Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Žmogaus koncepcija K. Jasperso filosofijoje
No full textOn the basis of an analysis of some fundamenlal works by K. Jaspers, the article deals with some general and distinguishing features of his philosophy. Attention is centred on a critical analysis of K. Jaspers’ conception of man. The article ends with discussion on methodological drawbacks of K. Jaspers’ existentialist anthropology as well as on the existentialist way of thought in general.Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę
ROMANAS PLEČKAITIS – FILOSOFAS IR FILOSOFIJOS ARCHEOLOGAS
Get PDFRomanas Plečkaitis – Philosopher and Archeologist of PhilosophyAlvydas Jokubaitis
APIBENDRINIMAI IŠ DISKUSIJŲ SU FARDELLA
Get PDFVersta iš: Gottfried Wilhelm Leibniz.Sämtliche Schriften und Briefe, Sechste Reihe: Philosophische Schriften. Bd. 4. Berlin: Akademie Verlag, 1999, p. 1666–1674.Iš lotynų kalbos vertė Laurynas Adomaitis
Communication from the Discussions with FardellaGottfried Wilhelm Leibni
SĄVOKOS CHŌRA PERMĄSTYMAS DERRIDA FILOSOFIJOJE: TIKĖJIMO BE ONTOTEOLOGIJOS DOMINAVIMO GALIMYBĖ
Get PDFStraipsnyje aptariama Jacques’o Derrida interpretuojama platoniškoji chōros sąvoka. Permąstydamas šį terminą, Derrida kvestionuoja ontoteologinį Dievybės įvaizdį ir jo įtaką religinei sferai, kuri neatsiejama nuo žinojimo. Pirmiausia apžvelgiama chōros sąvoka, kurią galėtume pavadinti logocentrinės tradicijos „svetimkūniu“. Taip pat analizuojami negatyviosios kalbos raiškos būdai: hiperousiologinis ir chorinis, parodant, jog Platono „Timajuje“ išryškėja dviejų apofatinio diskurso formų galimybė. Atskleidžiama, jog hiperousiologinė diskurso struktūra perteikia ontoteologinį hierarchinį tvarkos modelį, o chorinė forma turėtų būti siejama su modelių daugialypiškumo bei diskursų išsicentravimo galimybe. Galiausiai išryškinamas tikėjimo vaidmens nevienareikšmiškumas šiose negatyviose formose. Priešingai nei hiperousiologinis kalbėjimo būdas, kuriame Dievybė apibūdinama kaip „Būtis anapus būties“, chorinis neatveria jokio pažintinio tikėjimo turinio, kita vertus, pats tikėjimas nepaneigiamas, net jeigu jis glaudžiai susijęs su ateizmu kaip abejone. Tokiu būdu tikėjimo ir ateizmo sąveika atsiskleidžia kaip nežinojimo momentas, kuris neatsiejamas nuo sąvokos chōra.Pagrindiniai žodžiai: chōra, apofatinis diskursas, ontoteologija, tikėjimas, nežinojimas.
Rethinking the Notion of Chōra in Derrida’s Philosophy: the Possibility of Faith without Domination of OntotheologyIeva Rudžianskaitė
AbstractThe article deals with Derrida’s interpretation of the platonic notion of chōra. Considering this term, Derrida questions the ontotheological image of Deity and its influence on the religious sphere which is inseparable from knowledge. First of all, the notion of chōra, which could be described as a ‘foreign body’ in the logocentric tradition, is overviewed. Further, negative expressions of the language – hyperousiological and choral are analyzed, showing that in Plato’s Timaeus the possibility of two forms of apophatic discourse has appeared. The analysis reveals that the structure of hyperousiological discourse expresses the ontotheological hierarchical order whereas the choral form is in relation to the possibility of multiplicities of modes and de-centration of discourses. The results of this investigation show that the role of faith in these negative forms is perceived very differently. The Deity is described as a ‘Being beyond being’ in the hyperousiological form, whereas choral discourse has no cognitive content of faith. On the other hand, faith as such is undeniable, even if it is closely connected to atheism as doubt. In this way, the interplay between faith and atheism appears as a moment of unknowing, which is inseparable from the concept of chōra.Keywords: chōra, apophatic discourse, ontotheology, faith, unknowing
Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu
Get PDFThe aim of the article is to look into the activities of Motiejus Valančius from the perspective of political philosophy. Historians acknowledged that Valančius had created a separate epoch in Lithuanian history, however, they have not revealed the distinctive qualities that are definitive of the content of this period. Political philosophy is helpful in attempting to accomplish this task. One has to begin from available historical research and search for new concepts that would provide an explanation of the activities of Valančius. It is argued in the paper that the Samogitian episcopate that was governed by Valančius was the first political form of modern Lithuanian nation – an intermediate stage between the Grand Duchy of Lithuania and the nation state. Valančius was managing the institution that had a political meaning and created a distinct historical chapter which can be described as interregnum. Straipsnio tikslas – politikos filosofijos požiūriu pažvelgti į Motiejaus Valančiaus veiklą. Pripažindami, kad Valančius sukūrė atskirą Lietuvos istorijos epochą, istorikai neatskleidė jos savitumą apibrėžiančio turinio. Šiam uždaviniui įgyvendinti gali padėti politikos filosofija. Remiantis istorikų atliktais tyrinėjimais, būtina rasti naujas Valančiaus veiklą aiškinančias sąvokas. Straipsnyje bandoma pagrįsti mintį, kad Valančiaus vadovaujama Žemaičių vyskupija buvo pirmoji moderniosios lietuvių tautos politinio gyvenimo forma, tarpinis darinys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tautinės valstybės. Valančius valdė politinę prasmę turėjusią instituciją ir sukūrė atskirą šalies politinės istorijos laikotarpį, kuriam gali būti pritaikyta interregnum sąvoka
Dvi ankstyvosios konfucinės etikos interpretacijos
Get PDFDoctoral defense of Vytis Silius.Vyčio Siliaus disertacijos gynimas
Disertacija apie Aristotelio filosofijos svarbą Heideggerio mąstyme
Get PDFDoctoral defense of Nerijus Stasiulis.Nerijaus Stasiulio disertacijos gynimas
Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida
Get PDFThe article raises the question about the function of an animal in the philosophical discourses. One can notice that philosophers have neither competence nor intentions to investigate an animal from the viewpoint of a zoologist. However, animality has a critical role in the definition of humanity and in solving the problems of the human world and reality. The chosen philosophers show different aspects of this role. Nietzsche’s animal refers to the peculiarity of human moment, time, and historicity. Heidegger’s animal refers to the fundamental significance of language and logos in the constitution of the human world. The gaze of Derrida’s cat questions well-established anthropological difference, and returns it in form of a question. Lastly, it is maintained that animal is essential not only for the definition of human as a being with some qualitatively different attributes – reason, thought, language, shame, etc. – but also for experience of alterity. In the face of an animal, the human being finds oneself in the environment of logos and has a better understanding of his own world and of himself.Straipsnyje keliamas klausimas, kokį vaidmenį filosofų diskursuose atlieka gyvūnas. Pastebima, kad paprastai filosofai neturi nei kompetencijos, nei intencijų tirti gyvūnus zoologijos lygmeniu. Tačiau gyvūnas atlieka svarbią funkciją apibrėžiant žmogų ir sprendžiant tikrovės bei pasaulio problemas. Pasirinkti filosofai parodo vis kitą aspektą. Nietzsche’s gyvulys nurodo į žmogaus akimirkos, laiko ir istoriškumo savitumą. Heideggeriui gyvūnas nurodo į kalbos ir logos fundamentalumą pasaulio konstitucijoje. Derrida katės žvilgsnis kvestionuoja kultūroje nusistovėjusį antropologinį skirtumą, bet vėl sugrąžina jį klausimo forma. Galiausiai teigiama, kad šių filosofų diskursuose gyvūnas svarbus ne tuo, kad apibrėžia žmogų kaip turintį kažką daugiau ir kokybiškai skirtinga – protas, mąstymas, kalba, gėda ir t. t. Gyvūnas pasirodo kaip išcentruojantis kitas, kurio akivaizdoje žmogus aptinka save kaip esantį logos terpėje, o taip gali geriau suvokti, kas yra jo pasaulis ir jis pats
Ronaldo Dworkino filosofinės revoliucijos nesėkmė
Get PDFThe aim of the paper is to prove that the philosophical revolution attempted by Dworkin in his book Justice for Hedgehogs ended as a failure. There are two reasons why this revolution did not succeed. First, Dworkin’s critique of the influence that science has on ethics is closely dependent on the scientific perspective. The author criticizes the subjugation of ethics by science and still wants to link it with science. Second, Dworkin’s critique of metaethics is too narrow, he confines himself to polemics with external scepticism which was imposed on it by scientific epistemology. Metaethics is a philosophical mistake of a much bigger scale than Dworkin thinks. Science plays an influence not only on ethical theories, but also on the level of “ordinary view”.Dworkin declares the philosophical revolution that does not deserve the name of a revolution. It is only a proposal to return to the earlier philosophical revolutions, those that are associated with the names of Hume and Kant. Theoretical attachment to Hume’s moral philosophy makes Dworkin’s philosophical critique less radical. He criticizes the principles of scientific epistemology that were imposed on ethical theory and at the same time he is not hiding his sympathy for science. This is a great inconsistency of his philosophical views. Not only does he defend the independence of ethics from scientific epistemology, but he also highlights the importance of the links between ethics and science. This position results in a halfway character of his philosophical critique. Moreover, Dworkin operates according to a too narrow Anglo-Saxon critique of metaethics. He does not mention the demoralizing impact this discipline has on practical understanding of morals.Straipsnio tikslas – įrodyti Dworkino knygoje „Teisingumas ežiukams“ bandytos įgyvendinti filosofinės revoliucijos nesėkmę. Ši revoliucija nepasisekė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Dworkino mokslo poveikio etikos teorijai kritika yra suaugusi su pirmenybės mokslui teikimu. Kritikuodamas etikos pajungimą mokslinio mąstymo epistemologijai, šis autorius nori ją sieti su moksline pasaulėžiūra. Antra, Dworkinas pernelyg susiaurina metaetikos kritiką, apsiribodamas polemika su mokslo epistemologijos jai primestu „išoriniu skepticizmu“. Metaetika yra daug didesnė filosofinė klaida, negu atrodo Dworkinui. Mokslas veikia ne tik teorijos, bet ir „įprasto požiūrio“ lygmeniu
PRATARMĖ
Get PDF2014 m. gegužės 16 d. Vilniaus universitetas (VU) ir Lietuvos mokslų akademija (LMA) surengė konferenciją „Suprasti pasaulį, kalbą ir save“, skirtą šviesaus atminimo VU rektoriaus, Lietuvos Respublikos Seimo ir Europos Parlamento nario, LMA tikrojo nario prof. Rolando Pavilionio gimimo 70-osioms metinėms. [...