Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Skaitytojo įveika Vytauto Kavolio tekstų analizėje
Get PDFThe article deals with self-evaluation of Lithuanian-American sociologist Vytautas Kavolis textual analysis. It is argued that the widely accepted subjectivistic interpretation of Kavolis’ research is not in line with the sociologist’s own position. First of all, Kavolis’ objectivistic intentions are clearly expressed in his ontology of text and of meaning. Text and its essential meanings are defined as self-contained entities. Their being does not depend on the perceiver. Additionally, it is argued that Kavolis’ objectivistic position is not contradicted by his methodological pluralism, nor by his preference for value-oriented logic of selecting problems of inquiry described by a German sociologist Max Weber. Kavolis’ relationship with hermeneutic method is discussed as well. It is stated that the sociologist does not apply this popular method in his analyses. He uses other approaches in analysing texts: Freudian, Existentialist, Structuralist, Post-Structuralist and Structural-Functional ones.Straipsnyje aptariamas Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio požiūris į jo plačiai taikytos ir propaguotos tekstų analizės pobūdį. Įrodinėjama, kad plačiai priimta subjektyvistinė Kavolio tyrimų interpretacija neatitinka paties mokslininko pozicijos. Visai kitokias – objektyvistines – Kavolio nuostatas pirmiausia liudija jo plėtojama teksto ir prasmės ontologija. Pastarojoje tekstas ir jo branduolį sudarančios prasmės laikomos savaimine, nuo interpretatorių nepriklausoma tikrove. Taip pat straipsnyje teigiama, kad objektyvistinei Kavolio pozicijai tekstų analizės srityje neprieštarauja nei, kaip būtų galima manyti, mokslininko metodologinis pliuralizmas, nei pritarimas idėjai apie vertybinį tyrimo problemų pasirinkimo sąlygotumą. Aptariamas ir Kavolio santykis su hermeneutiniu metodu. Tvirtinama, jog analizuodamas tekstus sociologas nesinaudoja šiuo populiariu metodu. Vietoj jo jis renkasi kitus: froidistinį, egzistencialistinį, struktūralistinį, poststruktūralistinį ir struktūrinį-funkcinį aiškinimo būdą
Carlas Schmittas ir politinis romantizmas: naujas Lietuvos politinės filosofijos tyrinėjimų puslapis
Get PDF..
ABSOLIUTIZMO IR RELIACIONIZMO KONTROVERSIJA: NEWTONAS VS. LEIBNIZAS
Get PDFThe article deals with a controversy between absolutist and relationist conceptions of space and time. Comparison between Newton’s and Leibniz’s theories is drawn. Points of view of other philosophers who took part in the discussion are also analysed. Strong and weak parts of both theories are revealed. The article is not aimed at taking sides in the debate rather it provides the reader with a possibility to construct his own assessment. The publication states that premises of both conceptions of space and time are metaphysical rather than physical. However, this classical debate is still relevant in today’s modern scientific context.Straipsnyje nagrinėjama absoliutistinės ir reliacionistinės erdvės ir laiko koncepcijų kontroversija. Lyginamos Newtono ir Leibnizo teorijos, pateikiami kitų diskusijoje dalyvavusių filosofų požiūriai. Atskleidžiami abiejų teorijų argumentacijų trūkumai ir privalumai. Straipsniu nesiekiama atstovauti kuriai nors pozicijai, lyginamoji abiejų požiūrių analizė leidžia skaitytojui susidaryti nešališką vertinimą. Teigiama, kad abiejų erdvės ir laiko sampratų prielaidos yra greičiau metafizinės nei fizikinės. Nurodoma, kad klasikinė diskusija yra vis dar aktuali šiuolaikiniame moksliniame kontekste
KELIAS Į ANTROPOCENĄ: SANTYKIO SU GAMTA KAITA
Get PDFČeslovas Kalenda. Achilo kulno papėdėje: pasaulinė ekologinė krizė ir Lietuva.Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. 301 p. ISBN 978-609-459-616-
BERGSONO „INTUICIJA“ KINIJOJE IR JOS KONFUCINĖ PLĖTOTĖ (1915–1923): KELETAS PASTABŲ APIE ZHIJUE MODERNIOJOJE KINIJOS FILOSOFIJOJE
No full textThis paper investigates the translation of Henri Bergson’s philosophical writings in relation to the development of the concept of “intuition” (zhijue 直覺) in contemporary Chinese philosophy. As Bergson’s intuition was very soon associated with “the knowledge of/as virtue” (dexing zhi zhi 德性之知), it turned into one of the basic Chinese modern concepts to think about ethical and moral issues. However, Chinese philosophers used Bergson’s intuition as a device of moral philosophy sooner than the philosopher himself even started to write his moral philosophy. This paper decrypts the moralization of intuition in Chinese context, and questions the issue related to the formation of the concept of zhijue . The key documents put under light in this paper are Chinese translations of “An introduction to metaphysics” (1903) and several articles related to Bergson published around 1921.Straipsnyje tiriamas Henri Bergsono filosofinių raštų vertimas ir jo santykis su intuicijos (zhijue 直覺) sąvokos raida šiuolaikinėje Kinijos filosofijoje. Bergsono intuicijos sąvoka buvo greitai susieta su „pažinimo dorybe“ (dexing zhi zhi 德性之知) ir virto viena pagrindinių modernių kiniškų sąvokų, kuriomis svarstomi etiniai ir moraliniai klausimai. Tačiau kinų filosofai ėmė naudoti Bergsono intuiciją kaip moralės filosofijos instrumentą anksčiau, nei pats Bergsonas pradėjo rašyti apie moralės filosofiją. Šiame straipsnyje išaiškinamas intuicijos sumoralinimas kiniškame kontekste bei keliamas klausimas apie zhijue sąvokos susiformavimą. Pagrindiniai šiame straipsnyje analizuojami dokumentai yra kiniški „Metafizikos įvado“ (1903) vertimai ir keletas apie 1921 m. pasirodžiusių straipsnių, susijusių su Bergsonu
Grįžtant prie pokalbio: meta- ar inter-?
Get PDFThe paper examines some fundamental notions recurrent throughout Algis Mickūnas’s works and related to the issue of the possibility of a metacultural and metacivilizational thought. The originality of Mickūnas’s approach to intercultural studies lies in his reformulation of its problematics in the conceptual framework of transcendental phenomenology. He regards cultures, traditions, and civilizations as coded or symbolic expressions of consciousness, and holds that other civilizations may be accessed by way of the phenomenological eidetic analysis of the essentially polycentric consciousness. The fundamental plane of such consciousness is defined by relationships between permanence and flux, found operative in a wide range of forms, of which Mickūnas draws a full paradigm. The paper considers whether these structures of consciousness and their relations are the only possibility, and what precisely grounds the hierarchies of the eidetics in place.Straipsnyje svarstomos kelios pamatinės sampratos, dėstomos daugelyje Algio Mickūno tekstų ir susijusios su metakultūrinio bei metacivilizacinio mąstymo galimybės problema. Mickūno prieigos prie tarpcivilizacinių studijų savitumą sudaro jų problematikos performulavimas pasitelkiant transcendentalinės fenomenologijos konceptualines priemones. Kultūras, tradicijas ir civilizacijas jis laiko šifruota ar simboline sąmonės raiška. Kitos civilizacijos darosi prieinamos fenomenologiškai eidetiškai nagrinėjant esmiškai policentrinę sąmonę. Pamatinė šios sąmonės plotmė yra pastovumas (permanence) ir kismas (flux), aptinkami labai įvairiose jos raiškose. Mickūnas išskiria pilną pastovumo ir kismo santykių paradigmą. Straipsnyje svarstoma, ar šios sąmonės struktūros ir jų santykiai yra vieninteliai galimi ir kokiu pagrindu eidetikos hierarchizuojamos
Apie judėjimą
Get PDF...Versta iš: George Berkeley. De Motu. In: The Works of George Berkeley, vol. 1 of 4.The Project Gutenberg, ebook [39746]. May 20, 2012, p. 623–637[žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. http://www.gutenberg.org/files/39746/39746-pdf.pdf?session_id=4bc9cfa72ed4454c0940975edf5503b59871e996Iš lotynų kalbos vertė Živilė PabijutaitėVertimo mokslinis redaktorius Mindaugas Strocki
Ontologijos transformacijos: forma ir negatyvumas
Get PDFThe paper raises the question whether and to what extent is it possible to talk, on the one hand, about the identity of ontology, and, on the other hand, about its transformations. This problem is discussed by reconstructing the concept of plasticity in Malabou’s philosophy. Such reconstruction is carried out by focusing on the relationship between form and negativity, which is quintessential for the same idea of plasticity.It is shown that the analysis of plasticity as an annihilating power of form in Malabou’s philosophy is based on the separation of two negations – dialectical and differential (deconstructive) one. However, such an analysis does not disclose the difference between logical and ontological aspects of negation (negativity). Meanwhile, taking into account the logical and ontological non-identity of negation (negativity), the main task is not to consider dialectics in opposition to differànce, but rather to examine the very question of relationship between the dialectical and nihilist strategies.This insufficiently articulated and controversial approach to the relationship between dialectics and negation becomes, in Malabou’s philosophy, the open problem of the very form of plasticity.The reconstructive analysis of Malabou’s philosophy directed to the relationship between form and negativity, reveals the transformability and metamorphability focused on philosophical form – concept. However, for Malabou, transformation never destroys identity, but just confirms it.Straipsnyje keliamas klausimas – ar ir kokiu mastu galima, viena vertus, kalbėti apie ontologijos tapatybę, kita vertus – ontologijos transformacijas. Ontologijos tapatumo ir transformacijų galimybės problema svarstoma rekonstruojant plastiškumo sampratą Catherine Malabou filosofijoje. Ši rekonstrukcija atliekama orientuojantis į pačiai plastiškumo idėjai esmingiausią formos santykį su negatyvumu. Parodoma, jog plastiškumo kaip formos anihiliacinės galios analizė Malabou filosofijoje yra grindžiama dviejų neigimų – dialektinio bei diferencinio (dekonstrukcinio) neigimo – atskyrimu. Tačiau tokioje analizėje nematoma skirtumo tarp loginio ir ontologinio neigimo (negatyvumo) aspektų. Tuo tarpu įžvelgiant loginį ir ontologinį neigimo (negatyvumo) netapatumą, dialektiką reikėtų priešinti ne neigimui kaip differànce, o svarstyti dialektinės ir nihilistinės strategijos santykio klausimą. Šis ne visai aiškiai artikuliuotas bei kontroversiškas požiūris į dialektikos ir neigimo santykį Malabou filosofijoje tampa pačios formos plastiškumo atvira problema. Į formos santykį su negatyvumu nukreipta Malabou filosofijos rekonstrukcinė analizė atskleidžia ontologijos transformatyvumą, metamorfiškumą, orientuotą į filosofinę formą – sąvoką. Tačiau transformacija Malabou mąstyme niekada negriauna tapatumo, bet jį kaip tik patvirtina
Algio Mickūno eroso filosofija
Get PDFThis article discusses the main thesis of Algis Mickūnas’s philosophy of Eros, mostly elaborated in his book Summa Erotica. The topic of Eros is an integral part of problematic of cosmos developed by Mickūnas, that is closely related to the critique of Western modern ontology and all the concepts presupposed by it: the critique of subject, substance, reality, time, etc. Consideration of the phenomena of Eros in Mickūnas’s philosophy is inseparable from an attempt to liberate Eros from dualistic metaphysics determining reductions of Eros of one kind or another, such as desensualising or materialising it, and not allowing to experience it as all embracing the cosmic given. Eros should be understood as an envelopment of the environment, as penetrating atmosphere that itself does not have any properties or specialities but provides with expression and vitality all other planes instead. Immediate experience of expressions that is based on the analysis of a living body enables to reveal the wholeness and worldliness of erotic desire. Being the condition of every expression and supplying vitality to all other planes Eros beyond itself does not have any other source. Eros manifests itself as excessive energy that does not search for anything else except itself and does not have any direction and purpose. The analysis of Eros as a cosmic given in Mickūnas’s philosophy questions the conceptions of Eros in Plato and Freud that were fateful for Western culture, and invoking the experience of other life-worlds it provides us with a possibility to refer to Eros beyond the terms of idealization, sublimation and frustration.Straipsnyje aptariami Algio Mickūno eroso filosofijos teiginiai, daugiausia išplėtoti knygoje „Summa Erotica“. Eroso tema yra integrali Mickūno ilgą laiką plėtojamos kosmologinės problematikos, glaudžiai susijusios su Vakarų moderniosios ontologijos ir joje aptinkamų subjekto, tikrovės, laiko, substancijos etc. sąvokų kritika, dalis. Eroso fenomeno aptarimas Mickūno filosofijoje yra neatsiejamas nuo pastangos išvaduoti erosą iš dualistinės metafizikos, nulemiančios vienokį ar kitokį eroso redukavimą – jo išjuslinimą arba sudaiktinimą – ir neleidžiančios patirti jo visa apimančios kosminės duoties. Erosas turėtų būti suprastas kaip visos aplinkos apsuptis, kuri pati savaime neturi jokių savybių ir ypatybių, bet suteikia išraiškos ir gyvybingumo visoms kitoms plotmėms. Gyvenamo kūno analize grindžiama tiesioginė išraiškos patirtis leidžia išryškinti erotinio troškimo vientisumą bei jo pasauliškumą. Būdamas bet kokios išraiškos sąlyga, suteikdamas gyvybingumo visoms kitoms plotmėms, erosas pats savaime neturi kito šaltinio. Jis pasireiškia kaip perteklinė, tik savęs ieškanti energija, neturinti jokios krypties ir tikslo. Eroso kaip kosminės duoties analizė Mickūno filosofijoje užklausia Vakarų kultūrai lemtingas Platono ir Freudo eroso sampratas ir remiantis kitų gyvenamųjų pasaulių patirtimi atveria galimybę kalbėti apie erosą anapus idealizacijos, frustracijos ir sublimacijos terminų
