Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Ką galima nupirkti už pinigus: atsakymas Michaelui Sandelui
No full textAccording to Michael Sandel in recent decades we have witnessed a change in our thinking and acting. Namely we have become to think more in terms of economics and we have also started to buy and sell a lot more things. Sandel finds this troubling and presents two arguments: (1) the inequality and fairness argument, which states that such practises help to transfer inequalities, and (2) the corruption argument, which states that such practises corrupt the nature of the thing being bought and sold. It is argued here that neither of those arguments works in the way Sandel intends. It is also shown that a charitable reading allows us to extract a third implicit argument which does not work either. The article ends with a brief discussion of two arguments which show promise in proving Sandel’s point, but unfortunately are left underdeveloped by Sandel.Pasak Michaelo Sandelo, pastaraisiais dešimtmečiais mes esame savo mąstymo ir elgesio pokyčių liudininkai. Tiksliau sakant, mes imame vis daugiau mąstyti ekonomikos terminais ir imame parduoti ir pirkti daug daugiau dalykų. Sandelas, kurio manymu, tai kelia nerimą, pateikia du argumentus: (1) nelygybės ir teisingumo argumentą, teigiantį, jog tokios praktikos perduoda nelygybes, ir (2) iškraipymo argumentą, teigiantį, jog tokios praktikos iškraipo perkamo ar parduodamo dalyko prigimtį. Šiame straipsnyje parodoma, kad nė vienas iš šių argumentų neveikia taip, kaip Sandelas sumanęs, ir kad geranoriškas skaitymas leidžia aptikti ir implicitinį trečiajį argumentą, tačiau ir jis neveikia. Straipsnis baigiamas trumpai aptariant du argumentus, kurie turi potencialo pagrįsti Sandelo nuomonę, tačiau jis palieka juos neišplėtotus
Argumentacija, R. Pavilionio prasmės kontinuumas ir virtuvės diskusija
No full textIn this paper, I propose a logical-cognitive approach to argumentation and advocate an idea that argumentation presupposes that intelligent agents engaged in it are cognitively diverse. My approach to argumentation allows drawing distinctions between justification, conviction and persuasion as its different kinds. In justification agents seek to verify weak or strong coherency of an agent’s position in a dialogue. In conviction they argue to modify their partner’s position by means of demonstrating weak or strong cogency of their positions before a ‘rational judge’. My approach to argumentation employs a ‘light’ version of Dung’s abstract argumentative frameworks. It is based on Stich’s idea of agents’ cognitive diversity the epistemic aspect of which is argued to be close to Pavilionis’s conception of meaning continuum. To illustrate my contributions I use an example based on the Kitchen Debate (1959) between Khrushchev and Nixon.Straipsnyje pateikiamas loginis-kognityvinis požiūris į argumentaciją ir teigiama, kad argumentacija suponuoja, jog į ją įsitraukę protingi veikėjai pasižymi kognityvine įvairove. Autorės prieiga leidžia įvesti skirtis tarp pagrindimo, įtikinimo ir įkalbėjimo kaip skirtingų argumentacijos rūšių. Pagrindimo atveju veikėjai siekia verifikuoti savo pozicijos dialoge stiprų arba silpną koherentiškumą. Įtikinimo atveju veikėjų tikslas yra pakeisti parnerių poziciją įrodant savosios pozicijos silpną ar stiprų įtikimumą idealizuoto „racionalaus teisėjo“ akivaizdoje. Autorės prieiga pasitelkia P. M. Dungo abstrakčių argumentacinių struktūrų versiją. Ji paremta St. Sticho kognityvinės įvairovės idėja, kurios episteminis aspektas yra artimas R. Pavilionio prasmės kontinuumo koncepcijai. Dėstomas požiūris iliustruojamas pavyzdžiu, paremtu virtuvės diskusija, vykusia tarp N. Chruščiovo ir R. Niksono 1959 metais
„Neuromokslas turi ryšį su filosofija“
No full textProfessor Patricia S. Churchland Interviewed by Bruno MölderPatriciją Churchland kalbina Bruno Mölderi
Ontologinės hermeneutikos kontroversijos: praktinis aspektas
Get PDFThis paper discusses two versions of ontological hermeneutics. One concept of ontology is represented by Hans-Georg Gadamer, and another is represented by two Italian thinkers – Luigi Pareyson and Gianni Vattimo. These three philosophers share a belief that in post-metaphysical thought ontology is possible only as practical hermeneutics. However, the Italian philosophers Pareyson and Vattimo attain the practical approach in a different way than Gadamer. This paper states that the views herewith distinguished, i.e., those of Gadamer and Pareyson-Vattimo, are different in two aspects. The first difference is related to the manner these authors construct their concepts of hermeneutics. Gadamer sees hermeneutical ontology as a universal theory of understanding, whereas according to Pareyson and Vattimo we encounter a theory of interpretation. This aspect supposes the second point by which the distinction between the position of Gadamer and that of Pareyson and Vattimo becomes even clearer. The second difference is related to the manner they describe the praxis itself. In Gadamer’s philosophy hermeneutical praxis is, first of all, the dialogue which leads to understanding, whereas for Pareyson and Vattimo the hermeneutical praxis means the conflict.Straipsnyje aptariami du ontologinės hermeneutikos modeliai – pirmajam atstovauja Hanso Georgo Gadamerio filosofija, antrajam – dviejų italų mąstytojų: Luigi Pareysono ir Gianni Vattimo, hermeneutika. Šiuos tris filosofus vienija įsitikinimas, kad postmetafiziniame mąstyme ontologija įmanoma tik kaip praktinė hermeneutika, tačiau italų filosofai Pareysonas ir Vattimo savo hermeneutikos praktinę nuostatą pagrindžia eidami kitu keliu nei Gadameris. Straipsnyje teigiama, kad praktinės filosofijos požiūriu Gadamerio bei Pareysono ir Vattimo ontologinės hermeneutikos modeliai skiriasi dviem aspektais. Pirmasis skirtumas susijęs su pačia hermeneutikos traktuote – Gadamerio hermeneutika yra supratimo teorija, o Pareysono ir Vattimo ontologijoje hermeneutika traktuojama kaip interpretacijos teorija; antrasis susijęs su skirtingo veikimo modelio pasirinkimu – Gadamerio hermeneutikoje nusistatoma veikti dialogo būdu, o Vattimo ir Pareysono hermeneutikos praxis yra konfliktas
Vizualinės prievartos ir „taikomojo aristotelizmo“ kritika M. Haneke’s filme „Smagūs žaidimėliai“
Get PDFThe article analyses the question of cinematic visual violence and the case of M. Haneke’s “Funny Games”. Serial products of contemporary visual culture are constructed in accordance with the rules of the so-called “applied Aristotelianism”. How the industry of visual entertainment redevelops Aristotle’s “Poetics” is especially evident in the films of entertaining visual violence. Aristotle’s theory is treated not only as the principle that provides legitimate basis to depiction of violence, but also as a rule that allows to achieve “an institutionalized catharsis”.The strong links between cinematic visual violence and “applied Aristotelianism” allow us to understand why the criticism of entertaining visual culture quite often coincides with the desire to deconstruct the laws of classical narration. It is precisely the strategy undertaken by Haneke in “Funny Games”. Haneke negates the two basic principles of Aristotelian poetics. Firstly, he deconstructs the experience of visual pleasure and, therefore, prevents the viewer from experiencing catharsis as reward. Secondly, by twice rewinding the same violent act, Haneke refocuses attention from the narration to the viewer, and turns the latter into the main “character” of the film. Both modifications transform “Funny Games” into the field of polemics with the industry of entertaining visual violence.Straipsnyje analizuojama vizualinės prievartos tema kine ir konkretus vizualinės prievartos atvejis Michaelio Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“. Serijiniai šiuolaikinės vizualinės kultūros produktai konstruojami pagal „taikomojo aristotelizmo“ taisykles. Aristotelio „Poetikos“ pertvarkymas savo reikmėms ypač akivaizdus serijiniuose vizualinės prievartos kūriniuose. Aristotelio teorija traktuojama ne tik kaip prievartos vaizdavimą legitimuojantis veiksnys, bet ir kaip taisyklių sąvadas, leidžiantis bet kokiame pramoginiame prievartos kūrinyje pasiekti „institucionalizuotą katarsį“.Glaudūs šiuolaikinių vizualinės prievartos kino kūrinių ir „taikomojo aristotelizmo“ ryšiai leidžia suprasti, kodėl pramoginės vizualinės kultūros kritika neretai sutampa su siekiu dekonstruoti klasikinės naracijos dėsnius. Būtent tokios strategijos „Smagiuose žaidimėliuose“ laikosi austrų režisierius Haneke, du kartus, 1997 m. ir 2007 m., identiškai atkartojęs tą patį naratyvą. Haneke iš esmės paneigia du esminius Aristotelio poetikos principus. Pirma, suardo vizualinio malonumo patyrimą, sykiu užkirsdamas kelią žiūrovui patirti katarsį. Antra, to paties smurtinio epizodo persukimo atgal veiksmu pagrindiniu filmo personažu paverčia patį žiūrovą. Šios modifikacijos paverčia „Smagius žaidimėlius“ polemikos su šiandienos pramoginiais smurtiniais filmais kritine platforma
Tomo Akviniečio empirizmas: pažinimo objekto klausimas
Get PDFThe article deals with Thomas Aquinas’ theory of knowledge, emphasising the question of the object of knowledge. According to his ontological principles, Aquinas believes that the process of knowledge is of representational character and that what is represented is the form of a thing. Two faculties of knowing – sense and intellect – need two kinds of representation, which are phantasm – a sensible image of a thing made by imagination, and intelligible species – an intellectual image of a thing made by abstraction from a sensible image. This twofold representation, according to Aquinas, is necessary in order to guarantee the possibility of conceptualisation on which the meaningfulness of language depends.Straipsnyje, kuris tęsia ankstesnius autorės tyrinėjimus Akviniečio kalbos filosofijos ir ontologijos srityse, aptariamos tomistinės epistemologijos problemos, akcentuojant pažinimo objekto klausimą. Akviniečio ontologijos principai lemia reprezentacinį pažinimo traktavimą, o tai, kas reprezentuojama, yra daikto forma. Dvi pažinimo galios – juslinė ir intelektinė – reikalauja dvejų „reprezentacijų“. Tokios reprezentacijos yra fantazmas – juslinis daikto vaizdinys, sudaromas vaizduotės, ir suprantamumo rūšis – intelektinis vaizdinys, abstrahuojamas iš juslinio. Ši dvejopa reprezentacija Akviniečiui yra būtina pažinimo priemonė, užtikrinanti konceptualizacijos galimybę, nuo kurios priklauso kalbos reikšmingumas
Dworkino alternatyva Berlino vertybių pliuralizmui
Get PDFThe aim of this paper is to prove that Ronald Dworkin’s value monism is a reasonable alternative to Isaiah Berlin’s value pluralism. Berlin criticized monism for the reduction of diversity of value, its tendency to dogmatism and links with totalitarianism. Dworkin rejects Berlin’s conception of monism and argues for a much more moderate conception of monism. This paper examines Dworkin’s critique for pluralism. While opposing to the exponents of Berlin’s pluralism (A. Plaw, J. Allenas, J. Gray, M. Minow and J. W. Singer), it argues that Dworkin’s moderate value monism allows us to give a better account of values than pluralism. The paper defends the position of value monism, which is most often strictly criticized in contemporary discourse of moral and political philosophy.Straipsnio tikslas – įrodyti, kad Ronaldo Dworkino vertybių monizmas laikytinas pagrįsta alternatyva Berlino pliuralizmui. Berlinas kritikavo monizmą dėl vertybių įvairovės redukcijos, polinkio į dogmatizmą ir sąsajų su totalitariniais režimais politikoje. Dworkinas atmeta Berlino monizmo sampratą ir pateikia daug nuosaikesnės vertybių monizmo koncepcijos variantą. Rekonstruojant Dworkino išdėstytą pliuralizmo kritiką ir oponuojant Berlino pliuralizmo šalininkams – A. Plaw, J. Allenui, J. Gray’ui, M. Minow ir J. W. Singeriui – įrodinėjama, kad nuosaikus Dworkino vertybių monizmas leidžia geriau suprasti vertybes nei pliuralizmas. Straipsniu siekiama ginti šiuolaikiniame moralės ir politikos diskurse nepopuliarią ir dažniausiai aštriai kritikuojamą monizmo poziciją
MORALĖS SRITIES APIBRĖŽIMAI MORALĖS PSICHOLOGIJOJE
No full textThe aim of this paper is to review current debate about the moral domain in the moral psychological literature. There is some vagueness in respect to the usage of the very concept of ‘morality’. This conceptual problem recently has been re-addressed by several authors. So far, there is little agreement, nobody seems to agree about how to delineate the moral domain from other ‘non-moral’ normative domains. Currently, there are several positions that disagree about the scope of morality, ranging from complete monists to complete pluralists. The paper will review these positions and will tentatively suggest further directions to test their claims. At this moment, there is no decisive evidence for either position.Straipsnio tikslas yra apžvelgti šiuolaikinę moralės psichologijos literatūrą, kurioje yra aptariama moralės sritis. Šiuo metu psichologai nesutaria, kaip geriau apibrėžti moralės terminą ir kaip atskirti moralinę nuo nemoralinės normatyvinės srities. Šiais klausimais yra kelios prieštaraujančios pozicijos: psichologas Elliotas Turielis teigia, kad moralės pagrindą sudaro žalos ir teisingumo sąvokos, o monistai bando suvesti visą moralę tik į vieną – arba žalą, arba teisingumą. Galiausiai pliuralistai išskiria bent penkis moralės pagrindus. Straipsnis apžvelgs šias pozicijas ir pasiūlys galimus šių pozicijų teorinio pagrįstumo tikrinimo būdus