Problemos
Not a member yet
1985 research outputs found
Sort by
Laikinės sąmonės intencionalumas Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje
Get PDFThe paper analyses the problem of intentionality in Levinas’s and Waldenfels’s phenomenology. By offering the critiques of intentionality and living present, Levinas traces the problem of Husserl’s phenomenology which raises when he solves the problem of the giveness of the other. Levinas believes that the giveness of the other already as the meaning determines the being of the consciousness as closed, self-sufficient structure which conditions the impossibility of appearance of alterity. By seeking to ground the possibility of the alterity’s appearance, Levinas defines consciousness not by intentionality but unintentionality. Precisely the description of consciousness by unintentionality uncloses an approach to radical alterity, which, on the one hand, lets to define consciousness itself as un-synthesized rupture, and on the other hand, brings us back to the problem of intentionality by raising the question of its significance in grounding any experience of the consciousness. The appearance of alterity, although differently than the meaning, implicates its appearance already as “something”, therefore in the phenomenology of Waldenfels the problem of alterity is approached not by refusing intentionality but by rethinking it. By appealing to rethinking of intentionality Waldenfels interprets the appearance of alterity also as unsynthesized rupture but in the bounds of intentional consciousness.Straipsnyje nagrinėjama intencionalumo problema Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje. Pateikdamas intencionalumo ir gyvosios dabarties kritiką, Levinas fiksuoja Husserlio fenomenologijos problemą, iškylančią sprendžiant kito duoties klausimą. Levino įsitikinimu, kito kaip jau turinčio kito prasmę duotis lemia sąmonės kaip uždaros, sau pakankamos struktūros buvimą, implikuojantį bet kokios sąmonės atžvilgiu esančios kitybės pasirodymo negalimumą. Siekdamas pagrįsti kitybės pasirodymo galimybę, Levinas apibrėžia sąmonę ne intencionalumu, bet neintencionalumu. Būtent sąmonės apibrėžimas neintencionalumu atveria prieigą prie radikalios ateities laiko kitybės, kuri, viena vertus, pačią sąmonę leidžia fiksuoti kaip nesusintetinamą trūkį, kita vertus, grąžina prie intencionalumo problemos, iškeldama jo svarbos klausimą grindžiant bet kokią sąmonės patirtį. Kitybės, nors ir kitaip nei prasmės, pasirodymas implikuoja jos jau kaip „ko nors“ pasirodymą, todėl Waldenfelso fenomenologijoje prie Levino iškeltos kitybės problemos yra grįžtama ne atsisakant intencionalumo sampratos, bet ją permąstant. Remdamasis intencionalumo sampratos permąstymu, Waldenfelsas pasirodžiusią kitybę interpretuoja taip pat kaip nesusintetinamą trūkį, tačiau intencionalioje sąmonėje.
„Humanizacija per metaforas“ ir Baumano adiaforizacijos koncepcijos episteminės implikacijos
Get PDFThe paper analyses Zygmunt Bauman’s conception of adiaphorization. Bauman exposes the problem of adiaphorization in two ways: by providing definitions of adiaphorization as moral indifference, and by describing aspects of social reality that are manifestations of adiaphorization. Descriptions of adiaphorization especially characterize the fourth phase of Bauman’s writing, featured by the “liquid turn”, when Bauman engages with the method of “humanization through metaphors”. As a result, epistemic connotations can be noticed, and the new term “epistemic indifference” is helpful for bringing out their specificity. One of the obstacles here is Bauman’s Levinasian conception of morality. The essay tackles the question of whether Levinasian presumption of the pre-sociality of morality prevents an interpretation of adiaphorization as not only moral, but also epistemic indifference, and arrives at the conclusion that it doesn’t.Straipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvardijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasireiškia. Tokių aprašymų gausa ypač pasižymi ketvirtasis Baumano rašymo laikotarpis, kurio pradžią žymi „takusis posūkis“, ir Baumano socialinėje teorijoje išryškėja metodas, kurio vienas iš pavadinimų – „humanizacija per metaforas“. Šis metodas leidžia įžvelgti adiaforizacijos reiškinyje implicitiškai glūdinčias epistemines konotacijas, kurių specifikai atskleisti siūloma taikyti terminą „episteminis indiferentiškumas“. Viena iš kliūčių tai padaryti – leviniškoji Baumano moralės koncepcija. Straipsnyje svarstoma, ar Baumano vartojama leviniška tezė, teigianti moralės iki-socialumą, užkerta kelią adiaforizacijos kaip ne tik moralinio, bet ir episteminio indiferentiškumo traktuotei, ir daroma išvada, jog ne
Rizominiai Deleuze’o daugialypumų kontekstai
Get PDF...Intensyvumai ir tėkmės: Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste: straipsnių rinkinys / sud. Audronė Žukauskaitė. Autoriai: Nerijus Milerius, Agnė Kulbytė, Asta Pakarklytė, Kasparas Pocius, Nicholas Thoburn, Stephen Zepke, Renata Šukaitytė, Audronė Žukauskaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. 288 p. ISBN 978-9955-868-41-
Gamta (fragmentas)
Get PDFVersta iš: Ralph Waldo Emerson, Nature,Boston: James Munroe and Company, 1836, pp. 76–81 (Chapter VII ‘Spirit’).Iš anglų kalbos vertė Ruslanas Baranovas, Marius Jakštas, Vaida Kalkauskaitė,Kęstas Kirtiklis, Živilė Pabijutaitė, Viktorija Ringytė, Andrius Šimašius, Vytautas Šliuburys, Vytautas Vyšniauska
Žingsniai link antifizikalizmo
No full text Ontological physicalism is the thesis that all existing entities – individuals, properties, events, states of affairs – are wholly physical. This doctrine is said to receive a very strong support form contemporary science. In particular, physicalists have customarily been convinced that scientific theories, taken in general, somehow directly imply their metaphysical doctrine. What is more, they have tended to say that other elements of their philosophical approach, such as the causal closure principle or the no-overdetermination rule are also consequences of scientific theories. In my text, I present some arguments in favour of antiphysicalist position, according to which ontological physicalism is not true and its justification does not look as promising as physicalists are usually prepared to think. In particular, I argue, contrary to a widespread opinion, that the principle of causal closure is not true and cannot be used in any anti-dualistic argumentation. I also voice some scepticism with regard to the law of the conservation of energy and the no-overdetermination rule as an element of physicalist argumentative strategies. Then, as an illustration of an anti-physicalist methodology, I describe methodological dualism – a typical methodological approach universally accepted within cognitive sciences, neuroscience, and psychology. At the end of the paper I briefly and schematically present five model arguments against physicalism. The general aim of the paper is to show that physicalism, although it has enjoyed a great popularity among contemporary philosophers and can still boast of scientific support, has in fact to grapple with many theoretical difficulties, which however are constantly ignored by physicalists. Although I do not present any positive argument for dualism as such, my attempts can nevertheless be interpreted as an indirect argumentation in favour of every position that is opposed to physicalism.Santrauka. Ontologinis fizikalizmas yra tezė, kad visi egzistuojantys objektai – individai, savybės, įvykiai, būsenos – yra tik fiziniai esiniai. Dažnai teigiama, jog šią doktriną labai stipriai remia šiuolaikinis mokslas. Fizikalistai, be kita ko, dažniausiai įsitikinę, kad jų metafizinę doktriną logiškai tiesiogiai galima išvesti iš pačių mokslinių teorijų. Negana to, jie yra linkę teigti, kad ir kiti jų filosofinio požiūrio elementai, tokie kaip fizinės plotmės priežastinio uždarumo principas ar neperteklinio priežastinio sąlygojimo taisyklė (the no-overdetermination rule), taip pat tiesiogiai išplaukia iš mokslinių teorijų. Savo tekste pateikiu kai kuriuos argumentus už antifizikalizmą, pagal kurį ontologinis fizikalizmas yra neteisingas, o jo pagrindimas atrodo ne toks optimistiškas, kaip fizikalistai yra įpratę manyti. Mano argumentai kvestionuoja labai paplitusią nuomonę apie fizinės srities kauzalinio uždarumo principo teisingumą ir negalimybę jo panaudoti bet kurioje antidualistinėje argumentacijoje. Taip pat išreiškiu tam tikrą skepticizmą dėl energijos tvermės ir virsmo dėsnio bei neperteklinio priežastinio sąlygojimo taisyklės kaip fizikalistų argumentavimo strategijų priemonių. Paskui kaip antifizikalinės metodologijos iliustraciją apibūdinu metodologinį dualizmą – tipišką metodologinį požiūrį, visuotinai priimtą kognityvinių mokslų, neuromokslų ir psichologijos. Pabaigoje trumpai ir schemiškai pristatau penkis pavyzdinius argumentus prieš fizikalizmą. Bendrasis šio teksto tikslas – parodyti, kad fizikalizmas, nors ir didžiai populiarus tarp šiuolaikinių filosofų ir vis dar gali girtis moksliniu palaikymu, iš tikrųjų turi grumtis su daugeliu teorinių keblumų, kuriuos fizikalistai ilgainiui įpratę ignoruoti. Nors aš nepristatau jokio pozityvaus argumento už patį dualizmą, mano pastangos vis dėlto gali būti interpretuojamos kaip netiesioginė argumentacija už kiekvieną pažiūrą, kuri oponuoja fizikalizmui
ONTOLOGINIS SEKSUALINĖS SKIRTIES ASPEKTAS L. IRIGARAY FILOSOFIJOJE
Get PDFThe article analyses the transformation of the conception of sexual difference in the philosophy of Luce Irigaray. The controversy between essentialism andconstructivism in philosophy of gender is the context of the analysed question and it is used as a heuristic scheme in this article. Taking into onsideration this context, it is asserted that the early Irigaray’s psychoanalytic conception of sexual difference and the mimesis as a means to constitute feminine subjectivity correspond only to political or “strategic essentialism”. Meanwhile, in her transformative point of philosophy, in contesting Hegel’s paradigm of the subject, Irigaray present a naturalistic conception of sexual difference, which already implies the ontological essentialism. Also the analysis includes the principle of genus identity in the philosophy of Hegel which had rested unexamined by Irigaray. The aim is not only to reveal the concept of Irigaray’s feminine subjectivity, which comprises the irreducibility of femininity into a function of reproduction, the incommensurability of masculine and feminine subjectivities, but also to highlight the controversy of sexual difference and genus identity as two different paradigms of philosophy of the subject.Straipsnyje analizuojama seksualinės skirties sampratos transformacija Luce Irigaray filosofijoje. Straipsnio euristinė schema – esencializmo-konstruktyvizmo kontroversija giminės filosofijoje. Ja remiantis teigiama, kad ankstyvoji Irigaray psichoanalitinė seksualinės skirties samprata ir mimesis kaip moteriškosios subjektyvybės steigties būdas atitinka tik „strateginį esencializmą“, o transformaciniame filosofijos etape, ginčijant Hegelio subjekto paradigmą, Irigaray pateikta natūralistinė seksualinės skirties samprata jau implikuoja ontologinį esencializmą. Taip pat į analizę įtraukiamas Irigaray nenagrinėtas Hegelio giminės tapatybės principas, kuris implictiškai apima lyčių diferenciacijos aspektą. Tuo siekiama ne tik atskleisti Irigaray moteriškosios subjektyvybės sampratą, kuri apima moteriškumo neredukuojamumą į reprodukcijos funkciją, vyriškosios ir moteriškosios subjektyvybių nebendramatiškumą, bet taip pat išryškinti giminės tapatybės ir seksualinės skirties kontroversiją kaip dvi skirtingas subjekto filosofijos paradigmas
ZHUANGZI ESTETINĖS MINTIES INTERPRETACIJA XU FUGUANO DARBUOSE: KELETAS LYGINAMOSIOS PRIEIGOS KEBLUMŲ
No full textThe present article deals with Xu Fuguan’s analysis and interpretation of some of the central concepts of Zhuangzi’s philosophy, which constitute his aesthetic thought. In Xu’s view, Zhuangzi’s aesthetic thought relates to the aesthetic way of human life, where beauty applies to the realm of dao in which human beings are able to liberate their spirit and enjoy a way of life denoted as “free and easy wandering” (xiaoyaoyou 逍遙遊). In Xu’s view, this is the highest and the most beautiful sphere of human existence, and is as such expressed in art. Xu found in Zhuangzi’s concepts of xinzhai心齋and zuowang 坐忘, as methods for achieving this highest level of being, some similarities with certain concepts of late 19th and early 20th century Western phenomenology. Although Xu was trying to be careful in drawing parallels between certain Western philosophies and Zhuangzi’s thought, he believed that there is some resemblance between them, especially regarding the question of why and in which way human consciousness (or the human heart-mind) is able to perceive the world aesthetically. The article aims to show some methodological problems and inconsistencies in this comparative approach, which underlies Xu’s aesthetic theory.Straipsnyje aptariama, kaip Xu Fuguan interpretuoja keletą pagrindinių Zuangzi estetinės minties sąvokų. Xu nuomone, Zhuangzi estetinė mintis susijusi su estetiniu žmogaus gyvenimo būdu, kur grožis taikomas dao sričiai, kurioje žmonės gali išlaisvinti savo sielą ir džiaugtis „laisvu ir lengvu klajojimu“ (xiaoyaoyou 逍遙遊). Pasak Xu, tai yra aukščiausia ir gražiausia žmogaus egzistencijos sfera, įgaunanti išraišką mene. Zhuangzi sąvokas xinzhai心齋 ir zuowang 坐忘, kaip šio aukščiausio būties lygmens pasiekimo metodą, Xu laikė panašiomis į kai kurias XIX ir XX a. Vakarų fenomenologijos sąvokas. Nors Xu stengėsi atsargiai vesti paraleles tarp Vakarų filosofijos ir Zhuangzi mąstymo, jis manė esant jų panašumų, ypač klausimu, kodėl žmogaus sąmonė gali estetiškai suvokti pasaulį. Šio straipsnio tikslas yra atskleisti tokios lyginamosios prieigos, glūdinčios Xu estetinėje mintyje, metodologinius keblumus ir prieštaravimus
Bendrinis intelektas ir pasipriešinimas kapitalui socializuoto darbo epochoje
Get PDFThis article discusses the influence of Marx’s labour theory for contemporary social thought. While his conceptions of machine work, formal and real subsumption influenced the mainstream of class struggle in the 20th century, his theoretical framework was recently refreshed both by poststructuralist and Italian autonomist authors, who discuss Marxian conception of general intellect. It is difficult to argue about general intellect and its liberation from capitalist relations while having in mind the condition of contemporary labour power in the contemporary stage of capitalist production, which autonomists define as social factory and which is based on immaterial labour and precarity. However, an alliance between the living labour (or multitude) and technologies which embody the power of capital must be based on the will of this labour power (or forces) to get rid of capitalist relations. General intellect itself can be created only along with the strategies of resistance against exploitation. Finally, the perspective of general intellect allows to argue about building communist society within the capitalist empire and to change the dialectical Marxist revolutionary paradigm with the non-dialectical paradigm of liberation and heterogenization of social forces. However, is only possible to do it by gradually removing the chains of capitalist relations and developing mutual relationship of free singularities. Therefore it is worthwhile to argue about the individual and collective singularities, their environment and the new subjectivities that they would create.Daugiau nei prieš pusantro šimtmečio Karlo Marxo sukurtas „Fragmentas apie mašinas“ ir šiandien tebėra įvairių filosofų, socialinių teoretikų ir socialinių judėjimų svarstymų objektas. Kaip šiandien interpretuoti Marxo tekstą? Kokie prieštaravimai ir gamybinės jėgos iškyla šiandien, dominuojant postindustrinei informacijos ir paslaugų gamybai? Kaip kintant gamybiniams santykiams kinta dirbančiųjų subjektyvumas? Ar šiandien galima kalbėti apie visuotinį intelektą kaip apie gyvosios ir negyvosios darbo jėgos sąjungą, galinčią iš principo pakeisti kapitalizmą? Į šiuos klausimus bandysime atsakyti susiedami Marxo „Fragmentą“ ir šiuolaikinių socialinių judėjimų teoretikų tekstus, kurie aktualizuoja Marxo idėjas socialinių tinklų, kūrybinių industrijų ir paslaugų dominavimo epochoje