinės filosofijos reikšmę ir prasmę.Pagrindiniai žodžiai: politikos mokslas, politinė filosofija, pozityvizmas, biheviorizmas, Straussas.Relation between Political Philosophy and Political Science: Attitude of Leo StraussMindaugas Stoškus
SummaryThe aim of this article is to discuss the relation between political philosophy and political science. The development of political science highlighted two main approaches toward this relation. One group of political scientists says that political science must stay close to political philosophy while another group demands strict dissociation. Behaviorism in political science marked the enormous growth of influence of the later group. Leo Straus appeared as a rigid critic of behavioral political science and an influential defender of political philophy. This paper deals with his criticism of basic premises of political science and his attitude to the significance of politi-cal philospohy.Keywords: political science, political philosophy, positivism, behaviorism, Strauss
RŪPESTIS IR PILIETIŠKUMAS
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama šiuo metu feministiniuose ir nefeministiniuose diskursuose aktuali pilietiškumo problematika. Feministinė filosofija pateikia gausią Vakarų filosofijoje egzistuojančių pilietiškumo sampratų kritiką, tačiau ne tiek daug pozityvių alternatyvų. Šiame straipsnyje svarstomas bene originaliausiasir įdomiausias požiūris, kylantis iš rūpesčio etikos, kuri formuluoja savitą požiūrį į tai, kokios turėtų būti pilietės ir piliečiai šiuolaikiniame pasaulyje. Pateikiama rūpesčio etikos pilietiškumo sampratos, jos santykio su filosofiniame diskurse šiandien dominuojančiais pilietiškumo modeliais analizė. Į rūpesčio etikos formuluojamą pilietiškumo sampratą siūloma žvelgti kaip į šiuo metu besiformuojančią liberaliojo ir respublikoniškojo pilietiškumo modelių alternatyvą.Pagrindiniai žodžiai: pilietiškumas, rūpesčio etika, respublikonizmas, liberalizmas.Care and CitizenshipRenata Bikauskaitė
SummaryThe article deals with the problems of citizenship which currently prevail in both feminist and non-feminist discourses. Even though the feminist philosophy produces plentiful critique of models of citizenship which dominate the Western philosophy at the moment it does not present many positive alternatives.This article analyses probably one from the most interesting and original conceptions of the kind of citizens does the modern world require. The article is focused on the examination of the conception of citizenship in the ethics of care and its relation to the models of citizenship which prevail in contemporary political and moral philosophy. It is suggested that the conception of citizenship inherent in the ethics of care is an emerging alternative to the liberal and republican models of citizenship.Keywords: citizenship, ethics of care, liberalism, republicanism
KĄ REIŠKIA HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOS AKTUALIZACIJA ŠIUOLAIKINIAME FILOSOFIJOS KONTEKSTE?
Get PDFActualisation of Husserlian Phenomenology in a Contemporary Context Mintautas Gutauska
VAIZDUOTĖS LAIKIŠKUMAS IR FANTAZIJA
No full textAnot Sarte’o, esama nerealių objektų – tokių kaip kentauras, kurie sąmonėje pasirodo be jokios laikinės apibrėžties. Husserlis taip pat kalba apie kvazi-laiką, bet šis „kvazi“, net ir konstituodamas nerealumą, išlieka susaistytas su bendruoju sąmonės laiku, kuris yra vienas iš kertinių sintetinančių sąmonės struktūros momentų. Tik vidinis laikiškumas užtikrina žmogaus sąmonės vienovę. Tačiau bendrajai sąmonės sintezei priklauso ir fantazijos aktai. Kanto ir Heideggerio požiūriu, tai patvirtina ir transcendentalinės struktūros – radikalus įsivaizdavimo laikiškumas įgalina tikrovės horizontų atsivėrimą. Straipsnyje teigiama, kad fantazijos, vaizduotės ir laiko sąsaja yra fundamentalesnė nei laiko ir percepcijos sąsaja todėl, kad pirmoji, neredukuojama ir nepanaikinama, konstituoja antrąją.Pagrindiniai žodžiai: fantazija, vaizduotė, laikiškumas, laikas, tikrovė.The Temporality of Imagination and PhantasyKristupas Sabolius
SummaryAccording to Sartre, irreal objects, such as centaur, appear to consciousness without any temporal determination. Husserl also speaks about quasi-time, but this quasi, even when it constitutes irreality, remains bound to the general time of consciousness which is one of the fundamental synthesising moments within the structure of consciousness. Only inner temporality guarantees the unity of human consciousness. The acts of fantasy also belong to the general synthesis of consciousness. Time is a continuous synthesis constituting consciousness itself and offering a common basis for all experiences. Transcendental structures, according to Kant and Heidegger, are testimony to this – the radical temporality of imagination makes the opening of the horizons of reality possible. The link between fantasy, imagination and time is more fundamental than the link between them and perception because the former, irreducible and irreversible, constitutes the latter.Keywords: phantasy, imagination, temporality, time, reality