Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Nedalykinis savęs pažinimas kaip natūralistinės psichologijos alternatyva Vosyliaus Sezemano filosofijoje
Get PDFThis article analyses objectifying and non-objectifying knowledge in Seseman’s philosophy and how it correlates with self-cognition. Firstly, the critique of the naturalistic psychology is discussed. Secondly, the way Seseman criticizes Moritz Geiger’s concept of the unconscious is analysed. Thirdly, it is examined why a non-objectifying self-consciousness is necessary in the process of self-cognition. The most important result of the distinction of objectifying and non-objectifying cognition is that this distinction allows to make a critical assessment of the limited nature of naturalistic attitude and reveals the dependence of cognition not only on the object’s givenness, but also on the attitude through which it is received. The contemplation of diverse attitudes, the possibility of modifying and combining these attitudes, open up new possibilities to describe the consciousness and the world in which we exist. Through Geiger’s conception of unconsciousness, Seseman reveals that consciousness cannot be reduced solely to conscious experience. However Seseman criticizes Geiger’s concept of the unconscious because it wrongly contrasts consciousness and unconsciousness.Straipsnyje analizuojama dalykinio ir nedalykinio pažinimo perskyra Vosyliaus Sezemano filosofijoje ir tai, kaip ji susijusi su savęs pažinimu. Pirma, aptariama natūralistinės psichologijos kritika. Antra, analizuojama, kaip Sezemanas kritikuoja Moritzo Geigerio pasąmonės sampratą. Trečia, nagrinėjama, kodėl neobjektinanti savimonė yra būtina pažįstant save. Svarbiausias dalykinio ir nedalykinio pažinimo perskyros rezultatas yra tas, kad ši perskyra leidžia kritiškai įvertinti natūralistinio pažinimo būdo ribotumą. Sezemanas parodo pažinimo priklausomybę ne tik nuo paties objekto duoties būdo, bet ir nuo nuostatos, per kurią jis yra įsisavinamas. Skirtingų nuostatų apmąstymas, galimybė tas nuostatas keisti ir derinti atveria naujas sąmonės bei pasaulio išgyvenimo aprašymo perspektyvas. Pasitelkdamas Geigerio pasąmonės koncepciją Sezemanas atskleidžia, kad sąmonė negali būti redukuojama vien į sąmoningas patirtis. Tačiau Sezemanas kritikuoja Geigerio pasąmonės koncepciją dėl to, kad šis neteisingai supriešina sąmonę ir pasąmonę
Pozityvizmo atspindžiai Evaldo Nekrašo politikos teorijoje
Get PDFThe aim of this article is to discuss the influence of positivism on political theory of Evaldas Nekrašas. The relation between Nekrašasʼ political theory and positivism is ambiguous. On the one hand, the philosopher accepts a positivist distinction between facts and values as well as the anti-metaphysical attitude and the claim that only scientific knowledge based on empirical facts is exact and real. All these allow to state that political theory of Nekrašas was strongly influenced by positivism. On the other hand, the philosopher does not accept a positivist unity between knowledge acquired in natural and social sciences. Nekrašas reveals basic premises of positivism and modern natural sciences, therefore his philosophy crosses the boundaries of positivism.Straipsnyje analizuojama pozityvizmo įtaka Evaldo Nekrašo politikos teorijai. Bandoma nustatyti, ar mąstytojo darbuose, skirtuose politikos teorijai, galima rasti pozityvizmui būdingų nuostatų. Teigiama, kad Nekrašo santykis su pozityvizmu nėra vienareikšmis. Viena vertus, mąstytojui priimtina pozityvistams būdinga faktų ir vertybių atskyra, antimetafizinė nuostata, empiriškai orientuoto mokslinio žinojimo sureikšminimas, todėl konstatuojama, kad Nekrašo politikos teorijai pozityvizmas padarė didelę įtaką. Kita vertus, profesorius atmeta pozityvistinį gamtos ir socialinių mokslų vienovės principą ir, regis, nepritaria pozityvizmo nuostatai, kad filosofija turi būti grynai mokslinė. Pamatinių pozityvizmo ir moderniųjų gamtos mokslų principų išskyrimas liudija, kad Nekrašo teorizavimas neišsitenka vien pozityvistinės filosofijos rėmuose, nors ir yra akivaizdžiai jos paveiktas
„Radikali“ abejonė Descartes’o filosofijoje
Get PDFDescartes’ corpus is generally considered to be a watershed between scholastic and modern philosophy. According to common opinion, Cartesian method of radical doubt, the one presented and practiced in Descartes’ philosophical works, discloses new horizons to the mind – it allows to reach indubitable certainty from the “first-person-perspective”, without appealing to the unverifiable hypotheses about the relation of the subject of perception to perceptual objects. This paper argues that such an approach to Cartesian philosophy is superficial. The deeper insight reveals both explicit and implicit presuppositions of Descartes, which in the practice of the radical doubt remain unquestionable and, moreover, eventually are established as fundamental principles of worldview or norms of rational thinking.Descartes’o kūriniai paprastai laikomi takoskyra tarp scholastinės ir Naujųjų laikų filosofijos. Vyrauja nuostata, kad šiuose kūriniuose pristatytas ir praktikuojamas radikalios abejonės metodas atveria naujus minties horizontus – leidžia pasiekti neabejotiną tikrumą, laikantis „pirmojo asmens perspektyvos“ ir nesiremiant iš principo nepatikrinamomis prielaidomis apie suvokiančio subjekto santykį su suvokimo objektais. Straipsnyje mėginama parodyti, kad toks požiūris į kartezinę filosofiją yra gana paviršutiniškas. Įdėmesniam žvilgsniui atsiskleidžia tiek „eksplicistinės“, tiek „implicistinės“ Descartes’o presupozicijos, kurios, praktikuojant radikaliąją abejonę, lieka jo nekvestionuotos ir, maža to, ilgainiui įtvirtinamos kaip fundamentalūs pasaulėžiūriniai principai ar racionalios mąstysenos normos
Rein Vihalemm (1938–2015)
Get PDF...Po karštos vasaros šiek tiek pavėluotai atėjo liūdna žinia: liepos mėnesį netekome ilgamečio „Problemų“ redkolegijos nario, žinomo Baltijos šalių mokslo filosofo ir mokslo organizatoriaus, Tartu universiteto profesoriaus Reino Vihalemmo. [...
Tinklai ir hierarchijos: du mąstymo būdai
No full textThe main motive of the 20th century continental philosophy was criticism of metaphysics. Previous philosophical systems were considered too rigid; there was a search for a way out from metaphysical hierarchical way of thinking. Using the synthesis of the history of religions and philosophy, this paper claims that many surprising similarities can be found between animism and the lines of thought of the 20th century philosophy. The paper analyses the differences between network thinking and hierarchical thinking. Network thinking is analysed through two motives: multidimensionality and the network of shared souls. Animism is used as a major example to describe the impact of motives to thinking and practices. The rise and spread of hierarchical thinking is also described.Pagrindinis XX a. kontinentinės filosofijos motyvas buvo metafizikos kritika. Ankstesnės filosofinės sistemos buvo imtos laikyti pernelyg stingios, imta ieškoti būdų išvengti metafizinio hierarchinio mąstymo. Pasitelkiant religijų ir filosofijos istorijos sintezę, šiame straipsnyje teigiama, jog įmanoma aptikti gausybę stulbinančių panašumų tarp animizmo ir XX a. filosofinio mąstymo. Straipsnyje aptariami skirtumai tarp tinklinio mąstymo ir hierarchinio mąstymo. Tinklinis mąstymas analizuojamas pasitelkiant du motyvus: daugiadimensiškumą ir bendrųjų sielų tinklą. Animizmas naudojamas kaip pagrindinis pavyzdys nusakant motyvų reikšmę mąstymui ir praktikai. Taip pat aprašomas hierarchinio mąstymo atsiradimas ir sklaida
Ipolitas Ledas (1935–2015)
Get PDF...Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės komunikacijos priemonių...[...
Naujų meno tyrimo metodų ieškojimai
No full textPratarmė Bonifaco Šidiškio straipsniui "Muzikos kūrinių turinio klausimu"
Postmetafizinės Ungrund principo prielaidos Schellingo laisvės filosofijoje
Get PDFDuring the last decades, as the revival of German classical philosophy has been noticed in the fields of academic philosophy, the ideas of J. F. W. Schelling are being significantly reconsidered. The dominant schema, according to which Schelling is identified as one of the modern metaphysical thinkers whose philosophy is interpreted in the light of German idealism leaving him only as a transitory figure between Fichte and Hegel, has become highly disputable. The article claims that the concept of “Ungrund”, which is presented in Schelling’s treatise Philosophical Inquiries into the Essence of Human Freedom, reveals horizons of post-metaphysical thinking. By assuming the metaphysics as ontotheology and reconsidering contemporary post-idealistic interpretations of Schelling (Tritten, Freydberg, Bowie), the concept of “Ungrund” is presented as a structural inversion of ontotheology through a ternary scheme, i.e. by re-evaluating it from three different perspectives: τὸ ὄν, Θεός and λόγος.Pastaraisiais dešimtmečiais akademinės filosofijos baruose klasikinei vokiečių filosofijai vėl įgyjant aktualumą, ypatingo dėmesio sulaukia F. W. J. Schellingo idėjos. Tampa abejotina ilgą laiką vyravusi schema, pagal kurią Schellingas traktuojamas kaip vienas iš Naujųjų laikų „metafizikų“, o jo filosofija interpretuojama vokiečių idealizmo raidos kontekste suteikiant jam tik tarpinės figūros tarp Fichte’s ir Hegelio vaidmenį. Straipsnyje teigiama, jog Schellingo traktate „Žmogaus laisvės filosofija“ suformuluotas Ungrund principas atveria postmetafizinio mąstymo orientyrus. Remiantis tradicinės metafizikos kaip onto-teo-logijos samprata ir post-idealistinėmis Schellingo interpretacijomis, šį principą mėginama pateikti kaip struktūrinę ontoteologinio modelio inversiją tiriant jį trimis aspektais: per τὸ ὄν, Θεός ir λόγος matmenų išsklaidą
Naratyvinė vaizduotė kaip etikos problema
Get PDFIn this paper it is proposed that narrative imagination is a necessary condition of ethics for three main reasons: the syntheses of narrative self-identity, narrative Other, and narrative common world. The context of the analysis is constituted by the phenomenological understanding of imagination as an intentional activity of consciousness, the Aristotelian link between poeisis and praxis, and the hermeneutical treatment of narrative as a fundamental structure of understanding. Relying mostly on the works of Richard Kearney, this article considers implicitly and explicitly ethical aspects of narrativity, and also narrative ethics as a midway position between relativism and absolutism.Straipsnyje teigiama, kad naratyvinė vaizduotė yra būtina etikos sąlyga dėl trijų pagrindinių priežasčių: naratyvinės asmens tapatybės, naratyvinio Kito ir naratyvinio bendro pasaulio sintezių. Tyrimo kontekstą sudaro fenomenologinė vaizduotės kaip intencionalios sąmonės veiklos samprata, aristoteliškoji poiesis ir praxis sąsaja bei hermeneutinis naratyvo kaip pamatinės supratimo struktūros traktavimas. Remiantis daugiausia Richardo Kearney’io veikalais, darbe implicitiškai ir eksplicitiškai svarstomi etiniai naratyvumo aspektai, taip pat naratyvinės etikos kaip vidurio kelio tarp reliatyvizmo ir absoliutizmo pozicija