Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
PRIEVARTA KAIP MODERNYBĖS SĄLYGA: F. T. MARINETTI IR G. SIMMELIO ATVEJIS
Get PDFThe article deals with the general conditions of cinematic violence. The question of artistic violence quite often is treated as the question of autonomy of art. Nevertheless, such interpretation is not sufficient as it neglects the fact that under conditions of modernity violence functions not only as an aesthetic, but also as a social phenomenon. In attempt to interpret the status of violence in modernity, the case of the futurist manifesto by F. T. Marinetti and the theory of G. Simmel are examined. In Marinetti’s manifesto, the speed, the technology, and violence are treated as the means to transform society. Asa consequence, the notion of war is also glorified. After beginning of the World War I, Marinetti fails to rethink the notion of war in accordance with new political and social circumstances. Contrary to Marinetti, Simmel develops apositive notion of war as an effective tool to overcome the so-called blasé attitude and give hope of renewal of society. Thus, despite differences in interpretation and in political attitude, both Marinetti and Simmel attribute to violence and war the meanings of resistance and messianism. The resistance and messianic interpretation of violence and war is inevitable part of the discourse of modernity. Nevertheless, it is argued that such interpretation should not be treated as self-sufficient as the status of the violence is transformed in the times of post-industrial society and postmodernity.Straipsnyje nagrinėjamas bendrosios kinematografinės prievartos sąlygos. Analizuojant šią problematiką, prievartos mene klausimas įprastai traktuojamas kaip klausimas apie meno autonomiją. Vis dėlto tokia prievartos statuso traktuotė yra ribota, nes ji ignoruoja faktą, kad modernybėje prievarta yra suvokiama ne vien kaip estetinis, bet ir kaip socialinis fenomenas. Siekiant išskleisti prievartos statuso modernybėje specifiką, interpretuojami du pavyzdžiai – Marinetti futurizmo manifestas ir Simmelio karo koncepcija. Marinetti postuluoja greitį, technologiją ir prievartą kaip sociumo pertvarkymo įrankius. Futurizmo manifeste aukštinamas ir karas kaip totalios prievartos forma. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pats Marinetti įsitraukia į karo veiksmus, bet neišplėtoja nuoseklesnės karo koncepcijos. Tačiau tai, ko neįvykdė Marinetti, realizavo vokiečių sociologas Simmelis. Dar iki karo aprašęs sociumo krizę kaip atbukimo būseną, prasidėjus karui Simmelis ėmė jį traktuoti kaip atbukimo būklės įveikos viltį ir sociumo atsinaujinimo galimybę. Taigi, nepaisant Marinetti ir Simmelio nuostatų skirtumų, abu suteikia prievartai ir karui rezistencines ar net mesianistines prasmes. Straipsnyje argumentuojama, kad rezistencinė ir mesianistinė prievartos traktuotė yra neatskiriama nuo modernybės diskurso. Vis dėlto konstatuojama, kad tokia prievartos interpretacija neišvengiamai transformuojama post-industrinės visuomenės ir postmodernybės sąlygomis
Šiuolaikinės post-subjektyvistinės filosofijos ir animistinių religijų šeiminiai panašumai
No full textCriticism of the Cartesian subject and attempts at establishing a post-subjectivist philosophy are prevalent in contemporary continental philosophy. People living in modern Western cultures are frequently characterized as residing in a permanent state of identity crisis. The question “who comes after the subject?” is topical both in philosophy and in the daily life of Western people. In this interdisciplinary study, we argue that that there are considerable family resemblances between the aims of post-subjectivist philosophy and animistic religions. We will first provide the requisite background for understanding the animistic treatment of subjectivity by describing three principles: the Principle of Unity, the Principle of Balance, and Complementary Polar Thinking. These principles further develop our treatment of the concept of network thinking, as outlined in our previous joint paper, “Networks and Hierarchies: Two Ways of Thinking”. We will then compare the animistic treatment of subjectivity with current critiques of the subject. Although we will not express a normative request for the resurrection of animism, we nonetheless cannot exclude the possibility that the study of animistic principles may provide local solutions to the postmodern crisis of the subject.Šiuolaikinėje kontinentinėje filosofijoje dažna yra karteziškojo subjekto kritika ir bandymai sukurti post-subjektiyvistinę filosofiją. Vakarų kultūros žmonės dažnai apibūdinami kaip gyvenantys nuolatinėje tapatybės krizėje. Klausimas „kas bus po subjekto?“ yra kertinis tiek filosofijoje, tiek vakariečių kasdienybėje. Šiame tarpdalykiniame tyrime mes teigiame, jog esama rimtų šeiminių panašumų tarp post-subjektyvistinės filosofijos ir animistinės religijos tikslų. Pirmiausia aprašomi trys principai, sudarantys kontekstą, be kurio neįmanoma suprasti animistinės subjektyvumo traktuotės: Vienybės principas, Pusiausvyros principas ir Poliarinių priešybių mąstymas. Šie principai toliau plėtoja tinklinio mąstymo idėją, aprašytą ankstesniame mūsų straipsnyje. Paskui palyginama animistinė subjektyvumo traktuotė su šiuolaikine subjekto kritika. Nors ir nekeliame normatyvaus reikalavimo prikelti animizmą, negalime atmesti galimybės, jog animistinių principų tyrimas sudarys prielaidas lokaliems postmodernios subjekto krizės sprendimams
Juslumo ir antjuslumo asimetrija Arvydo Šliogerio patyrimo sampratoje
Get PDFThe article analyses Arvydas Šliogeris’ conception of experience and contrasts it with Heidegger’s philosophy. In Šliogeris‘ conception an experienced object is treated differently than in Heidegger’s – the object is not articulated in the plane of immanence and not constituted by the intentional acts of consciousness or signification. In Šliogeris’ philosophy object is treated as a transcendent thing which can be experienced only from the radical dualistic standpoint based on irreducible dichotomy between consciousness and the thing. Šliogeris associates the plane of transcendent things with exterior pure sensuality. In Šliogeris’ understanding, sensual givens are experienced without conditions of the possible givenness and are given prior to the meta-sensual plane of language. Heidegger’s conception of experience, on the contrary, is based on the premise that the plane of language is prior to sensual givens. In Heidegger’s analysis, everyday life-experience fundamentally functions as hermeneutical practice, i.e. as experience which already understands and interprets.Straipsnis skiriamas Šliogerio patyrimo sampratos tyrimui. Ši samprata yra nagrinėjama pagrečiui su Heideggerio filosofija. Patiriamas objektas Šliogerio filosofijoje, skirtingai negu Heideggerio, traktuojamas ne kaip imanentinis objektas, konstituotas intencionalių sąmonės aktų ar signifikacijos, bet kaip transcendentinis daiktas, kurio pamatinė patyrimo sąlyga – radikalus sąmonės ir daikto dualizmas. Daiktiškąją plotmę Šliogeris tapatina su grynojo juslumo plotme. Juslinė duotis Šliogerio filosofijoje, visų pirma, patiriama kaip juslinė duotis be duoties sąlygų, duotis, kuri pati yra pamatinė ir pirminė sąlyga antjuslinės duoties – kalbinės plotmės atžvilgiu. Heideggerio patyrimo sampratoje kalbinis dėmuo yra pirminis juslinės plotmės atžvilgiu: elementarus kasdienis patyrimas pirmiausia funkcionuoja kaip hermeneutinė praktika, suprantantis-interpretuojantis patyrimas
Psichologizmas, reliatyvizmas ir savęs paneigimas Husserlio Prolegomenuose
Get PDFPsychologism is the identification of the meanings of logical and psychological terms. Husserl’s Prolegomena is the most important anti-psychologistic text. What exactly has been proved in it has been up until now an open question. The aim of this paper is to answer it. The thesis of this article is that in the Prolegomena Husserl has proved that if relativism is false, then psychologism is false, but he has not proved the falsity of relativism or psychologism, because he has not proved that relativism is self-refuting. Firstly, two arguments are analysed that ar sometimes still attributed to Husserl: the one relying on the premise that logic is normative, and the one relying on the premise that logic grounds psychology. It is claimed that they are incompatible with the concept of logic in the Prolegomena. Secondly, Husserl’s own arguments are analysed and it is shown how the conclusion follows from all of them that if relativism is false, then psychologism is false. Finally, the argument is analysed that relativism is self-refuting in one way or another: either in itself, or when it is expressed, or when it is argued for. It is claimed that it does not prove that relativism is false. The coclusions are significant for any view that relativises logic.Psichologizmas yra loginių ir psichologinių terminų reikšmių tapatinimas. Husserlio Prolegomenai yra žymiausias psichologizmą kritikuojantis tekstas. Iki šiol buvo atviras klausimas, kas būtent juose įrodyta. Šio straipsnio tikslas yra į jį atsakyti. Pagrindinis straipsnyje ginamas teiginys yra toks: Prolegomenuose Husserlis įrodė, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas, bet neįrodė reliatyvizmo ar psichologizmo klaidingumo, nes jis neįrodė, kad reliatyvizmas save paneigia. Pirmiausia nagrinėjami du kartais Husserliui priskiriami įrodymai: paremtasis prielaida, kad logika yra normatyvi, ir paremtasis prielaida, kad psichologija remiasi logika. Tvirtinama, kad jie nesuderinami su logikos samprata Prolegomenuose. Tuomet nagrinėjami likę įrodymai ir parodoma, kaip iš jų plaukia, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas. Galiausiai nagrinėjamas įrodymas, kad reliatyvizmas save paneigia vienu ar kitu būdu: ar savaime, ar tuomet, kai yra išreiškiamas, ar tada, kai įrodinėjamas kitam. Teigiama, kad reliatyvizmo klaidingumas juo neįrodytas. Straipsnio išvados reikšmingos bet kokiam logiką reliatyvizuojančiam požiūriui
POKALBIS SU KANTU TĘSIASI
Get PDFJūratė Baranova. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu.Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015. 418 p.ISBN 978-609-471-025-
VIDINIS IR IŠORINIS PASAULIAI: DAIKTŲ, MATERIJOS IR PROTO PRIGIMTIS PAGAL GŌNGSŪN LÓNGZǏ
No full textThe present study provides an overview of the narrative of cognition as described in a largely understudied Classical Chinese philosophical text, the Gōngsūn Longzi, drawing meaningful comparisons with other works traditionally associated with the Logicians’ (mingjiā) trend of thought. The Gōngsūn Longz especially provides a substantial contribution to our understanding of knowledge construction processes in early China. According to the text, the mind has the ability to operate distinctions. It breaks reality down into meaningful, manageable units, and classifies these units according to appropriate categories. As will be shown, such ability is not only necessary for the individual to cognize the world, but also sufficient to ensure univocal correspondence between names and actualities.Šiame straipsnyje apžvelgiamas pažinimo naratyvas, pateikiamas nepelnytai mažo dėmesio sulaukusiame klasikiniame kinų filosofijos tekste Gōngsūn Lóngzǐ. Jis lyginamas su kitais tekstas, priskiriamais vadinamajai logikų (míngjiā) minties krypčiai. Gōngsūn Lóngzǐ itin svarbus pažinimo konstravimo procesams senovės Kinijoje suprasti. Pagal šį tekstą, protas turi gebėjimą veikti distinkcijomis. Jis suskaido tikrovę į prasmingus, suvaldomus vienetus ir juos klasifikuoja pagal atitinkamas kategorijas. Straipsnyje parodoma, kad toks gebėjimas yra ne tik būtinas individo pasaulio pažinimui, bet ir pakankamas, kad užtikrintų vienareikšmį vardų ir tikrovės atitikimą
Biopolitika kaip kalbinė problema Giorgio Agambeno filosofijoje
Get PDFThe purpose of this paper is to show that the interpretation of biopolitics as developed by Giorgio Agamben is based, first of all, on the assumption of primacy of the language as ontologically negative structure. The crucial link between biopolitics and language in philosophy of Agamben shows up as fundamentally radicalized interpretation of the movement of negation in the Hegelian dialectics. According to Agamben, Hegelian sense-certainty is simultaneously negated by language and suspended in language in a form of unspeakability – pure negativity. Moreover, any social structure is formed in the same way, and this is the reason why any kind of politics for Agamben is already biopolitics. This insight allows us to formulate the conceptual analogy between the way Hegelian sense-certainty “exists” in language and man, as a living being, “exists” in politics – that is, as always suspended, negated but never fully removed.Straipsnyje siekiama parodyti, jog tik išryškinus kalbos kaip pirmapradiškai negatyvios struktūros idėją bei atskleidus jos įprasminimo perspektyvą, įmanoma neredukcionistiškai interpretuoti Giorgio Agambeno biopolitikos koncepciją. Kalbą ir biopolitiką susiejantis ryšys Agambeno filosofijoje išryškinamas analizuojant jo radikalizuotą Hegelio neigimo judesio interpretaciją. Teigiama, kad tik ontologiškai negatyviai interpretuojant kalbą galima paaiškinti, kodėl politika Agambenui visada jau yra biopolitika. Sykiu galima formuluoti ir svarbią konceptualinę analogiją: žmogus, kaip gyva būtybė, politikoje „egzistuoja“ tokiu pat statusu, kaip hegeliškas juslinis tikrumas „egzistuoja“ kalboje
Hipnozė ir vaizduotės išlaisvinimas
Get PDFThis paper explores the hypnotic induction as related to the plastic power of creative imagination in contemporary artistic tendencies. Stemming from the concept of manipulation, present already in Mesmer’s, Charcot’s and Freud’s accounts of hypnosis, the analysis aims to provide a few cases of alternative use of a trance-inducing practices. Focusing on Raimundas Malašauskas’s, Marcos Lutyens’s, Catherine Contour’s and Joris Lacoste’s projects in conceptual art, dance, and theatre, as well as drawing parallels with theoretical tools provided by Immanuel Kant, Bernard Stiegler, Jacques Rancière and François Roustang, it discloses the emancipatory role of hypnosis. Conceived as the technique of rhythmical modulation, providing the disensus in the distribution of the sensible, artistic hypnosis could be considered, along the lines of Roustang, as “paradoxical wakefulness” and emancipated form of imagination, which allows to esape mental clichés as well as abuse of authority and manipulation.Straipsnyje analizuojamas hipnozės indukcijos fenomenas įvairiose šiuolaikinio meno srityse. Jau Franzas Antonas Mesmeris, Jean-Martinas Charcot ir Sigmundas Freudas transo būsenose įžvelgė terapijos, įtaigos ir kontrolės galimybes. Todėl hipnozė implicitiškai suvokiama kaip sąmonių manipuliavimo įrankis. Tačiau alternatyvios šiuolaikinės teorijos ir meno praktikos hipnozines būkles traktuoja kaip atsivėrimo ir išsilaisvinimo techniką. Straipsnyje pateikiamos Raimundo Malašausko, Marcoso Lutyenso, Catherine’os Contour ir Joris Lacoste’o meninės prieigos, taip pat pasitelkiamos Immanuelio Kanto, Bernardo Stieglerio, Jacques’o Rancière’o bei François Roustango teorinės paradigmos leidžia perinterpretuoti hipnozę kaip „paradoksalaus budrumo“ fenomeną, kuris sustiprina ir perskirsto žmogiškąjį juslumą bei išlaisvina radikalias vaizduotės kultivavimo formas