Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Ištroškęs keliautojas ir moralinė sėkmė be sėkmės
Full text linkThis article is divided into three sections. In the first and second, I examine Sartorio’s account of the causal structure of the famous Thirsty Traveler thought experiment. I argue that this account does not withstand critical scrutiny. In the third, I turn to a novel kind of moral luck that Sartorio uses the Thirsty Traveler to expose. I expand the scope of my argument to look also at other recently proposed categories of moral luck. I argue that these proposals are overhastyŠis straipsnis padalintas į tris dalis. Pirmojoje ir antrojoje dalyse pristatau žinomą Ištroškusio keliautojo mintinį eksperimentą ir analizuoju, kaip Carolina Sartorio aiškina jo kauzalinę struktūrą. Teigiu, kad kruopštesnis nagrinėjimas atveria šio aiškinimo spragas. Trečiojoje dalyje nagrinėju Sartorio siūlomą naują moralinės sėkmės rūšį, kurią, jos manymu, Ištroškusio keliautojo atvejis atskleidžia. Toliau išplečiu argumentacijos lauką apžvelgdamas kitas šiuolaikines moralinės sėkmės kategorijas ir darau išvadą, kad visos jos nepakankamai apgalvotos
Apie aristoteliškojo polio pirmumą prieš individą: polis kaip hilomorfinė visuma
Full text linkIn Politics I 2 (1253a18–27), Aristotle makes a controversial claim that the polis is prior in nature to the individual. The aim of this article is to reconstruct this thesis. According to recent scholarship, there are two main ways to understand priority in nature in Aristotle. It may be construed as ‘existential priority, or as ‘priority in being’. It is argued that: (a) The first option is problematic; it cannot give us a viable reading of the thesis in Politics I 2. Whereas (b) The second option provides us with a sound approach to the puzzle at hand. Furthermore, it is argued that the exegetical plausibility of the suggested reading of the thesis in Politics I 2 (1253a18–27) may be bolstered if we note that, for Aristotle, the polis is a particular kind of hylomorphic whole.Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis
Natūrfilosofinės subjekto ir gamtos apibrėžtys: F. W. J. Schellingas ir I. H. Grantas
Full text linkStraipsnyje tyrinėjama subjekto ir gamtos samprata bei jų santykis F. W. J. Schellingo natūrfilosofijoje (Naturphilosophie), daugiausia remiantis šiuolaikine I. H. Granto interpretacija. Aiškinama, kad natūrfilosofija, subjektą traktuojanti kaip gaminamą gamtos, o pačią gamtą kaip absoliutų produktyvumą, tuo pačiu metu kritiškai atsigręžia į I. Kanto transcendentalinio idealizmo polinkį hipostazuoti subjektą jį atskiriant nuo gamtos. Straipsnyje taip pat teigiama, kad natūrfilosofija priartėja prie materialistinės logikos, pagal kurią subjektas, kaip gamtos produktyvumo produktas, yra vienas iš gamtos momentų, todėl jo pretenzijos galutinai apibrėžti gamtą yra nevaisingos. Teigiama, kad šis negalutinumas yra ne epistemologinio trūkumo pasekmė, bet pačios gamtos ir jos produktų ontologinė padėtis.This article examines the notions of subject and nature as well as their relationship in F. W. J. Schelling’s naturephilosophy (Naturphilosophie), primarily based on the contemporary interpretation provided by I. H. Grant. It is explained that naturephilosophy, which treats the subject as produced by nature, and nature itself as absolute productivity, at the same time critically reacts against the inclination of I. Kant’s transcendental idealism to hypostasize the subject by separating it from nature. The article argues that naturephilosophy comes close to materialist logic, according to which, the subject, being the product of nature’s productivity, is one of the nature’s moments, and therefore its pretentions to once and for all define nature are doomed to fail. This indeterminacy is not the effect of epistemological lack, but the ontological condition of nature and its products
Santykis su atliekomis žiedinėje ekonomikoje: rūpesčio etikos perspektyva
Full text linkThis article examines the ethical dimension of waste management within the context of the circular economy. The authors argue for a shift in focus from technological and practical issues in waste management to a more holistic consideration of the ontological and ethical aspects of waste. By building on the ethics of care perspective, the article proposes a relational approach which prioritizes attentiveness, responsibility, competence, responsiveness, and involvement in addressing waste issues. By examining the five stages of care within the ethics of care framework, the study shows how ethical considerations can inform individual and collective actions within the paradigm of the circular economy. Ultimately, the article reconceptualizes waste as an integral part of our moral and ethical landscape by highlighting relationships embedded in care across private, domestic, institutional, and public domains.Šiame straipsnyje yra nagrinėjami etiniai atliekų tvarkymo aspektai žiedinės ekonomikos kontekste. Straipsnio autorės siekia papildyti technologinį ir ekonominį atliekų tvarkymo diskursą, kuris vyrauja žiedinėje ekonomikoje, ontologine ir etine santykio su atliekomis analize. Pasitelkiant rūpesčio etiką, straipsnyje akcentuojamas reliacinis santykio su atliekomis aspektas, pagal kurį pirmenybė teikiama dėmesingumui, atsakomybei, kompetencijai, atsakui ir dalyvavimui sprendžiant atliekų problemą. Nagrinėjant penkias rūpesčio pakopas, kurias išskyrė Joan Tronto, straipsnyje analizuojama, kaip etiniai sumetimai gali turėti įtakos individualiems ir kolektyviniams veiksmams žiedinės ekonomikos paradigmoje. Straipsnyje į atliekas žvelgiama kaip į neatskiriamą mūsų moralinio ir etinio kraštovaizdžio dalį ir laikomasi nuostatos, kad tvarios atliekų tvarkymo praktikos siejasi su atsakomybe, kurią turėtų prisiimti tiek atskiri žmonės, tiek verslai, tiek politinės institucijos
Mirtis ir dvasia Hegelio gamtos filosofijoje
Full text linkThe text discusses the problem of the relationship between nature and thinking in Hegel’s Encyclopaedia of the Philosophical Sciences (1830). By considering the dialectics of natural life and the significance of death of the individual for the emergence of spirit in nature, it is argued that spirit, in the Hegelian perspective of speculative thinking, does not emerge from nature as its otherness, as „a more beautiful nature“ that has overcome death. Rather, it appears as a negativity and impotence in nature itself, as the infinite potential of Nature‘s mutability. This highlights the ambivalent unity of nature and thought and the threat of the naturalisation of each.Tekste nagrinėjama gamtos ir mąstymo santykio problema Hegelio Filosofinių mokslų enciklopedijoje (1830). Svarstant gamtinio gyvenimo dialektiškumą ir individo mirties reikšmę dvasios pasirodymui gamtoje, siekiama parodyti, jog dvasia hėgeliškoje spekuliatyvaus mąstymo perspektyvoje iškyla ne tiek peržengdama gamtą kaip savo kitabūtį ir tapdama „gražesne gamta“, įveikusia mirtį. Dvasia veikiau pasirodo kaip negatyvumas ir negalia pačioje gamtoje, kaip begalinė pastarosios mutabilumo potencija. Taip išryškinamas ambivalentiškas gamtos ir mąstymo vienovės pobūdis bei pastarosios natūralizacijos grėsmė
Prasmingas darbas, postdarbas ir šiuolaikinis aristotelizmas
Full text linkThe paper explores the relation between a contemporary Aristotelian conception of human flourishing and two critical perspectives on work. The meaningful work perspective inquires what kind of work would be meaningful, by arguing that meaningful work is essential for human flourishing. The post-work perspective argues that good life lies outside work and workplaces and calls to eliminate work as much as possible. The paper suggests that it is possible to acknowledge the insights of both perspectives via contemporary Aristotelian notions of practice and human flourishing. The notion of practice incorporates the conception of meaningful work, yet it applies to nonwork activities as well. Conceptualization of human well-being via the notion of practice also responds to the post-work challenge of conceiving human flourishing without prioritizing work over other meaningful activities. In this way, a contemporary Aristotelian conception of human flourishing supports both the need for better work and less work.Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir įvairias nedarbines veiklas, o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio.
