Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
PLATONO OLOS DEKONSTRUKCIJA
Get PDFStraipsnyje aptariamas bene dažniausiai filosofijos tradicijoje eksploatuojamas ir, ko gero, taip pat dažnai mistifikuojamas Platono filosofijos vaizdinys – olos alegorija. Iš pradžių stilizuotai pateikiamos analitinė ir poetinė šio vaizdinio interpretacijos, pagrečiui atskleidžiamas jų problemiškumas. Su atskleistomis interpretavimo problemomis mėginama įsiveikti atkreipiant dėmesį į antikinio mąstymo subjekto ypatumus.Konstatuojama, kad antikinio mąstymo subjektas – siela, kitaip nei podekartinis cogito, yra ne tik vertybiškai konstituotas bei egzistenciškai angažuotas, bet ir numano prigimtinę virkštelę tarp mąstymo ir jusliškumo. Be to, teigiama, kad Platono olos alegorija tik suprastintai iliustruoja matematinę linijos analogiją, kuri savo ruožtu detalizuoja Platono ištarą apie gėrio vaidmenį steigiant būtį ir jos pažinimą. Todėl straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama linijos analogijai, kuri eksplikuojama ne tik įvertinant antikinio anonimiško mąstymo subjekto būdą, bet ir specifines platoniškojo filosofavimo aplinkybes – aršią polemiką su sofistais ir matematikos sureikšminimą. Platono mąstymo specifika išryškinama gretinant jo samprotavimus tiek su juos pratęsiančiomis ir suprastinančiomis Aristotelio onto-gnoseologinėmis išvadomis, tiek su tą mąstymą dekonstruojančiomis Descartes’o mintimis. Straipsnis baigiamas lietuvių literatūros klasiko poemos ištrauka, kuri savaip iliustruoja straipsnyje pelnytas išvadas.Pagrindiniai žodžiai: olos alegorija, analitinis mąstymas, poetinis mąstymas, gėris, būtis, linijos analogija, materija, forma, nejudantis judintojas.Deconstruction of Plato’s CaveSkirmantas Jankauskas
SummaryThe paper discusses perhaps the most exploited and often misinterpreted construct in the tradition of philosophy – Plato’s allegory of cave. At the beginning, stylized analytical and poetic interpretations of the construct are presented and their polemic points are highlighted. Further, the singular features of the knowing subject of the Greek philosophizing, namely, of the soul are identified. It is said that, otherwise than the post-descartian cogito, the soul is ethically constituted and existentially engaged and presupposes an uninterrupted linkage between mind and senses. The paper focuses on the analogy of line that precedes the allegory of cave and, on its turn, details the statement of Plato about the role of good in constituting the being and its knowing. The analogy of line is explicated taking into account the singular features of the knowing subject of the Greek philosophizing. Two specific circumstances characteristic to Plato’s philosophizing – his ardent polemical attitude towards sophists and his predilection to mathematics – are taken into account as well. The exclusiveness of Plato’s thinking is revealed by contrasting it with the simplifying ideas of Aristotle and the deconstructive attitude of Descartes’ cogito. Finally, the considerations are summarized in the article in a particular way by citing an excerpt from a famous poem of Lithuanian poet.Keywords: allegory of cave, analytical thinking, poetical thinking, the good, the being, analogy of line, matter, form, first mover
DIALOGAS: TARP IŠTIKTIES IR PRASMĖS BENDRUMO
Get PDFDialogue: Encounter and Commonness of MeaningLaura Junutyt
POLITIKOS MOKSLO ATSIRADIMO FILOSOFINĖS PRIELAIDOS
Get PDFStraipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus
SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte
ŽMOGIŠKOJI ERDVĖ: KULTŪRINĖ KRAŠTOVAIZDŽIŲ IR VIETOVIŲ FENOMENOLOGIJA
No full textStraipsnyje fenomenologiniu metodu analizuojamas kraštovaizdžio ir kitų erdvinių struktūrų suvokimas. Erdvinė struktūra suprantama kaip erdvės sritis ar teritorija, turinti specifinę prasmę, kurią patiria stebintis subjektas. Aiškinant, kaip erdvinė struktūra įgauna prasmę, kuri ją apibrėžia kaip kraštovaizdį, namus ar šalį, remiamasi Husserlio prasmės konstitucijos teorija. Teigiama, kad, be subjekto pozicijos ir objektų suvokimų sekos, konkretaus erdvinio darinio prasmę lemiantis elementas yra tai, ką Husserlis vadino „suvokimo prasme“ (Auffassungssinn). Ji apibrėžia konkrečiam erdviškumui būdingą žiūrą. Kai tokia „suvokimo prasmė“ tampa intersubjektyviai galiojanti ir institucionalizuota, ji įgyja statusą kultūrinės formos, kuri funkcionuoja kaip visoms visuomenėms prasmę perteikiantis pasaulio interpretavimo automatas. Galiausiai tvirtinama, kad žmogiškųjų aplinkinių pasaulių (Umwelten) erdviškumas leidžia kurti ir palaikyti prasmes, kurios antraip išnyktų laiko tėkmėje.Pagrindiniai žodžiai: kraštovaizdžio suvokimas, erdvinės struktūros, fenomenologinis metodas, suvokimo prasmė, kultūrinė forma.Human Spatiality: A Cultural Phenomenology of Landscapes and PlacesTõnu Viik
SummaryThe paper applies phenomenological method to the analysis of perception of landscapes and other spatialformations. A spatial formation is seen as a region of space, or a territory, with its specific meaning that is experienced by the subject who views it. Husserl’s theory of meaning-formation is used to clarify how spatial formations obtain meanings that define them as landscape, home, or country. It is suggestedthat besides the subject’s position and the series of perceptions of objects, the decisive element that determines the meaning of the specific spatial formation is what Husserl calls a “grasping sense” (Auffassungssinn).It defines the gaze specific to a particular spatiality. When the “grasping sense” becomes intersubjectively valid and institutionalized, it obtains the status of a cultural form which functions as a meaning-bestowing automaton for interpreting the world for entire societies. Finally it is argued that the spatiality specific to human Umwelten serves the purpose of creating and maintaining meanings that would otherwise disappear in the flux of time.Keywords: perception of landscapes, spatial formations, phenomenological method, grasping sense, cultural form
GEISMAS IR IŠSILAISVINIMAS G. DELEUZE’O IR F. GUATTARI POLITINĖJE FILOSOFIJOJE
Get PDFStraipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kaip Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari geismo samprata atsispindi jų politinėje filosofijoje. Tyrinėjama geismo mašinų ir jų gamybos koncepcija, jų santykis su sociumo struktūra ir kapitalo logika. Savo veikaluose šie du autoriai teigia, kad geismo mašinos kuria materialią revoliucinę energiją, kuri nuolat konfrontuoja tiek su sociumo normomis, tiek su kapitalistine priespauda. Tačiau, pasak jų, tokią energiją sociumas mėgina represuoti, paversti revoliucinį geismą fašistiniu „tvirtos rankos“ geismu, o kapitalas fetišizuoja, suprekina ir pritaiko savo tikslams. Šiame tekste, remiantis tiek Deleuze’o ir Guattari, tiek jų sekėjų tekstais, daroma prielaida, kad geismo mašinos sociumo represijoms ir kapitalistiniam suprekinimui gali priešintis pasirinkdamos atstumtųjų terpėje gimstančias kūrybingas ir radikalias mažosios politikos strategijas.Pagrindiniai žodžiai: geismas, geismo mašinos, sociumas, reakcija, kapitalas, suprekinimas, revoliucija, mažoji politika.Desire and Liberation in Political Philosophy of G. Deleuze and F. GuattariKasparas Pocius
SummaryThe article analyzes Deleuze and Guattari’s concepts of desire and desiring-machines, their origins and workings in the organized structure of socius and in the capitalist regime as well as the revolutionary strategies and milieus that these desiring-machines engender. Contemporary social critique often distorts the notion of desire while linking it exclusively with capital that forces people to consume identities and commodities. Meanwhile, in the conception of Deleuze and Guattari desire is a material revolutionary energy which constantly aims to confront the norms of both socius and capitalist repressions. Unfortunately, this energy is continually under the threat of being appropriated and inactivated by socius, and it also undergoes the risk of being fetishized and commodified by capital, which makes desire serve its aims of seeking profit and extracting surplus value. Desiring-machines attempt to break through to the other side of socius and capital, the former of which is decoded and deterritorialized, whereas the latter is too limited to deal with desire as an absolute limit of socius. Capital is unable to commodify potential revolutionary energy or to absorb it in another way. However, in the structure of socius active and creative desire may be reversed into reactionary fascist desire of hierarchy, exploitation, humiliation, slavery and death.The molar order of socius is distinguished by a clear structure and hierarchy where individuals have fixed identities. However, capital tries to demolish those structures and deterritorialize socius by following the desiring-machines. The discipline, laws and norms are substituted by the flexible axiomatic of capitalism, which (whenever possible) can adjust itself to the demands of desire or regenerate to the former repressive forms of command. Such milieu gives rise to a single monolithic molar class. Therefore, today the conflict lies not between the capitalist class and the working class but between the class and those who are outside the class – minor people, creating minor politics in molecular milieu.There is a paradox in the conception of minor politics by Deleuze and Guattari. Although this kind of politics originates in the space that is oppressed by socius and capital, however such space can become highly active, creative and radical. Desire as a material basis for creativity becomes a powerful revolutionary potential. Minor politics is based not on identification or representation of somebody’s interests, but on permanent creativity. This politics emerges within the milieu of mutual communication and intellect as well as uncommodified affectivity and sexuality and it embodies revolutionary desire in everyday practices of self-valorization.Keywords: desire, desiring-machines, socius, reaction, capital, commodification, revolution, minor politics
KAIP ATSIKRATYTI SUBJEKTO? APIE KELETĄ NIETZSCHE’S SUBJEKTIŠKUMO KRITIKOS ASPEKTŲ
No full textStraipsnyje analizuojama subjekto (kartais vadinamo savastimi) samprata Friedricho Nietzsche’s filosofijoje, remiamasi tekstais, susijusiais subjekto samprata, ypač gausybe pomirtinių fragmentų, paskelbtų kaip Nachlass Colli ir Montinari kritiniame leidime. Straipsnyje tvirtinama, jog subjekto reikšmės klausimas užima reikšmingą vietą Nietzsche’s filosofijoje ir yra būtinas jo valios valdyti morfologijos supratimo pamatas. Iškilaus filosofo pateikiama subjekto sąvokos kritika yra dažnai nuvertinama dėl šio klausimo fragmentiškumo jo raštuose. Straipsniu siekiama vėl pristatyti Nietzsche’ę kaip vieną iškiliausių šiuolaikinės antisubjekyvistinės mąstysenos proponentų ir parodyti, kodėl šio mąstytojo pateikiama subjekto sampratos kritika yra integrali dvidešimtojo amžiaus kritinės minties dalis.Pagrindiniai žodžiai: Nietzsche, subjektas, subjektiškumas, savastis.How to Get Rid of the Subject? On Some Aspects of Nietzsche’s Critique of SubjectivityMargus Vihalem
SummaryThe article deals with the concept of the subject (also referred to as the self) in Friedrich Nietzsche’s philosophy and is based on a range of texts relating to the concept of the subject, especially his numerous posthumous fragments gathered as Nachlass in Colli/Montinari’s critical edition. The article argues that the question of the subject’s place and meaning in general carries crucial weight in Nietzsche’s thinking and forms an indispensable basis for understanding his morphology of the will to power. The importance of his critique of the concept of the subject is in fact largely overlooked, due to the fragmented treatment of this topic in his writings. This article is an attempt to re-establish Nietzsche as one of the most eminent proponents of the modern anti-subjectivist thinking and serves to indicate why his critique of the concept of the subject plays an integral role in the 20th century critical thinking.Keywords: Nietzsche, subject, subjectivity, self
TOMO AKVINIEČIO SIEKIS ĮVARDYTI AMŽINYBĘ
Get PDFStraipsnyje analizuojama Tomo Akviniečio amžinybės samprata ir ją išreiškiančios sąvokos. Teigiama, kad tradicinė, t. y. vėlyvojoje scholastikoje įsivyravusi, jos interpretacija neatspindi paties Tomo turėto užmojo. Akvinietiškoji amžinybės sąvoka nei laiko, nei judėjimo sąvokų atžvilgiu nesudaro priešingo sisteminio poliaus: amžinybės transcendentiškumas judėjimui yra tokio pobūdžio, kad, remiantis proporcionalinės analogijos principu, ją galima traktuoti kaip „judančią tam tikra prasme“, nors jos nejudėjimas žmogiškai patirčiai prieinamų judėjimų atžvilgiu yra absoliutus. Šią amžinybės judėjimo / nejudėjimo dialektiką Tomas Akvinietis reiškė per ypatingą dieviškosios gyvybės sampratą, kurią straipsnis nagrinėja įvairiausiuose jos pavidaluose, tiek „joje pačioje“ (quidam circuitus, Trejybė), tiek santykyje su pasauliu (creatio). Išnagrinėjus dieviškajai amžinybei būdingą judesį, straipsnio pabaigoje iškeliama tolesnio mąstymo galimybė – klausimas apie amžinybės laikiškumą.Pagrindiniai žodžiai: amžinybė, Dievas, nejudėjimas, judėjimas, gyvybė, laikiškumas.Thomas Aquinas in Pursuit of Addressing EternityPovilas Aleksandravičius
SummaryThe article analyses the notion of eternity and concepts expressing it as used by Thomas Aquinas. It maintains that the traditional interpretation of the concept – developedmainly in the late scholastic period – does not tally with the intention of Aquinas. Aquinas’ concept of eternity should not be treated as the opposite systemicpole to either the concept of time or movement: the transcendence of eternity vis-à-vis movement can be regarded as ‘moving in a certain sense’, on the basis of proportional analogy principle, though its non-movement in relation to movements known by the human experience is absolute. Thomas Aquinas used a special concept of divine life to express this dialectic between movement and non-movement. The author analyses the concept of divine life in all its manifestations, both ‘in itself’ (quidam circuitus, Trinity) and in its relation to the world (creatio). Following the analyses of movement characteristic of divine eternity, a further thought is invited regarding the question of temporality of eternity.Keywords: eternity, God, non-movement, movement, life, temporality
MORALĖS MISTIKA
Get PDFStraipsnio tikslas – išplėtoti Ludwigo Wittgensteino mintį apie mistinius moralės elementus. Tai daroma remiantis Blaise’o Pascalio ir Immanuelio Kanto idėjomis. Pascalis kalbėjo apie meilės fenomeno mistiškumą. Kantas samprotavo apie praktinio proto mistiką. Šių dviejų autorių moralės samprata leidžia kalbėti apie mistinius moralės elementus. Remiantis Pascalio ir Kanto idėjomis, bandoma įrodyti, kad mistika nėra vien religinio mąstymo dalis, bet gali būti traktuojama kaip svarbus moralinio patyrimo elementas.Pagrindiniai žodžiai: moralė, mokslas, mistika, meilė, transcendentalizmas.Mysticism of MoralityAlvydas Jokubaitis
SummaryThe aim of this article is to develop Wittgenstein’s idea of mystical elements of morality. This is done by invoking the thoughts of Blaise Pascal and Immanuel Kant. Pascal talked about mysticism of love. Kant philosophized about the mysticism of practical reason. The conception of morality developed by these two thinkers allows us to speak about mystical elements of morality. Building on from the ideas of Pascal and Kant one can try to prove that mysticism is not exclusively part of religious mode of thinking but should be treated as important part of moral experience.Science demands the usage of empirical facts. Religious people are mystics, they acknowledge entities that are not describable in scientific terms. Discussions about mysticism do not necessarily have to be based on religion. Scientists cannot accept the proposition “God exists” or “the soul is immortal”, there is no sense in talking about mysticism with them. Another way of defending mysticism looks much more promising – to prove that moral judgement has mystical elements. Ludwig Wittgenstein thought that ethics cannot be expressed in ordinary scientific language but directs towards something that is absolute and mystical.Wittgenstein thought that science is capable of exhausting the entirety of valid propositions. In his opinion, sentences about morality center on things that are absolute, transcending the world of empirical facts. This viewpoint is in agreement with the basic intentions we find in philosophy of morality of Pascal and Kant. Ethical judgement can be interpreted as one of many forms of mystical thinking. Mystical approach to ethics is dislodged to the margins of Western philosophical discourse. This has very much to do with philosophers’ distrust in religion. This article presents arguments, which prove that we can reasonably talk about mysticism of morality.Keywords: mortality, science, mysticism, love, transcendentalism