Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
HEIDEGGERIS IR PLATONAS: TIESOS SAMPRATA
Get PDFŠiuo straipsniu įsiterpiama į diskusiją Heideggerio ir Platono filosofijų santykio nustatymo klausimu. Straipsnyje trimis pagrindiniais argumentais parodoma, kad Platono dialogų korpuse galima aptikti tokią tiesos sampratą, kuri atitinka heidegeriškąją. Parodoma, pirma, kad tiek Platonas, tiek Heideggeris panašiai aptarė klaidingos kalbos genezę bei tokios kalbos reikšmę ne-tiesai; antra, kad tiek Platonas, tiek Heideggeris tiesą supranta kaip – Heideggerio terminu tariant – nepaslėptį su jai priklausančia paslėptimi; ir, trečia, kad Platono tekstuose galima aptikti vėlyvojo Heideggerio apmąstomų tiesos kaip nepaslėpties „galimybės sąlygų“ struktūrinius atitikmenis.Heidegger and Plato: The Concept of TruthTomas Nemunas Mickevičius
SummaryThis article interferes into the discussion regarding the relationship between the philosophies of Heidegger and Plato. It argues for the thesis that in the corpus of Platonic dialogues it is possible to find a concept of truth which corresponds to the Heideggerian one. First, it is shown, that both Plato and Heidegger similarly describe the genesis of false language and it’s connectedness with un-truth. Secondly, it is shown that both Plato and Heidegger understand truth – to use a Heideggerian concept – as unconcealedness with concealednessbelonging to it. And finally, it is shown that in the works of Plato one can find structural equivalents of later Heidegger’s attempt to think over the “conditions of possibility” of truth as unconcealedness
THE AIM OF SCIENCE– KNOWLEDGE OR WISDOM
Get PDFThe typical way to express the aim of science is to connect it with knowledge pursuit. This aim has been so strongly felt that sometimes typical scientific research has been called knowledge-inquiry. There is nothing wrong with knowledge as such. Especially when we have the knowledge of the highest quality, the scientific one, in mind. Still, science today should aim higher, surpass knowledge as its final goal and reach for wisdom. This brings about the need to implement wisdom-inquiry instead of knowledge-inquiry as Nicholas Maxwell has suggested. In order to succeed, the problems of living rather than the problems of knowledge have to be brought to the foreground.Keywords: Nicholas Maxwell, knowledge-inquiry, wisdom-inquiry, Rein Vihalemm, φ-scienceMokslo tikslas – žinojimas ar išmintisPeeter Müürsepp
SantraukaMokslo tikslas paprastai išreiškiamas siejant jį su žinojimo siekiu. Šis tikslas juntamas taip stipriai, jog kartais net ir tipinis mokslinis tyrimas vadinamas į pažinimą orientuotu tyrinėjimu (angl. knowledge-inquiry). Žinojimas savaime nėra blogas dalykas. Ypač kai galvoje turima aukščiausioji žinojimo kokybė – mokslinis žinojimas. Tačiau šiandieną mokslas turėtų kelti aukštesnius tikslus – peržengti žinojimą kaip galutinį tikslą ir siekti išminties. Taip atsiranda poreikis vietoje į pažinimą orientuoto tyrinėjimo vykdyti į išmintį orientuotą tyrinėjimą (angl. wisdom-inquiry), kaip siūlė Nicholas Maxwellas. Norint užtikrinti sėkmę, pirmame plane turi atsidurti ne žinojimo, bet gyvenimo problemos.Pagrindiniai žodžiai: Nicholas Maxwell, į pažinimą orientuotas tyrinėjimas, į išmintį orientuotas tyrinėjimas, Rein Vihalem
PROTAGORO RELIATYVIZMAS: FRAGMENTŲ ANALIZĖ
Get PDFDarbe analizuojama Protagoro filosofijos visuma, ypatingą dėmesį kreipiant į garsųjį homo mensura fragmentą. Pastarąjį nagrinėjant pasitelkiami svarbūs filologiniai patikslinimai, kuriais remiantis daroma išvada, jog iš homo mensura fragmento negalima išvesti etinio ar politinio reliatyvizmo: iš jo logiškai plaukia tik perceptyvinis reliatyvizmas. Taip pat parodoma, jog protagoriškąjį perceptyvinį reliatyvizmą galima suvokti tiek objektyvistiškai, tiek subjektyvistiškai. Darbe mėginama argumentuoti, jog Protagoro mąstymui didelę įtaką turėjo Hėrakleito ir Parmenido filosofijos. Nurodoma, kuriose vietose Platonas ir Aristotelis netiksliai suprato svarbiausią Protagoro ištarą, sykiu reabilituojant homo mensura fragmentą nuo kaltinimų savęs paneigimu. Grindžiama mintis, jog Protagoras buvęs ne ateistas, o subjektyvus agnostikas.Protagorean Relativism: An Analysis of the FragmentsSimas Čelutka
SummaryThe article provides an analysis of Protagorean philosophy, concentrating on his famous homo mensura fragment. The examination is supported by significant philological clarifications, which eventually lead to the conclusion that ethico-political relativism does not follow from homo mensura fragment: only perceptual relativism logically follows. The argument goes on to show that Protagorean perceptual relativism may be understood both objectively and subjectively. The Heraclitean and Parmenidean influences upon Protagoras’ thought are also indicated. It is consequently shown how Plato and Aristotle misunderstood the central thesis of Protagoras, at the same time retrieving the homo mensura fragment from charges of self-refutation. It is also argued that Protagoras should not be called an “atheist”, but only a “subjective agnostic”
ROMANO PLEČKAIČIO PAMINĖJIMAS
Get PDFCommemoration of Romanas PlečkaitisSnieguolė Misiūnienė, Nijolė Radavičien
FILOSOFIJA VISADA ATRODĖ PATRAUKLI
Get PDFPhilosophy always seemed attractiveMykolas Drunga interviewed by Kęstas Kirtiklis and Vilius Dranseik
E. LEVINAS IR ETINĖS FILOSOFIJOS ĮTEISINIMAS– ATSAKYMAS A. MICKŪNUI
Get PDFStraipsnyje aptariama Algio Mickūno kritika Emmanuelio Levino etinės filosofijos atžvilgiu, klausiant, ar radikalia išorybe paremtas mąstymas gali būti laikomas filosofija. Viena vertus, Mickūnas Levino fenomenologijoje įžvelgia spekuliatyvumo momentą, nuo filosofijos vedantį link teologijos. Antra, jis tvirtina, kad etinis santykis, esminis Levino mąstyme, galiausiai yra dar vienas ontologinis galios diskursas. Ši Mickūno kritika seka iš jo filosofijos sampratos, kuri atpalaiduojama tiek nuo transcendencijos mąstymo, tiek nuo Vakarų metafizikos apskritai. Laikomasi nuomonės, kad Levino filosofijoje transcendencija nėra tapati spekuliatyviosios teologijos Dievo sampratai. Teigiama, kad Levino filosofijoje ji nurodo į intersubjektyvų santykį, reikalaujantį fenomenologinės prieigos. Autorė gina požiūrį, kad Levino etinė metafizika nėra grindžiama galios santykiu, nėra ji ir Vakarų filosofijos atmetimas. Pripažįstant intersubjektyvumo svarbą, Levino filosofijoje veikiau atskleidžiamas gilesnis, etinis, metafizikos prasmės matmuo, taip drauge pagilinant pačią Vakarų filosofiją.Pagrindiniai žodžiai: Levinas, Mickūnas, fenomenologija, metafizika, etika.
E. Levinas and Legitimization of Ethical Philosophy – an Answer to A. MickūnasJolanta Saldukaitytė
Abstract This article presents counter-arguments to Algis Mickūnas’s critique of Emmanuel Levinas’s ethical philosophy, delving into the question whether thinking based on radical exteriority can remain philosophy. First, Mickūnas argues that there is an erroneous speculation in Levinas’s phenomenology which leads out of philosophy into theology. Second, he argues that the ethical relation, central to Levinas’s thought, is but another ontological discourse of power. The present article shows that Mickūnas’s criticism comes from his concept of philosophy which is free from transcendence as well as Western metaphysics. The author argues that the specific notion of transcendence in Levinas is not the same as is found in speculative theology, which is concerned with God, but is rather the one required by the pursuit of phenomenological research of inter-subjectivity to its limits. The author also argues that the ethical metaphysics defended by Levinas is not the discourse of power nor does it reject Western philosophy. Rather, by recognizing the full significance of inter-subjectivity deeper ethical dimension of meaning is revealed, and hence Western philosophy is deepend and Levinas kept within the bounds of philosophy. Keywords: Levinas, Mickūnas, phenomenology, metaphysics, ethics
BALTIJOS ŠALIŲ FILOSOFINIO DISKURSO POSOVIETINĖ TRANSFORMACIJA II
Get PDFStraipsnio antroje dalyje pateikiami, interpretuojami ir palyginami bibliometriniai duomenys apie Baltijos šalių filosofinių diskursų (1955–2011) apimtį, augimo tempą, probleminę ir konceptualinę struktūrą, filosofų bendrijos dydį ir jos pokyčius bei produktyvumą. Diskursų posovietiniai pokyčiai interpretuojami taikant posovietinės transformacijos keturių orientacijų (mimetinės, kontinuacinės, restitucinės ir inovacinės) schemą, kuri naudojama lyginamuosiuose istoriniuose sociologiniuose tyrimuose. Remiantis statistiniais duomenimis formuluojama keletas hipotetinių teiginių apie šių šalių filosofinių diskursų konsolidacijos, augimo tempų, kalbinės sudėties, posovietinės transformacijos skirtumų priežastis.Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, Latvija, Estija, filosofinis diskursas, posovietinė transformacija, produktyvumas
The Post-Soviet Transformation of the Philosophical Discourse in Baltic Countries IIGintaras Kabelka
AbstractThe second part of this paper presents the interpretation of bibliometric data about the philosophical discourses in three Baltic countries (1955–2011) concerning the philosophical disciplines, branches, and authors of the texts. The scope, growth rate and productivity of these discourses during above mentioned period are explicated. The structural changes of the philosophical movements in three Baltic countries are explained and compared employing the scheme of orientations of post-soviet transformation (mimetic, continuational, restitutive, and innovative) used in historical and sociological comparative research. Several hypotheses about the consolidation, growth rate, and distinctions of post-soviet transformation of philosophical discourses are proposed.Keywords: Lithuania, Latvia, Estonia, philosophical discourse, post-soviet transformation, productivit
RINKTINIAI FRAGMENTAI IŠ EPIKŪRO „SVARBIAUSIŲ MINČIŲ“ IR GNOMOLOGIUM VATICANUM
Get PDFEpicurus’ Principal Doctrines and Vatican Sayings: SelectionsPaulius Garbačiauskas
HEIDEGERIŠKOJI ΟὐΣίΑ INTERPRETACIJA KAIP ATSAKAS Į BERGSONIŠKĄJĄ KLASIKINIO MĄSTYMO KRITIKĄ
Get PDFStraipsnyje gretinamos heidegeriškoji ir bergsoniškoji esaties, arba laiko, sampratos. Tariama, jog šių giminingų nemechanistinių laiko sampratų skirtybė yra neatsiejama nuo skirtingo materijos ir dvasios bei daugio ir vienio santykio apmąstymo bei sykiu numano skirtingą santykį su graikiškąja esmės sąvoka. Siekiama parodyti, jog iš Heideggerio būties mąstymo perspektyvos bergsoniškoji vitalistinė esaties traktuotė pasirodo kaip būties užmaršties pavidalas. Atskleidžiant Heideggerio ir Bergsono laiko sampratų skirtumus, sudaromos prielaidos eksplikuoti heidegeriškąją Aristotelio οὐσία sampratos interpretaciją, kurią galima suvokti ir kaip atsaką Bergsono klasikinės filosofijos kritikai.Heideggerian Construal of οὐσία as a Response to Bergsonian Critique of Classical ThoughtNerijus Stasiulis
SummaryThe paper compares the Heideggerian and Bergsonian conceptions of isness, or time. The distinction between these affined non-mechanistic conceptions of time is assumed to be intrinsically linked to the different reflections on the relationship between matter and spirit as well as between the many and the one, and also to presuppose a different relationship to the Greek concept of essence. It seeks to demonstrate that, from the perspective of Heidegger’s thinking of Being, the Bergsonian vitalistic approach to isness reveals itself as a form of the forgetfulness of Being. Displaying the differences between Heidegger’s and Bergson’s conceptions of time allows to establish presumptions for explicating the Heideggerian construal of Aristotle’s conception of οὐσία, which can as well be called a response to Bergson‘s critique of classical philosophy