Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
PROTO PASNINKAVIMAS KINŲ FILOSOFIJOS TYRIMUOSE: LIU XIAOGAN PRIEŠ ESTHER KLEIN
No full textInspired by a dialogue in Zhuangzi, I distinguish three interconnected layers in academic debates. On the top, there is contention in terms of knowledge: facts, theories, hypotheses, etc. Below that level are usually unacknowledged, but nevertheless influential, emotions. On the bottom lies an infinite realm of tenuous reality or unshaped potential. I argue that a more explicit recognition in academia of the two lower levels – the sensitivities that are involved as well as our overwhelming ignorance about the object of study – would benefit research in Chinese philosophy. As an illustration of this three-layered approach I analyse in detail the response of Liu Xiaogan to a paper by Esther Klein on the Zhuangzi. The real target of my interest is not these two specific scholars, but a very common phenomenon in academia that they illustrate.Straipsnyje remiantis dialogu iš Zhuangzi išskiriami trys susiję akademinių debatų sluoksniai. Viršutinis yra nesutarimas, išreiškiamas žinojimo terminais: faktai, teorijos, hipotezės ir kt. Žemiau yra retai pripažįstamas, tačiau nepaisant to reikšmingas emocijų sluoksnis. Apačioje glūdi neapibrėžta ir mažai reikšminga realybės, beformio potencialo sritis. Straipsnyje teigiama, jog dviejų žemutinių sluoksnių – jautrumo ir nežaboto nežinojimo – aiškesnis pripažinimas akademinėje terpėje duotų naudos tyrinėjant kinų filosofiją. Šios trisluoksnės prieigos iliustravimui straipsnyje smulkiai analizuojamas Liu Xiaogan atsakymas į Esther Klein straipsnį apie Zhuangzi. Tačiau pagrindinis straipsnio taikinys yra ne šie du mokslininkai, o bendras akademinis reiškinys, kurį jie tik iliustruoja
Rinktiniai gnominiai fragmentai
Get PDF...Graikiškas tekstas parengtas pagal:Pindar, Vol. 1: Olympian Odes, Pythian Odes (Loeb Classical Library 56); Vol. 2: Nemean Odes, Isthmian Odes, Fragments (Loeb Classical Library 485), edited and translated by William H. Race, Cambridge, MA, London: Harvard University Press, 1997.Iš sen. graikų kalbos vertė filosofinio teksto vertimo seminaro dalyviai:Vytautas Ališauskas, Viktoras Bachmetjevas, Paulius Garbačiauskas,Elzė Sigutė Mikalonytė, Jonas Skarulskis, Julita Slipkauskaitė,Gendvilė Svirskaitė ir Gintarė VaičiulytėMokslinis redaktorius Paulius Garbačiauska
Moralinės legitimacijos reikšmė kritinės teorijos požiūriu
Get PDFThe paper considers interaction of the theories of moral legitimation with the concepts of communicative action and negotiation in consideration of critique of classical ideals of rationality and Habermas’s weak attitude of transcendental pragmatics. The aim of the paper is to show the importance of epistemological interpellation of moral legitimation and its procedures for contemporary ethics and development of other moral traditions. Ideas and conflicts of legitimation are analysed with regard to considerations of Weber, Arendt and Habermas. The paper supplements the theory of communicative action and discourse, as precondition of a normative, with the concepts of moral temporality, world event, and responsible action regarding contemporary post-structural philosophy. The main thesis of the paper is that, according to the critical theory, moral legitimation is supported by possible universal idea of communicative action, negotiation and sufficiency, which depend on the processes of multiplicities. The arguments of the paper aim at the critic of classical ideals of rationality, theories of ranks and sanctity, accumulation of symbolical capital and power of institutions. Needs of transcendental principle of communicative action, negotiation and temporality are argued for by examples of the development of civilizational and cultural diversity, growing significance of personal and group dynamics, and continuous origin of new conflicts. The article consistently rejects the idea of foundationalism and substitutes it with the notions of politics of sufficient legitimation, openness and group dynamics.Straipsnis nagrinėja moralinės legitimacijos teorijų sąveiką su komunikacinio veiksmo, poelgio ir derybų koncepcijomis, atsižvelgiant į klasikinių racionalumo idealų kritiką ir Habermaso silpnąją transcendentalinės pragmatikos nuostatą. Straipsnio tikslas yra parodyti moralinės legitimacijos, jos procedūrų epistemologinės apklausos svarbą šiuolaikinei įvairovės visuomenei. Legitimacijos tema nagrinėjama atsižvelgiant į Weberio, Arendt ir Habermaso samprotavimus. Straipsnis papildo moralinio komunikacinio veiksmo ir normatyvumo teorijas moralinio laikiškumo, pasaulio įvykio ir poelgio sampratomis ir teigia: kritinės teorijos požiūriu moralinė legitimacija remiasi galimai universaliomis komunikacinio veiksmo, derybų ir pakankamumo idėjomis, kurios priklauso nuo politinio daugialypumų proceso. Straipsnyje pateikiami argumentai, susiję komunikacine kritika: autoriteto ir statuso, institucinės subordinacijos, klasikinių racionalumo idealų, etinio reliatyvizmo, bei kalbama apie pasitikėjimo kaupimą, vertybių derinimą ir konkurenciją. Straipsnio argumentai dėstomi atsižvelgiant į daugialypumų vienovės dinamiką, į pasaulio civilizacinės ir kultūrinės įvairovės plėtrą ir augančią asmens ir grupių dinamikos reikšmę. Nuosekliai atsisakoma pamatiškumo idėjos ją pakeičiant pakankamos legitimacijos, atviros politikos ir derybų statuso sampratomis bei jas aiškinant
Grožio patrauklumas. Estetika ir erosas Algio Mickūno filosofijoje
Get PDFThis paper analyses how Mickūnas’s philosophy reveals the relationship between aesthetics and Eros. The purpose of this analysis is to show that aesthetics and Eros do not require representation, but presentation, and why these two aspects are related to the direct expression of world experience. The phenomenological analysis of aesthetics and Eros reveals the beauty of the world and its erotic appeal. Mickūnas argues that the aesthetic-erotic attitude is openness to the world’s moods, rhythms and styles of being. On the other hand, he denies that the aesthetic and erotic experience is intentional, since the former is understood as a purposeful orientation to objects and an aim to identify the meaning of the object. In this paper I present arguments why Mickūnas’s attempt to deny the intentionality of erotic and aesthetic experience is based on the narrow, rather than broad, concept of intentionality.Straipsnyje analizuojama, kaip Mickūno filosofija atskleidžia estetikos ir eroso sąryšį. Analizės tikslas – parodyti, kad estetika ir erosas reikalauja ne reprezentacijos, bet prezentacijos ir kodėl abi šios plotmės yra susijusios su tiesiogine pasaulio išraiškų patirtimi. Fenomenologinė estetikos ir eroso analizė atskleidžia paties pasaulio grožį ir erotinį patrauklumą. Mickūnas teigia, kad estetinė-erotinė nuostata yra atvirumas paties pasaulio nuotaikoms, ritmams ir buvimo stiliams. Kita vertus, jis neigia estetinės ir erotinės patirties intencionalumą, nes pastarąjį supranta kaip tikslingą nukreiptumą į objektus ir siekį identifikuoti objekto reikšmę. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl Mickūno bandymas paneigti erotinės ir estetinės patirties intencionalumą yra paremtas siaurąja, o ne plačiąja intencionalumo samprata
Husserlio fenomenologija ir praktinis protas
No full textStraipsnyje analizuojama ankstyvoji Husserlio veiksmo teorija ir dvi jos formos – mokslo etika ir vertybių teorija bei valios fenomenologija. Autorius sutelkia dėmesį į dvi problemas: logikos ir etikos paralelizmo klausimą bei klausimą, kiek Husserlio etinių problemų ir praktinio proto idėjos plėtotė yra nepriklausoma nuo transcendentalinės fenomenologijos koncepcijos ir metodologinių prielaidų, arba atvirkščiai – kiek ji nuo tų prielaidų yra priklausoma.Straipsnyje analizuojama ankstyvoji Husserlio veiksmo teorija ir dvi jos formos – mokslo etika ir vertybių teorija bei valios fenomenologija. Autorius sutelkia dėmesį į dvi problemas: logikos ir etikos paralelizmo klausimą bei klausimą, kiek Husserlio etinių problemų ir praktinio proto idėjos plėtotė yra nepriklausoma nuo transcendentalinės fenomenologijos koncepcijos ir metodologinių prielaidų, arba atvirkščiai – kiek ji nuo tų prielaidų yra priklausoma
Subjekto samprata Schellingo transcendentaliniame idealizme ir racionalaus idealizmo kritikoje: lyginamoji analizė
Get PDFThe aim of this article is to define certain distinctive features of the conception of the subject in Schelling’s rational transcendental idealism and in his later critique of rational idealism. By invoking a comparative analysis we point to the course of Schelling’s general theoretical development which inevitably affected his conceptual approach to the problem of subjectivity. We show that in the period of rational idealism the subject is defined as reasonable, autonomous agent of transcendental determinations, whereas in the period of critique of rational idealism it refers to peculiar mental reality, which is characterized by epistemological and ontological insufficiency of intelligibility, reason and consciousness itself. Therefore in the period of critique of rational idealism the conception of the subject is shown to be limited and conditioned by positive components of object-oriented being which are ontologically opposed to the philosopheme of self-sufficient intelligibility. Šiame straipsnyje siekiama apibrėžti konkrečius skiriamuosius subjekto sampratos bruožus Schellingo racionaliajame transcendentaliniame idealizme ir vėlesnėje racionalaus idealizmo kritikoje. Pasitelkdami lyginamąją analizę mes žvelgiame į bendresnio pobūdžio Schellingo teorinių pozicijų raidą, kuri neišvengiamai darė įtaką konceptualiãi prieigai prie subjektyvumo problematikos. Parodome, kad racionalaus idealizmo laikotarpiu subjektas apibūdinamas kaip protingas, savaveiksmis transcendentalinių apibrėžimų agentas, o racionalaus idealizmo kritikos periodu subjektu vadinama savita mentalinė realybė, kuri pasižymi epistemologiniu ir ontologiniu inteligibilumo, proto bei pačios sąmonės nepakankamumu. Taigi, racionalaus idealizmo kritikos periodu subjekto sąvoka suprantamà kaip ribojama ir sąlygojama tokių pozityvių objektinės būties sandų, kurie yra ontologiškai priešingi savo paties atžvilgiu pakankamu laikomo inteligibilumo filosofemai
Pseudo-Platono Definicijos graikų filosofinės tradicijos kontekste
Get PDFThe article discusses a phenomenon of philosophical definitions, a common feature of almost all Greek philosophical schools, including the Pre-Socratics, and aims to cover the collection of Definitions, found in the Platonic corpus, and their place in the context of Greek philosophical tradition. This late interpolation is a dictionary of about 185 philosophically significant terms representing early Stoicism rather than Plato’s Academy. Defining the terms was a common practice of philosophical thinking exercise, as is rather reliably endorsed by the ample number of surviving titles of various philosophical treatises, as well as stories of Greek comedy and anecdotic accounts recorded by Diogenes Laertius in Lives of Eminent Philosophers.Straipsnyje apžvelgiamas veik visoms graikų filosofijos mokykloms nuo pat ikisokratikų būdingas sąvokų apibrėžimų, arba definicijų, reiškinys, pabandant nušviesti į Platono korpusą gana vėlai patekusio, bet paties filosofo plunksnai nepriskiriamo 185 definicijų rinkinio („Definitiones“), atstovaujančio veikiau ankstyvosios Stojos mokyklai negu Akademijai, vietą graikų filosofinės tradicijos kontekste. Definicijos ir jų fiksavimas buvo paplitę kaip filosofinio mąstymo pratybos – tai gana patikimai įrodo tiek išlikusių filosofų veikalų pavadinimų, susijusių su definicijomis, gausa, tiek graikiškosios komedijos siužetai, tiek ir Diogeno Laertijo užfiksuoti anekdotiniai pasakojimai
LIBERALIZMO FILOSOFIJOS PARADOKSAI
Get PDFThe aim of the paper is to demonstrate that after the publication of Political Liberalism by John Rawls we have to take a fresh look on the problem of the identity of liberal philosophy. Liberals do not have any independent moral and political philosophy. Their philosophical identity is based on a critique of the positions of their opponents and not on any positive doctrine. To gain a better understanding of the philosophy of liberalism we have to investigate the relationship of this philosophy with illiberal doctrines. Liberal moral and political philosophy is dependent on the objects of its critique. Liberal philosophy faces four paradoxes: 1) political liberalism equates illiberal and liberal political positions and this is the reason why the identity of liberal political philosophy remains elusive; 2) liberals advocate moral individualism, however, this individualism does not necessarily lead to moral philosophy of liberalism; 3) liberal moral philosophy has gaps which can only be filled with elements of illiberal moral philosophies; 4) liberals cannot establish their identity with philosophical arguments, they can only do this with the help of ideology. What today goes by the name of the philosophy of liberalism is a version of civil religion.Straipsnyje siekiama įrodyti, kad po Johno Rawlso Politinio liberalizmo pasirodymo būtina naujai pažvelgti į liberalizmo filosofijos tapatumą. Liberalai neturi savarankiškos moralės ir politikos filosofijos. Jų filosofinis tapatumas grindžiamas ne pozityvia doktrina, bet oponentų kritika. Norint suprasti liberalizmo filosofiją, reikia išsiaiškinti jos santykį su neliberaliomis doktrinomis. Liberalų moralės ir politikos filosofija priklauso nuo neliberalių pažiūrų kritikos. Liberalizmo filosofija susiduria su neįveikiamais paradoksais: 1) politinis liberalizmas sulygina liberalus ir neliberalus, taip neleisdamas užtikrinti liberalizmo politinės filosofijos išskirtinumo, 2) iš liberalų pripažįstamo moralinio individualizmo nebūtinai seka liberalizmo moralės filosofija, 3) liberalų moralės filosofija pasižymi esminiais trūkumais, kuriuos įmanoma įveikti tik remiantis neliberaliomis moralės filosofijomis, 4) savo idėjinį tapatumą liberalai gali užtikrinti tik pasitelkdami ideologiją, o ne filosofiją. Tai, kas vadinama liberalizmo filosofija, yra pilietinės religijos variantas
ONTOLOGINIS KALBOS MATMUO H. G. GADAMERIO HERMENEUTIKOJE
No full textThe subject of the analysis is the problem of interrelation of language, understanding, and being in H.-G. Gadamer’s hermeneutics. The analysis is focused on Gadamer’s equivocal and ambiguous thesis that “being that can be understood is language”. The author reveals the fundamentally ontological background of Gadamer’s hermeneutical analysis of language, and critically rethinks the interpretation of this thesis by a prominent researcher Jean Grondin.Ontologinis kalbos matmuo H. G. Gadamerio hermeneutikoje Santrauka. Straipsnyje analizuojama kalbos, supratimo ir būties santykio problema Hanso Georgo Gadamerio hermeneutikoje. Tyrimas sutelktas į Gadamerio ambivalentišką tezę, kad „būtis, kuri gali būti suprasta, yra kalba“. Autorius atskleidžia fundamentaliai ontologinį Gadamerio hermeneutinės kalbos analizės kontekstą bei kritiškai permąsto šios tezės interpretaciją, kurią pateikia žymus tyrinėtojas Jeanas Grondinas
