Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
MORALĖS BEI ĮSTATYMŲ LEIDYBOS PRINCIPŲ ĮVADAS (ištrauka)
No full textAn Introduction to the Principles of Morals and Legislation (excerpt)Benthama
KONFERENCIJA IR LIETUVOS FILOSOFŲ DRAUGIJOS NAUJOS VALDYBOS RINKIMAI
Get PDFConference and the New Board of Lithuanian Philosophical AssociationRuslanas Baranovas
 
BANDYMAS GINTI MOKSLĄ NUO JO PATIES SUKURTOS VERTYBIŲ TIRONIJOS
Get PDFAttempting to Defend Science from the Tyranny of Values It Had CreatedAlvydas Jokubaitis
 
G. DICKIE’O EKSTENSIONALISTINIO-INSTITUCINIO MENO APIBRĖŽIMO NEAPIBRĖŽTUMAS
No full textŠiuolaikinėje analitinėje meno filosofijoje viena pagrindinių problemų – ar įmanoma ir kaip įmanoma apibrėžti meną? Straipsnyje analizuojamas George’o Dickie’o institucinis meno apibrėžimas. Parodoma, kaip jis atsako į antiesencialistų argumentus, neigiančius meno apibrėžimo galimybę. Teigiama, kad meno apibrėžimą Dickie’s įrodinėja pasitelkdamas ekstensionalistinę metodologiją, kuria remdamasis meno ir ne-meno atskyrimo kriterijus aiškina kaip semantinius eksternalistinius, episteminius eksternalistiniusir normatyviai neutralius. Tvirtinama, kad Dickie’o suformuluotas institucinis meno apibrėžimas negali būti laikomas meno apibrėžimu, nes jis remiasi ydingo loginio rato principu. Iš to daroma išvada, kad Dickie’s nepagrindžia meno apibrėžimo galimybės, bet pasiūlo ekstensionalistinę institucinę meno sampratą.Indefiniteness of George Dickie’s Extensional-Institutional Definition of ArtIeva Straukaitė
SummaryA major problem in contemporary analytic philosophy of art is whether and how it is possible to define art. The paper analyzes George Dickie’s institutional definition of art. His response to anti-essentialists’ arguments which deny the possibility to define art is presented. It is argued that Dickie attempts to substantiate his definition of art by invoking extensional methodology on the basis of which he construes the criteria for distinguishing between art and non-art as externalistic semantic, externalistic epistemic, and value-neutral. It is asserted that the institutional definition of art formulated by Dickie cannot be considered a definition of art as it is sustained by a logically vicious circle. Hence the conclusion that Dickie does not substantiate the possibility of a definition of art but introduces an extensional-institutional conception of art
ŽANRINIO APOKALIPSĖS KINO DEKONSTRUKCIJA A. KUROSAWOS „RASHOMONE“
Get PDFStraipsnis skiriamas pastangai peržengti pramoginio apokalipsės kino ribas. Tekste konstatuojama, kad nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai neplėtojami pagal vieną formulę, todėl neįmanoma rasti juos vienijančio teminio pagrindo. Vis dėlto nekomercinį apokalipsės kiną suvienytų ne turinys, bet pati pastanga radikalizuoti kinematografines apokalipsės vizijas, kurias komercinis kinas produkuoja kaip standartinių prekių seriją. Radikalizavus pasaulio pabaigos vizijas, nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai ima funkcionuoti kaip kapitalistinės pasaulio pabaigos industrijos kritikos įrankiai. Straipsnyje parodoma, kaip komercinis apokalipsės kinas vaizduoja mirtį ir prekiauja žiūrovo nemirtingumu. Tokiai komercinei strategijai priešstatomas santykis į mirtį Šekspyro „Hamlete“ ir Kurosawos „Rashomone“.Atskleidžiamos paralelės tarp „Hamleto“ skaitytojo ir „Rashomono“ žiūrovo. Argumentuojama, kad „Rashomonas“ gali būti interpretuojamas kaip žiūrovo aklumo demaskavimo įrankis. Jo analizę papildžius Žižeko ir Baudrillard’o nuostatomis, fiksuojamas žiūrovo aklumas pramoginiame apokalipsės kine.The Deconstruction of Apocalypse Genre Cinema in Kurosawa’s “Rashomon”Nerijus Milerius
SummaryThe paper deals with the effort to go beyond the boundaries of commercial apocalypse film. It is argued that as non-commercial apocalypse films are not based on the single formula it is impossible to find one unifying thematic base for them. Nevertheless, non-commercial apocalypse films are not united not by their content, but by the effort to radicalize the cinematic visions of the apocalypse. Having radicalized the visions of the end of the world, non-commercial apocalypse film begins to function as a critical tool for the analysis of the capitalist end of the world industry. This paper shows how the commercial apocalypse film depicts death and sells immortality to a viewer. Such commercial strategy of the apocalypse film is opposed to the relation with death in Shakespeare’s “Hamlet” and the Akira Kurosawa’s “Rashomon”. In the paper the parallels between a reader of “Hamlet” and a viewer of “Rashomon” are revealed. It is argued that “Rashomon” can be interpreted as a tool to unmask the blindness of the viewer. The analysis of “Rashomon” leads to the notions of Slavoj Žižek and Jean Baudrillard which allow discovering the analogous blindness of the viewer in the commercial apocalypse film
KANTAS IR DELEUZE’AS: KOKIA YRA GILIAUSIA VAIZDUOTĖS PASLAPTIS?
Get PDFStraipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais.Pagrindiniai žodžiai: Kantas, Deleuze’as, vaizduotėKant and Deleuze: What is the Deepest Secret of Imagination? Jūratė Baranova
Abstract The paper discusses the problem of possible philosophical understanding of imagination from the Kantian-Deleuzean point of view. At the begining of his philosophical carreer, one can say, “early Deleuze” in 1963 published the book „Kant’s Critical Philosophy“ (La philosophie critique de Kant). The same year he wrote an essay “The Idea of Genesis in Kant’s Esthetics”. In both texts returning to Kant’s book Critique of Pure Reason, Deleuze notices, that it is widely acknowledged that schematizing is an original and irreducible act of imagination: only imagination can and knows how to schematize. Nevertheless, the imagination does not schematize of its own accord, simply because it is free to do so. It schematizes only for a speculative purpose, in accordance with the determinate concepts of the understanding; when the understanding itself plays the role of legislator. This is why it would be misguided to search the mistery of schematizing for the last word on the imagination in its essence or in its free spontaneity. “Schematizing is indeed a secret, but not the deepest secret of imagination,” – writes Deleuze. Some questions arise at this point. The first one – who speaks here: Kant or Deleuze? The second one – what is this deepest secret of imagination, as an intrigue of this kantian-deleuzean voice? How many possible answers to this question one can discern passing from “early Deleuze” to “late Deleuze”? In this article the author discoved some possible metamorphosis or twists of imagination in the experimental reading of Deleuze. It starts from the submissive position being directed by Understanding or Reason, to the free accord of three independent faculties, towards their discord, even fight, even death of the imagination for the sake of the thought and at least – the whirl closes and comes to the same point but from a different point of view: imagination, together with understanding and reason participate as an integral part of philosophical taste in later Deleuze. But one point united all these different adventures of imagination. Imagination always acts only in relation to the understanding and reason, it never plays free. It could never be able to play alone. Keywords: Kant, Deleuze, imagination
Carlo Schmitto politinės teologijos statuso problema
Get PDFThe aim of the article is the analysis of the status of Carl Schmitt’s political theology. It is argued that this conception can not be understood as a sociology of juristic concepts as it was described by its author. Today many interpretators attempt to explain political theology as a part of theology. This interpretation is deficient in some of its parts. Schmitt was developing a political theory which he called “political theology”. This project has to be understood as an attempt to use theological argumentations and insights in the discourse of political philosophy. Schmitt’s attempt to create a synthesis of theology and philosophy for the study of politics is similar to the aims of reactionary XIX century Catholic political philosophy of Joseph de Maistre, Louis de Bonald and Juan Donoso Cortes.Straipsnio tikslas – Carlo Schmitto politinės teologijos statuso analizė. Siekiama įrodyti, kad Schmitto pristatyta koncepcija negali būti suprasta kaip teisės sąvokų sociologija, kaip ją kai kuriuose darbuose apibūdino pats autorius. Ji taip pat negali būti aiškinama kaip teologijos dalis, kaip tai daro daugelis dabartinių interpretuotojų. Schmittas „politinės teologijos“ vardu pavadino politikos teorijai priskirtiną projektą, pagrįstą teologinių prielaidų įvedimu į filosofiją. Tai primena XIX a. katalikų reakcionierių Josepho de Maistre’o, Louiso de Bonaldo ir Juano Donoso Corteso politinę filosofiją
SUVOKIMO IR VAIZDUOTĖS SANTYKIO PROBLEMA
Get PDFThe Problem of Relation between Perception and ImaginationNerijus Stasiuli
ESTETIKOS SAMPRATOS TRANSFORMACIJA
Get PDFThe Transformation of the Notion of AestheticsTomas Nemunas Mickevičiu