Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
KANTIŠKOJI PATYRIMO SAMPRATA IR PAŽINIMO RIBŲ PROBLEMA
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama Kanto teorinėje filosofijoje išdėstyta patyrimo samprata ir iš jos kylanti pažinimo ribų problema. Įrodinėjama, kad kantiškasis patyrimas kaip juslinės medžiagos ir apriorinių formų sintezė yra reiškinių santykių pažinimas. Patyrimo teorijoje Kantas atsiriboja nuo transcendentinės metafizikos – neigia transempirinio pažinimo galimybę ir nusako imanentinį proto taikymą. Teigiama, kad transcendentalinė patyrimo teorija leidžia suprasti kantiškąjį apriorizmą kaip pažinimo formų arba modelių kūrybą ir paaiškina „noumeno“ idėją kaip įsteigiančią tam tikras empirinio ir metafizinio pažinimo ribas.Kantian Conception of Experience and the Problem of the Limits of CognitionEdvardas Rimkus
SummaryThe article examines Kant’s conception of experience and its theoretical implication for the limits of cognition. It is argued that Kantian experience as a synthesis of sensory material and a priori forms is a cognition of phenomenal relations. Kant distances himself from transcendental metaphysics, he denies the possibility of transempirical knowledge and describes how the mind works in the immanent area. Kant’s transcendental theory of experience allows us to understand the epistemological apriorism as a creation of forms and models of cognition and explains the idea of a “thing-in-itself” as establishing the limits of empirical and metaphysical knowledge
SEEING AN IMAGE – BEING-IN-THE-WORLD: THE INTERCONNECTIONS BETWEEN VISUALITY, SPATIALITY, AND AGENCY IN PHILOSOPHICAL HERMENEUTICS
Get PDFThe article is dedicated to the revelation of heuristic potential of hermeneutic image conception within discussions on contemporary visual culture. H. G. Gadamer has analysed the image as the visual, spatial and social phenomenon expanding and thereby transforming the accustomed notion of iconic experience. The image is not primarily an object of research for aesthetics and art criticism, but a social phenomenon which has to be considered in its real and imagined character as well as in its interrelations with the lived world structures. By blurring boundaries between art and life in his image theory Gadamer opens up an array of opportunities for the analysis of iconic practices in all their variety: from science to theater.Keywords: Gadamer, image, philosophical hermeneutics, space, agency, social icons
Matyti paveikslą – būti pasaulyje: vizualumo, erdviškumo ir veikumo sąryšiai filosofinėje hermeneutikoje Ilya Inishev, Yuliya Biedash
Santrauka Straipsnis skirtas atskleisti hermeneutinės paveikslo sąvokos euristinį potencialą šiuolakinėje vizualinėje kultūroje. H. G. Gadameris analizavo paveikslą kaip vizualinį, erdvinį ir socialinį reiškinį, išplėsdamas ir sykiu transformuodamas įprastą ikoninio patyrimo sampratą. Paveikslas pirmiausia yra ne estetikos ar meno kritikos tyrinėjimo objektas, o socialinis reiškinys, kuris turi būti vertinamas su jo realiais ir įsivaizduojamais požymiais bei sąryšiais su gyvenamojo pasaulio struktūromis. Savo paveikslo teorijoje suliedamas meno ir gyvenimo ribas, Gadameris atveria aibę galimybių analizuoti pačias įvairiausias vaizdines praktikas – nuo mokslo iki teatro. Pagrindiniai žodžiai: Gadamer, paveikslas, filosofinė hermeneutika, erdvė, veikumas, socialinės ikonos
PAKARTOJIMAS IR NIHILIZMAS
Get PDFStraipsnio tikslas yra atskleisti Vakarų filosofijos tradicijoje savitai įsitvirtinusios patyrimo struktūros, įvardijamos pakartojimu, nihilistinę prasmę. Šioje hermeneutinėje analizėje, viena vertus, remiamasi tam tikra nihilizmo samprata, numatančia du nihilizmo teorinius modelius – nihilizmą, paremtą Überwindung teorija, ir nihilizmą, paremtą différance idėja. Kita vertus, remiamasi tam tikru („onto-teologiniu“) pretekstu Vakarų mąstymo tradicijoje atpažįstant pakartojimo struktūrą – Pauliaus Laiško efeziečiams Ef. I, 10 teksto fragmentu, laikomu paradigmine pakartojimo struktūros išsklaida. Hermeneutinė analizė projektuojama į Kierkegaardo ir Agambeno filosofiją, atskirus jų mąstyme atpažįstamus pakartojimo invariantus atskleidžiant kaip minėto Pauliaus Laiško fragmento eksplozijos atvejus. Keliamas klausimas, kas yra pakartojimas, kur slypi jo negatyvumas ir kaip pasirodo jo nihilistinė prasmė? Kaip šioje negatyvumo ir nihilizmo atskleistyje „tarpininkauja“ différance? Straipsnyje parodoma, jog skirtis kaip neigimo judesys, atstovaujantis nihilistinei logikai, gali būti traktuojamas ir vien formaliai, ir realiai. Skirties kaip realaus neigimo traktavimas Kierkegaardo ir Agambeno mąstyme atitinka pačios patirties struktūros – pakartojimo – ontologinį (tikrovišką) įšaknytumą.Pagrindiniai žodžiai: pakartojimas, nihilizmas, différance, negatyvumas, laikasPakartojimas ir nihilizmasRita Šerpytytė
AbstractThe purpose of this article is to reveal the nihilistic sense of an experiential structure, which has been distinctively rooted in Western philosophical tradition. On the one hand, this hermeneutical analysis will be based on a certain conception of nihilism presupposing two theoretical models of nihilism – nihilism, which refers to the theory of Überwindung, and nihilism associated with the idea of différance. On the other hand, it builds upon a certain (the so-called “onto-theological”) pretext, which might be used for recognition of the structure of repetition in Western tradition of thinking, – i.e. the fragment of a text from St. Paul’s Letter to the Ephesians Eph. I, 10 – the paradigmatic passage proposing this universal structure of repetition. Focused both on philosophy of Kierkegaard and Agamben, hermeneutical analysis will aim to disclose the separate invariants of such repetition as cases of explosion of the mentioned text fragment. The question is raised – what is repetition? Where does its negativity lie? How does its nihilistic sense appear? How does the différance mediate in this process of revealing of negativity and nihilism? The article argues that difference, as a motion of negation representing nihilistic logic, can be treated both in merely formal and in a realistic way. The treating of différance as real denying in Kierkegaard’s and Agamben’s thinking corresponds to the ontological rootedness of the very structure of experience – repetition.Keywords: repetition, nihilism, différance, negativity, tim
NAUJOSIOS MEDIJOS KAIP KLASIKINĖS UGDYMO PARADIGMOS ALTERNATYVA
Get PDFStraipsnyje nagrinėjamas naujosiomis medijomis grindžiamas ugdymas kaip alternatyva masinės spaudos inicijuotai klasikinei ugdymo paradigmai. Tiriama dviejų medijų filosofijos modelių – fonetinio rašto kaip paradigminės naujovės atsiradimo Antikoje ir elektroninių medijų išplitimo Naujausiais laikais – priešstata. Kadangi raštas pakeitė sakytinę tradiciją, spauda – rašymo ranka kultūrą, o naujosios elektroninėsir skaitmeninės medijos išstumia spausdintinio žodžio dominavimą, kiekviena iš šių komunikacijos technologijų traktuojama kaip svarbus kokybinis ankstesnės technologijos išplėtimas. Tekste svarstomas klausimas, kaip šios transformacijos paveikė ugdymo aplinką, mokymosi procesą ir besimokančiųjų juslinį patyrimą. Antikinė ugdymo sistema daugiausia dėmesio skyrė asmens formavimui ir klausimams apie priežastis bei pagrindus, o Naujausieji laikai iš esmės orientuojasi į elektronines informacijos struktūras ir jų sukeltų padarinių bei efektų refleksiją.New Media as an Alternative to the Classical Paradigm of EducationDarius Klibavičius
SummaryThe article focuses on the new media-based education as an alternative to the classical paradigm of education initiated by print culture. Therefore, the controversy between two media philosophy models is analysed here. One of these models refers to phonetic writing as a paradigmatic innovation which appeared in the Antiquity, while the other one is related to the emergence of electronic media in the Contemporary Age. Although the oral tradition was replaced by writing and handwriting culture by print, similarly the domination of the printed word is being displaced by the new electronic and digital media, each of these communication technologies is treated as a vastly important qualitative extension of the previous one. Thus, the article aims to answer the question of how these transformations have affected the teaching and learning environment, the learning process and students’ sensory experience. While the Antique education system was focused on the development of personality and the issues of reasons and causes, the Contemporary Age pays a lot of attention to the structures of electronic information as well as to the reflection of their consequences and effects
NEPAPRASTOJI PADĖTIS IR DIEVIŠKASIS SMURTAS: CARLO SCHMITTO IR WALTERIO BENJAMINO MINČIŲ KRYŽKELĖS
Get PDFŠiuolaikinės politinės filosofijos kontekste jau maždaug dvidešimt metų neatslūgsta domėjimasis biopolitinėmis teorijomis, kurių dėmesio centre atsiduria valdžios ir gyvybės santykis šiuolaikiniame pasaulyje, kairiųjų politinių filosofų vadinamame Imperija. Italų filosofo Giorgio Agambeno dėka biopolitikos instrumentai buvo panaudoti nepaprastosios padėties ir homo sacer sampratų tyrinėjimams. Šiame tekste, pasitelkiant nepaprastosios padėties bei su ja susijusias sampratas, bus gilinamasi į šiuolaikinės valdžios ir valdymo problemas. Aptarsime vokiečių teisės teoretiko Carlo Schmitto nepaprastosios padėties teoriją, kaip alternatyvą jai pateikdami Walterio Benjamino mesianistinę tyro dieviškojo smurto sampratą. Straipsnio tikslas – pagrįsti Benjamino idėją, kad dieviškasis smurtas gali įveikti galios taikomą prievartą. Kita vertus, keliama idėja, kad Schmitto suverenios galios samprata užmaskuoja biopolitinį galios institucijų prievartos mechanizmą, o Benjamino dieviškojo smurto samprata leidžia jį demaskuoti.State of Exception and Divine Violence: The Crossroads between the Thought of Carl Schmitt and Walter BenjaminKasparas Pocius
SummaryAlready back in 1940 Walter Benjamin told us that “the ‘state of emergency’ in which we live is not the exception but the rule.” While invoking this claim, Giorgio Agamben enriches the contemporary biopolitical discourse with such concepts as ‘state of exception’ and ‘homo sacer’, which refer to bare lives of the majority of world population under contemporary capitalist and state rule. This paper, which seeks to analyse the work of Agamben, presents the notion of the state of exception by Carl Schmitt and counterposes it to the Benjaminian concept of divine violence. This counterposition allows to theoretically question the Schmittian politico-theological discourse which has been increasingly used by the conservative intellectuals and right-wing movements in the Eastern Europe, ‘the necessity of defending the nation and the state’ that they posit and to show the often concealed links between this discourse with biopower regimes. On the other hand, it is an attempt to point at a presence of multiple and radical constituent forces which, beyond liberal – constitutional and authoritarian – conservative frameworks of the State pose the threat to the political and economic order of late capitalism
Nuo biopolitikos prie biofilosofijos: M. Foucault, G. Agambenas, G. Deleuze’as
Get PDFThe essay analyzes the notions of biopolitics in Foucault’s and Agamben’s works. Foucault defines biopolitics as the result of the relationship between power and life, which has been changing constantly throughout history: the sovereign power has been replaced by disciplinary power, and the latter has been replaced by biopolitics. Foucault connects the emergence of biopolitics with the development of capitalism and economical processes, and this is why he prefers to speak in terms of political economy rather than political theory. By contrast, Agamben interprets biopolitics as a quasi-ontological condition: he claims that the production of biopolitical bodies which is legitimated by the state of exception characterizes both archaic empires and contemporary democracies. These negative notions of biopolitics necessarily raise the question of how the resistance to biopolitics is possible. Both Foucault and Deleuze point out that when power takes life as the object of its manipulation, it is life itself which is turned against power. It is important to stress that biopolitical power and the power of life are not different poles of the same power but are of different nature. Thus the power of life needs to be conceptualized in different terms which are taken from Deleuzian philosophy. The article seeks to define these terms and conceptualize the philosophy of life or biophilosophy, and in this way tries to answer the question of how resistance to power is possible.Straipsnyje analizuojamos biopolitikos sampratos, suformuluotos Michelio Foucault ir Giorgio Agambeno darbuose. Foucault biopolitiką apibrėžia kaip galios ir gyvybės santykį, kuris istoriškai kinta: suvereno turimą galią pakeičia disciplininė galia, o pastarąją – biopolitika. Biopolitikos atsiradimą Foucault tiesiogiai sieja su kapitalizmo raida ir ekonominiais procesais, todėl politinę teoriją jis siūlo keisti politine ekonomija. Agambenas, priešingai, biopolitiką suvokia kaip kvaziontologinę sąlygą: jo manymu, biopolitinių kūnų produkavimas ir tą produkavimą pagrindžianti išimties būklė apibrėžia tiek senąsias imperijas, tiek šiuolaikines demokratijas. Toks išimtinai negatyvus biopolitikos suvokimas verčia klausti, kaip įmanoma pasipriešinti galiai ir kokios galimos tokio pasipriešinimo formos. Tiek Foucault, tiek Gilles’is Deleuze’as teigia, kad galiai priešinasi būtent tai, ką ji siekia pajungti, – pati gyvybė. Tačiau svarbu suvokti, jog biopolitinė galia ir gyvybinė galia yra visiškai kitokios prigimties, todėl yra nebendramatės. Taigi gyvybės galia turi būti apibrėžiama remiantis naujomis sąvokomis, kurios perimamos iš Deleuze’o filosofijos. Straipsnyje siekiama suformuluoti gyvybės filosofijos, arba biofilosofijos, pagrindines charakteristikas bei atskleisti, kaip įmanomas pasipriešinimas galiai.Pagrindiniai žodžiai: biopolitika, gyvybė, biofilosofija, Foucault, Agamben, Deleuze
From Biopolitics to Biophilosophy: M. Foucault, G. Agamben, G. DeleuzeAudronė Žukauskaitė
AbstractThe essay analyzes the notions of biopolitics in Foucault’s and Agamben’s works. Foucault defines biopolitics as the result of the relationship between power and life, which has been changing constantly throughout history: the sovereign power has been replaced by disciplinary power, and the latter has been replaced by biopolitics. Foucault connects the emergence of biopolitics with the development of capitalism and economical processes, and this is why he prefers to speak in terms of political economy rather than political theory. By contrast, Agamben interprets biopolitics as a quasi-ontological condition: he claims that the production of biopolitical bodies which is legitimated by the state of exception characterizes both archaic empires and contemporary democracies. These negative notions of biopolitics necessarily raise the question of how the resistance to biopolitics is possible. Both Foucault and Deleuze point out that when power takes life as the object of its manipulation, it is life itself which is turned against power. It is important to stress that biopolitical power and the power of life are not different poles of the same power but are of different nature. Thus the power of life needs to be conceptualized in different terms which are taken from Deleuzian philosophy. The article seeks to define these terms and conceptualize the philosophy of life or biophilosophy, and in this way tries to answer the question of how resistance to power is possible.Keywords: biopolitics, life, biophilosophy, Foucault, Agamben, Deleuz
SUBJEKTYVUMAS, SAVIPATIRTIS IR ANONIMIŠKUMAS
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuodami egologinę sąmonės sampratą tiek Gurwitschius, tiek Sartre’as parodo, kad sąmonės išgyvenimų vienovei užtikrinti nereikalinga jokia išorinė instancija. Tuo remdamiesi jie tvirtina, kad ego kaip sąmonę vienijantis pradas neegzistuoja. Tačiau sąmonės intencionalumas reiškia ne tik sąmonės vienovę ar nukreiptumą į pasaulio objektus, bet ir sąmonės saviduotį. Sąmonė įsisąmonina save pačią ne tik refleksijos, kaip tai supranta klasikinė filosofija, bet ir tiesioginės savipatirties būdu. Toks patirties, kuri implikuoja tiesioginį sąlytį su savimi, modelis siūlomas Husserlio ir kitų fenomenologų, šiandien reikšminamas Dano Zahavi tyrinėjimuose. Refleksija reiškia nuotolį savęs atžvilgiu, o tiesioginė savipatirtis yra ikireflektyvus cogito arba ikireflektyvi savimonė. Straipsnio tikslas – atskleisti intencionalumo sąryšį su pirmojo asmens perspektyva ir sąmonės sąmoningumo problema. Pasąmonės kaip sąmonę determinuojančio pagrindo apibrėžtis yra nepakankama, nes ji suponuoja išorinį sąmoningumo ir nesąmoningumo santykį. Sąmonė turėtų būti suprasta ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip siekis tapti sąmoningam.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, patirtis, subjektyvumas, ego, savipatirtis, sąmonė, pasąmonėSubjektyvumas, savipatirtis ir anonimiškumasDalius Jonkus
AbstractThis article investigates the problem of egological consciousness and its connection with self-experience. By criticizing the conception of egological consciousness Gurwitsch and Sartre demonstrate that no foreign instance is neccecary to guarantee the unity of consciousness. By using that theory they claim that the ego, as a unifying entity for consciousness, does not exist. However, the intentionality of consciousness means not only its unity or focus on wordly objects, but also its self-givenness. Consciousness realizes itself as self-consciousness not only with the help of reflection as understood in classic philosophy but also by means of direct self-experience. The model of this kind of experience, which implicates self-experience, proposed by Husserl and other phenomenologists, is actualized today in the studies of Dan Zahavi. Reflection means distance to the self, but direct self-experience is a pre-reflective cogito. The aim of this artice is to reveal the connection between intentionality and egological self-experience, between selfgivenness of consciousness and a first-person perspective. The subconsciousness is insufficient as a consciousness determinating basis, because it supposes an outer connection of consciousness with subconsciousness. The consciousness should be understood not as a finished object, but as an intention to become conscious.Keywords: phenomenology, experience, subjectivity, ego, self-experience, consciousness, subconsciousnes
KAIP PABĖGTI IŠ SVETIMO SAPNO?
Get PDFStraipsnyje nagrinėjamos su vaizdo statuso pokyčiu šiuolaikiniame pasaulyje susijusios problemos. Naujųjų technologijų eroje sapnai ir svajonės gali būti produkuojami, klasifikuojami ir įdiegiami į juos patiriančią sąmonę. Remiantis Deleuze’o, Horkheimerio ir Adorno, Candau bei Žižeko darbais diagnozuojama, kad vizualumo ir kultūros industrijų įsigalėjimas užtvindo sąmonę Kito sapnais, tokiu būdu dubliuojant jau Kanto vaizduotei priskiriamą transcendentalinio schemiškumo funkciją. Šiuos procesus įgyvendinti padeda naujoji vaizdinių veikimo forma – ikonorėja, kuri pasireiškia kaip viešojoje erdvėje cirkuliuojantis ir ritmiškai atsikartojantis perteklinis vaizdų antplūdis. Straipsnyje keliamas retorinis klausimas apie galimybę išsilaisvinti iš šios situacijos – t. y. pabėgti iš Kito sapno.Escaping the Dream of the OtherKristupas Sabolius
SummaryDealing with the changing nature of visuality in contemporary world, this article aims to examine the possibility of producing, classifying, and implanting dreams into one’s mind. Based on Deleuze’s, Horkheimer’s, Adorno’s, Candau’s, and Zizek’s views as well as a few Hollywood films, this work diagnoses the crucial role of cultural industries in duplicating the function of transcendental schematism, as new technologies take over Kant’s transcendental imagination. These processes are implemented through a new form of visual existence – iconorrhea, a rhythmical, repetitive and excessive flux of images, circulating on the screens of public sphere. This paper raises the rhetorical question concerning the possibility of deliverance from this situation, i.e. how can one escape the dream of the Other
ERDVĖS IR LAIKO SAMPRATOS UGDYMO FILOSOFIJOJE: NUO MOKSLINĖS PEDAGOGIKOS PRIE KASDIENĖS PRAKTIKOS
Get PDFStraipsnyje aptariamos erdvės ir laiko sampratos dabarties ugdymo filosofijoje bei jų pritaikymas švietimo praktikoje. Atspirties tašku pasirinktos Foucault erdvės ir laiko sampratos, kurios buvo plėtotos de Certeau bei Deleuze’o, kita vertus, labiau orientuojantis į švietimo praktikos problemas – Simonsą ir Masscheleiną. Lyginant pastarųjų teorines įžvalgas su de Certeau įžvalgomis, atskleidžiamas skirtingas požiūris į laiko reikšmę ir jo santykį su erdve struktūrinant institucinį ir individualizuotą pedagoginį procesą. Simonso ir Masscheleino tęsiamą įkalinimo per ugdymo praktikos režimus interpretacinę tradiciją esmingai pakeičia de Certeau, atskleisdamas galimybes išvengti represuojančios praktikos ir siūlydamas būdus ją paversti autonomiška ir kūrybiška praktika. Tokia galimybė atsiranda dėl de Certeau naujai pateiktos laiko struktūros asmeninėje trajektorijoje, kuri galimà įgyvendinti per individualią taktiką. Dar radikalesnį ėjimą pasiūlo Deleuze’as, parodydamas erdvės ir laiko konceptų ir jų sampratų daugiabriauniškumą bei nebaigtinį jų žaismės galimybių skaičių, tarp kurių represuojančios yra lygiai taip pat įmanomos, kaip ir represavimo išvengiančios. Šių naujų sampratų lyginimo rezultatas – alternatyvų aiškinti švietime vykstančius procesus atvertis: Foucault pradėtos švietimo, kaip represuojančios sistemos, kritikos pakeitimo kūrybiška edukacija, pasireiškiančia per individualų asmens kelią, perspektyva.The Concepts of Time and Space in the Philosophy of Education: From Science Pedagogy toward Everyday PracticeLilija Duoblienė
SummaryThe article analyses the understanding of the concepts of time and space as structures of contemporary social and personal life and how these concepts are applied in education. The starting point for the investigation of the definitions of time and space lies in Michel Foucault’s theory about disciplining of society and repressive pedagogy, which was later developed by Michel de Certeau, Gilles Deleuze, Maarten Simons, Jan Masschelein. While Simons and Masschelein continue to develop the idea of social disciplining through the new modern practices, de Certeau and Deleuze give alternative interpretations of how to escape social manipulations and limitations of personal life. De Certeau explains the transformations of time and space structures from the perspective of mapping individual trajectory. Deleuze pays more attention to the variety of possibilities in the process of creative encountering and space-shifting through an event. The analysis of the concepts of time and space enables an explanation of modernization of repressive contemporary education and allows turning from the critical point of view towards creative approach to education
METAETIKA KAIP ROMANTIZMO FORMA
Get PDFStraipsnis skiriamas metaetikos kritikai. Tai bandymas pagilinti Ronaldo Dworkino kritiką, kuri kai kuriais atžvilgiais yra ribota ir nenuosekli. Šis autorius mano, kad metaetika yra tam tikras etikos variantas, tačiau neatskleidžia jos turinio. Dworkinas teisus sakydamas, kad metaetiką formuoja Apšvietos epistemologinės prielaidos, tačiau jis nemato, kad už to stovi ir romantizmas. Metaetika gali būti aiškinama kaip romantinio mąstymo forma. Pagal nusistovėjusį požiūrį, ši disciplina dažniausiai siejama su Apšvieta. Straipsnio tikslas – įrodyti romantiškas metaetinio mąstymo prielaidas.Metaethics as a Form of RomanticismAlvydas Jokubaitis
SummaryThis paper presents a critique of metaethics. It is an attempt at deepening the critique proposed by Ronald Dworkin, which is in some respects limited and inconsistent. Dworkin is right in saying that metaethics is based on the epistemological premises of the Enlightenment, but it has to be pointed out that he overlooks the influence of Romanticism. Metaethics can be understood as a form of romantic thinking. There is a widespread consensus according to which this discipline is linked with the ideas of the Enlightenment. The aim of this paper is to prove that metaethics is based on premises which are romantic.Philosophers doing metaethics cut off all links between established concepts, revolt against common sense, retreat into a realm of ideas, strive for novelties and originality, get lost between incompatible viewpoints and antinomies. They want to find something new and unexpected behind daily phenomena. Works of metaethics are different from impressionistic pieces of art, but their guiding attitude is the same. The main difference is that the artists do not deny their relationship with Romanticism, whereas philosophers doing metaethics never openly talk of such relations. Metaethics is a disguised form of Romanticism. The principle that Carl Schmitt called “subjectified occasionalism” is operational in both cases