Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Estetinis suvokimas ir įsijautimas Vosyliaus Sezemano estetikoje
Get PDFThe aim of this paper is to analyse Vasily Seseman’s conception of empathy. Seseman, similarly to Moritz Geiger, draws a parallel between the perception of aesthetic expressions and the other expressions of a person’s perception. According to Seseman, to understand another person’s spiritual life it is unnecessary to rely on deductions by analogy, like traditional theories claim. Expression has a common trait that meaning lives in it. That is why expressions do not have to be recognized in a way that we would like to reconstruct beyond their harboured meanings. Aesthetic depiction destroys opposition between sensible, material, bodily principle and the non-sensible, spiritual principle. Seseman states that empathy cannot be explained relying on the theory of analogy or the concept of psychological projection. The former presupposes a radical separation and confrontation between the subject and object. Seseman states that empathy is important to aesthetic perception because it is based on the expressive forms of the world and the correlation between their dynamics and movements of perception. To have empathy means to feel oneself together with others, to feel the others in connection with yourself. The dynamics of the world’s expressions directly reveal liveliness which pulls in the bodily perceptive subject with all of his senses as a whole. Echoing feelings are experienced not through the distance of visual sight, but through direct and contagious vibrations of bodily contact. The connection of the primordial perceived world and its perception reveals itself not on the mental, but a sensuous plane. That is why aesthetic feelings are better expressed not by the depiction of objects, but the creation of dynamic atmosphere of lines, colours, sounds. Diving into this vital dynamic is possible if the perceiving subject abstains from his pragmatic interests and habits and attains the attitude of aesthetic contemplation.Straipsnio tikslas – analizuoti Vosyliaus Sezemano įsijautimo sampratą. Panašiai kaip ir Geigeris savo fenomenologinėje estetikoje, Sezamanas laikosi nuomonės, kad estetinio objekto raiška ir suvokimas yra neįmanomi be emocinio įsitraukimo. Įsijautimas negali būti aiškinamas remiantis analogijos teorija arba psichologinio įjautimo samprata. Pastarosios suponuoja radikalią subjekto ir objekto perskyrą bei jų supriešinimą. Sezemanas parodo, kad įsijautimas yra svarbus estetiniam suvokimui kaip tik todėl, kad jis yra paremtas išraiškingų pasaulio formų ir jų dinamikos bei suvokimo judesių koreliacija. Įsijausti reiškia jausti save kartu su kitais, jausti kitus sąryšyje su savimi. Pasaulio išraiškų dinamika tiesiogiai atskleidžia gyvybingumą, kuris įtraukia ir patį kūniškai suvokiantį subjektą su visomis jo juslėmis kaip visuma. Todėl estetiškai jausmus geriau išreiškia ne dalykinis vaizdavimas, bet dinaminės linijų, spalvų ir garsų atmosferos kūrimas. Pasinėrimas į šią gyvybinę dinamiką yra galimas, jei suvokiantis subjektas suskliaudžia savo pragmatinius interesus ir įpročius bei įgyja estetinės kontempliacijos nuostatą. Sezemano estetikoje išplėtota emocinio įsijautimo samprata yra artima Hartmanno ir Geigerio koncepcijoms, bet jas pranoksta pateiktų argumentų gausa. Kita vertus, Sezemano koncepcijoje ryškėjantis tiesiogiai ir interaktyviai patiriamo estetinio išraiškingumo pirmumas leidžia šią filosofinę poziciją lyginti su Merleau-Ponty filosofine estetika
KINAS, TEKSTAS IR FILOSOFIJA
Get PDFNerijus Milerius (sudarytojas), Audronė Žukauskaitė, Jūratė Baranova, Kristupas Sabolius, Lukas Brašiškis. Kinas ir filosofija: Kolektyvinė monografija.Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 224 p. ISBN 978-609-459-228-7
Film, Text and PhilosophyNerijus Čepuli
Filosofinė propagandos analizė
Get PDFBook review.Gintautas Mažeikis. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010. 480 p. ISBN 978-9955-12-575-4.Knygos recenzija.Gintautas Mažeikis. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010. 480 p. ISBN 978-9955-12-575-4
ETIKOS DUOMENYS (ištrauka)
No full textVersta iš: Herbert Spencer. The Data of Ethics. London and Edinburgh: Williams and Norgate, 1879, p. 1–7.
The data of Ethics (excerpt)Herbert Spencer
NIHILISTINIS TEISINGUMAS SU RICOEURU IR DERRIDA
Get PDFŠio straipsnio tikslas yra radikalus teisingumo suprobleminimas. Straipsnyje keliama teorinė hipotezė, jog teisingumas aptinkamas vien kaip negatyvi, nihilistinė par excellence patirtis. Tam pademonstruoti pasitelkiami Ricoeuras ir Derrida. Teisingumo „prigimtis“ svarstoma teisingumo kaip teisės ir teisingumo anapus teisės perspektyvoje. Parodoma, kad Derrida teisingumas iškyla kaip stygius, kaip skirtumas, kaip nuotrūkio tarp teisės įgalinamo teisingumo ir ne-teisingumo „išgyvenimas“. Derrida dekonstrukcija, jos išdavomis teisingumo „idėjos“ atžvilgiu bei Derrida teisingumo sąsaja su Heideggerio Δίκη (dikė) – kaip nei teisingumo, nei neteisingumo – nihilistiniu traktavimu bandoma „patikrinti“ Ricoeuro teisingumo interpretaciją. Interpretuojant Ricoeuro teisingumo formalizmo konceptą, atskleidžiamas nevienareikšmis formalizmo pobūdis. Parodoma, jog ypač svarbi tampa tam tikra formalizmo prasmė, kurią įgyja rikioriškoji „nepersonalaus požiūrio taško“ instancija. Ji kaip neišbaigta forma, kadangi nėra uždara ir savipakankama, orientuoja į žmogiškosios situacijos dvilypumą ir dviprasmiškumą, į tokią žmogiškosios kitybės pagavą, kuri būtų universali ir singuliari sykiu. Būtent tokioje perspektyvoje Ricoeuro teisingumą galima aptikti kaip nihilistinį, t. y. „nepersonalus požiūrio taškas“ yra galimas traktuoti kaip moralinis plyšys, kaip moralinis įtrūkis teisės teisingume.Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, teisingumas, teisė, Ricoeur, Derrida.
Nihilistic Justice in Ricoeur and DerridaRita Šerpytytė
AbstractThis article aims to radicalize the problem of justice by proposing a theoretical hypothesis of justice, traceable only as a negative and Nihilistic experience par excellence. While drawing on Ricoeur’s and Derrida’s works, the “nature” of justice is exposed in the twofold perspective – as justice appearing within or beyond law.The author shows how Derrida’s concept of justice emerges as “originary lack”, as Différance, as an interruption between justice as law and injustice. By deploying the conclusions of Deconstruction as well as Heidegger’s analysis of Δίκη, the nihilistic take is exercised in order to verify Ricoeur’s formalist interpretation of this subject.The instance of “impersonal point of view” turns out to be essential in giving a background of the formalist understanding of justice. Since this instance is conceived as an open, self-sufficient and incomplete form, through which the ambivalence and ambiguity of human being is disclosed as well as an opening to the Otherness – both universal and singular – is performed, Ricoeur’s position can become a subject of nihilistic interpretation, proposing the understanding of “impersonal point of view” as “moral gap”, as a crack in justice of law.Keywords: nihilism, justice, law, Ricoeur, Derrida
ZYGMUNTĄ BAUMANĄ KALBINA JULIJA TULEIKYTĖ
No full textOn Indifference in Society. Professor Zygmunt Bauman interviewed by Julija Tuleikyt
QUENTINAS MEILLASSOUX IR RADIKALI MENO (NE)GALIMYBĖ
Get PDFŠiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.Pagrindiniai žodžiai: spekuliatyvusis realizmas, menas, kontingencija, virtualumas.
Quentin Meillassoux and Radical (Im)possibility of ArtKristupas Sabolius
AbstractThis paper addresses the problematic relationship between Speculative Realism and art. Although the newly-born movement became popular among curators and artists, one finds no space left for legitimization of creative practices in Quentin Meillassoux’s “After Finitude”. By criticizing the so-called correlationism which privileges the necessary binding between being and thinking, Speculative Realism would not grant art a possibility of the access to the reality of things-in-themselves. By creating something new, artistic practices constantly violate the absolute autonomy of the world. On the other hand, if rejected the reductive rationalism of speculation, the principle of “the necessity of contingency”, as postulated by Meillassoux, could provide some guidelines for artistic take on the issue of reality. Through the radicalization of contingency in creative practices and the restitution of the value of the virtual, one could perform the transformation into Otherness and not-speculative confrontation with the realm of Hyper-Chaos.Keywords: speculative realism, art, contingency, virtuality
ROLANDAS PAVILIONIS IR LIETUVOS FILOSOFIJA
Get PDFThis article considers the whole corpus of works of Rolandas Pavilionis in the context of Lithuanian philosophical discourse using the approach of sociology of science. Bibliometric means are applied (the measurement of the amplitude of the text, analysis of citations) to determine in quantitative terms the productivity of the philosopher, his contribution to the Lithuanian philosophy, reception of his works in Lithuania. A review is presented of the attempts of Lithuanian philosophers to interpret the philosophy of Pavilionis or to enter into polemics with it, as well as of the rising discussion, whether or not this philosopher belongs to the analytic philosophy trend. The fragmentary character of the reception of the works of this philosopher is stated here. The data presented demonstrate that Pavilionis is one of the most productive and relatively often cited philosophers in Lithuania, having written almost half of the texts of philosophy of language in Lithuania.Straipsnis skirtas aptarti Rolando Pavilionio darbų visumą Lietuvos filosofinio diskurso kontekste taikant mokslo sociologijos prieigą. Naudojamos bibliometrijos priemonės (tekstų apimties matavimas, citavimo analizė) filosofo produktyvumui, jo kiekybiniam indėliui į Lietuvos filosofiją ir darbų recepcijai Lietuvoje nustatyti. Apžvelgiami Lietuvos filosofų bandymai interpretuoti Pavilionio filosofiją ar su ja polemizuoti, taip pat kylanti diskusija dėl šio filosofo priklausomybės analitinės filosofijos krypčiai. Konstatuojamas aptariamo filosofo darbų recepcijos Lietuvoje fragmentiškas pobūdis. Pateikiami duomenys rodo, kad Pavilionis yra vienas produktyviausių ir palyginti dažnai cituojamų Lietuvos filosofų, parašęs apie pusę kalbos filosofijos Lietuvoje tekstų
METODOLOGINĖ DRAUGYSTĖ – TEORETIKŲ DIALOGAS
Get PDFZygmunt Bauman and Leonidas Donskis. Moral Blindness: Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Polity, 2013. 224 p. ISBN-10: 0745662757
Methodological Friendship – Dialog of TheoreticiansJulija Tuleikytė
