Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Žmogiškumo tąsa – ideologija ar humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra?
Get PDFGregory Sandstrom. Human Extension: An Alternative to Evolutionism, Creationism and Intelligent Design. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2014. – 97 p. ISBN 978-113-746-488-
FENOMENOLOGINĖS PRIEIGOS PRIE KONTEKSTO PROBLEMA HUSSERLIO PASYVIŲ IR AKTYVIŲ SINTEZIŲ ANALIZĖSE
Get PDFCurrent phenomenological research describes attention as three-dimensional structure of theme, context, and margin. It is obvious that attention is no longer conceived as only pertaining to thematizing (focusing, selecting) certain data. In phenomenology of Gurwitsch and its current proponents, attention is given a role of organizing the total field of consciousness. This expansion of the notion of attention in phenomenology brought about the need to describe the dimensions of attentive consciousness beyond the point of focal attention, that is, to focus on the context. The goal of this paper is to show that in phenomenology an attempt to thematize the dimension of context faces a problem: it is impossible to thematize context without making it a theme, that is, no longer having it as the context. This problem, though having major consequences for the theory of attention, has been completely ignored in current phenomenological research on attention. This paper turns to Husserl’s Analysis Concerning Passive and Active Synthesis to find the roots of this problem. It is shown that, in this early stage of phenomenological research of attention, the problem of thematization of context was already evident, but Husserl chose to ignore it, thus bringing about the trend of phenomenological descriptions of contextual attention done without the necessary methodological precision.Dabartiniuose fenomenologiniuose dėmesio tyrinėjimuose dėmesio struktūra aprašoma kaip trimatė temos, konteksto ir ribos sąranga. Tai liudija, kad buvo atsisakyta dėmesį mąstyti tik temizacijos rakursu. Dėmesys imtas suvokti kaip visą sąmonės lauką organizuojanti galia. Šitaip išplėtus dėmesio sampratą fenomenologijoje buvo siekta į pirmą vietą iškelti dėmesio temos konteksto reikšmę, arba kiek tai, kas nėra dėmesio tema, veikia šios temos suvokimą ir kokia yra šios organizacijos reikšmė. Šiame straipsnyje tiriamas Husserlio „Pasyvių ir aktyvių sintezių analizėse“ pateikiamas fenomenologinis dėmesio temos ir konteksto aprašymas, kuriame įtvirtinama nuostata apie dėmesio temos ir konteksto struktūros universalumą. Teigiama, kad, nuosekliai laikantis šios nuostatos, kyla problema siekiant temizuoti kontekstą tiesiogiai kaip fenomenologinių tyrimų objektą ir tai lemia konteksto neapibrėžtumą. Konteksto neapibrėžtumas įneša šį neapibrėžtumą į bet kokį suvokimo aktą, kiek jis vyksta kokiame nors kontekste
VAIZDUOTĖS AUTONOMIJA IR ESTETINĖ PATIRTIS
Get PDFThe paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenomenological conceptual frameworks of Edward Casey, Mikel Dufrenne and Vasily Sesemann. I would like to raise and critically assess questions regarding the role of imagination in our consciousness: whether imagination is a productive or reproductive activity; and how, if at all, aesthetic expression limits imagination. Casey criticizes Dufrenne for his attempt to unite imagination with aesthetic expression. He argues for the autonomy of imagination, but leaves the question of the relationship between imagination and perception unanswered. Dufrenne partially shares his theory of imagination with Sesemann. Both philosophers claim that imagination is a reproductive activity rather than a productive one in the sense that it is limited by the forms of the material a priori. In other words, aesthetic expression has to obey the principle of correlation between percipiens and perceptum. Creativity becomes possible when the creator is able to reproduce in his expression another subject’s possible perceptivity. Sesemann accentuates the primacy of embodied imagination in his aesthetics. He believes that the necessary correlation between the object and the subject is born in the movement of embodied imagination. The fact that imagination is an embodied phenomenon is illustrated by the way it exists in the world, since imagination is essentially a free activity restricted only by “the style of the world’s horizon.”Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o (1910–1995) ir Vosyliaus Sezemano (1884–1963) koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduotės kūniškumas pabrėžia buvimo pasaulyje pirmumą, nes vaizduotė yra laisva veikla ir ją riboja tik „pasaulio horizonto stilius“
APIE SĄSAJAS TARP INDIJOS IR STOIKŲ LOGIKOS
No full text In this paper, I try to show that Indian and Stoic logic are more similar to each other than to standard logic. To do that, I analyze a passage of the Kathāvatthu that has been interpreted as proposing the definition of the conditional assumed by modern propositional logic, and argue that that interpretation is not absolutely justified. In this way, I contend that what is said in that passage and the actual view of the conditional presented in the Kathāvatthu are also consistent with the criterion of the conditional held by Chrysippus of Soli.Šiuo straipsniu mėginama parodyti, jog Indijos ir stoikų logika yra panašesnės viena į kitą nei į standartinę logiką. Šiuo tikslu analizuojama ištrauka iš Kathāvatthu, kurioje pateikiamas sąlyginio teiginio apibrėžimas dažnai interpretuojamas kaip atitinkantis modernioje teiginių logikoje vartojamą materialiosios implikacijos sampratą. Teigiama, jog tokia interpretacija nėra visiškai pagrįsta. Todėl daroma išvada, jog tai, kas iš tiesų sakoma aptariamoje ištraukoje, nuosekliai susiję su Chrisipo Soliečio pasiūlytu sąlyginio teiginio teisingumo kriterijumi
LI ZEHOU POŽIŪRIS Į KINIŠKĄJĄ MODERNIZACIJĄ IR ABEJOTINOS MARXO IR KONFUCIJAUS SĄSAJOS
No full textLi Zehou is one of the most significant and influential Chinese philosophers of our time and one of the rare Chinese intellectuals whose work has acquired a wide readership abroad. He dedicated himself to the task of finding a sensible, suitable way of harmonizing past and present, tradition and modernity, China and the West. In this context, he tried to create a synthesis between early Marxist and classical Confucian discourses. Through a critical analysis of these attempts, the present article reveals some crucial theoretical problems underlying such efforts. Considering the fact that in contemporary China, the link between Confucian and Marxist philosophy is a much discussed (and rather controversial) topic, the paper also represents a contribution to the clarification of this topical problem.Li Zehou yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių šių laikų Kinijos filosofų, vienas iš nedaugelio Kinijos intelektualų, kurio darbai sulaukė gausių skaitytojų už Kinijos sienos. Jo interesų sritis apima protingo ir tinkamo būdo suderinti praeitį ir ateitį, tradiciją ir modernybę, Kiniją ir Vakarus paieškas. Tokiame kontekste jis mėgino sukurti ankstyvojo marksizmo ir klasikinio konfucianizmo sintezę. Straipsnyje kritiškai analizuojant šiuos bandymus atskleidžiamos tokioms pastangoms iškylančios teorinės problemos. Atsižvelgiant į tai, kad Konfucijaus ir Marxo filosofijos sąsajos yra šiuolaikinėje Kinijoje plačiai aptarinėjamas ir itin prieštaringas klausimas, šiuo straipsniu siekiama kiek praskaidrinti šią problemą
APIE JULLIENO ATSAKYMĄ Į BILLETERIO KRITIKĄ: IŠĖJIMAS ANAPUS KARTEZIŠKOJO COGITO KAIP METODOLOGINIS INTERESAS
No full textFrancois Jullien’s research, which encompasses European philosophy and sinology, has been questioned by the sinologist Jean Francois Billeter in a specific publication that triggers the reply of the former. I delve into Jullien’s reply with reference to the contingency of European thought, whose Cartesian cogito represents somehow the very point of divergence in the debate. The main goal of this paper is to clarify how the sentence I think, therefore I am turns out to be a fundamental methodological concern in Jullien’s research. His reflection about the Cartesian cogito leads him to question the possibility of a pure act of thinking in order to explore how European thought and Chinese thought exploit the diverse features of their languages as intellectual resources.François Jullieno tyrinėjimus, apimančius Europos filosofiją ir sinologiją, vienoje publikacijoje kvestionavo Jean François Billeter, išprovokuodamas pirmojo atsakymą. Šiame straipsnyje gilinamasi į Jullieno atsakymą ir kontingentiškumu pasižymintį europietišką mąstymą, kurio karteziškasis cogito reprezentuoja diskutuojančių nuomonių išsiskyrimo tašką. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra paaiškinti, kaip sakinys „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ pavirsta fundamentaliu metodologiniu interesu Jullieno tyrinėjimuose. Jo samprotavimai apie karteziškąjį cogito verčia jį kvestionuoti grynojo mąstymo akto galimybę siekiant ištirti, kaip europietiškas mąstymas ir kiniškas mąstymas naudojasi skirtingomis savųjų kalbų, kaip intelektinių išteklių, savybėmis
Iano Hackingo istorinės ontologijos ir Michelio Foucault genealogijos sąsajos
Get PDFIn the article, the social research method of historical ontology developed by Ian Hacking is presented alongside with the overview of the key conceptual sources of this method. My main focus is on the discussion of the relation between Hacking’s historical ontology and Foucault’s genealogy. It is shown that despite the fact of Foucault’s significant theoretical influence upon Hacking’s thinking, there are differences between the approaches to history that base the historical ontology and genealogy as the construction field of social reality and its modus of being. It is concluded that in the historical ontology the acknowledgement of “language games”, but not as a constitutive mechanism of social reality as in the case of genealogy “power games”, enabled Hacking to radicalize the antiessentialist concept of this sort of reality as “non-existent entity”, or quasi-reality, i.e. “marked out” as purely linguistic entity. It is also stated that, on the one hand, for Hacking the fundamental “languagability” of social reality has opened up the possibility to identify and explicate constructivist and nihilistic nature of (post)modern ethics, but, on the other hand, it contained “neutralization” and ethical “aestheticization” tendency of the modern social engineering, as an external coercion applied in respect of individuals.Straipsnyje pristatomas Iano Hackingo išplėtotas socialinio pažinimo metodas – istorinė ontologija – kartu aptariant svarbiausius šio metodo idėjinius šaltinius. Didžiausias dėmesys telkiamas į Hackingo istorinės ontologijos ir Foucault genealogijos sąsajų aptarimą. Parodoma, jog, nepaisant reikšmingos Foucault teorinės įtakos Hackingo mąstymui fakto, vis dėlto tarp istorinę ontologiją ir genealogiją grindžiančių požiūrių į istoriją kaip socialinės tikrovės konstravimo lauką ir jos esaties modusą esama ryškių skirtumų. Daroma išvada, jog istorinėje ontologijoje „kalbos žaidimų“, o ne „galios žaidimų“, kaip genealogijos atveju, pripažinimas socialinės tikrovės konstituavimo mechanizmu Hackingui leido radikalizuoti antiesencialistinę šitokios tikrovės kaip „nesančios esaties“, ar kvazi-tikrovės, t. y. „nužymėtos“ kaip grynai kalbinės esaties, sampratą. Taip pat konstatuojama, jog fundamentalus socialinės tikrovės „sukalbinimas“ Hackingui, viena vertus, atvėrė galimybę užčiuopti ir eksplikuoti (po)moderniosios etikos konstruktyvistinį ir nihilistinį pobūdį, bet, antra vertus, įėmė ir šiuolaikinės socialinės inžinerijos, kaip individų atžvilgiu taikomos išorinės prievartos, „neutralizavimo“ bei etinio „estetizavimo“ tendenciją
Mąstyti šalia Platono
Get PDFSkirmantas Jankauskas. Platonas: Filosofavimas grožio akivaizdoje.Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. 514 p
Carlo Schmitto Politinio romantizmo recepcija
Get PDFThe aim of this article is the analysis of the reception of Carl Schmitt’s Politische Romantik. The analysis shows that during the interwar years many scholars from different fields of academic research found this work to be a very original and fruitful interpretation of the Romantic movement. Two of the most influential interpretations of Politische Romantik were published during the interwar years. According to Hugo Ball’s interpretation, Schmitt has to be understood primarily as a Catholic political philosopher. According to Karl Löwith, the German jurist is a representative of a nihilistic political thought. The analysis has in this paper shows that Ball’s interpretation has to be considered as the better one. After the Second World War Politische Romantik became a forgotten book. Even after the international rebirth of interest in Schmitt’s political thought his analysis of political romanticism has received only very little attention. Most scholars treat this work as if it were of secondary importance. It is argued that such interpretation is mistaken.Straipsnyje skiriami du Carlo Schmitto „Politinio romantizmo“ recepcijos etapai: 1) tarpukario Vokietija ir 2) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo. Tarpukario Vokietijoje veikalas sulaukė teigiamų istorikų, sociologų, filosofų ir literatūrologų atsiliepimų. Po Antrojo pasaulinio karo knyga buvo beveik užmiršta. Iš tarpukario Vokietijoje pasirodžiusių šiam veikalui skirtų darbų išskiriamos dvi pagrindinės interpretacijos – Hugo Ballo straipsnis „Carlo Schmitto politinė teologija“ ir Karlo Löwitho „Okazionalus C. Schmitto decizionizmas“. Siekiama atskleisti šių darbų idėjų pagrįstumą. Šiandien tarp tyrinėtojų įsitvirtinusi nuomonė, kad „Politinis romantizmas“ yra antraeilis Schmitto veikalas, neturintis reikšmės jo politinės filosofijos visumai. Tai nepagrįstas požiūris. Šis veikalas rodo pagrindinių Schmitto politinės filosofijos idėjų ištakas ir yra svarbi jo pažiūrų sistemos dalis. Šiuo požiūriu pagrįsta yra Ballo pateikta „Politinio romantizmo“ idėjų interpretacija