Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Estetinių vertybių samprata Moritzo Geigerio fenomenologinėje estetikoje
Get PDFThis article analyses importance of aesthetic values in phenomenological aesthetics developed by Moritz Geiger. Looking back at the aesthetic values allows focusing on the piece of art itself, i.e., an aesthetic object and the objective values lying behind. Aesthetic values become the central axis which is appealed to by the other players of aesthetic experience – the artist and the viewer. The approach of psychology and art history to aesthetics that deserves criticism is overviewed: psychology focuses on internal empathy of subjects participating in aesthetic experience while the history of art looks on the aesthetic object through the prism of changing circumstances at first. Geiger emphasizes the objectivity of aesthetic values, even though they are seen from the personal perspective, they do not depend on historical periods of change, nor on the artist or the viewer’s subjective experience accompanying aesthetic experiences. Geiger’s concept of aesthetic values is comparable with the ideas of core values developed by Max Scheler and the theory of aesthetic values by Nicolai Hartmann.Šiame straipsnyje analizuojama estetinių vertybių reikšmė Moritzo Geigerio plėtotoje fenomenologinėje estetikoje. Atsigręžimas į estetines vertybes leidžia susitelkti ties pačiu meno kūriniu – estetiniu objektu bei jame glūdinčiomis objektyviomis vertėmis. Estetinės vertybės tampa centrine ašimi, į kurią remiasi kiti svarbūs estetinės patirties dalyviai – menininkas ir žiūrovas. Apžvelgiamas kritikuotinas psichologijos bei meno istorijos požiūris į estetiką: psichologija telkia dėmesį į vidinius estetinėje patirtyje dalyvaujančių subjektų išgyvenimus, o meno istorija į estetinį objektą pirmiausia žvelgia per kintančių aplinkybių prizmę. Geigeris pabrėžia estetinių vertybių objektyvumą – nors suvokiamos iš asmeninės perspektyvos, jos nėra priklausomos nei nuo istorinių laikotarpių kaitos, nei nuo subjektyvių menininko ar žiūrovo estetinę patirtį lydinčių išgyvenimų. Geigerio estetinių vertybių samprata yra palyginama su Maxo Schelerio plėtotomis pamatinėmis vertybių idėjomis bei Nicolai Hartmanno estetinių vertybių teorija
KĄ GALIME IŠ ANKSTYVOJO HUSSERLIO SUŽINOTI APIE MATEMATINĘ INTUICIJĄ?
No full textThe main objective of this article is to demonstrate that the utter rejection of Husserl’s early philosophy of mathematics has been unjustified. More specifically, I argue that he anticipates both ones of the contemporary definitions and applications of mathematical intuition. In order to establish this I will first provide an analysis of the role of intuition in early Husserl’s philosophy of mathematics and then show that it bears significant resemblance to the definition and application of intuition in the work of Charles Parsons, who is commonly credited as the flag-bearer of contemporary proponents of mathematical intuition.Pagrindinis straipnsnio tikslas yra pademonstruoti, jog ankstyvojo Edmundo Husserlio matematikos filosofijos visiškas atmetimas buvo nepagrįstas. Tiksliau, įrodinėdama, kad jau ankstyvasis Husserlis numato matematinės intuicijos šiuolakinius apibrėžimus ir taikymus. Šiam tikslui pirmiausia pateiksiu intuicijos vaidmens ankstyvojoje Husserlio matematikos filosofijoje analizę, o tada parodysiu, kad ji pasižymi esminiais panašumais su intuicijos apibrėžimu ir taikymu bene ryškiausio iš šiuolaikinių matematinės intuicijos šalininkų Charleso Parsonso darbuose
APIE PAMATINĘ SKAIČIAVIMO IR GALVOJIMO DERMĘ
Get PDFOn the Concordance Between Counting and ThinkingMarius Povilas Šaulauska
TEISININKŲ ETIKOS VERTYBIŲ REALUMO IR MODELIAVIMO PROBLEMOS
Get PDFIšplitusio moralinio nihilizmo bei klasikinio moralinio realizmo problemų ir kritikos kontekste teisininkų etikos vertybių galimybė įgyti daugiau ar mažiau realų pavidalą bei įgauti priimtino modelio formą yra tapusi neapibrėžta. Kita vertus, akademinėje ir ypač profesinėje teisininkų bendruomenėje teisininko buvimo etišku reikšmė ir poreikis vis labiau akcentuojami. Analitiškai ir kritiškai aptarus tokį status quo šiame straipsnyje pristatoma alternatyvi teisininkų etikos vertybių realaus egzistavimo perspektyva, taip pat formuluojant teisininkų etikos modeliavimo gaires. Ši perspektyva remiasi subjektyviąja (arba mentalistine) ontologija ir pamatiniais moralinio proto principais: altruizmu ir teisingumo kaip proporcinės lygybės nuostata.Pagrindiniai žodžiai: teisininkų etika, teisininkų etikos modelis, mentalistinė teorija, moralinis nihilizmas, moralinis realizmas.
Issues of the Reality of the Values and the Modeling of Legal EthicsTomas Berkmanas, Edita Gruodytė
AbstractIn the context of the widespread moral nihilism, and the issues and critique of classical moral realism, the possibility for the values of legal ethics to acquire more or less discernible real contours and to take the shape of the acceptable model appears to be uncertain. On the other hand, in academic and, especially, professional legal community the significance and the need for the lawyer to follow ethical standards becomes more and more important. The paper, after analytically and critically lingering on this status quo, provides an alternative perspective of the real existence of the values of legal ethics thereby also indicating the guidelines for its modeling. The perspective is based on the subjective (or mentalist) ontology and the foundational principles of the moral mind: altruism and justice as proportional equality.Keywords: legal ethics, model of legal ethics, mentalist theory, moral nihilism, moral realism
Antoninas Artaud ir Gilles’io Deleuze’o modernaus kino filosofija
Get PDFThe article aims to decipher the traces of Antonin Artaud’s (1898-1948) ideas in Gilles Deleuze’s (1925–1995) philosophy of modern cinema, expressed in Cinema 2, L‘Image-Temps. The paper focuses on the following questions: In what sense Deleuze’s experimentation with Artaud’s ideas in the chapter VII. La pensée et la cinéma differs from his approach towards the ideas of the Russian film director Sergei Eisenstein? How do Artaud’s reflections about the l‘impouvoir de la pensée work in Deleuz’s text? Has Artaud’s reflection on body without organs anything to do with two possible bodies (body of poses and body of ceremonies) that Deleuze has discerned as the signs of modern cinema? The author of the article comes to the conclusion that it is possible to discern two conceptions of a body that Deleuze borrowed from Artaud: pre-schizophrenic body of poses and gestures, which constitutes the conceptual core of the theatre of cruelty, the other one – schizophrenic body without organs. The latter influenced Deleuze’ss research together with Guattari, the former – his conceptual presuppositions for philosophizing on modern cinema. The main thesis of this article is that it is not possible to neglect and not notice Artaud’s influence on Deleuze’s film philosophy when discussing the theorethical sources of his philosophy of modern cinema.Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud (1898–1948) idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud
Rūpesčio habitus medicinoje: reliacinė bioetikos prielaidų interpretacija
Get PDFThis article explores the assumptions behind the principle of respect for patient autonomy that occupies an important role in bioethical research. Relying on the works of L. Dumont and C. Geertz we show how the principle of respect for patient autonomy is related to the concept of personhood, which stems from the Western, Christian, and individualistic values. In so doing, we argue that this principle is bound to overemphasize rationality, as is the case in the extensive use of informed consent forms in modern medical practice. We propose to apply normative ideals of care defined by Nel Noddings to the sphere of bioethics by linking it to Pierre Bourdieu’s notion of habitus in the field of medicine. An incorporation of habitus into ethics of care is useful because it highlights the ways in which interpersonal relations relate to one’s moral development and points to the significance of sociocultural and historical contexts in shaping behaviors.Straipsnyje analizuojamos bioetikoje vyraujančio pagarbos asmens autonomijai principo prielaidos. Remiantis antropologų L. Dumont’o ir C. Geertzo darbais parodoma, kaip pagarbos asmens autonomijai principas yra susijęs su vakarietiška, krikščioniška, individualistine asmens samprata bei iš to plaukiančiu racionalumo reikšmės įtvirtinimu informuoto sutikimo koncepte. Taip pat ginama idėja, kad būtina atsižvelgti į rūpesčio etikos, pabrėžiančios emocijų svarbą moralėje ir paremtos reliacinio asmens prielaida, pasiūlytas įžvalgas. Straipsnyje parodoma, kaip rūpesčio etikoje pasiūlyti normatyviniai rūpesčio idealai gali būti pritaikomi bioetiniame kontekste – konceptualizuojant rūpestį medicinos sferoje galima pritaikyti Bourdieu pasiūlytą habitus konceptą ir išryškinti ne tik tarpasmeninių santykių svarbą moraliniam vystymuisi, bet ir įvairias sociokultūrines bei istorines įtakas, lemiančias tam tikrus mūsų elgsenos modelius
REVIZIONISTINIS KONSTRUKTYVIOJO EMPIRIZMO NORMATYVUMAS
Get PDFWhat is the nature and epistemic status of contemporary scientific knowledge? And, more generally, how is rational cognition possible at all? In the contemporary philosophy of science these questions are primarily tackled in the debates between empiricism and scientific realism. It seems that Bas van Fraassen’s constructive empiricism (CE) serves as the most important version of the longstanding British empirical tradition nowadays. The paper both draws on and contributes to the critical points of the argumentation of van Fraassen, Gideon Rosen and Marc Alspector-Kelly by offering a new version of normative interpretation of CE. It is argued that epistemological normativity is implicated in all versions of CE and should be understood not only as inevitable but also heuristically useful. Inevitable, because the fact/value dichotomy is not absolute as it follows from the critical evaluation of the basic arguments under consideration in terms of irreducible ambiguity of CE and of the methodological premises this ambiguity implies. Heuristically useful, because the implied flexible normativity of CE, in comparison with rigid ontological postulates of scientific realism, offers epistemologically more modest and descriptively more copious conception of science encompassing the vast multitude of ever-changing epistemic, normative and axiological practices. And, at the end of the day, the heuristic potential of CE is warranted by the moderate agneological revision of modern knowledge that CE, being an outspoken version of modern philosophy of science, cannot but engage with.Kokia nūdienio mokslo prigimtis, koks jo pažintinis statusas? Ir dar plačiau: ar ir kaip įmanomas racionalus žinojimas? Šie klausimai nūdienos mokslo filosofijoje sprendžiami visų pirma empirizmo ir mokslinio realizmo ginčuose. Bene ryškiausia šiuolaikinio britų empirizmo forma – Baso van Fraasseno konstruktyvusis empirizmas, arba tiksliau konstruktyvusis empiricizmas (KE). Straipsnyje, remiantis ir ginčijant visų pirma van Fraasseno, Gideono Roseno ir Marco Alspector-Kelly argumentaciją, pateikiama revizionistinio KE normatyvumo samprata. Tvirtinama, kad KE epistemologijoje implicitiškai slypintis normatyvumas yra (a) neišvengiamas ir (b) euristiškai naudingas. Neišvengiamas, nes pati deskripcijos ir normos dichotomija nėra absoliuti. Būtent tai visų pirma atskleidžia van Fraasseno ir Roseno diskusijos analizė KE daugiaprasmiškumo bei jo diktuojamų metodologinių nuostatų terminais. Euristiškai naudingas, nes lankstusis KE normatyvumas, lyginant jį su rigidiškais mokslinio realizmo ontologiniais postulatais, siūlo epistemologiškai nuosaikesnę ir empiriškai adekvatesnę mokslo sampratą, apimančią nuolat kintančių episteminių, normatyvinių ir aksiologinių praktikų įvairovės visumą. Šio euristinio KE potencialo sąlyga galų gale yra KE vykdoma nuosaikioji agneologinio moderniojo mokslinio žinojimo revizija lygiai tiek, kiek jis yra moderniosios filosofijos atmaina
Įsivaizduojamybės teritorijos
Get PDFBook review.Kristupas Sabolius. Įsivaizduojamybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 263 p. ISBN 978-609-459-246-1.Knygos recenzija.Kristupas Sabolius. Įsivaizduojamybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 263 p. ISBN 978-609-459-246-1