Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Instinktai kaip sedimentacija E. Husserlio fenomenologijoje
Full text linkHusserl’s concept of instincts transformed the concept of intentionality, supplemented the concept of teleology of consciousness, and shed new light on the problem of the relationship between irrationality and rationality. This article analyses Husserl’s phenomenology of instincts through the prism of the concept of sedimentation. I argue that instincts can be understood as sedimentation, as a pattern of the transformation of consciousness into unconsciousness, and the transformation of unconsciousness into consciousness. The concept of instincts as sedimentation helps to understand how skills are preserved and transmitted from generation to generation, and how unconscious instincts work in our conscious experience.Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Šiame straipsnyje Husserlio instinktų fenomenologija analizuojama per sedimentacijos koncepcijos prizmę. Aš teigiu, kad instinktus galima suprasti kaip sedimentaciją, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia nesąmoningi instinktai
Modalizmo persvarstymas ir gynyba
Full text linkModalism, a philosophical theory positing that modal concepts such as possibly and necessarily are primitive and unanalysable, stands in contrast to possible worlds semantics, which analyses modal notions through a quantificational framework. This article examines the core tenets of modalism, building upon works by Arthur Prior, Kit Fine, and Graeme Forbes. The article then addresses criticisms from figures like David Lewis, who holds that taking modal idioms as primitive does not count as genuine theorising, and Joseph Melia, who argues that modalist language implicitly mimics possible worlds semantics. The article suggests that modalist formalisations draw from natural language instead of making implicit use of possible worlds semantics. It further highlights that modalism provides a more intuitive understanding of modal concepts compared to possible worlds semantics.Modalizmas, arba filosofinė teorija, teigianti, kad modalinės sąvokos, tokios kaip galima ir būtina, yra neredukuojamos ir neanalizuojamos, reikšmingai skiriasi nuo galimų pasaulių semantikos, kur modalinės sąvokos interpretuojamos kaip galimų pasaulių kvantifikavimas. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai modalizmo principai, remiantis šią teoriją plėtojusių Arthuro Prioro, Kito Fine’o ir Graeme’o Forbeso darbais. Tuomet aptariama tokių mąstytojų kaip Davidas Lewisas, kuris teigia, kad antireduktyvizmas modalumų atžvilgiu apskritai nelaikytinas teorine prieiga, bei Josephas Melia, kuris tvirtina, jog modalizmas implicitiškai mėgdžioja galimų pasaulių semantiką, kritika. Straipsnyje įrodinėjama, kad formali modalizmo kalba grindžiama ne kuo kitu, kaip natūralia kalba, ir kad modalizmas nesiremia galimų pasaulių semantika. Be to, pabrėžiama, kad modalizmas siūlo intuityvesnį modalinių sąvokų supratimą, lyginant su galimų pasaulių semantika
Egzistencializmas literatūriniuose vaizdiniuose V. Pidmohylny’o ir M. Yatskivo novelėse
Full text linkThis article analyses little-known short stories of modern Ukrainian writers Valerian Pidmohylny and Mykhailo Yatskiv in the context of the 20th century existentialism. It can be considered as a cultural phenomenon which combines philosophy with literature. Pidmohylny’s short stories were significantly influenced primarily by the ideas of the European philosophers of the late 19th and early 20th centuries. Therefore, we can search for similar motives in the works of Pidmohylny and the existentialists, which developed under the influence of the ideas of Schopenhauer, Kierkegaard, and Nietzsche. Also, the authors consider Yatskiv’s short stories through the prism of the core concepts of existentialism, namely, fate and death. Pidmohylny and Yatskiv can be assigned to existential writers on the basis of retrospective analysis of the themes of their short stories and the thematic areas of 20th century existentialism.Šiame straipsnyje XX amžiaus egzistencializmo kontekste nagrinėjamos mažai žinomų šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Valeriano Pidmohylny’o ir Mykhailo Yatskivo novelės. Jos gali būti laikomos kultūriniu reiškiniu, sujungiančiu filosofiją ir literatūrą. Pidmohylny’o novelės visų pirma buvo ryškiai paveiktos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos filosofų minčių. Todėl panašių motyvų galime ieškoti tiek Pidmohylny’o, tiek ir egzistencialistų, kuriuos paveikė Schopenhauerio, Kierkegaard’o ir Nietzschės idėjos, kūryboje. Be to, autoriai, pasitelkdami kertinių egzistencializmo sąvokų – likimo ir mirties – perspektyvą, nagrinėja Yatskivo noveles. Remiantis retrospektyvia novelių bei XX amžiaus egzistencializmo tematikos analize, Pidmohylny’ą ir Yatskivą galima priskirti egzistencializmo literatūrinei srovei
Akrasijos samprata D. Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje ir alternatyvios sampratos pranašumai
Full text linkThis article explores two concepts of akrasia and their relation to the ascription of responsibility in Douglas Husak’s theory of criminal responsibility. Ever since Plato’s Protagoras, the problem of akrasia has been tightly related to the issue of moral knowledge. By using influential texts of ancient and Christian ethics, as well as contemporary research on akratic behavior, this article outlines a different conception of akrasia, one that is based on intrapersonal conflict. In his theory, Husak employs the concept of akrasia related to moral knowledge-ignorance, albeit sourcing its presuppositions from contemporary skeptics rather than from ancient philosophy. Yet, Husak’s theory is not skeptical. The article highlights the main drawbacks of this theory. These drawbacks are grounded in Husak’s conception of the akratic agent and the ascription of responsibility to such an agent. Their analysis reveals the advantages of the concept of akrasia based on intrapersonal conflict for constructing a non-skeptical theory of criminal responsibility.Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe išryškinami esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją
Atėnai ar Roma? Naujas žvilgsnis į H. Arendt politinę filosofiją
Full text linkHannah Arendt is widely known as a philosopher who attempted to rehabilitate the ancient Greek conception of politics. According to established readings of The Human Condition, Arendt is generally regarded as a ‘Graecophile’ whose thought is underwritten by ‘Athenian nostalgia’. Arendt’s sympathies for the Greeks are hard to deny: she did indeed turn to the Athenian understanding of politics in an attempt to crystallise in it the core elements of authentic politics. However, this interpretation is excessively one-sided. In Arendt’s view, the greatest contribution to the understanding of politics was offered by the Romans, not the Greeks. The Romans were much better at dealing with the problem of stability, continuity and order of politics. In Arendt’s view, an exclusive focus on action, spontaneity and extraordinary deeds threatens to destabilise the life of the political community. By introducing concepts such as tradition, authority, the sacredness of foundation, the law (lex), as well as the political significance of promise and forgiveness, the Romans opened up a dimension of political sedimentation which was alien to the Greeks. Political sedimentation provides safeguards, without which a sustainable political existence would become impossible.Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bendrijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma
Hobbes’as ir Kantas: materializmas ir retorika
Full text linkThis article examines the subtle nuances of Hobbes’s and Kant’s perspectives on rhetoric and materialism, contextualising them within the broader framework of political philosophy. Despite both philosophers being critics of rhetoric, their approaches exhibit notable divergences. Hobbes, who advocated for monarchy, criticized rhetoric from the perspective of a materialist anthropology influenced by Lucretius. However, he paradoxically employed rhetorical strategies in his new scientia civilis. Despite critiquing both Lucretian materialism and rhetoric, Kant incorporated certain rhetorical elements compatible with his philosophical framework, particularly in relation to Epicureanism. This study analyses their interpretations of paradiastole and the implications for the political thought. The argument is that both thinkers, in seeking a rational foundation for the political order, anchor their notions of rationality in Epicurean materialism, by reconfiguring rhetorical elements to suit their respective philosophies. The article elucidates Kant’s republican proclivities and his aspiration to maximize the citizens’ autonomy, which contrasts with Hobbes’s monarchical orientation. This research contributes to a more nuanced understanding of the early modern political thought and its relevance to the contemporary republican and democratic theory.Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su epikūrizmo tradicija. Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradiastole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrietiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai
Betarpiška patirtis – contradictio in adjecto? M. Henry ir T. Sodeikos patirties betarpiškumo apmąstymo strategijos
Full text linkThis article considers the problem of immediacy of experience in the philosophy of Michel Henry and Tomas Sodeika. The article argues that the tension between the requirements of descriptiveness and performativity in phenomenological philosophy emerges particularly vividly in the work of these philosophers. Both philosophers understand the immediacy of experience as an oxymoronic structure that cannot be directly described, requiring very specific efforts and ingenuity from the phenomenologist in order to convey it to the reader. The article analyses and compares the strategies for reflecting on the immediacy of experience in the work of the authors in question. Both philosophers, while emphasising the imperative of performativity in phenomenology, face the intractable contradiction between experience mediated by its description and life that, strictly speaking, cannot be mediated. This raises the question not only about the limitations of phenomenology, but also, more generally, about the limitations of philosophy itself. Straipsnyje svarstoma patirties betarpiškumo problema Michelio Henry ir Tomo Sodeikos filosofijoje. Straipsnyje teigiama, kad fenomenologinėje filosofijoje aptinkama deskriptyvumo ir performatyvumo reikalavimų įtampa šių filosofų kūryboje iškyla ypač ryškiai. Abu filosofai patirties betarpiškumą supranta kaip tiesiogiai neapibūdinamą oksimoronišką struktūrą, reikalaujančią iš fenomenologo labai specifinių pastangų ir išradingumo, siekiant ją perteikti skaitytojui. Straipsnyje siekiama išanalizuoti ir palyginti patirties betarpiškumo apmąstymo strategijas aptariamų autorių kūryboje. Abu filosofai, akcentuodami fenomenologijos performatyvumo imperatyvą, susiduria su neišsprendžiama prieštara tarp aprašymu medijuojamos patirties ir neįtarpinamo gyvenimo. Tai verčia kelti klausimą ne tik apie fenomenologijos, bet ir daug bendriau – apie pačios filosofijos ribas
O jeigu mums atrodo, kad atrodo, o ne atrodo? Apie per didelę iliuzionizmo kainą
Full text linkWith its strategic consideration of phenomenal consciousness illusorily seeming to us, illusionism claims to deny phenomenality and thereby obviate the hard problem of consciousness. The problem with illusionism, however, is that, although its thesis appears persuasively simple, it strikes as absurd insofar as the phenomenal illusions themselves also seem as much as phenomenality, keeping no fundamental differences between the two. In short, it reinforces the same phenomenon/issue, i.e., phenomenality, that it claims to deny/avoid. This single absurdity is reflective of its self-refuting nature, and it alone is enough for a rejection of illusionism. However, does illusionism have any reasonable justification to defend itself in the face of the experientially undeniable reality of phenomenal consciousness? This paper attempts to find out if there is any such illusionist justification.Pasitelkęs savo strateginę nuostatą, kad mūsų fenomenaliai sąmonei regisi iliuziškai, iliuzionizmas siekia paneigti fenomenalumą ir tokiu būdu išvengti sudėtingos sąmonės problemos. Tačiau iškyla su iliuzionizmu susijusi problema: nors jo tezė ir skamba įtikinamai paprastai, tačiau jis netikėtai pasirodo esąs tiek pat absurdiškas kaip ir fenomenaliosios iliuzijos, kurios atrodo esančios tokios pat, kaip ir fenomenalumas. Taip nebelieka esminių skirtumų tarp šių dviejų kategorijų. Trumpai tariant, iliuzionizmas sustiprina tą patį reiškinį / problemą, tai yra fenomenalumą, kurį sakėsi galįs paneigti ar jo išvengti. Šis išskirtinis absurdas atsispindi save paneigiančioje iliuzionizmo prigimtyje. Vien jo pakanka iliuzionizmui atmesti. Tačiau ar iliuzionizmas turi kokį nors protu pagrįstą savęs pateisinimą, kad galėtų apsiginti susidūręs su patiriamai nepaneigiama fenomenalios sąmonės realybe? Šiuo straipsniu siekiama nustatyti, ar iliuzionizmas turi kokį nors tokio pobūdžio savęs pateisinimą