Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Loginio būtinumo kilmės alternatyvos: modeliai ar situacijų prigimtis
Full text linkLogical necessity is a pivotal notion in accounting for logical consequence, while the source of logical necessity is not widely discussed. In this article I bring to attention one peculiar phenomenon that not only the model-theoretic tradition, but also the essentialist account regarding logical necessity could locate the source of it in logical constants or logical notions. I argue that, under the former tradition, logical constants could be assimilated to restrictions of admissible models, and it is more plausible to locate the source of logical necessity in models; while, under the latter account, and borrowing ideas from the former, we should locate the source of logical necessity in the nature of what models represent, i.e., situations.Loginis būtinumas yra kertinė sąvoka interpretuojant loginį sekimą, tačiau diskusijos apie loginio būtinumo kilmę yra retos. Šiame straipsnyje atkreipiu dėmesį į vieną ypatingą reiškinį, kuris implikuoja, kad ne tik modelio teorijos tradicija, tačiau ir esencialistinis požiūris į loginį būtinumą gali jo kilmę sieti su loginėmis konstantomis ar loginėmis sąvokomis. Aš teigiu, kad, laikantis ankstesnės tradicijos, loginės konstantos galėtų būti asimiliuotos su priimtinų modelių apribojimais ir kad loginio būtinumo šaltinį yra labiau tikėtina aptikti modeliuose; laikantis antrojo požiūrio bei skolinantis idėjų iš pirmojo, loginio būtinumo kilmė turėtų būti aptikta prigimtyje to, kam modeliai atstovauja, t. y. situacijose
Nesusipratimai ir keblumai suprantant veiksmą
Full text linkTraditionally, intelligibility is associated with rationality. It is also associated with the meaning and understanding of the agent’s actions when interacting in a context. What is proposed in this work is an analysis – at the moment in which the agent is interacting – of what happens when intelligibility and meaning are decoupled. It causes a person’s actions to be misunderstood or misinterpreted by others. It is even possible that the same person will not understand, later, why she has acted the way she has. The explanation proposed is that this link is broken when the action process, made up of the three stages of action, is not developed correctly. This results in misunderstandings that, because they are directly related to the action, I have called misunderstandings within agency. The analysis of this kind of misunderstanding could be essential to understanding the conflicts that arise in the communicative act and mutual understanding.Tradiciškai inteligibilumas siejamas su racionalumu. Jis taip pat siejamas su prasme bei veikėjo veiksmų suvokimu, kuomet veikėjas sąveikauja konkrečiame kontekste. Šiame straipsnyje analizuojama, kas vyksta tais veikėjo sąveikavimo atvejais, kai inteligibilumas ir prasmė yra atsiejami vienas nuo kito. Dėl šio atsiejimo kiti asmenys klaidingai supranta ar klaidingai interpretuoja asmens veiksmus. Netgi įmanoma, kad ir pats asmuo vėliau nesuvoks, kodėl jis veikė būtent tokiu būdu. Siūlomas paaiškinimas, kad šis ryšys nutraukiamas, kuomet veiksmo procesas, sudarytas iš trijų veiksmo etapų, nėra taisyklingai plėtojamas. Tada kyla nesusipratimų, kurie, būdami tiesiogiai susiję su veiksmu, straipsnyje įvardijami agentiškumo nesusipratimais. Šios rūšies nesusipratimų tyrimas gali būti gyvybiškai svarbus, siekiant suprasti konfliktus, kylančius komunikacijos veiksme bei ieškant abipusio supratimo
Psichozė kaip išslystantis agentiškumas: fenomenologinės psichopatologijos perspektyva
Full text linkIn the context of the current renewal of phenomenological psychopathology, the article presents one of its fundamental assumptions – the need to meaningfully incorporate experiences of a subject who has encountered pathology into their life narrative. It discusses how, as psychosis progresses, the subject gradually loses agency of their attention and meaning-making. With the help of the novel Cosmos by Witold Gombrowicz, an episode of the active phase of psychosis is reconstructed – in the beginning, the central objects structuring the subject’s attention establish themselves as if independently of the subject. As the delusional system, created on such a basis, expands, it becomes more and more difficult for the subject to preserve the relation with the surrounding world. Creating a narrative in such a situation comes forth as a self-healing effort – an attempt to meaningfully incorporate episodes of altered experience back into one’s realm of agency. For this reason, it is emphasized that, in psychotherapy, it is important not to try to replace the subject’s narrative with a rationalized narrative created by the therapist, but rather to involve the subject in a cooperative dialogue about the personal meaning of their lived experiences.Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje pasirodo kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę
Magnetinio somnambulizmo tyrinėjimai: Hegelio kritika Klugės hipnozės sampratai
Full text linkThis paper aims to explore Hegel’s conception of hypnosis, which he considers a pathological state. Much of the literature on Hegel’s views on hypnosis suggests that his conception is influenced by the Marquis de Puységur, the discoverer of this phenomenon. However, this paper explores the possibility that Hegel’s conception of hypnosis originates from the mesmerist Kluge. To show this, we analyse Hegel’s critique of hypnosis, which aligns more closely with Kluge’s proposal on hypnosis than that of Marquis de Puységur.Šiame straipsnyje siekiama ištirti Hegelio hipnozės, kurią jis laiko patologine būsena, suvokimą. Didžioji dalis literatūros, tyrinėjusios Hegelio požiūrį į hipnozę, teigia, kad jo suvokimą paveikė Markizas de Puységuras, hipnozės reiškinio atradėjas. Tačiau šiame straipsnyje tyrinėjama galimybė, kad Hegelio hipnozės suvokimas kyla iš mesmeristo Klugės darbų. Siekdami tai atskleisti, ištirsime Hegelio hipnozės kritiką, kuri daug tiksliau derinasi su Klugės teiginiais apie hipnozę nei su Markizo de Puységuro hipnozės interpretacija
Liudijimo literatūros reikšmė žmogaus teisių sampratai
Full text linkThe paper analyses whether witness literature could supplement the existing discussion on the nature of human rights. Contemporary theories of human rights are divided into two main groups – ethical and political theories. The latter theories present different conception of human dignity which is the fundamental concept for the understanding of human rights. The author claims that witness literature, by virtue of its frequent focus on the issues of human dignity, can assist in evaluating the arguments presented by ethical and political theories, thus contributing to the ongoing discussion and to the better understanding of human rights.Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo
Nutylėtos J. M. E. McTaggarto paradokso prielaidos: įtaka analitinei laiko filosofijai
Full text linkThis paper discusses the various interpretations of McTaggart’s paradox that have been proposed throughout the 20th and the 21st centuries. It is argued that the traditional interpretation of McTaggart’s paradox, one which states that no metaphysical assumptions are required, is unfounded, but is nevertheless vital to the development of the analytic philosophy of time. To support such a position, various works of McTaggart and R. Ingthorsson are cited, aiming to show the intention of the creator of the paradox. It is argued that if McTaggart’s metaphysical premises are accepted, the potential number of interpretations gets narrowed down; however, it is also shown that many of the critiques and discussions arising from the analytic philosophy of time’s discourse can be relatively easily resolved. It is thus concluded that an interpretation of McTaggart’s paradox that includes his metaphysical premises not only makes the paradox itself less ambiguous, but it also shows the importance of metaphysics to the analytic philosophy of time.Straipsnyje nagrinėjamos McTaggarto paradokso interpretacijos, atsiradusios XX ir XXI a. analitinės laiko filosofijos diskurse. Teigiama, jog tradicinė paradokso interpretacija, aiškinanti, jog metafizika šiam paradoksui nebūtina, yra nepagrįsta, tačiau ji yra itin reikšminga analitinės laiko filosofijos vystymuisi. Siekiant pagrįsti šią poziciją, analizuojami McTaggarto darbai bei remiamasi R. Ingthorssono veikalu McTaggart’s Paradox, siekiant parodyti paradokso autoriaus intenciją. Teigiama, jog, priėmus McTaggarto metafizines prielaidas, paradokso interpretavimo laukas sumažėja, tačiau daugelis problemų, dėl kurių dažnai kritikuojamas samprotavimas, bei nemaža dalis analitinėje laiko filosofijoje atsiradusių nesutarimų yra nesunkiai išsprendžiami. Daroma išvada, jog McTaggarto paradokso interpretavimas įtraukiant metafizines prielaidas ne tik padaro samprotavimą daug aiškesnį, bet kartu parodo metafizikos svarbą analitinei laiko filosofijai
Net ir logikoje dėsniai turi išimčių: svarbių įžvalgų Viduramžiais apžvalga
Full text linkIn this paper it is shown that many medieval logicians recognized that certain ‘laws’ hold only under certain restrictions. In particular, the basic principles of so-called connexive logic – as they had been put forward by Aristotle, Boethius, and Abelard – hold only for possible, or self-consistent, antecedents, or for non-necessary, or contingent, consequents. A similar restriction applies to the ‘law’ – possibly put forward by Chrysippus – that each proposition is compatible with itself.Straipsnyje parodoma, kad daugelis Viduramžių logikų manė, kad kai kurie „dėsniai“ galioja tik esant tam tikroms sąlygoms. Pavyzdžiui, Aristotelio, Boecijaus ir Abelardo ginti vadinamosios jungčių logikos (connexive logic) baziniai principai galioja tik galimų ar neprieštaringų antecedentų arba nebūtinų ar kontingentiškų konsekventų atžvilgiu. Panašus apribojimas galioja „dėsniui“ (kurį galimai gynė Chrisipas), kad kiekvienas teiginys yra suderinamas su pačiu savimi
Laikas ir determinizmas
Full text linkIš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Živilė Pabijutaitė (Vilniaus universitetas) ir Pranciškus Gricius (Vilniaus universitetas).Iš anglų kalbos vertė ir pratarmę parašė Živilė Pabijutaitė (Vilniaus universitetas) ir Pranciškus Gricius (Vilniaus universitetas)
Kāla: laiko veidai klasikinėje Indijos filosofijoje
Full text linkThis article discusses the perception of time (kāla) in the Brahmanical, Buddhist and Jain schools on the basis of primary Sanskrit sources and critical studies. The study employs an integral methodology – textual-semantic, hermeneutical and comparative – to approach the study. It concludes that the approaches of the schools diverge most prominently on the following questions: is the perception of present possible? Is the sensible present instantaneous, or does it have duration? Is time objective and real, or is it just a subjective construction? It has been revealed that there is no single dominant perspective in the Indian philosophical approaches, with the principal polemic being between the Buddhist and the Nyāya-Vaiśeṣika schools. The study concludes that, in Indian philosophy, time is understood not psychologically, but epistemologically, in relation to questions of reliable cognition and the validity of knowledge.Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. Tyrimas grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais